Pamenu, kaip mane sugraudino po Rugsėjo 11-osios įvykių geriausiame Prancūzijos dienraštyje išspausdinta milžiniška antraštė: „Dabar mes visi – amerikiečiai“… Taip gražiai tada buvo išreikštas Vakarų pasaulio solidarumas su civilizuotas vertybes išpažįstančia nacija, ir tai jausmingai frazei turbūt tegalėjo prilygti tik Johno Kennedy 1961 metais Vakarų Berlyne ištarti analogiški žodžiai: „Ich bin ein Berliner“.
Ypač stebino tai, kad tokia frazė išėjo iš prancūzų lūpų. Prancūzų, kurie antiamerikietiškus sentimentus įsiurbia turbūt jau kartu su motinos pienu (nors dar neteko sutikti nė vieno, kuris būtų įstengęs rišliai paaiškinti, kodėl prancūzai Amerikai jaučia panieką ar pašaipą…).
Prancūzai kaltina savo prezidentą Sarkozy esant pirmuoju „amerikiečiu Prancūzijos prezidentu“. Kaltina, tačiau už ką? Už tai, kad savaitgaliais risčia bėgioja Paryžiaus parkuose – pats pirmasis iš Prancūzijos prezidentų? Už tai, kad jam patinka cigarai (nors ir rūko juos vilkėdamas „Prada“ kostiumą, o ne lygias chaki kelnes ir sportbačius, kaip Billas Clintonas)? Už tai, kad atostogauja Njū Hempšyre? Už tai, kad nešioja „Ray-Ban“ „piloto“ akinius ir lakūno-bombarduotojo striukę, ir tai jam tinka?
Amerikietiško stiliaus prezidentas. Galbūt prancūzams tokia kombinacija skamba kaip prakeikimas, tačiau, kad ir kaip besistengčiau, niekaip tame nerandu nieko blogo. Neturiu omeny prezidento, ėjusio Amerikoje „svarbias ir aukštas pareigas“, kitais žodžiais, eilinio mokesčių mokėtojų sąskaita gyvenusio biurokrato. Didžiausia amerikietiško stiliaus prezidentų vertė, ir to niekaip iš jų neatimsi – gebėjimas atrodyti taip, kad kiti tos pačios nacijos žmonės matytų jame savą – prieinamą, vieną iš jų, mokantį bent jau pajuokauti. Ir gebėjimas rodyti pavyzdį – sveikata, ryžtu, valia, šeima. Ko Europoje ne tiek jau daug ir išvysi.
Tačiau į ką neišvengiamai bandoma lygiuotis. Amerikos mūsų gyvenime yra tiek daug , kad jos neišvengia ir žalieji, liberalai ir antiglobalistai, sprogdinantys bombas prie „McDonald‘s“ restoranų. Tai darydami, jie mūvi džinsus, dėvi beisbolo kepuraites, vilki palaidus marškinėlius, bliuzonus (angl. „sweatshirt“) ir baikerių striukes, ryši trikampes skareles, avi „Converse“ arba „Nike“ sportbačiai, ir apatines kelnaitės jų, spėju, yra medvilninės „Calvin Klein“… Iš kurios pusės bežiūrėsi – viskas sukurta Amerikoje.
Taigi, kitą kartą burnodami prieš Amerikos, įvertinkite, kaip ji Jus aprengė ir kokį pavyzdį Jums parodė. Žinoma, išsyk prisimenate Amerikos storulius. Tačiau ir dabar daug kas lietuvius įsivaizduoja, kaip „aštriadančius“ skustagalvius senelių žudikus – ir tai mus žeidžia. Ir mes sakome – ne visi mes tokie.
Aš kalbu apie kitokią Ameriką. Gražių dantų, tvarkingų šukuosenų, švaraus kūno, komfortiškų automobilių, pasirinkimo laisvės, pagarbos kitų žmonių teisėms ir nuosavybei. Sąrašą galima tęsti, tačiau ar verta? Vis tiek mes visi – amerikiečiai.
Ir tame nėra nieko blogo.
AMERIKIETIŠKO STILIAUS ISTORIJA
Amerikiečiai, kanadiečiai ir australai turbūt yra vienintelės nacijos pasaulyje, neturinčios jokių savo nacionalinių aprėdų, nebent indėniškus ar aborigeniškus drabužius. Ir dabartinė amerikietiška apranga neturi ilgos istorijos, jokių gilių šaknų ar tradicijų. Tačiau jos įtaka visiems mums – absoliuti.
