„Karoče. Kadaise legendinis rabinas Aryje Kaplanas, paklaustas, ar Talmude yra šposų ir bajerių, atsakė: „Yra. Tik jie visi yra seni“. Pats Kaplanas buvo rimtas šių laikų judaistikos filosofas, maždaug tokio pat kalibro, kaip ir Jūsų krikščioniškos minties gigantas Gregory Boydas (tarkime, kad Tu tokį bent jau žinai), ir savo pavyzdžiu demonstravo, kad „sena“ dar nebūtinai yra „bloga“, o savo veikla demonstravo, kaip talmudiški pamokymai yra pritaikomi ir nūdienai. Taigi, rabinas Kaplanas jaunystėje Niujorke rinko labdarą sunkiai gyvenantiems žydams. Pats vaikščiojo per butus ir namus Viljamsburge bei Boldvine, o žmonės jį mylėjo ir gerbė, kas kokį atliekamą skatiką turėjo, tą ir aukojo. Jo maršrute buvo ir viena iškili figūra – „Paramount“ kino studijos įkūrėjas Adolphas Zuckoras. Geras žydas, tik labai jau šykštus. Su dideliu džiaugsmu įsileisdavo Kaplaną į savo namus, nusivesdavo į prabangią menę su židiniu, įpildavo gero konjako, kavos iš „Nespresso“ aparato. Jie abu susėsdavo minkštuose foteliuose, išsitraukdavo savo iQOS ir žvelgdami į židinio liepsnas bei gurkšnodami konjakėlį užgeriamą „Vanilla Varations“ kavute spradėdavo neskubrų bazarą. Maždaug: „Que pasa? Nada. Viskas zauber? Zauber.“ Lengvas, neįparegojantis pokalbis, iki kol Kaplanas nepaprašydavo Zuckoro paaukoti pinigų šąlantiems žydams. Tą pačią akimirką šypsena nuo Zuckoro veido staiga išnykdavo, jo žvilgsnis apsiblausdavo, ir jo veidas liepsnų atšvaituose pradėdavo atrodyti senas ir sukritęs. Zuckoras ilgai dūsaudavo ir pradėdavo skųstis, kaip sunkiai einasi biznis, kaip laužia mokesčiai, o darbuotojai vagia. Kaplanas jį nuoširdžiai užjausdavo ir kiekviena savo kūno ląstele jautė Zuckoro skausmą. Žinoma, neapleisdavo jo įtarimas, kad ne taip jau viskas blogai tam Zuckorui. „Paramount“ kompanija – viena iš Holivudo „Big Five“ studijų (dabar priklauso „Viacom“ media grupei (NYSE: VIA)), turėjo nemažai „žvaigždžių“, pvz., Tomas Cruise ir dabar jiems priklauso, kaip ir hipsteriškas animacinis serialas „South Park“. Bet kuriuo atveju, šaibų turėjo visada, ir dabar turi. Kažką reikėjo daryti. Vieną šaltą vasario naktį Kaplanas vėl pabeldė į Zuckoro namo duris. Jas atidariusiam tarnui pareiškė, kad turi skubiai pamatyti poną Zuckorą, bet į vidų eiti atsisakė, maždaug, ilgai užtruks kaliošus nusiauti, tegu pats Zuckoras išeina. Tas ir išėjo kaip stovi – vienomis plavkėmis ir maike, basas kojas į „Hiltono“ viešbutyje pasiimtas tapkes įsispyręs, palaikį „Hiltono“ chalatą ant pečių užsimetęs. „Ką yra, rebe?“ – paklausė Kaplano sunerimęs. „Žėk, Adolphai“, – atsakė Kaplanas ir neskubriai papsėdamas savo iQOS (rūkė jis oranžinius „Heets“), pradėjo pasakoti Zuckorui apie pasaulio sandarą. Neskubėdamas, nes vilkėjo Kaplanas storą dublionkę, avikailiais pamuštą, kelnes moleskino, dengiančias vilnonius kalisonus „gacus“, apsiavęs Stalino mėgiamus šiltus untus- čiuvakus, o ant galvos pūpsojo daili bebro kailio kepurė. Jau po kelių sekundžių Zuckoras sušalo ir pavadino Kaplaną į vidų – į šilumą, prie židinio ir konjakėlio. Tas atsisakė, girdi, neilgam, tuoj eisiąs. Dar po kelių minučių Zuckoras visai sustiro ir tik bejėgiškai stebėjo, kaip Kaplanui iš burnos einantis garas ledėja ant rabino antakių. O tas dar vieną „Heets“ į savo iQOS įsmeigė ir tęsė monologą. Ir staiga nušvito Adoplhui Zuckorui tamsus Niujorko dangus, ir išvydo jis tūkstančius sušalusių bei alkanų žydų visame pasaulyje. Ir pajuto jis vaikų ašarų skonį, išgirdo liūdnas jų motinų lopšines ir sunkiai dirbančių vyrų kosėjimą. Jis staiga pamatė save iš šono – sotų, viskuo patenkintą, apsuptą prabangos ir pataikūnų. Bet šaltis sugebėjo paliesti jo širdį ir priminti, kad ne visi gyvena šilumoje ir pertekliuje… Kas įvyko toliau, nesunku numanyti. Adolphas Zuckoras išrašė Kaplanui didelį čekį, jo pinigai nukeliavo ten, kur reikia, ir tūkstančiai sušilusių vaikučių įgijo galimybę mokytis bei tęsti studijas, tapo didžiais mokslininkais, verslininkais, karvedžiais ir veikėjais, garsinančiais Izraelį ir jo tautą. Ko gali pasimokyti pagonys ir ateistai iš šitos istorijos? Lenda į galvą Tau išvados, kad reikia rinkoje sukurti paklausą? Neprarasti vilties ir atkakliai tęsti tikslo siekimą? Priversti klientą pasijusti vartotojo vietoje? Suteikti kliento išlaidoms prasmę? Visa tai ir paaiškina, kodėl Tu lig šiol esi ubagas, nes automatiškai nori pasijusti Kaplano vietoje, ko Tave ir moko visuose TVMuose, kurio porą kursų nepatingėjai baigti. O kodėl iškart nepagalvojai apie Zuckoro poziciją? Argi iš ankstesnių pasakojimų neišmokai, kad turtingas yra ne tas, kuris leidžia, o tas, kuris turi? Genai ne tie? Aišku. Tad nuo šiol žinok – laikykis savo orbitos. Su kitomis socialinėmis grupėmis bendrauk tik per profesionalius tarpininkus (teisininkus, atstovus spaudai, tarnus ir t.t.). Ir atmink amžiams – galybė slypi distancijoje.