„Čia Lietuva, čia lietūs lyja“, – šiuo banaliu priežodžiu dažnai mėgsta dangstytis neprasisiekėliai, taip rasdami pasiteisinimą visoms savo nesėkmėms. Užuot atstatę tam pačiam lietui šių laikų skydą – skėtį.

Džentelmenas tuščiomis rankomis – ne visai džentelmenas. Prisimenant tai, kad šis žodis yra kilęs iš termino, apibūdinančio garbingus didikus, turinčius teisę nešioti ginklą, nesunku prisiminti, kad kiekvienas save gerbiantis ir agresyvus vyras per visą savo istoriją visada kažką turėjo pašonėje ar savo rankose. Pirmykščiais laikais tai buvo ietis, vėliau – kardas ir špaga. Naujaisiais laikais – lazda (stekas ar Smetonos laikais vadinamasis „kriukis“). O mūsų laikais šią funkciją atlieka skėtis (nesunku juo ir per kuprą nepaklusniai žmonai suduoti ar dūriu į koją bulgarų disidentą Londone nužudyti…).

Ir šiame mums įprastame aksesuare sutelpa daug kas: špaga, palapinė, skydas, ietis ir asmenybės požymiai. Juodas ar spalvotas, vienspalvis ar su telekomunikacijų bendrovės logotipu, lenkta rankena ar bumbulu, ilgas ar trumpas – kiekvienas skėtis turi savas.

VYRIŠKO SKĖČIO ISTORIJA

Skėtį žmonija naudoja jau keturis tūkstančius metų, ir, žinoma, išrastas jis buvo Rytuose. Ten skėčiais naudojosi tik aukštuomenė ir kilmingieji, o kai kuriose šalyse jį nešioti teisę turėjo tik karaliai. Auksinis skėtis buvo tuometinės Birmos karaliaus simbolis (pats karalius buvo vadinamas „Dvidešimt keturių skėčių valdovu“). Egipte faraonus sekiojo vergai plasnodami skėčiu iš palmių lapų arba spalvotų plunksnų (panašus šiais laikais sekioja ir Romos popiežių). Iš skėčio kultą darė Buda ir Kinijos mandarinai. Skėtį galima išvysti antikinės Graikijos graviūrose – ten jis buvo moterų dvasininkių ženklu. O kaitrioje senovės Romoje sunku ir įsivaizduoti patricijų be keturkampio skėčio.

Pirminė anųjų skėčių paskirtis – apsisaugoti nuo saulės. Angliškas skėčio pavadinimas „umbrella“ yra kilęs nuo lotyniško žodžių „umbra“ arba „umbraculum“, reiškiančių  pavėsį arba šešėlį. Senovėje tuo pačiu skėtis buvo vadinamas ir taip, kaip šiandien jis vadinamas lenkų kalboje – „parasol“, kas reiškia „sustabdantis saulę“. Taip, beje, skėčiai ir buvo vadinami XIX amžiaus Lietuvoje, kol J.Jablonskis nesukūrė naujadarų – „lietsargis“ bei „skėtis“. Kodėl mums reikėjo dviejų terminų? Nes iš esmės jų reikšmė yra skirtinga – „skėtis“ („parasolka“) buvo skirtas apsisaugoti nuo saulės spindulių. Lietsargis, kaip ir sako pats pavadinimas – skirtas apsisaugoti nuo lietaus.

Pirmieji panaudoti skėtį kaip apsaugą nuo lietaus taip pat sugalvojo kinai. Lig tol tuometinės „parasolkos“ buvo popieriniai gaubtai, sutvirtinti mediniais arba bambukiniais rėmais. Tačiau kažkam į galvą šovė mintis popierių išvaškuoti, nulakuoti, taip ir atsirado dabartinio lietsargio prototipas.

Kai skėčiai pagaliau pasiekė Europą XVI amžiaus pabaigoje, žinoma, ten buvo šalta, lietinga ir niūru. Iš pradžių juos pradėjo naudoti portugalai, perėmę šį aksesuarą iš savo kolonistų, pabuvojusių Afrikoje. Keliaujantieji po Europą netruko skėčius paskleisti ir po visą žemyną, kurio šiaurinėje dalyje jie ir susilaukė didžiausio populiarumo bei patobulinimų.

Tiesa, tuometinėje Europoje skėčiai iš pradžių buvo laikomi išimtinai moterišku atributu. Vyrai bevelijo nuo lietaus gintis ilgais apsiaustais – surdutais, o nuo saulės spindulių – skrybėlėmis. Kai kada Europos karaliai teikdavosi pasinaudoti „parasolkomis“, tačiau tik kaip egzotiška dovana, gauta iš kokio nors mylimo keliautojo.