Ankstyvąjį amerikiečių aprangos stilių sąlygojo imigruojantys europiečiai, pradėję kolonizuoti šalį XVII amžiuje. Tiesa, pirmieji baltieji imigrantai patys mielai perėmė indėniškus mokasinus ir kailinius rūbus, lig tol nematytus savo buvusiose tėvynėse (netgi išgarsėjęs Benjaminas Franklinas savo kelionės į Europą metu nešiojo egzotiškai atrodančią meškėno kailio kepurę su karančia puria uodega), tačiau iš esmės ankstyvoji Amerika tiesiog patobulino Europos aprangos stilių.
Tačiau amerikietišką rūbą lengva atpažinti iš jo paprastumo ir praktiškumo. Netgi Juozas Baltušis savo nemirtingoje knygoje „Tėvų ir brolių takais“, aprašydamas, kaip rengiasi amerikiečiai, pabrėžė, kad „kuo turtingesnis, tuo paprasčiau, bet jokiu būdu ne prasčiau“. Nes nuo pat XX amžiaus pradžios amerikietiškas rūbas buvo kur kas neformalesnis, nei Europoje, kur Paryžiaus (o dabar ir Milano bei Londono) „haute couture“ mados namų diktatas jau buvo įaugęs į kiekvieno džentelmeno kraują.
Žinoma, tuometinis istorinis ir kultūrinis Prancūzijos kultas amerikiečių sąmonėje lėmė tai, kad turtingieji XX amžiaus pradžios Amerikos verslininkai rengėsi Paryžiuje ir kaip beįmanydami kopijavo prancūziškas madas. Tačiau masinis amerikietiškas stilius kilo iš tokių vietų, kaip gatvė, mokykla, televizija ir kino filmai. XX amžiaus pabaigoje amerikiečių dizaineriai įkvėpimo išvis sėmėsi iš parkuose ir žaidimų aikštelėse leidžiančio laiką jaunimo ar darbininkų, dirbančių laukuose ir gamyklose.
Kurgi ne – Amerika visada buvo laisvų, veržlių ir dirbančių žmonių šalis. O laisvas, veržlus ir dirbantis taip pat visada reiškė apsirengusį patogiai ir praktiškai.
DIDIEJI AMERIKIETIŠKI MADOS IŠRADIMAI
Ankstesniuose straipsniuose aš nesidrovėdavau pabrėžti, kurias mūsų aprangos ar aksesuarų detales patobulino ar keitė amerikiečiai. Žinoma, įvairiais istorijos tarpsniais, kai politinė konjunktūra versdavo demokratiškosios Europos gyventojus visuotinai nekęsti Amerikos, amerikietiškas maistas, automobiliai, elgsena ar tos pačios aprangos detalės būdavo vertinami mažiausiai kaip kažkas nepadoraus taip pat aistringai, kaip šiandieniniai musulmonai kai kuriose šalyse vertina savo pranašo karikatūras. Tačiau gerai įsižiūrėjus, nevalingai kiekvienas iš mūsų neišvengia Amerikos. Niekada.
Pats žinomiausias amerikietiškas rūbas, žinoma, yra mėlyni džinsai. Sukurti kaip kelnės angliakasiams, ir vėliau paplitę tarp darbininkų, kaubojų, fermerių ir medkirčių. Penktajame XX amžiaus dešimtmetyje aktoriai Marlonas Brando ir Jamesas Deanas pavertė džinsus paauglių maištingumo simboliu. Demonstracijų prieš Vietnamo karą metu džinsai tapo taikos simboliu, ir septintojo dešimtmečio pabaigoje, galima sakyti, „džinsus nešiojo visi“. Netgi atsimenant ano laikmečio Lietuvą, ir mes buvome pasiruošę išsižadėti bet kurio tikėjimo, kad tik gautumėme džinsus – tikros Vakarų kultūros simbolį.
Kitas amerikietiškos aprangos stereotipas – languotas švarkas – iš tiesų taip pat atsirado Amerikoje apie 1830 metus, nors jo ištakos – neabejotinai anglų sukurtuose medžioklės švarkuose, nors Europoe jie buvo tik vienspalviai. Apie tuos pačius metus amerikiečiai išrado ir lengvus švarkus šiltam metų laikui, kurie tik po kelių dešimtmečių paplito po Europą.
