Kiek džinsų porų privalo turėti kiekvienas vyras? Atsakymas paprastas – mažiausiai dvi. Vieną klasikinę mėlyną, kaip duoklę tikrajam vyriškumui ir savo jaunystei. Antrą ir visas likusias – bet kokią, kaip universalią aprangos detalę, tinkančią bet kuriam gyvenimo atvejui.

Lig šio laiko pasaulyje jau yra pasiūta daugiau nei 2,5 milijardo džinsų porų (kiekvienas amerikietis vidutiniškai turi net septynias poras džinsų). Tai drabužis, kuriam populiarumu negali prilygti joks kitas. Nes nėra vyriškesnio už jį. Žinoma, džinsus šias laikais nešioja ir moterys, bet tai tėra atlaidi mūsų malonė joms – ne moterys nutiesė geležinkelius, ne moterys išnaikino mamutus, ir ne moterys pastatė gražiausius pasaulio pastatus. Tai padarė vyrai – mūvintys džinsus, tiesiogine ir perkeltine prasme.

DŽINSŲ ISTORIJA

Džinsų istorija prasidėjo dar XVII amžiuje, kai Prancūzijos pietuose esančiame miestelyje Nimes buvo išaustas pirmasis saržos audinys, pavadintas „serge de Nimes“ (nuo dviejų paskutinių jo pavadinimo žodžių jau iki 1695 metų anglų kalboje toks audinys buvo vadinamas „denim“) ir garsėjęs savo patvarumu. Tiesa, XVIII amžiuje užkariavę Indiją anglai rado ir ten tokią pat saržą, iš kurios pasiūtus patvarius ir beveik neperšlampamus kombinezonus nešiojo tenykščiai žvejai, jas vadinę „dungarees“ (šis kombinezonų pavadinimas Anglijoje yra išlikęs lig šiol).

Tačiau džinsinės kelnės, kokias mes pažįstame šiandien, išpopuliarėjo, žinoma, Amerikoje ir, žinoma, kaip amerikietiškumo verslumo pavyzdys.

Apie XIX amžiaus vidurį Kalifornijoje kilo aukso karštinė. Jaunas žydas imigrantas iš Bavarijos, Leiba Straussas (1829-1902), vėliau tapęs Levi Straussu, dirbantis Niujorke drabužių komivojažeriu, matydamas miniomis į Vakarus plūstančius vartotojus, netruko suvokti neribotų verslo galimybių. Jis pasuka į Kaliforniją, kur tik atvykęs San Franciske įkuria savo prekybos kompaniją.

Tai įvyko 1853 metais. Tiesa, 24-erių Leiba Straussas tuomet apie kelnių siuvimą net negalvojo, jis prekiavo brezentu palapinėms ir furgonams dengti. Kaip teigia legenda, kartą San Francisko gatvėje vienas aukso ieškotojas jam pareiškė: „ mums nereikia tavo audinių, mums reikia patvarių kelnių“. Atseit tada L. Straussui ir gimė mintis iš savo parduodamo patvaraus brezento pabandyti siūti kelnes.

Kad ir kokios bebuvo tokios sprendimo priežastys, bet Leiba Straussas ėmė ir pagamino savo pirmuosius savo „džinsus“. Tiesa, tai buvo paprasčiausias kombinezonas, pasiūtas iš paprasčiausios tvirtos, rudos spalvos brezentinės medžiagos – aukštu juosmeniu, iš nugaros suveržiamas dirželiu su sagtimi, apačioje taip pat užsegamas panašiu dirželiu – tam, kad kelnių klešnės lįstų į kaubojiškus batus. Tiesa, L.Straussas pirmasis sukūrė ligi šių dienų džinsuose išlikusią kišenių kombinaciją: penkios – tris iš priekio (viena jų ant krūtinės) ir dvi užpakalyje. Kiek vėliau, pabaigus turėto palapinių brezento atsargoms, L. Straussas pradėjo siūti kelnes iš „denimo“ saržos.

