„Karoče. Visa tai įvyko labai seniai, tais laikais, kuriuos gali išvysti seriale „Mad Men“. Vyrai tada buvo džentelmenai ir nešiojo skrybėles, moterys buvo damos ir nešiojo korsetus bei liemenėles. Ir nors iQOS dar nebuvo išrastas, bet žmonės jau kėlė akis į dangų ir ruošėsi skristi į Mėnulį. Štai tokiais laikais vienas jaunas žydams emigravo iš Blogio imperijos – Sovietų Sąjungos ir nusėdo Niujorke. Jis neturėjo nei pinigų, nei aukso (viską atėmė sovietų muitinė), bet buvo turtingas, nes buvo protingas – o ką žino ir bet kuris talmudistas – „tikrasis turtas slypi tarp tavo ausų“. O tokiame mieste, kaip Niujorkas protingas žmogus greitai suras savo vietą. Kaip tik tada žydai tik ką buvo išradę sėkmės formulę – rašyti knygas, kaip rasti sėkmės formulę (pavadinimais „Kaip tapti milijonieriumi“ ar „Kaip susirasti antrąją pusę“), kurias gojai mielai pirko. Tačiau pačiam žydui tokias knygas skaityti buvo, savaime suprantama, „treif“, kitaip, žemas lygis, tad sėkmės formulės jam teko ieškoti tarp pačių žmonių. Taigi, žydas įsidarbino indų plovėju restorane, kuriame lankėsi smarki publika. Tame restorane grojo visoje Rytinėje pakrantėje garsus čigonų duetas – Sioma Beršteinas ir Sara Ankerman (Maskvos konservatorijos auklėtiniai), ten vakarus leisdavo buvęs Sovietų Sąjungos šachmatų vicečempionas Valdenšteinas (irgi, kaip sakoma, ne uzbekas), tačiau svarbiausia tai, kad tame restorane buvo padarytas bene pigiausias ir pelningiausias pasaulyje „žydiškas išradimas“ – tai, ką gojai šiandien vadina „frappe“. Supylus kavos puodelį į stiklinę su ledukais, stebuklingai atsirasdavo „šalta kava“ – brangus ir madingas to meto Niujorko snobų gėrimas (su pienu – dar brangiau). Tokioje tat aplinkoje dienas leisdavo mūsų pasakojimo herojus. Trumpinant šokį, susipažino jaunasis žydas su senu žydu, kukliai apsirengusiu ir padoriai besielgiančiu. Įsišnekėjus paaiškėjo, kad tas į akis nekrentantis žydas yra didžiausios Niujorke teisės firmos savininkas, tuo pačiu dar ir savininkas milžiniško pastato (1 Times Square – buvo po to garsi istorija, kaip ta pastatą įsigijo „Lehman Brothers“ ir pavertė milžinišku reklaminiu skydu, dar vienas pamokantis, bet jau visai kitas pasakojimas). Taigi, jaunasis žydas paprašė senojo žydo jam padėti ir išmokyti teisininko amato. „Žinoma“, – atsakė senasis žydas, – „Tora aiškiai prisako, kad žydas turi padėti žydui. Privalau Tau padėti ir padėsiu. Pradėsi dirbti pas mane praktikantu ir kiekvieną savaitę mokėsi man 100 dolerių už mokslus. Mokslas truks trejus metus“. Nusiminė jaunasis žydas (100 baksų tais laikais buvo rimta suma, nes, pvz., „Lincoln Continental“ auto, kuriame buvo nušautas Kenedis kainavo apie 7 tūkstančius dolerių – kalkuliacija pasidarysi pats) – iš kur paimti tokius pinigus? Teko jam trijuose juoduose darbuose plėšytis, o dirbti pas senąjį žydą – visokius niekus. Kaip kadaise legendinis „Goldman Sachs“ prezidentas Sydney Weinbergas pradėjo nuo spjaudyklių valymo, kaliošų blizginimo ir cilindrų šukavimo, taip ir mūsų pasakojimo herojus pradėjo nuo laiškų nešiojimo, kilimų siurbimo ir misinginių rankenų blizginimo. Tačiau užduotys kiekvieną dieną sudėtingėjo ir trečius metus pasakojimo herojus baigė jau rimtu advokatu – išlaikiusiu egzaminus, įvaldžiusiu terminologiją ir sistemą. Tačiau tebedirbančiu už dyką ir vis tebemokančiu senajam žydui 100 dolerių į savaitę. Pasibaigus trejiems metams, senasis žydas pasikvietė jaunuolį, pasveikino su sėkme ir įteikė jam voką su visais to jaunuolio sumokėtais pinigais, ir ant viršaus dar keliasdešimt štukų „žalio“ – sąžiningai paskaičiuotus komisinius nuo laimėtų bylų. Ir paklausė senis: „Kokią svarbiausią pamoką išmokai už dyką dirbdamas pas mane, mano jaunasis drauge?“ „Ne tiek išmokau, kiek supratau tai, kas jau kadaise buvo parašyta Talmude“, – atsakė jaunuolis, – „suvokiau pinigo vertę, suvokiau, kad svarbiausias visų tėvų uždavinys – kuo greičiau išmokyti savo vaiką gyventi savarankiškai. Suvokiau, kad niekada nebūsi turtingas, jei dirbsi rankomis. Suvokiau, kam reikia tapti turtingu, ir kokia yra turtingo žmogaus paskirtis. Tačiau svarbiausia – suvokiau, kad sėkmės formulės ciklas yra labai paprastas: mokslas-darbas-žaislai. Ir vargas tam, kuris šią tvarką pabandys pakeisti!” Nusišypsojo senasis žydas, atsibučiavo su jaunuoliu ir ramia širdimi išleido jį atgal į platųjį pasaulį. Jaunasis pasakojimo herojus persikėlė gyventi į Europą, po to prasidėjo perestroika, ir jis grįžo į Rusiją, kur tapo vienu garsiausių Maskvos advokatų. Su visais tos profesijos žaislais“.