Taigi, kasryt vėl viltingai žiūri į veidrodį ir bandai išvysti tai, ką nori išvysti? Kreipi galvą į kairę? Po to į dešinę? Palenki? Pakeli? Pasitreniruoji, kaip šauniau ar grėsmingiau šypsotis? Pasižadi sau suliesėti ir dažniau valyti dantis? Nesiplėšyk, vyrui ne fizinis grožis svarbiausia. Ir nežino istorija nė vieno atvejo, kad vyro grožis tam vyrui atneštų tikrą laimę (prisimink vien Dorianą Grėjų arba senovės išminčių pamokymą, kad „niekas nepraeina taip greitai, kaip fizinis grožis“).
„Kas tada svarbiausia?”, klausi truputį pernelyg įsitempęs. „Intelektas“, darniai atsakytų akademinio pasaulio matronos. „Sąmojis, pasitikėjimas savimi ir tiesi laikysena“, tvirtina vyrams skirti žurnalai. „Ištikimybė ir tėviška meilė vaikams“, suokia ištekėjusios ir jau spėjusios išsiskirti orchidėjos. Tačiau atkreipk dėmesį, kad Tavo kontoros susirinkimuose moterys mieliausiai sėdasi kuo arčiau pačių pavojingiausių vyrų, alsuojančių grėsme ir nenuspėjamais veiksmais. Moteris yra linkusios užmerkti akis prieš bet kuriuos vyriškus trūkumus, jei jie yra išperkami kitomis savybėmis, hm… dorybėmis. Ir nors būti gražiu niekada nepakenkė siekiant geidžiamos moters, atmink, tai moterys nori būti grožio idealas, ir moterys nuo seniausių laikų buvo senovės skulptorių, dailininkų ar poetų įkvėpimo šaltinis, o ne vyrai (su labai retomis išimtimis, patvirtinančiomsi taisyklę), todėl vyriškas grožis joms yra nepriimtinas genetiškai, nes tokiais atvejais moterys intuityviai jaučia konkurentą. Moterys vyrus myli ne už jų grožį, o tiesiog už tai, kad jie nori jų. Todėl ir Tau nebūtina būti gražiu, stipriu ar jaunu, tiesiog užtenka būti atkakliu, ir anksčiau ar vėliau bet kuri moteris nukris Tau į glėbį kaip supuvęs obuolys nuo nulinkusios šakos… (Na, o jei ir nenukris, tai neabejotinai padarys didžiausią savo gyvenime klaidą, Tave atstūmusi.)
Bet štai Tu ir vėl stypsai prie veidrodžio… Mat, esi girdėjęs šituos pamokymus ne kartą, tačiau esi matęs ir kino filmų su gražiais aktoriais, kurių atvirukai puikuojasi ties bendradarbių darbo stalais. Ir neabejotinai graužies, kodėl likimas Tau nelėmė gimti Alenu Delonu arba bent jau kokiu nors Abdulovu! Ką gi, belieka pabandyti įvertinti dabartinę Tavo situaciją matematiškai, nedrąsiai viliantis, kad tai neįvarys Tau dar didesnio nepilnavertiškumo komplekso…
Moksliškai apibrėžti vyrišką grožį bandė jau senovės graikai. Anot jų, simetriškas vyro veidas reiškė gerą fizinę sveikatą, o idealus vyro kūnas turėjo būti aštuonių jo galvos dydžio ploto. Tačiau būtina neužmiršti, kad to meto piešiniuose „gražieji” graikų vyrai atrodė gana moteriškai – putlios lūpos, apvalainos rankos, stambios strėnos – ir ne be priežasties. Senovės graikai buvo kariai, todėl jiems labiau rūpėjo kautis su įvairiausiais priešais, o ne su moterimis gulėti arba bent jau bendrauti – todėl ir homoseksualizmas jų tarpe buvo kur kas labiau paplitęs netgi nei šiais laikais – pagal tai ir radosi jų vyriško grožio idealai.
Taip ir įvairios tautos įvairiais istorijos tarpsniais vyrišką grožį suvokė visiškai skirtingai. Arabams gražaus vyro idealas yra juodaplaukis garbanotas baltaveidis, nes nuo pat seniausių laikų sėdėti namuose, nelendant į saulę buvo laikoma aukštesnės klasės privilegija. Viduramžiais ir Renesanso laikais gražūs vyrai buvo tai ilgaplaukiai, tai trumpaplaukiai, tai stori, tai ploni, tai išsekę, tai įmitę – priklausomai nuo to metu Europoje siautėjančių maro epidemijų ar ekonominio gerbūvio. Naujasiais laikais gražūs vyrai nešiojo vešlias žandenas ir garbiniuotus plaukus (pvz. Puškinas ir jo gražuolis herojus Eugenijus Oneginas), barzdas, ūsus ir cilindrus – šiais laikais visa tai sukeltų net labiausiai užkietėjusios senmergės panieką. Kurgi ne, XIX amžiuje vyriško grožio požymiu buvo laikoma aukšta kakta (tai buvo laikoma intelekto ženklu), ir kai kurie ano meto tuščiagarbiai jaunuoliai netgi išsiskusdavo priekinę savo galvos plaukų dalį idant atrodytų „protingesni“.