Patvariosios L.Strausso kelnės iš pradžių nebuvo tokios populiarios, kaip teigia legenda, pripažinimo teko dar palaukti. Jį paskatino problema. Tuometiniai aukso ieškotojai, dažnai gabenę daugumą savo mantos ar radinių tiesiog kišenėse, nuolat susidurdavo su erzinančiu iššūkiu– kad ir kokios patvarios bebūtų pačios kelnės, tačiau jų kišenės dažnai neatlaikydavo į jas pridedamų „aukso grynuolių“ ar šiaip įvairių daiktų svorio, ir dažnai tiesiog atplyšdavo. Reikėjo išeities. Žinoma, kaip ir visada Amerikoje – ji buvo atrasta.

Kišenės, pritvirtintos prie kelnių kniedėmis – dar vieno žydo siuvėjo, emigravusio į JAV iš Latvijos, Jakobo Daviso sumanymas. Neapsikęsdamas nuolatinių klientų skundų dėl atplyštančių kišenių, Jakobas Davisas eilinio kliento kelnių kišenes sutvirtino kniedėmis, kurias jis naudojo siūdamas arklių gūnias. Netrukus toks išradimas susilaukė didžiulio susidomėjimo ir paklausos, tačiau, neturėdamas pakankamai pinigų užpatentuoti savo idėją (viso labo 68 dolerių būtiniems patento dokumentams užpildyti), Jakobas Davisas paprašė reikiamos sumos iš pažįstamo Leibos Strausso. Šis sutiko, savo ruožtu pasiūlydamas J.Davisui bendradarbiauti. Buvo sumušta rankomis, vienas vardas pakeistas į kur kas „amerikietiškiau“ skambantį – Levi, ir 1873 metais atsirado kompanija „Levi Strauss & Co“, tais pačiais metais pradėjusi masinę džinsų gamybą.

Mums įprastos spalvos mėlyni džinsai pasirodė tik 1874 metais gegužės 20-ąją – kai kompanija išleido pirmąją jų partiją. Bet mėlyni džinsai atsirado vis dėlto ne Amerikoje, bet Italijos mieste Genujoje. Ten iš „denimo“ audinio siuvamoms kelnėms dažyti buvo naudojami indigo dažai, kurie tuo metu buvo vieni iš pigiausių (kelnėms nudažyti užteko vos kelių gramų) ir suteikdavo audiniui malonią mėlyną spalvą (vadinamą „bleu de Genes“), kuri vėliau ir tapo tradicine džinsų spalva. Tokios mėlynos saržos kelnės buvo uniforminės Genujos jūrininkų kelnės, ir būtent tie jūrininkai pirmieji pradėjo naudoti džinsų nusitrynimo principą – kelnės buvo plaunamos tiesiog jūros vandenyje, visas bendrai sumetus į vieną tinklą, ir nuo sūraus vandens jos netrukdavo pabalti. Levi Strausso kompanijai skirtas audinys buvo gabenamas iš Italijos, ant siuntos dėžių buvo užrašyta „Genes“ (kas tuometine kalba reiškė Genują, ir amerikiečiai tokį užrašą skaitydavo „džyns“. Taip ir atsirado neatsiejama jungtis: mėlyni džinsai, siūti „Levi Strauss“ kompanijoje ir skirti Amerikai – prikniedytomis kišenėmis, dekoruojamos spalvotais siūlais (tų laikų džinsų modelis „Levi’s 501“ – tiksli pirmųjų džinsų kopija – pardavinėjama dar ir šiandien). Tiesa, pirmuosiuose džinsų modeliuose kniedijama buvo viskas visur, ir tik ilgainiui buvo atsisakyta kniedžių, pritvirtinančių užpakalines kišenes, nes jos braižydavo balnus ir kėdes. O kiek vėliau kompanijos prezidentui Walteriui Haasui nusideginus prie laužo įkaitusia kniede vieną vyrišką organą, jų buvo atsisakyta ir džinsų klyne.

