„Karoče. Kadaise viduramžiais, tais laikais, kai europiečiai dar turėjo stiprų tikėjimą ir smarvės pakilti į Kryžiaus žygius, ir nesižavėjo visokiais savo sutriuškintais krišnomis, budomis ar kitokiais išgalvotais dievais beigi sukčiais vardu Said Baba, gyveno toks karalius Artūras (iš stoto beveik Javtokas!). Nešė aukštai iškeltą Kryžių ugnimi ir kalaviju per visą pasaulį, kapojo galvas visokiems klaidatikiams, negailėjo nei jų moterų, nei vaikučių, tačiau pateko vieną dieną į nelaisvę kažkokiems barbarams, tarkime, lietuviams. Tų barbarų vadas, suvokdamas savo belaisvio reikšmę, pažadėjo Artūrui suteikti laisvę, jei anas atsakys į vieną klausimą – „ko nori moterys?“ Tipo, viskas tam litowcui buvo aišku gyvenime, bet šito niekas negalėjo jam paaiškinti. Pažadėjo jam karalius Artūras iki metų galo atnešti tikslų atsakymą arba iš naujo pasiduoti į nelaisvę ir derėtis dėl išpirkos (garbės žodis tais ksenofobų ir homofobų laikais turėjo reikšmę), grįžo į savo gimtąją Angliją. Ten sušaukė visus išminčius ir uždavė tą patį klausimą – „ko nori moterys“? Visi, aišku, prisiskaitę bobiškų žurnalų, svaigo ir tauzijo visokius blėnius, tipo, ištekėti, vaikų, karjeros, svetimos pavardės… Raukėsi karalius, girdėdamas tuos jo netenkinančius atsakymus – ir jis, ir visi šnekučiai puikiai žinojo, kad tai, kas sakoma yra visiška chujnia. Kol galiausiai vienas išmintingas žydas (o kaip kitaip?) sako: „gyvena čia netoliese gūdžiuose miškuose viena sena ragana, ta tai tikrai žinos, bo viską ji žino“. Nuvarė karalius Artūras pas tą raganą, labai bjaurią, smirdančią ir prativną, ir klausia, „a girdi, babusia, gal tu žinai, ko nori moterys?“ Atsako jam ragana „blia budu, žinau! Tik taip nezachuj nepasakysiu. Turiu sąlygą.“ „Kokią?“, klausia karalius. „Karoče“, sako jam ragana, „tarnauja tavo chebroje toks gražuolis riteris Lanselotas, nevedęs, bet ir ne pyderas. Tegu jis mane veda, tada aš tau pasakysiu, ko nori moterys“. Grįžo karalius į Londę, sušaukė savo riterius, sako, „blia, čia toks striomas atsirado, neįtikėtino šlykštumo ragana nori, kad ją Lanselotas vestų, kitaip atsakymo neduoda…Ka darom?“ Tada sako jam Lanselotas: „nesiparink, karalius, aš ją vesiu, ko nepadarysi dėl šlovingojo monarcho garbės!“ Tuda siuda, vsio takoje, nuvyko vėl visi pas tą raganą, susirašė Lanselotas su ja, ir sako ragana karaliui: „'atsakymas į Tavo klausimą yra vienas – moterys nori pačios būti savo gyvenimo šeimininkėmis!“ Visi apstulbo, tokią paprastą tiesą suvokę, iškart mušė telegramą litowcui, tas irgi apako, viską supratęs, karoče, visi viską suprato, ir karalius išsaugojo savo garbę… Toliau išvyko kariauti. Gi nesibaigė tuo istorija Lanselotui. Taigi, pirmoji vedybinė naktis. Ragana, visa smirdinti ir karpom bei votimis nusėta, tatuiruotė ant liažkos, kaip pas Bunkę, drybso geidulingai ant tapčiano savo miegamajame, laukia, kol Lanselotas išeis iš dušo ir ateis pasimylėti. Tas vargšas nusišluosto savo atletišką kūną promotional „Philips“ rankšluosčiu, įžengia į jos miegamąjį ir staiga mato lovoje gulinčią labai sexy jauną gražuolę, tarsi Brigitte Nielsen jaunystėje, baltais dantimis, raudonai lakuotais nagais, su priklijuojamom kūno spalvos kojinėm, ant lovos galo ir antrankiai prikabinti, ir raudonas guminis bumbulas burnai užkimšti ant tumbačkos padėtas, fone „depešai“ pritildytai skamba… „Vau“, sako Lanselotas, „gal kabinas sumaišiau?“ „Ne“, atsako jam gražuolė, „aš esu ta pati ragana. Vaikystėje mane užkeikė, tad pusę paros būnu rupūžė ragana, kitą pusę – gražuolė“. Karoče, puolė į jos glėbį nudžiugęs Lanselotas, pasivanojo jie abu užtinę, o ryte guli abu pailsę, atsipalaidavę rūko iQOS, ir sako jam ta ragana-gražuolė: „a girdi, Lanselotas, turi pasirinkimą – kaip nori, kada aš būčiau ragana – dieną ar naktį?“ Pagalvojo Lanselotas – jei dieną bus ragana, chebra šaipysis, bet naktį bus geras seksas. Jei bus dieną gražuolė, chebra pavydės, bet naktį bus nesmagu… Ir tarė jau Lanselotas: „Man pochuj. Aš Tave myliu bet kokią. Rinkis pati“. Ir tarė jam ragana: „Matai, štai Tu ir išmokai tą pagrindinę gyvenimišką pamoką – moterys viską nori, gali ir turi nuspręsti pačios! Už tai Tau ir bonusas – nu šiol aš visą laiką, visą parą būsiu tik gražuolė!“ Ir jie vėl ta proga pasivanojo atsakančiai, energingai, piktai ir stilingai – kaip du pasiutę šunys. Ir gyveno ilgai ir laimingai!“ Koks moralas šito ilgo pasakojimo? Nebijok iššūkių, o juos pasitik su atvira širdimi, ir laimė Tave aplankys, ji slypi čia pat.