XX amžiaus pradžios gražuolius galima išvysti Čarlio Čaplino filmuose – jie, kaip ir tuometinės moterys greičiau jau buvo išvis aseksualūs, nei gražūs. Ir argi nejuokingai atrodo tokie prieškariniai kino filmų gražuoliai kaip Rudolfas Valentino su savo tankiais pridažytais antakiais ir smaila nosimi ar Klarkas Geiblas su savo skystais ūseliais?
Ir šiais laikais, kai gyvename perpildytuose miestuose, „pilnas vyras“ tapo nepriimtinas tiesiog politiškai, nors dar prieš 500 metų tokiam savo nekaltybę būtų atidavusi bet kuri gražuolė. Socialinės vyriškos ir moteriškos funkcijos susimaišė, todėl į madą atėjo „unisex“ – šiandien gražiais mes laikome šiek tiek vyriškas merginas ir šiek tiek moteriškus vyrus. Todėl ir madingi tokie modeliai, kaip serbas Andrejus Pežičius, į kurį žvelgiant net nesuprasi, kas tai – lyg ir mergaitė, nors iš tikrųjų tai berniukas!
Kad ir kaip tai klaikiai beskambėtų, bet iš esmės vyrišką grožį moksliškiausiai (tiksliau sakant, pseudo-moksliškiausiai) bandė apibrėžti nacistinė „Rasių teorija“ bei Pietų Afrikos apartheido sistemos kūrėjai. Nacistams, žinoma, labiausiai rūpėjo nustatyti skirtumus tarp arijo ir ne nearijo, klasifikuojant žmones į „aukštesnės“ bei „žemesnės“ rasės atstovus (pastarieji turėjo būti vergais arba išnaikinti), apartheido architektams rūpėjo klasifikuoti savo šalies visuomenę į „rasines grupes“, kurių nebuvo siekiama išnaikinti, tačiau joms buvo skirtos atskiros gyvenimo normos, socialinės, švietimo ir ekonominės programos, netgi gyvenamosios teritorijos. Abi teorijas yra priimta laikyti „primityviomis“, tačiau, kaip paprastai, retas žmogus yra jas girdėjęs, dar retesnis – skaitęs, o išvis vienetai – jas studijavę, tegu ir iš kritinių pozicijų. Bet mes irgi esame šiuolaikinės, padorios ir civilizuotos visuomenės nariai, todėl nepulkime gilintis į tuos nacistų išvestų 300 kriterijų, nusakančių žmogaus vertingumą pagal jo fizinius požymius, maža kur tai gali nuvesti kiekvieną iš mūsų…
Ir vis dėlto, siekiant suteikti Tau bent jau kryptį, kuria kryptimi formuoti savo kūną ir veido formą, štai keliolika bendrinių sąlygų, kuris atitinkantis vyras gali laikyti save „gražiu“ – nes tokiu jį laikys ir bet kuri padoresnė moteris:
- Tavo ūgis yra tarp 180 ir 195 centimetrų.
- Tavo plaukai tankiai ir tolygiai dengia viršugalvį.
- Tu nešioji kelnes, kurios dviem dydžiais yra mažesnės nei Tavo švarkas.
- Suimk pirštais odą ant savo strėnų. Išmatuok liniuote tarp pirštų laikomą riebalų kalnelį. Jis yra mažesnis nei 3 centimetrai.
- Atstumas tarp Tavo akių yra lygus vienos akies ilgiui.
- Paimk savo fotografiją. Fotošopu ją perskelk per pusę, ir sudaryk savo portretą iš dviejų dešiniųjų arba kairiųjų pusių. Gautas veidas yra labai panašus į Tavo.
- Raukšlės nuo nosies kraštų link lūpų kampučių yra beveik nematomos.
- Tavo dantys yra lygūs ir balti – nepriklausomai nuo to, ar jie nuosavi ar įstatyti.
- Plaukai, augantys ant Tavo sprando nesilieja su nugaros plaukais.
- Tavo vidurinysis (didysis) pirštas yra ilgesnis už Tavo delną.
- Laikant galvą tiesiai, ant Tavo sprando nesusimeta rinkės.
- Tavo veido oda švari ir be spuogų.
- Tavo smarkro plotis ne trumpesnis nei 5 centimetrai.
- Laikydamas galvą tiesiai, pridėk pieštuką prie apatinės lūpos ir smakro apačios galo. Pieštukas yra griežtai statmenas grindims.
- Tavo dubens apimtis yra mažesnė už krūtinės apimtį mažiausiai 15 centimetrų.
- Tavo veidas greičiau pailgas nei apvalus.
- Tavo nagų forma primena labiau ovalą nei kvadratą.
- Pažvelk į veidrtodį laikydamas galvą tiesiai. Tavo šnervių beveik nematyti.
Dabar jau pats žinai, ką Tau reikia padaryti.