„Karoče. „Panelė Apolionija Z., po tarnybos raštinėje eidama Turgaus gatve namo pamatė patvoryje miegantį girtą savo tolimą giminaitį Aloyzą T. P-ė Apolionija ilgai bandė pažadinti tą latrą, žnaibė jį, šlakstė vandeniu, badė lietsargio galu, tačiau veltui. Tada p-ė Apolionija pabandė jį pakelti, ir ūmiai pabudęs Aloyzas T. nukando jai nosį“. Štai tokia istorija, kaip 1924 metais ją aprašė vienas Lietuvos laikraštis. Iš to peršasi klausimas – ar verta žmonėms daryti gera? Ypač tokiame jautriame biznyje, kaip prekyba vertybiniais popieriais. Ar linki Tau gero visokie patarėjai? Ar atsidėkoja jie Tau už patiklumą ir tikėjimą žmonių geranoriškumu? Juk kiek prisiklausei patarimų ir optimistinių prognozių apie bitkoiną! – ir kur Tavo kuklios santaupos šiandien? Juk kaip tikėjai visokiais „investicijų ekspertais“, kaip Starkevičiūtė ar „Finasta“! – ir kam šiandien priklauso Tavo tėvų butas? Juk kaip atrodė lengva laimėti pinigus „Forexe“! – ir ko verta Tavo užpirkta vietnamietiška valiuta šiandien? Buvo jau šių laikų Lietuvoje finansų ministru toks Amerikos lietuvis, lyg tai Dudėnas, lyg tai Dundulis, kažkas panašaus. Jis, dar gyvendamas Vakaruose prekiavo akcijomis, ir kai Lietuvos žurnalistas paklausė, ar yra pataręs jis kokiam savo draugui kur nors sėkmingai investuoti, tas lyg tai Dudėnas, lyg tai Dundulis pasakė: „šiame biznyje niekam negalima patarinėti, nes jame, kaip narkotikų prekyboje, nėra draugų, tik partneriai“. Vos nesurikau, tai perskaitęs. O taip! Nes jau italų mafijoziai kadaise sakydavo „blogai patarusio draugo žmonės nekenčia labiau nei pikčiausio priešo“. Antikos išminčiai kalbėjo: „kas sako, tas nežino“. „Goldman Sachs“ treideriai visada žino – „tikrieji pinigai yra visada tylūs“. Taigi, draugeli, dar kartą pagalvok prieš gaišdamas laiką klausytis visokių gojų patarimų. Ir ateik pas mane – kartu mes pakeisime šitą pasaulį.