1845 metais amerikiečių kompanija „Brooks Brothers“ sukūrė pirmąją pasaulyje „gatavo kostiumo“ koncepciją. Priežastys tam buvo išimtinai amerikietiškos – naujai iškepti turtuoliai, grįžtantys iš „aukso karštinės“ apimtų Laukinių Vakarų į Rytinę pakrantę, nebuvo nusiteikę laukti ilgose eilėse pas madingus siuvėjus. O padoriais žmonėmis norėjosi atrodyti. Taip būtent jiems ir atsirado „gatavi kostiumai“, kuriuos, spėju, šiandien perkate bene kiekvienas iš Jūsų.
XIX amžiaus pabaigoje amerikiečiai sukūrė ir „maišo“ formos švarką, kuris tiko bet kokio sudėjimo vyriškiui. Tai buvo vienaeilis, tiesios formos ir natūralių pečių rūbas (prie jo atsirado ir pirmosios kelnės be kanto) – ir toks gyvuoja lig šių dienų, kaip atsakas europietiško kirpimo liemenuotiems švarkams, kas ir dabar yra laikomas Europos vyrų stiliaus pagrindu. 1896 metais amerikiečiai išpopuliarino marškinius su prisegamais apykaklės kampučiais, nors, kaip jau ir buvo rašyta, ši detalė buvo nusižiūrėta nuo anglų polo žaidėjų, tačiau visuotinį pripažinimą įgijo būtent iš Amerikos.
Amerikiečiai pasaulyje pradėjo ir siuvinėtų pamušalų madą – XIX amžiuje tokį nešiojo ir prezidentas Abraomas Lincolnas, kurio švarko viduje buvo išsiuvinėta erelis ir užrašas „viena šalis, vienas likimas“. Su tuo švarku, beje, jis buvo ir nušautas.
Įdomu tai, kad šio prezidento žūtis taip pat parodė, kaip rimtai amerikiečiai vertina savo drabužius – kompanija – „Brooks Brothers“, kurios juodą kostiumą atentato metu ir dėvėjo A.Lincolnas, nustojo juos siuvus ir grąžino į gamybos linijas tik 1998 metais…
Visų mūsų mėgstamos lengvos medvilninės striukės, gimusios JAV armijoje ir universitetuose buvo atsakas europiečių nuostatai siūti tik liemenuotus švarkus ir striukes. Ir, žinoma, tik amerikiečiai sugebėjo apatinius rūbus paversti viršutiniais – medvilniniai marškinėliai – legendiniai „T-shirts“ – išimtinai amerikietiškas kūrinys. Šiais susvetimėjimo laikais užrašai ant nešiojamų marškinėlių yra ir bene efektyviausia amerikiečių tarpusavio bendravimo priemonė.
Ir kuris amerikietis nenešioja šviesių, smėlio ar chaki spalvos kelnių, savo garsiųjų „chinos“? Ak, jos patinka ir Jums? Nes visi žinome – priklausomai nuo fasono ar atspalvio, tokias kelnes galima mūvėti bet kuria proga. Neduoda ramybės klausimas, kodėl jos vadinamos „chinos“? Pasak legendos, šias kelnes atrado JAV kariškiai Filipinuose per 1898 metų Amerikos-Ispanijos karą. Jiems patiko vietinių nešiojamos lengvos, bet tvirtos kinietiškos medvilnės – saržos kelnės. Iš to ir kilęs pavadinimas „chinos“, kas ispanų kalba reiškia „kinietiškos“. Kariškiai greitai įvertino jų ekonomiškumą ir funkcionalumą, ir tokios spalvos kelnės jau nuo 1932 metų yra įsitvirtinusios JAV armijoje ir laivyne. Ir, žinoma, visame likusiame pasaulyje.
Ir ne veltui Jūsų mėgstami ypatingo spalvingumo „havajietiški marškiniai“ taip ir vadinami pagal Havajus, žinoma, priklausančius JAV. O šaltomis žiemos dienomis velkatės parką – šiltą striukę su kailiu apsiūtu gobtuvu? Tokias nešiojo Aliaskos eskimai, kuri, irgi priklauso JAV.
Tačiau, matyt, labiausiai paplitęs amerikietiškų medžiagų derinys – brezentas ir guma davė pradžią ištisoms drabužių linijoms. Kompanijos „Converse“ pagaminti sportiniai bateliai išliko praktiškai nepakitę nuo pat 1923 metų, o brezentinės striukės galėjo gimti taip pat tik Amerikos armijoje.
Žinoma, amerikiečių įtaka jaučiama ne vien darbininkų aprėduose. Esama jos ir subtiliuose vyriškų tualetų detalėse.
