„Karoče. Buvo kadaise toks veikėjas, dabar jau užmirštas ir niekam nebereikalingas – rusų oligarchas Michailas Chodorkovskis, vienas turtingiausių Rusijos žmonių. Valdė jis tokią kontorą JUKOS, kuri savo ruožtu valdė „Mažeikių naftos“ akcijas, kurias po to pelningai lenkams pardavė, ir tame gešefte lietuvius eilinį kartą paliko ant puodo. Bet lietuviai mylėjo jį, kaip ir visą jo šaiką tokiomis reikšmingomis sefardiškomis pavardėmis – Brudnas, Šachnickis, Škuro, Lebedevas… Dažnai jie Lietuvoje lankydavosi (ir net ėjo kalba apie Lietuvos pilietybės suteikimą tam pačiam Brudnui), koja duris pas tuometinius šalies vadovus atsidarinėjo, ir visi prieš juos tūpčiojo, ir tik rusiškai su jais kalbėjo, nes, kaip pasirodė, niekas tos kalbos neužmiršo ir visi ją puikiai prisiminė, kai koks mažaraštis pavarde Brudnas (lietuviškai – „Murzius“) pradėdavo mosikuoti gumyte suveržta baksų „šaiba“. Tik štai po to ūmiai paaiškėjo, kad banalūs vagys buvo tie visi Chodorkovskiai ir Brudnai… Ir sėdo Chodorkovskis į teisiamųjų suolą, o Brudnas išnyko kaip dūmas, lietuviško paso taip ir negavęs. Kaltas jis buvo ar nekaltas – ne tame esmė. Kiekvienas, ne pagal savo jėgas stojantis prieš sistemą ir užsiraunantis ant valstybės galios visada buvo, yra ir bus tik banalus LOCHAS (toks, kaip mūsų Eligijus Masiulis ar Audrius Butkevičius, pvz.) – pajuokų objektas, ne daugiau. Net Lietuvos žiniasklaida, tada dar toli iki dabartinės mados smerkti absoliučiai visus Rusijos valdžios veiksmus, kažkaip rezervuotai ir šaltai vertino tuometines Chodorkovskio pastangas atrodyti „sąžinės kaliniu“ ir „kovotoju už teisybę“. Kaip pasirodė, apsimestinė buvo ta lietuviška meilė JUKOSiečiams. Ir kai Chodorkovskis „sėdo“, visi jį greitai ir užmiršo. Tačiau šis pasakojimas ne apie tai. Taigi, buvo pakviestas tas Chodorkovskis vakarienės pas Anglijos karalienę (dabartiniams rusams – tai jau aukščiausias jų veiklos įvertinimo lygis, prieš kurį rūko visi banalūs niekalai, tipo, Garbės legiono ordinai ir kitokie gelžgaliai). Nusipirko jis Londone smokingą tai vakarienei, atbuvo joje, nepasišiko kaip Gagarinas karalienės akivaizdoje, grįžo vakare į viešbutį ir išmetė tą smokingą į šiukšlių kibirą, maždaug, nebereikės, o jei ir prisireiks, tada nusipirks naują – pinigų tada dar turėjo kaip šieno. Ir išvažiavo atgal į Maskvą. Ryte kambarinė randa šiukšlių kibire tą smokingą – visai kaip Talino otelio kambarinė dainininkės Madonnos išmestą Estijos prezidento žmonos vakar jai padovanotą estės nacionalinį kostiumą – iškart sumeta, kad svečias jį, matyt, pamiršo. Atiduoda tą smokingą į valyklą ir išvalytą nusiunčia per DHL (geriausią Express kontorą pasaulyje) į Maskvą tam pačiam Chodorkovskiui. Ano liokajus siuntinį namuose priima, pakabina smokingą spintoje. Ryte Chodorkovskis vienomis plavkėmis atsidaro drabužių spintą ir nustemba – kabo smokingas, Londone išmestas. Pasijuokia oligarchas ir vėl atsainiai sviedžia tą vargšą smokingą į šiukšlių konteinerį. Namų tvarkytoja jį ten randa, sumeta, kad, matyt, per klaidą „choziajinas-barinas“ tokį gerą ir naują daiktą išmetė, paima, atiduoda į cheminį valymą, atsiima ir vėl pakabina drabužių spintoje. Vieną rytą Chodorkovskis vienomis plavkėmis vėl atidaro tą drabužių spintą, ir vos nenukrenta stabo ištiktas – vėl tas pats smokingas kabo! Daugiau jis su likimu nebežaidė ir jo neišmetė. O po to sėdo ir „matalino sroką“ – o tas smokingas jo nebeprisivijo, juoba kad „zonoje“ to smokingo jam jau tikrai nebereikėjo!”