„Karoče. Lankėsi sykį Europoje garsus žydų gydytojas-okulistas (tipo, akių gydytojas, jei vis dar nežinai, ką tai reiškia). Žavėjosi vietine architektūra, meno paminklais, daile. Viskuo gyvai domėjosi, tik štai atsakymus gavo ne į visus klausimus. Pvz., kodėl genialiajame paveiksle „Paskutinė vakarienė“ Jėzus ir jo apaštalai užsėdo tik vieną stalo pusę, užuot racionaliai apsėdę tą stalą iš visų pusių? – niekas šito nežinojo, niekas to negalėjo jam to paaiškinti. Taigi, viename mieste pasiekė jo ausis žinia apie labai turtingą žmogų, kenčiantį nuo sunkios akių ligos. Pasišovė žydas jį išgydyti. Apsilankė pas tą turtuolį, išklausė jo ligos istoriją, metodus, kuriais buvo gydoma (stebino tą žydą ir tai, kad europiečiai, kurių vidutinė gyvenimo trukmė siekė 70 metų taip žavisi medicina tų kultūrų, kuriose gyvenimo trukmė nesiekia net 40 metų, pvz., joga, visas tibetizmas, žolelės visokios pagoniškos…). Greitai nustatė diagnozę – kenčiančio turtuolio akys gerai jautėsi tik matydamos žalią spalvą. Ir akurat! – keli eksperimentai tai galutinai patvirtino, ir žydas išvyko savo keliais. Turtuolis, pagaliau radęs laimę ir išeitį iš kančių iškart ėmėsi veiklos. Jis iškėlė pinigų ir įsakė perdažyti savo namų interjerą žalia spalva, žaliai buvo perdažyti ir visi jo baldai. Garderobas pasidarė žalias, indai tapo žaliais, maistas buvo nudažytas žaliais maistiniais dažais, žaliu pavirto visas automobilių parkas. Netgi iQOS su „Heets“ – ir tuos perdažė žaliai. Ir išties jautėsi gerai tas turtuolis, viską žalią aplink save matydamas! Tada jo žvilgsnio diapazonas ėmė plėstis – žaliai buvo perdažyti visi jo aplinkos fasadai, keliai, medžiai, viskas. Pradėjo viskas darytis apie tą turtuolį tarsi Smaragdo miestas. Ir nepasakysi, kad liaudžiai tai nepatiko! Kaip sakoma, ir Mikė Pūkuotukas manė, kad už medų nieko pasaulyje skaniau nėra, kol neparagavo kraujo… Miestelėnai pradėjo rengtis žaliai, ir miestas išgarsėjo visame pasaulyje, ir atsirado nauji merijos potvarkiai, kad tik žaliai apsirengę asmenys gali į jį patekti. Paplūdo turistų srautas, ir miesto iždą papildė ženkli laisvai konvertuojamos valiutos suma. Visi tuo džiaugėsi, visiems buvo gerai, visi, kaip sakoma, paniro į šokoladą. Praėjus kažkuriam laikui, į tą miestą užsuko tas pats žydas-okulistas. Nusistebėjo tokiais keistais pokyčiais, išklausė legendos, kaip tas miestas pavirto tokiu žaliu ir pagalvojo sau: „Ot mešugene! O juk galėjo tas turčius vien žalius akinius už 10 eurų užsidėti, ir viskas būtų buvę OK!“. Taigi, ko galime pasimokyti iš šitos istorijos? Žydiško racionalumo? Vien iš tokių istorijų to neišmoksi. Budistinio paklejojimo, kad, norėdamas pakeisti pasaulį apie save, iš pradžių privalai pakeisti pats save? Tu, ką, Gorbačiovas? – su savo pigiais pamokymais, tipo, „perestroiku nado načinat ot sebia?“ Banalaus pazyzimo, kad „turi būti pigesnis sprendimas“? Ubago menatlitetą tai demonstruoja. Nes tikrosios pamokos yra trys, ir kiekvienas „Goldman Sachs“ treideris tai suvokia akimirksniu. Pirma, kartais dėl savo gerbūvio verta ir kalnus nukasti. Antra – investuok, leisk tuos pinigus, kurie sujudins visą pasaulį – visiems bus nuo to tik geriau. Trečia, įvaldyk tokį amatą, kuris pravers ir galės būti pritaikomas bet kur pasaulyje, pvz., gydytojo.