NĖRA TOKIO DALYKO KAIP KVAILI KLAUSIMAI, YRA TIK KVAILI ATSAKYMAI. DRĄSIAI KLAUSKITE. GIEDRIUS DRUKTEINIS JAU IR TAIP SPRENDŽIA DAUG JŪSŲ PROBLEMŲ, IŠSPRĘS IR DAR ŠIĄ VIENĄ.

 

Klausimas: Jau suprantama, kad batų ir diržo spalvos turi sutapti. O kaip su metalinių aksesuarų spalvomis? Pavyzdžiui, plieninis laikrodžio korpusas ir „auksinė“ diržo sagtis – tai klaida ar leistinas stiliaus nukrypimas?

Atsakymas: Tai nukrypimas, būdingas pagyvenusiems Holivudo prodiuseriams, kurie sugeba išeiti „į žmones“ segėdami sidabrinį „Rolex“ laikrodį, „New Balance“ kedus ir sportines kelnes, prilaikomas diržu su „auksine“ sagtimi. Gerų žmonių aplinkoje plieninis laikrodžio korpusas šaukte šaukiasi ir plieninės diržo sagties. Jei laikrodžio korpusas bei jo apyrankė yra iš dviejų spalvų metalų, tada diržo sagtis turi derėti bent su vienu iš jų. Tačiau ir tuo atveju verčiau rinktis plieninę ar „sidabrinę“ sagtį.

Klausimas: O ar turi sutapti rankogalių sąsagų ir laikrodžio korpuso metalai? Ar plienas visada turi būti derinamas tik su plienu?

Atsakymas: Vertinkite tą kombinaciją kaip savo virtuvės interjerą. Įsivaizduokite kėdes iš nerūdijančio plieno, jų sėdynės aptrauktas oda, varines stalčių rankenėles ir aksominius apmušalus – jei Jus tenkina tokia eklektika, tada logiška tuo pačiu principu derinti ir sąsagų bei laikrodžių medžiagas.

Klausimas: Artėja paplūdimo sezonas. Eidamas prie jūros mėgstu pasiimti žurnalų, įvairių marškinėlių, Saulės akinius, „iPadą“. Į kokį krepšį viską geriausia susidėti?

Atsakymas: Svarbiausias reikalavimas „paplūdimio krepšiui“ – talpa ir praktiškumas. O tai geriausiai užtikrina kuprinė. Logiška alternatyva – drobinis krepšys. Atrodysite su juo „jautrus aplinkai“ ir atsakingas.

Klausimas: Ar advokatas gali segėti didelio korpuso laikrodį?

Atsakymas: Kaip kadaise sakė vienas garsiausių JAV teisininkų Moišė Briskmanas, „teisme, kaip ir kine – viską lemia apranga“. Juristo profesija – viena konservatyviausių pasaulyje. Juristas turi kelti pasitikėjimą ir klientų pagarbą, o ne erzinti juos dideliais aksesuarais, šaukiančiais apie didelius honorarus. Dalykiniams susitikimams ar teismo posėdžiams geriau rinktis santūresnio dydžio ir dizaino aprangos elementus – klasikinius.

Klausimas: Įsigytų marškinių „prancūziški rankogaliai“ pakuotėje buvo sutvirtinti keistomis virvelinėmis sąsagomis. Ar jas reikia nešioti?

Atsakymas: Šilkinių siūlų „sąsagos“, panašios į jūrinį mazgą? Jos vadinamos „beždžionės kumščiu“ ir yra skirtos tik prilaikyti rankogalius pakuotėje. Kai kas jas nešioja, bet jos niekada nebuvo madingos ar stilingos (juk ir siluetą prilaikančias adatėles iš naujų marškinių išsitraukiate, ar ne?). Verčiau jau įsigykite tikras, plienines sąsagas.

Klausimas: Ar galima ofise prie kostiumo nešioti „Continental Crossover“ tipo kaklaraištį?

Atsakymas: Toks „kontinentinis“, apverstos „V“ raidės formos kaklaraištis atsirado 1950-ųjų pabaigoje (nešiojamas jis buvo netgi ir Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje) – kai angliški klasikiniai vakariniai kostiumai užleido pozicijas smokingams iš Italijos. Mat, itališki kostiumai buvo nepalyginamai siauresni, ir naujas siluetas reikalavo naujo kaklaraiščio stiliaus – taip ir atsirado tas „kryžminis“ kaklaraištis – siaura šilkinė juostelė, susegama sagute ar juvelyriniu segtuku. Šiais laikais, deja, tokį nešiotį į ofisą jau nebetinka – atrodo pernelyg ekstravagantiškai ir senamadiškai, tarsi getrai ar cilindras.