Iki 1949 metais, kai amerikiečiai pradėjo gaminti apatines kelnaites iš medvilnes, Europoje jos buvo siuvamos tik iš vilnos arba šilko. Garsiosios škotiško „Argyle“ rombų rašto puskojinės, beje, buvo išpopuliarintos tais pačiais metais Amerikoje, o ne Škotijoje. Tais metais, beje, amerikiečiai sukūrė ir moteriškus rožinės spalvos marškinius, kurie per vieną naktį tapo mados sensacija.
Tačiau dar 1920 metais amerikiečiai pasidarė savo, „amerikietiško“ rašto dryžuotą kaklaraištį – idėja, kaip jau buvo rašyta, pavogta iš anglų karininkų, tačiau dryžiai JAV variante buvo pasukti į kitą pusę. Amerikiečiai sugalvojo madą nešioti skirtingas rankogalių sąsagas, nes, anot jų, „niekas vis tiek nemato jų abiejų vienu metu“. Kaip jau buvo minėta ankstesniuose straipsniuose, manoma, kad būtent amerikiečiai ir sunaikino skrybėles šeštajame dešimtmetyje, kai ją prieš savo inauguracinę kalbą nusiėmė tuometinis JAV prezidentas J.F.Kennedy. Tačiau vietoje to pasauliui jie padovanojo beisbolo kepuraitę.
Spėju, amerikiečiams yra tikrai apmaudu, kad viena iš jų tradicinių aprangos detalių – polo marškinėlius sukūrė ne jie, o prancūzai. Tačiau niekada neužmirštama pabrėžti, kad pasaulyje tokio tipo marškinėliai išpopuliarėjo būtent po 1926 metais JAV vykusio „US Open“ lauko teniso turnyro.
Ir, žinoma, mokslas madoje. Sintetinės medžiagos, iš kurių buvo siuvami ar nesiglamžantys marškiniai, ar kostiumai, kaip ir visa tai kurianti chemijos pramonė atsirado Amerikoje. Amerikiečiai pirmieji pradėjo naudoti ir skaitmenines technologijas drabužių gamyboje – ne tik kompiuterių pagalba įvertinti kiekvieno individo sudėjimą ar kūno formas, siuvant jam drabužį. Geriausia skaitmeninių technologijų galimybių iliustracija – JAV armijos kariškių uniformos raštas, sukurtas išimtinai kompiuteriais iš 60 tūkstančių Žemėje sutinkamų aplinkos fonų.
AMERIKIETIŠKO STILIAUS SĖKMĖ
Antroje XX amžiaus pusėje Amerikos mados industrija ir jos įtaka taip išaugo, jog pasauliniu mastu tapo tiesioginiu konkurentu europietiškajai. Sportinių kompanijų ir komandų logotipai ant aprangos – nuo sportbačių iki beisbolo kepuraičių užplūdo pasaulį. Amerikietiškas aprangos laisvumas ir patogumas buvo įprasmintas tokiuose prekių ženkluose, kaip „Calvin Klein“, „Liz Claiborne“ ar „Ralph Lauren“. Pastarasis išvis sugebėjo sukurti stilių, paremtą tiek Laukinių Vakarų tradicijomis (kaubojiškos skrybėlės, auliniai batai ir džinsai), tiek švaraus amerikietiško priemiesčio kultūra (mėlyni švarkai auksinėmis sagomis, mokasinai ir chaki kelnės).
Žinoma, amerikiečių vyrų apranga nėra įmantri. Ten niekas nesiekia imituoti „Armani“ užmojų, „Versace“ hedonizmo, „Gaultier“ iššūkių ar japonų dizainerių dekonstruktyvizmo. Amerikiečių drabužių kūrėjus įtakoja realybė ir pragmatiškumas, tiesiog funkcionalumas.
Amerikietiškas stilius pagrįstas dviem principais. Pirmas, funkcija yra svarbiau nei forma. Antras, svarbiausia – patogumas. Galbūt prie to tikrų pridėti ir trečią: geriausia medžiaga tai užtikrinanti – medvilnė.
Būtent tai, o ne sėkmingos rinkodaros kampanijos lėmė, kad amerikietiškas stilius tapo toks populiarus.
