„Karoče. Atėjo laikas Japonijos imperatoriui išsirinkti šioguną savo karalystę valdyti (per ilgai užtruks išaiškinti, kas tai per sistema, ir kuo japoniška monarchija skiriasi nuo europietiškųjų, todėl užteks tik žinoti, kad taip reikėjo). Stojo prieš jį trys samurajai – vienas už kitą dailesni ir šustresni. Taigi, tipo, egzaminas. Sako imperatorius: „įrodykite dabar kiekvienas, kad būtent jis gali tą karalystę valdyti“. Pirmasis samurajus ištraukė degtukų dėžutę, paleido iš jos uodą ir surikęs „Ky-ja!“ (kaip mokėjo tai padaryti vienintelis žmogus Karoliniškėse, toks mano draugelis Tomas Bučinskas) staigiu kardo mostu perkirto tą uodą per pusę. Šurmuliavo iš susižavėjimo didikai. Antras samurajus taip pat paleido uodą iš degtukų dėžutės ir dviem mitriais smūgiais perkirto jį į keturias dalis. Apako nuo tokio meistriškumo didikai. Trečias samurajus taip pat paleido uodą iš dėžutės, mostelėjo sykį kardu, tačiau uodas ir toliau skraidė, pazvimbė ir nuskrido sau. „Ir čia viskas?“ – nusivylęs paklausė imperatorius. „O taip!“ – išdidžiai jam atsakė samurajus, – „jis skraidys, tačiau jau niekada nebeturės palikuonių“. PABAIGA Taigi, ko gali pasimokyti indėnai iš šitos istorijos? Suprantu, kad norisi svaigti apie tai, kad visada atsiras kažkas už tave geresnis, arba, tipo, nereikia žudyti, o reikia pakoreguoti, kad ir toliau kažkas našiai darbuotųsi liaudies ūkiui, arba, išvis, derybose taikyk į skaudžiausią vietą… Banalu, lėkšta ir primityvu. Nes tikrasis šios istorijos moralas yra toks: įvaizdis – svarbiausia.