„Karoče. Pasistatė vienas turtingas rusas Monake didelį namą. Ilgai kvietė pas save apsilankyti draugus – namą parodyti, pasidžiaugti savo sėkme, atšvęsti, pasimaudyti Sredizemkoj, po Lazurką pasivažinėti. Niekas nevažiavo – dėl daugelio priežasčių. Žinok ir Tu, mano drauge, šitą seną Holivudo bajerį: jei nori urodui parodyti jo vietą ir anuliuoti jo pasipūtimą bei pagyras – nesilankyk pas jį svečiuose, nesiklausyk, ką jis kalba – taip visi jo pasiekimai neteks jokios vertės – jei Tu jų nevertinsi, neaikčiosi jo menėse, nesijuoksi iš jo ploskų bajerių, negirsi jo karjeros… Taigi, ilgai kvietė, kol galiausiai prisikvietė (teko nusižeminti ir kviesti netgi senus klasiokus). Suvažiavo tuntas rusų iš Vilniaus ir Kauno, vaikšto po jo namą, aikčioja, stebisi, kaip viskas mandrai, kaip viskas prabangiai padaryta… „O dabar!“ – sako šeimininkas, – „mano didžiausias pasididžiavimas!“ Užveda svečius į didelę salę, kur ant sienų sukabinti įvairiausių dydžių būgnai, tamtamai, būgneliai. „Štai!“ – sušunka šeimininkas, – „unikaliausia pasaulyje Stradivarijaus būgnų kolekcija! Ilgai rinkau, daug šaibų už ją suplojau, nerealiai!“ Kraipo galvas svečiai, stebisi, murma, ir vienas išsilavinęs akiniuotas ubagas, dėl skurdo paliktas žmonos, sako: „Stradivarijaus? Būgnai? Ar tikrai? Juk jis smuikus gamino!“ Kyla klegesys, diskusija, razborkė, ir turtuolio ruso širdin pradeda smelktis šlykšti abejonė… „Karoče“,- sako jis, – „rytoj išsiaiškinsim. Pirkau juos visus iš vieno seno žydo larioko, rytoj su rebiatom pas jį nuvažiuosim, pabazarinsim, išsiaiškinsim, ką ten gamino Stradvarijus!“ Kitą dieną svečiai rusai maudosi Sredizemkėj, duodasi su „ferariais“, žvalgosi, ar kur pamatys Bunkų su Segal, kol kažkas pamini, kad tuos galima pamatyti tik „Carrefoure“ univermage už miesto, kur ubagai ir aptarnaujantis personalas apsiperka, o ten rusai, savaime suprantama, nesilanko… Tačiau ir be to visi gerai leidžia laiką, o šeimininkas su keliais žaliūkais iš pat ryto išvažiavęs aiškintis su žydu, prekiaujančiu Stradivarijaus būgnais, ilgai negrįžta. Galiausiai vakare, kai visi susėda prie stalo valgyti savo susimedžiotojo delfino, pasirodo šeimininkas, išvargęs, bet linksmas. Ir sušunka nuo pat slenksčio: „Karoče! Išsiaiškinom! Tas žydsnukis prieš atkištą pistoleto vamzdį galiausiai prisipažino, kad Stradivarijus smuikus gamino tik lochams, o štai normaliems bachūrams jis gamino – būgnus!“