Dabar nebe italai, prancūzai ar japonai dominuoja pasaulio mados rinkoje, ir dėl labai paprastų priežasčių. Amerikiečiai gamina praktiškai viską, ir pigiai. Ne veltui europiečiai skraido į JAV savaitgaliams apsipirkti. Juoba kad Europoje mes esame įpratę prie 25 kilogramų bagažo, leidžiamo įregistruoti bet kuriam skrydžiui. Išskrendat iš JAV, bagažo limitas dvigubai didesnis – 50 kilogramų, o rankinio bagažo leidžiama pasiimti tiek, „kiek paneši“. Šalis yra visiškai orientuota į eksportą ir kiekvienas amerikietis Jums nusišypsos, pamatęs velkantį dvylika krepšių „rankinio bagažo“ – „Jūs tik vežkitės, mes dar pagaminsime…“
Ir, galų gale, smukus JAV doleriui, staiga visas pasaulis panoro atrodyti kaip JFK, lėkti per gyvenimą kaip Jacko Kerouaco herojai, slankioti po miestą kaip „Rugiuose prie bedugnės“ knygos herojus Holdenas Caulfieldas, žavėti moteris kaip jaunas Paulas Newmanas. Visai neseniai visiems taip pat panižo atrodyti blogesniais – taip atsirado juodaodžius reperius ir gangsterius mėgdžiojantis stilius. Ir mūsų biuruose dominuojantys balti marškiniai, dryžuoti kaklaraiščiai, neklostuotos chaki kelnės, megztos liemenės ar mokasinai guminiais padais – tai ta pati Amerika.
Tačiau nereikia užmiršti, kad, kaip ir rašė J.Baltušis, iš esmės amerikiečiai rengiasi kukliai. Kai pasaulio dizaineriai pradėjo kurti sudėtingesnius ir įmantresnius džinsų bei marškinėlių modelius, išryškinant reikiamą etiketę ar kompanijos pavadinimą, amerikiečių dizaineriai atsakydavo, kad „Amerikoje tik gyvuliams leidžiama nešioti matomą prekės ženklą (angl. – „brand“, kuris XIX amžiuje reiškė įkaitintą geležinį ženklą, kuriuo savininkas žymėdavo savo gyvulius)“.
Nes amerikiečių vyrai taip pat turi ir šiokių tokių tabu. Pavyzdžiui, kūno prakaito kvapas. Amerikiečiai išvis nepripažįsta jokių natūralių kvapų, todėl patarimas „you need a shower“ yra toks pat natūralus, kaip ir priminimas, kad „Jūsų marškinių skvernas išlindęs“. Amerikoje taip pat manoma, kad rudą batų tepalą naudoja tik liurbiai. Nesulaukę 35 metų amerikiečių vyrai nenešioja akinių be rėmelių, megztų liemenių, dviborčių švarkų ir polo marškinėlių su užsegta viršutine sagute. Tačiau sulaukę 35 metų, amerikiečių vyrai jau nebenešioja nenešioja sportinių treningų (išskyrus italų ir rusų mafijozus) ar polo marškinėlių su pakelta apykaklaite.
PENKTADIENIS
Amerikos aprangos neformalumas prieš dvidešimt metų sukūrė ir nuostatą penktadieniais ateiti į darbą vilkint laisvalaikio drabužius. Tada darbuotojai netgi buvo skatinami puoselėti taip vadinamąjį „Casual Friday“ stilių, o devintojo dešimtmečio Interneto bumas bei liberali Vakarų kranto aplinka, gimdanti dvidešimtmečius milijonierius, išvis tokią laisvalaikio aprangą vienu metu buvo padarę ir kasdienine norma.
Iki atsirandant „Casual Friday“, „nešiok kostiumą ir gausi paaukštinimą“ taisyklė dominavo visuose JAV biuruose. Investicija į kostiumą apsiribodavo „Armani“ ar „Hugo Boss“ gaminiais. Oficialusis Vašingtono stilius iš esmės reiškė „jokio stiliaus“. Ir puikiai atsimenate tuos gūdžius vaizdus iš televizoriaus, kai atrodydavo, jog rytais į Vašingtono ar kito didmiesčio biurus traukia armija vienodai apsirengusių vyrų.
Demarkacija tarp korporacinės ir laisvalaikio aprangos buvo labai aiški, tačiau ji išnyko devintajame dešimtmetyje. Tada amerikiečių tarpe paplito mada, kurią europiečiai puoselėjo jau seniai (ir tebepuoselėja šiandien) – drabužiai turi padaryti vyrą atrodančiu gerai ir patogiai, užuot rodžius jo „sėkmę“. Taip amerikiečių kostiumų kohortose atsirado pastelinės spalvos, drąsių spalvų ir formų kaklaraiščiai.