Iš pradžių „Levi‘s“ džinsai buvo skirti šachtininkams ir geležinkeliečiams, bet netrukus jos taip išpopuliarėjo, jog tapo kiekvieno bent kiek save gerbiančio vyro atributu. Kurgi ne, džinsai visada simbolizavo laisvą gyvenimą, kupiną nuotykių ir iššūkių, o tai kiekvieną vyrą darė dar vyriškesniu… Ypač džinsus pamėgo kaubojai – tikrieji Laukinių Vakarų šeimininkai. Džinsai savo kaina buvo prieinami bet kuriam (1885 metais džinsų pora kainavo pusantro dolerio, kas šiuolaikiniais pinigais yra 34 baksai), jie atrodė stilingai. Be to, ir tai svarbiausia, džinsai buvo geros kelnės – neįtikėtinai patvarios, patogios ir turinčios unikalią savybę – ilgainiui tampančios tiesiog jų nešiotojo kūno dalimi – nes, kiekvienas žino, kuo ilgiau nešioji džinsus, tuo malonesni jie yra kūnui. Neperkandamos šuns, nedegios ir neperšlampamos… Levi Straussas netgi dažnai rengdavo šou, siekdamas pademonstruoti savo siuvamų kelnių patvarumą – miestelių aikštėse du žirgai tempti jo džinsus į skirtingas puses, tačiau perplėšti jų, žinoma, neįstengdavo… Būtent šis šou epizodas ir tapo 1886 metais sukurtos „Levi Strauss & Co“ siuvamų kelnių firminės odinės etiketės atvaizdu.

Beje, pats pirmasis amerikiečių prekės ženklas („brandas“) pasirodė 1873-aisiais, ir įdomu tai, jog jis buvo susijęs būtent su „Levi’s” džinsais. Tai garsioji „dviguba arka” išsiuvinėta ant užpakalinių kelnių kišenių, simbolizuojanti Amerikos herbo erelį. Antrojo pasaulinio karo metais, kai džinsai masiškai plito tik gamyklose ir armijoje, „arkos” ekonomiškumo sumetimais ant kišenės nebesiūdavo, tačiau 1947 metais ji vėl grįžo į savo istorinę vietą.

”Džinsų tėvas” Levi Straussas mirė 1902-aisiais, ir jo gedėjo visas San Franciskas: buvo nuleistos vėliavos, laikraščiuose spausdinami ilgiausi nekrologai. Pats Straussas šeimos nebuvo sukūręs, todėl kompanija atiteko jo vyriausiajam sūnėnui.

Kita garsi džinsų kompanija „Lee“ atsirado 1889 metais ir taip buvo pavadintą pagal savo įkūrėją – Henry David Lee. Tiesa, ligi 1913 metų „Lee“ siuvo tik kombinezonus bei švarkus. Tačiau įžengę į džinsų rinką, „Lee“ atnešė vieną revoliucingą naujovę – 1926 metais jie pirmieji į džinsus pradėjo siūti užtrauktukus. „Lee“ taip pat pirmoji pradėjo siūti džinsus moterims ir tai buvo ne vien specialiai pagal jų figūras sukirptos kelnės – moteriškuose džinsuose iki pat 1960-ųjų užtrauktukas buvo įsiuvamas šone, skirtingai nuo vyriškųjų džinsų su užtrauktuku priekyje.

Tačiau būtina atminti, kad pirmieji džinsai visada buvo užsegami tik sagomis… Ir tikras vyras niekada nesižemins segdamas savuosius džinsus užtrauktuku, kad ir kokie viliojančiai patogūs jie bebūtų…

Po Antrojo Pasaulinio karo amerikietiški džinsai užkariavo ne tik Europą, bet ir visą pasaulį, prie to prisidėjo ir Holivudas, dar 1939 metais parodęs, kad tikras kaubojus visada mūvi džinsus, kurie tapo vienu iš Amerikos simbolių kartu su kramtomąja guma, „Coca-Cola“ bei „Lucky Strike“ cigaretėmis. Žmonėms patiko kaubojai, laisva Laukinių Vakarų dvasia, todėl būtent tokiam susižavėjimui patenkinti 1947 metais tuometinė didžiausia JAV drabužių gamintoja „Blue Bell“ sukūrė ypatingą džinsų modelį, skirtą rodeo pasirodymams ir pavadintą „Wrangler“ (žargonu „peštukas“). Šie džinsai su labai giliomis kišenėmis priekyje ir aukštomis kišenėmis užpakalyje buvo skirti „specialiai kaubojams“ ir tapo savotišku Laukinių Vakarų simboliu. Beje, „Wrangler“ autorius – ”Blue Bell” kompanijos darbuotojas Bernardas Lichteinšteinas („Rodeo Benas”) – imigrantas iš Lenkijos, „siuvėjas iš Lodzės“.