Ir tik 1756 metais Londono gatvėse pasirodė pirmasis džentelmenas, išdidžiai besinešantis impregnuotą drobinį lietsargį. Tai buvo iš Persijos grįžęs (ir ten skėčius pamėgęs) tūlas keliautojas bei rašytojas Jonas Hanway. Žinoma, jis iškart susilaukė pašaipių užgaulių, buvo paniekinančiai vadinamas „prancūzu“, nes, anglų nuomone, tik anie tegalėjo leisti sau tokį ekstravagantiškumą. Vaikai jam pavymui laidė akmenis, spauda apie jį rašė feljetonus. Ypač jį terorizavo vežikai, kurie lietų laikė Dievo dovana savo verslui, nes būtent per lietų buvo pelningiausia vežioti miestelėnus uždaruose arba dengtuose vežimuose.

Tačiau J.Hanway nenusileido ir, kaip koks užsispyręs gėjus nešiojo lietsargį kasdien – ir tai jis darė ištisus trisdešimt metų! Nenuostabu, kad pirmieji vyriški skėčiai buvo vadinami jo vardu – „Hanway“.

J.Hanway vis dėlto netruko susilaukti pasekėjų – tuometinių dendžių, taip vadinamųjų „maccaronis“ (taip pramintų todėl, kad pagal itališkas madas rengdavosi spalvingai ir ryškiai, pudravosi veidus, dažė lūpas, ir atrodė taip, kad jų vaizdas tuometinėje Anglijoje priversdavo sudrebėti net ir visko mačiusius – pavyzdžiui, avėdavo aukštakulnius raudonus batus). Skėtis jų rankose atrodė ne tik ekstravagantiškai, tačiau ir praktiškai – pavyzdžiui, apsaugantis peruką bei veido pudrą.

Taigi, skėtis nelengvai skynėsi kelią į mūsų, normalių vyrų rankas. Kova tarp tuometinių „tikrų“ vyrų bei naujos mados šalininkų buvo gana arši, į ją įsijungė ir tuometinė spauda. Laikraščiai su malonumu pranešdavo pavardes tų, kurie pirmieji išdrįsdavo kuriame nors mieste išeiti į gatves su skėčiu. Damos atsisakydavo susitikti su kavalieriais, kurie baudėsi į randez-vouz atsinešti skėtį. O atstumtieji kavalieriai tą patį vakarą net ir nebuvo įleidžiami į padorias kavines, jei nebūdavo išmetę savojo skėčio.

Tačiau „makaroniams“ į pagalbą vis dėlto atėjo praktiškumą visada vertinanti visuomenės dalis – kariškiai. Armijos karininkai greitai suvokė skėčio teikiamą naudą – galų gale, jis buvo reikalingas apsaugoti puošnias uniformas nuo lietaus. Kariškiai taip juos pamėgo, jog XVIII amžiaus pabaigoje įsismaginę net žengdavo į kautynes nešini elegantiškais skėčiais. Pats britų armijos vadas kunigaikštis Wellingtonas apžiūrinėdavo savo rikiuotes nešinas lietsargiu, tačiau vėliau šio įpročio atsisakė ir uždraudė savo kariškiams nešioti skėčius per apšaudymą ir „priešo akivaizdoje“ – kad „nediskredituoti savo garbingo statuso“…

Tačiau ne tarnybos metu karininkams skėčiai buvo leisti nešioti, ir taip jie pradėjo šią visuotinę elegantišką tradiciją.

Apie 1800 metus „parasolka“ ir lietsargis galutinai išsiskyrė savo funkcijomis – skėtis nuo saulės tapo madingu aksesuaru, o lietsargis pavirto pripažinta apsauga nuo lietaus. Todėl „parasolkų“ stilius buvo dinamiškesnis, šie skėčiai buvo lengvi ir elegantiški, keitėsi jų spalvos ir medžiaga. Jį nešiojantiems „parasolka“ tarnavo kaip patogus priedas prie aprangos ir skydu nuo nepageidaujamų žmonių pasislėpti (kaip tai daro merginos lengvai flirtuojant). O praktiškasis lietsargis tais laikais buvo ganėtinai neelegantiškas, todėl, kai „parasolka“ vis labiau plito, lietsargis leidosi socialinėmis kopėčiomis žemyn… O pirmoji (ir, beje, tebeveikianti) lietsargių parduotuvė Londone buvo atidaryta tik 1830 metais – tai buvo „James Smith and Sons“ (adresu 53 New Oxford Street).

