„Karoče. 1971 metai, LTSR, gūdi okupacija. Į Vilniaus Grąžtų gamykla atvažiuoja japonų delegacija. Direktorius jiems rodo liaudies ūkio pasiekimus, giriasi prieštvaniniais įrenginiais, japonai mandagiai linkčioja ir staiga klausia: „ar pas jus dirba toks Malinauskas?” Direktorius atsako, nu, tipo, jo, yra toks vidutinės grandies inžinierius kažkur ceche. Japonai paprašo tą Malinauską iškviesti ir tam atėjus jį pagarbiai apspinta, klega, su juo fotografuojasi, kažką bazarina, spaudžia rankas. Direktorius apakęs, japonams išėjus, klausia Malinausko, už ką tokia garbė, tas atsako, nežinau, gal kur skaitė apie mane, dirbu savo darbą ir tiek. Direktorius sumąsto, kad reikia tą Malinauską pamaloninti, maža ką, gal tas prie valdžios? Per profsąjungą suirganizuoja sau ir Malinauskui komandiruotę į Italiją. Malinauskas niekada užsienyje nebuvęs, bet, tipo, „vyjezdnoj”! Karoče, nuvažiuoja abu į Romą, vaikšto kaip „russo turisto”, o šalia Vatikano išgirsta, kad tuoj balkone pasirodys pats popiežius minios palaiminti! Tipo, einam, smalsu pamatyti, kaip popiežius atrodo (lietuviai, aišku, jau nebežino, kuris ten buvo popiežius 1971-ais, bet tiek jau to, nesvarbu). Taigi, ateina abu – direktorius ir Malinauskas į tą centrinę Vatikano aikštę – žmonių jūra, vsio takoje, visi popiežiaus laukia, šurmuliuoja, giesmes giedoja. Tik staiga apsižiūri direktorius, kad Malinauskas kažkur dingo, tokioje minioje pasimesti lengva! Direktorius tik žvalgosi aplink, ir staiga minia pradeda ošti – atsidaro balkono durys ir išeina pats popiežius… su Malinausku! Popiežius jam kažką karštai pasakoja, o Malinauskas nepritardamas raukosi. Ir visa susirinkusi minia pradeda vieni kitų klausinėti: „kas tas toks šalia Malinausko???”