Jau tapę kultiniu Amerikos simboliu, džinsai pradėjo savo sparčią evoliuciją, parodydami visam pasauliui, kaip įvairiai juos galima pritaikyti, ir kokį galingą emocinį užtaisą jie slepia savyje. 1955 metais džinsai tampa pačios Amerikos urbanistinio jaunimo atributu – aktoriaus James Dean kino filme „Rebel without a cause“ sukurtas naujas maištininko įvaizdis, sudarytas iš atraitotų džinsų, sportinių batelių ir odinės striukės pakelta apykakle tapo simboliu, į kurį lygiavosi milijonai jaunų amerikoniukų. Jų „maištavimas“, polėkis „leistis į kelią“ ir niekinti visus „kam per 30“ baigėsi tuo, kad džinsai buvo uždrausti Amerikos teatruose, restoranuose bei vidurinėse mokyklose. Tačiau dar po dviejų metų džinsai vėl įsiveržė į „senių“ malšinamą Amerikos gyvenimą – Elvis Presley scenoje staiposi mūvėdamas džinsus, ir merginos ėjo dėl jo iš proto. Dar po kelių metų Bobas Dylanas įrodo, kaip gerai džinsai dera prie languotų flanelinių marškinių, ir toks aprangos ansamblis tapo kultiniu „American Classics“ stiliumi, pripažįstamu dar ir šiandien. 1969 metais „The Doors“ vokalistas Jimas Morrisonas varo merginas iš proto su aptemtais džinsais. 1970-ieji – „Led Zeppelin“ vokalistas Robertas Plantas pasirodo scenoje su neįtikėtino platumo „kliošais“. Aštuntasis dešimtmetis. Džinsus pradeda modifikuoti – George Michaelas savo dainos videoklipe „Faith“ pasirodo mūvėdamas suplėšytus džinsus. Kyla nauja mada, ir Amerikoje moksleiviai vėl dėl to turi problemų…

Praėję ilgą kelią nuo pirmųjų aukso ieškotojų iki dabartinių šou žvaigždžių, džinsai rado vietą visų mūsų širdyse. Jie buvo visur ir visada, tinkami visiems – tiek protestuojantiems prieš karą Vietname, tiek einantiems į tą patį karą. Džinsai buvo nešiojami JAV karo laivyne kaip uniformos dalis, tapo jie uniformos dalimi ir JAV kalėjimuose. Ir viskas dėl vienos priežasties – patvarūs, nebrangūs ir patogūs, tai, ko reikia tikram vyrui. Su jais galima keliauti, dainuoti, šokti, bučiuotis, maištauti, kovoti – jie tinka viskam. Tereikia tik sieloje nors akimirkai pasijusti jaunam.

KLAUSIMAI-ATSAKYMAI APIE DŽINSUS (spausdinti naujienų portale „Delfi“)

Klausimas: Ar geri džinsai turi būti brangūs?

Atsakymas: Priklausomai nuo to, kas slypi po žodžiu „geri“ – autentiški, patogūs ar madingi tam tikru laikotarpiu? Pirmieji džinsai, parduodami aukso ieškotojams ir darbininkams XIX amžiaus viduryje Amerikoje kainavo pusantro dolerio tuometiniais pinigais, kas šiandien būtų apie 35 dolerius. O dar vėliau jie išvis buvo dalinami veltui – JAV laivyne ar kalėjimuose… Bet jei Lietuvoje šiandien pirksite pigius džinsus, neabejotinai galite įsigyti juos geros kokybės, tačiau tokie džinsai niekada nebus apdirbti cheminėmis priemonėmis, kurios įgalina juos pritaikyti prie kuo daugiau žmonių siluetų, todėl gali būti sunku išsirinkti tikrai tinkamą dydį. Jei pirksite brangius džinsus, juose nerasite „paprastumo“, nes jie yra brangūs todėl, kad juose yra daug papildomų detalių bei siūlių. Jei pirksite itin brangius džinsus, juose nerasite „autentiškumo“, nes joks kaubojus nemūvėjo džinsų, kainuojančių kelis šimtus dolerių. Na, o jei pirksite labai labai brangius, būsite tiesiog apgautas.