Ankstyvųjų lietsargių rėmas buvo gaminamas iš medžio arba banginio kaulų ir padengtas įmirkyta stora drobe arba brezentu. Subtilų savininko skonį išduodavo rankena, pagaminta iš juodmedžio, tačiau į rankas tais laikais mažai kas kreipdavo dėmesį – mat, pirmoje XIX amžiaus pusėje nešiojamas skėtis buvo laikantis už jo viršutinio galo (ant kurio kabojo ir žiedas, skirtas pakabinti lietsargį ant vagio). Rankena, už kurios mes dabar esame įpratę laikytis, tada buvo skirta atremti į žemę, ir dažniausiai būdavo apvali.

Dažnai lietsargiai primindavo tą grubų gaminį, kurį sau susikūrė Danielio Defoe personažas Robinzonas Kruzas savo negyvenamoje saloje, todėl pirmieji ir buvo vadinami „robinzonais“. Tokį lietsargį buvo sunku išskleisti ir suskleisti, ypač, kaip jis buvo drėgnas.

Todėl lietsargiai ir neprigijo Europos džentelmenų tarpe tol, kol 1852 metais nebuvo sukurtas metalinis jo rėmas ir ploni stipinai, leidžiantys jį glaudžiai suskliausti. Šilkas pakeitė drobę, lietsargis pasidarė lengvas ir gražios formos atributas, greitai pamėgtas džentelmenų ir pradėjęs savo naują evoliucijos etapą.

Tuometinėje Europos visuomenėse vyrija nešiojo atramines lazdas, vos prieš pusšimtį metų pakeitusias špagas (tuometiniai valdovai išvis skatino vyrus nebesinešioti ginklų). Dar 1830 metais Prancūzijos karalius Louis Philippe viešai iškeitė savo kardą į lietsargį (tiesa, šiuo mostu jis tenorėjo pademonstruoti savo demokratiškumą ir artumą liaudžiai), tačiau elegantiškais atrodantys metaliniai lietsargiai savo ruožtu pradėjo išstumti lazdas.

Taip apie 1880 metų suskliaustas susuktas skėtis, kurį jau buvo pradėta nešioti laikant už rankenos smaigaliu žemyn, tapo tinkamu pakaitalu lazdoms. Nė vienas save gerbiantis tų laikų džentelmenas neišeidavo į žmones be lazdos. Tada jų buvo madinga turėti keletą – juodmedžio su sidabrine rankena – prie vakarinių aprėdų, raudonmedžio – miestui, kažkas „kaimietiškesnio“ – poilsiui užmiestyje.

Stovas lietsargiams atsirado vis dėlto ne Anglijoje, kur džentelmeną sunku įsivaizduoti be skėčio, bet Amerikoje 1885 metais – ir jį sukūrė juodaodis Williamas C. Carteris. Iš Amerikos po pasaulį paplito ir ypač didelių skėčių mada – taip vadinamieji „golfo“ lietsargiai buvo skirti žaidžiantiems šį žaidimą, tačiau pasirodė, kad jis tinka naudoti ir kitoje, įprastoje aplinkoje.

Automobilių atsiradimas išstūmė vaikščiojimui skirtas lazdas, kurių statusas buvo sumažėjęs iki atributo, nešiojamo vilkint tik cilindrą bei fraką. Taip lazdą, pakeitusią kardą, pakeitė lietsargis.

Beje, ir XX amžiuje džentelmeno lietsargis nebuvo laikomis apsauga nuo lietaus. 1936 metais fotografai užfiksavo sosto įpėdinį Edwardą VII netoli Bekinghemo rūmų vaikščiojantį lietingą dieną su išskleistu skėčiu. Tai sukėlė padoriosios visuomenės pasipiktinimą, nes suskliaustas skėtis buvo viena, išskleistas – visai kas kita. Pagal tuometinę sąmpratą, džentelmenas visada privalėjo jį nešioti suskliaustą. Na, o jei prasidėdavo lietus (o tai Anglijoje atsitinka neretai), jis tegalėjo suskliaustu  lietsargiu pamoti taksi ar vežikui.

Apie 1940-uosius atrastas nailonas buvo puikus pakaitalas šilkui, ir būtent jis įgalino gaminti lietsargius vos ne pieštuko storio, taip pat – ir lengvus. Spyruoklinis skėtis su iššokančiu mechanizmu pasirodė pasaulyje apie 1960-uosius. Apie tą patį laiką pasirodė ir „teleskopinis“ lietsargis – pailgėjantis ar suspaudžiamas, bet pakankamai mažas, kad tilptų į lietpalčio kišenę ar rankinę. Tai, beje, vokiečių inžinierių išradimas. 1970-ieji atnešė varpo formos skėčius ir madą juos spalvinti.

