Karoče: JIS – LIAUDIES TARNAS
Taigi, gyveno Jis. Atrodė neįspūdingai. Bet ir nebjauriai.Teko Jam sunki dalia – tarnauti žmonėms, visai žmonijai iš principo. Bet nebuvo galima apie Jį pasakyti, kad Jo gyvenimas buvo lengvas, nes turėjo Jis blogą būdą. Jei ką, iškart apsiverkdavo, ir putos dribdavo Jam iš nasrų tiesiogine to žodžio prasme, ir visada veržėsi Jis apvalyti visų sielą. Ir nuo pat gimimo dienos Jis visada reikalavo sau išskirtinio dėmesio, ir norėjo, kad žmonės visada su Juo draugautų. Bet žmonės nelabai Jį mėgo. Vengė Jo ir draugavo su Juo tik verčiami kitų. Bet Jis, negailėdamas savęs, nekreipdamas dėmesio į visuotinę neapykantą sau, nepailsdamas aukojasi, tarnaudamas žmonijai. Ir išties aukojasi! Tiesiog akyse nyksta, tampa kitokiu, nei buvo anksčiau. Ir galiausiai Jo net nebeįmanoma pažinti. Ir kalba tarpusavyje žmonės: „gal tai – jau ne Jis?“ Ir, žinoma, visuomenė mieliau pakeičia Jį kitu – nauju, jaunesniu, simpatiškesniu. Nes sensdamas Jis praranda savo svorį, o tuo pačiu praranda ir pagarbą sau. Žinoma, egzistuoja ir Jo gynėjai, tokie, kurie gaili Jo, kurie sako: „neturi Jis nei tėvo, nei mamos, nei žmonos, tikras našlaitis!“ Ir nėra, kas Juo pasirūpins, tik Jis visais rūpinasi. Jis netgi užsimojo visus žmones padaryti geresniais, kad jie su švaria sąžine galėtų pasitikti šviesią ateitį. Nors visi žmonės juk žino, KOKIA jų laukia ateitis, ane? Tačiau Jis vis tiek yra naudingas, kur kas naudingesnis, nei visi pasaulio valdytojai ir politikai. Po bendravimo su Juo galima bent jau švariomis rankomis sėsti prie stalo ir papietauti.
Nes Jis – Muilas.