Klausimas: Ar teisybė, kad tikri džinsai atrodo gerai, kai yra šiek tiek nešvarūs?

Atsakymas: Žinovai tvirtina, kad geriausias būdas pasirūpinti džinsais – tai jais išvis nesirūpinti. Atsižvelgiant į tai, kad džinsai yra dirbančio žmogaus rūbas, kadaise išties buvo teigiama, kad „šiek tiek nešvaros suteikia džinsams paslaptingumo“. Gal tai ir teisybė, bet supurvinti džinsus taip, kad jie išties atrodytų intriguojančiai, reikia ypatingų sugebėjimų. Nes vis dėlto džinsams, kaip ir bet kuriai aprangos detalei tinka viena auksinė taisyklė – jie visada atrodys gerai, kai yra švarūs.

Klausimas: Kokia apranga geriausiai dera prie džinsinių marškinių? 

Atsakymas: Aišku viena – sunkiausiai prie džinsų yra priderinti kitus džinsus – kelnes bei švarką. Juoba kad šiais laikais džinsiniai marškiniai ar švarkas vilkimi kartu su džinsinėmis kelnėmis atrodo tiesiog banaliai, juos verčiau derinti prie šviesių kelnių arba pilko švarko. Jei rišatės kaklaraištį, jis turėtų būti šiek tiek šviesesnis už marškinius (kaklaraiščio smeigtukas tokiu atveju yra skonio reikalas, tačiau jis turi būti neabejotinai blizgantis). Jei velkatės prie džinsinių marškinių tamsiai mėlyną švarką, ieškokite megzto kaklaraiščio bei tamsių džinsų.

Klausimas: Kaip suderinti odinės striukės spalvą su džinsų spalva?

Atsakymas: Juoda odinė striukė geriausiai atrodo su juodais džinsais, ruda – su šviesesniais. Raudona odinė striukė nedera prie jokių džinsų ir išvis neturėtų būti nešiojama.

Klausimas: Kaip teisingiau valyti džinsus – plauti juos ar nešti į cheminę valyklą?

Atsakymas: Džinsai nebuvo sukurti tam, kad būtų valomi cheminėmis priemonėmis. Todėl niekada ir neatrodys „autentiškai“, išvalyti cheminėje valykloje, be to, žinovai kalba, kad sausas valymas kažkuo džinsus dar ir gadina. Be to, džinsai taip jau yra sukonstruoti, kad kuo ilgiau vaikštote jų neplovęs, tuo geriau.

Bet kuriuo atveju, kaip ir skalbiant kitus drabužius, taip ir užsiimant džinsais, visų pirma reikia įsiskaityti į tai, kas parašyta jo etiketėje.

Prieš pirmąjį skalbimą džinsus būtina pamerkti šaltame vandenyje, jame ištirpinus porą šaukštų druskos – tai padės išsaugoti jų originalią spalvą. Prieš skalbiant taip pat patartina užsegti visus užtrauktukus bei sagas. Ir, žinoma, džinsai, kaip tikri „kelnių karaliai“ turi būti skalbiami atskirai nuo kitų drabužių.

Džinsai skalbiami tik išversti, ne aukštesnėje nei 40-60 laipsnių temperatūroje. Tik rankomis arba skalbyklėje tausojamuoju režimu. Išskalbtų džinsų negalima gręžti, verčiau leiskite vandeniui laisvai nutekėti. Lyginti džinsų taip pat negalima. Jokių būdu nedaryti ir kanto, džinsai su kantu taip pat neįsivaizduojami, kaip racionaliai mąstanti lietuvių tauta.