Tačiau šiandien keičiasi ir Amerikos darbuotojo vaizdas. Kaip kinta ir visa korporacinė kultūra – nuo darbo santykių iki aplinkos apsaugos reikalavimų, nuo seksualinio priekabiavimo tradicijų iki lygių galimybių politikos. Taip „Casual Friday“ aprangos stilius, pergyvenęs savo apogėjų, pakito.
Prieš beveik dešimt metų “American Industry Dress Code Survey” apklausa parodė, kad tik daugiau kaip pusė iš dviejų šimtų „Fortune 500“ kompanijų vadovų pritaria, jog korporacinėje aplinkoje darbuotojai turi atrodyti profesionaliai, t.y., konservatyviai – vilkėti kostiumus, ryšėti kaklaraiščius, moterys – nešioti sukneles arba kostiumėlius. Prieš trejus metų įvykdyta ta pati apklausa parodė, kad norinčių konservatyvaus stiliaus vadovų dalis padidėjo iki dviejų trečdalių. Ir nuo XXI amžiaus pradžios beveik penktadalis „Fortune 500“ kompanijų panaikino „Casual Friday“ tradiciją.
Gal taip „seniai“ kerštauja jaunimui, propaguojančiam laisvą aprangos stilių? Galbūt, nors akivaizdu, kad darbuotojai, vilkintys tinkamą aprangą, kelia patikimus klientų jausmus, sukuria geros darbinės etikos aplinkos įvaizdį ir pasiekia gerų rezultatų. Ir vis dėlto. Pigių skrydžių bendrovė „Southwest Airlines“, pasaulio verslo bendrijoje laikoma sėkmingo komercinio modelio pavyzdžiu, visada skatino savo darbuotojus rengtis taip, kaip jie nori – anot aviakompanijos vadovų, taip darbuotojai jautėsi patogiau, o patogiau besijaučiantis darbuotojas yra darbingesnis ir našesnis.
Tačiau vis tiek neišnyksta klausimas – kas ta „tinkama apranga“? Juoba kaip turi atrodyti IT skyriaus darbuotojai? Kurjeriai? Niekam nematomos buhalterės?
Tikrovėje darbuotojo išvaizda daug ką reiškia, kad ir kas būtų sakoma. Patogiai apsivilkus laisvalaikio drabužiais galima atrodyti „patogiai“, tačiau, pripažinkite, šiandien mes visi esame mažiau sveikesni, mažiau atletiškesni, netgi mažiau „sėkmingi“… Kas savo ruožtu sąlygoja abejingumą bei abuojumą. Tai paprasti drabužiai ir pabrėžia. Visi mes šiek tiek pastorėjome, todėl dažniausiai vilkimi paprasti rūbai, tokie kaip megztiniai, džinsai ar laisvi marškinėliai veikia kaip priedanga.
Žinoma, laisvalaikio drabužiai yra maištas prieš konservatyvumą bei konformizmą, tačiau kiekvienas maištininkas taip pat siekia statuso, įvertinimo ir pripažinimo, kuris pasiekiamas tik su „pažiūrėk į mane“ stiliaus apranga. Kad ir kaip bežiūrėsi, laisvalaikio drabužių darbovietėje nekonformizmas taip pat yra konformizmas.
„Casual Friday“ apologetai teigia, kad jie yra nepriklausomi, ir jiems nereikia rėmų, reikalaujančių „atrodyti gerai“. Tačiau verslo ir korporacinėje aplinkoje “atrodyti gerai” iš tikrųjų reiškia rimtą žinutę aplinkai, ir ne vien profesionalią sėkmę, bet ir laimingus ir sveikus darbuotojus. Todėl amerikietiškas stilius – susitikimuose su klientais – tik konservatyvi apranga. Tai profesionalios pagarbos ženklas.
Penktadienis irgi yra ta pati savaitės diena, kaip ir antradienis – tai ne priežastis atrodyti tik ką išlipusiam iš lovos. Pastovumas yra svarbus veiksnys keliant pasitikėjimą su vidiniais bei išoriniais kontaktais.
Ir, žinoma, esmine sąlyga atrodyti „sėkmingu“, tai jokiu būdu ne automobilis ar brangus laikrodis. Tai tiesiog asmeninis patrauklumas. Sveiki dantys. Malonus kūno kvapas. Pasitikėjimas savimi. Pagarba kitam. Savo teisių išmanymas.
Tad nejaugi taip jau blogai būti „amerikiečiu“?