Klausimas: Mačiau pagyvenusį vyrą, nešiojantį marškinius su „prancūziškais“ rankogaliais, tačiau be jokių sąsagų. Ar taip galima?

Atsakymas: Kadaise netgi Tomas Fordas teigė, jog sąsagos yra „praeities liekana“ ir baudėsi jų niekada nebenešioti. Tačiau keičiasi ne tik laikai, keičiasi ir konjunktūra. Tapęs „Gucci“ kūrybiniu direktoriumi, tas pats Tomas Fordas liovėsi rodęsis „žmonėse“ atlapa marškinių krūtine, o ir sąsagas staiga vėl pradėjo nešioti – kaip ir dera rimtam veikėjui. Vyras be sąsagų visada atrodys kaip pavydaus vyro užkluptas meilužės guolyje ir skubėjęs išsinešdinti, o kelnes ir švarką užsivilkęs bėgdamas. Vienu žodžiu, tokie vyrai kelia tik užuojautą.

Klausimas: Ar šiais laikais dar verta nešioti portfelį?

Atsakymas: Tikrovė teigia, kad tas, kuris nesugeba sutalpinti reikiamų dokumentų į savo „smartfoną“ ar „debesis“ yra atsilikėlis dinozauras arba partinis puskvailis biurokratas.

Klausimas: Kokia Jūsų nuomonė apie vyrus, nešiojančius auskarus?

Atsakymas: Suprantu, kad toks pasirinkimas priklauso nuo karjeros. Pirato arba cirko artisto. Šiais laikais tai jau atrodo truputį gailiai – kaip ir prieš 10 metų pasidaryta tatuiruotė. Manau, kad tokie vyrai yra latentiniai biseksualai, kas man kelia nuoširdų pavydą.

Klausimas: Ar galima nešioti švarką tik su krūtinine nosinaite? Atrodo madingai!

Atsakymas: Svarbiausia, manau, jau visi suvokė aksiomą, kad kaklaraištis ir krūtininė nosinaitė neturi būti vienos spalvos. O štai kai nosinaitė lieka viena, visas dėmesys fokusuojasi tik į ją. Todėl ir atsakymas yra – taip, galima, ir tai madinga. Svarbu tik, kad ji atitiktų asmeninį gyvenimo būdą.

Klausimas: Ar galima nešioti vienspalves trumpas kojines su kedais?

Atsakymas: Nieko nusikalstamo tame nėra. Tačiau mieste verčiau nešioti pėdutes.

Klausimas: Noriu į oficialų susitikimą užsidėti „varlytę“. Ar tinkamai atrodys aprangos ansamblis, sudarytas iš tamsiai mėlyno kostiumo, rudų batų ir juodos „varlytės“?

Atsakymas: Šioje stilistinėje improvizacijoje nerimą kelia vienas žodis – „oficialų“. Reikalas tas, kad „varlytė“ tinka tik dvejais atvejais. Pirmas ir pagrindinis – su vakariniu kostiumu ir smokingu. Antras – kuriant „oksfordo profesoriaus“ stilių: tvido švarkas, storos medvilnės marškiniai ir „pasley“ rašto „varlytė“. Nė vieno iš šių dviejų variantų neįmanoma įsivaizduoti „oficialiame susitikime“. Bet kuriai „varlytei“ reikia kitokios aplinkos ir priežasties.

Klausimas: Kiekvienas vyriškos aprangos elementas yra kažkam skirtas – apšildyti, patogumui ar suvaržyti maskatuojančias ataugas. Tačiau kokia yra kaklaskarės paskirtis?

Atsakymas: Dekoracija, t.y., pagražinimas juk irgi yra paskirtis, ar ne? Suteikti papildomos informacijos apie jos nešiotoją – argi ne paskirtis? XVII amžiuje tik iš kaklaskarių spalvos vienas kitą atpažindavo to paties pulko raiteliai. Be to, kaklaskarė turi ir pranašumų prieš kaklaraištį – su ja krūtinė atrodo platesnė.