Klausimas: Mano džinsų priekinėje dubens pusėje atsirado ryškios skersinės raukšlės. Ar tai kokybės problema?

Atsakymas: Tokios baltos nusitrynusios raukšlės yra vadinamos „katės ūsais“ – ir jos, beje, yra kokybės ženklas – tai svarbi detalė, sukurianti iliuziją, kad tokius džinsus mūvintis žmogus dažnai sėda ir stoja. „Katės ūsai“ buvo tikro kaubojaus ženklas, pabrėžiantis, kad juos mūvintis asmuo daug jodinėja.

Klausimas: Ar galima šiais laikais vėl atsiraitoti džinsų galus?

Atsakymas: Viskas galima, kai Dievo nėra. Tokia prieš 50 gyvavusi mada vėl grįžta į mūsų gatves, tačiau džinsų galų atraitojimas turi papildomų sąlygų: Jūsų kojos turi būti tiesios ir plonos.

Klausimas: Ar padoru, kai užpakalinės džinsų kišenės yra išmargintos logotipais ir įmantriais ornamentais?

Atsakymas: Užpakalinės džinsų kišenės yra tapusi dizainerių išmislų teritorijomis dėl vienos paprastos priežasties – toje vietoje yra patogiausia pabrėžti prekės ženklą ar dizainerio vardą. Tačiau būtina atminti, kad tai yra mūsų užpakaliai… Galbūt Jums tai patinka, galbūt Jūs netgi lyginate savo džinsus, galbūt netgi einate juos mūvėdami į teatrą, galbūt Jums patinka žiūrėti į krepšininkus, kurių uniforminė apranga iki koktumo yra išmarginta rėmėjų logotipais. Bet tikri vyrai žino – užpakalinė džinsų kišenė yra skirta tik piniginei. Šiais laikais tuščia ir neišmarginta užpakalinė kišenė yra elegantiška aprangos detalė, santūrumo, orumo ir vyriškumo simbolis, tylus protesto ženklas prieš aktyviai vykdomą mūsų asmenybių „korporacizaciją“ šiame papuošalėlių ir ornamentų išmargintame amžiuje…

Klausimas: Kokį diržą nešioti prie džinsų?

Atsakymas: Mano patarimas – nesijuoskite plono, trapaus ar pernelyg puošnaus diržo, nes prie džinsų juosiamas platus, tvirtas ir praktiškas diržas visada turi pabrėžti, kad Jūs galite dirbti ir sunkų darbą.

Klausimas: Ar galima ryšėti kaklaraištį su džinsais?

Atsakymas: Taip, bet tokiu atveju džinsai neturi būti pernelyg dideli, atlankstyti, plėšyti ar nusmukę.

Klausimas: Ar galima mūvėti džinsus, einant į klubą?

Atsakymas: Džinsai buvo sukurti darbininkams ir šachtininkams, tad kas norėtų mūvėti džinsus eidamas į klubą? Nejaugi pasaulyje nebeliko kelnių, skirtų pramogoms?

Klausimas: Gal aš klystu, bet kodėl visi džinsai, nepaisant jų nurodyto dydžio, visada yra per ilgi?

Atsakymas: Neklystate, nes klasikiniai džinsai ir yra visada per ilgi. Dėl dviejų priežasčių. Pirma, džinsai, kaip darbinės kelnės buvo konstruojami taip, kad ilgesnę klešnę būtų galima atraitoti ir į atvartą susikišti smulkius įrankius, priemones ar įvairius niekučius, tipo, cigaretes. Antra, pirmųjų džinsų kūrėjai negalėjo numatyti paklausos ir juos perkančių žmonių kojų ilgių, todėl siūdavo juos, kaip sakoma, „ant vieno kurpalio“, t.y., per ilgus, nes juos patrumpinti (jei kas pageidavo) buvo kur kas lengviau, nei pailginti. Iš to ir išlikusi tradicija džinsus visad siūti šiek tiek ilgesnius, nei nurodyta etiketėje.

Klausimas: Su kuo geriausia nešioti baltus džinsus?

Atsakymas: Tik su spalvotais marškiniais, mėlynais arba baltais sportiniais bateliais, tamsiu švarku.