LIETSARGIO STILISTIKA

Tikiuosi, ne sykį ir patys esate girdėję disputą, ar galima džentelmenui nešioti spalvotą skėtį? Kiek žmonių, tiek nuomonių, tačiau būtina atminti, kad tokius bereikalingus ginčus visada sukelia gamintojai, o gyvename vis vien savo galva.

Žinoma, istoriškai taip jau susiklostė, kad vyriški lietsargiai būdavo juodos spalvos (tai Viktorijos laikų, per kuriuos jie įsivyravo, tradicija). Spalvoti skėčiai nuo seno buvo skirti tik sportui arba pramogoms.  Renkantis spalvą, tereikia atsiminti vieną „auksinę“ taisyklę: kuo formalesnė proga, tuo skėtis yra tamsesnis.

Tačiau, kaip jau ne sykį esu pabrėžęs: „nebūkite talibai“. Lietsargis – Jūsų daiktas, ir Jūs turite visas teises juo išreikšti savo požiūrį į mus supantį pasaulį. Jei vertinate kokybę, rinksitės šilkinį lietsargį. Jei esate praktiškas – sustumiamą. Jei esate žaismingos natūros – spalvotą. Pavyzdžiui, nieko blogo turėti ir languotą lietsargį – taip lengvai atskirsite, kad jis – Jūsų. Nekreipkite dėmesio į pašaipas dėl lietsargių su logotipais. Dovana yra dovana, ir ją naudodami tik parodote pagarbą privačiai nuosavybei. O aš visada laikausi požiūrio, kad pasaulyje iš esmės nebeliko daiktų be logotipų, antra vertus, visada sveikai aprodyti, su kokiomis rimtomis ir pagarbos vertomis kompanijomis turite reikalų.

Kur kas didesnės lietsargių bėdos, nei jų spalva ar logotipai, yra ilgis. Svarbiausia – neįsigyti pernelyg didelio lietsargio. Pirkite tokį, kuris būtų proporcingas Jūsų ūgiui. Nereikia žavėtis itin dideliais, jei nesate golfo lauke, nes tokius yra sunkiausia nulaikyti per stiprų vėją. Jei sveriate vos 60 kg, nereikia dviejų metro pločio lietsargio.

Kalbant apie lietsargio ilgį, būtina prisiminti ir taisyklę, kuri taikoma renkantis lazdą vaikščiojimui – ji turi siekti pusę Jūsų užpakalio. Jei pasirinksite netinkamą lietsargio ilgį, ir esate nusiteikęs jį naudoti kaip atraminę lazdą vaikščiojimui, prisiminkite – galite krypuoti arba turėti papildomą kliūtį, statydamas lietsargį ant žemės.

Svarbiausia – pasirinkti ypatingą rankeną. Pati skėčio natūra yra tokia, jog lietsargio stilius nesikeičia, tačiau rankenos – nuolat, nes tai tikras individualumas. Išlenkta rankena buvo dominuojanti ištisus amžius, tačiau kai kurie džentelmenai mėgsta ir tiesias. Ypatingos buvo gaminamos iš dramblio kaulo, tačiau šiais politinio korektiškumo ir aplinkos tausojimo laikais tai nebe.

Senovėje rankenos buvo gaminamos iš poliruoto medžio arba dygsniuotos juodos odos. Vakaruose žinoma, kad Sumatros palmės „malaka“ medis yra geriausias rankenoms gaminti. Bambukas ir riešutmedis taip pat geros medžiagos. Švediškas alksnis dėl savo lankstumo yra tinkamas stiebui. Klevas, riešutas, obelis ir ąžuolas taip pat gerai tiek rankenai tiek stiebui.

Beje, lietsargiai irgi turi savo etiketą. Jei eidamas gatvėje su išskleistu skėčiu susitinkate kažką aukštesnį, taip pat besinešantį išskleistą skėtį, savąjį privalote palenkti, anas gi turi savąjį pakelti – kad išvengti bereikalingo lietsargių susidūrimo. Jei susitinkate su mažesniu už save, savo lietsargį kelkite aukštyn. Maža ką, lietsargio galiukas gali ir akį išdurti. Pasirodo, skleisti skėtį beveik tas pats, kaip ir gatvę pereiti – pažvelgiant į abi puses.

Ir pabaigai prisiminkite, kad lietsargis yra dažniausiai pametamas aksesuaras. Jei ieškote lengvų pažinčių, nepamirškite prie jo prisiūti savo vardo ir telefono numerio – kontaktas garantuotas. Tikėkimės, su jį radusia simpatiška mergina.

(Straipsnis spausdintas žurnale „Verslo klasė”)