NĖRA TOKIO DALYKO KAIP KVAILI KLAUSIMAI, YRA TIK KVAILI ATSAKYMAI. DRĄSIAI KLAUSKITE. GIEDRIUS DRUKTEINIS JAU IR TAIP SPRENDŽIA DAUG JŪSŲ PROBLEMŲ, IŠSPRĘS IR DAR ŠIĄ VIENĄ.

 

KL: Man keturiasdešimt metų, gyvenu ramų gyvenimą, viešajame gyvenime nedalyvauju. Bet kartais užsinoriu prašmatniai apsirengti ir „išeiti į žmones“. Ką tokiais atvejais geriau vilktis – švarką ar kostiumą?

 

ATS: Švarkas buvo gerai prieš 20 metų, tada jį vilkėdamas dar galėjai išsiskirti iš minios, dabar juos nešioja visi. Tad mano patarimas – kostiumas. Ypatinga proga – „išėjimas į žmones“ reikalauja ir ypatingos aprangos.

 

KL: Ar verta siūtis drabužius pas siuvėją?

 

ATS: Kodėl kadaise Holivudo aktoriai filmuose atrodė prašmatniai ir gerai? Nes vilkėjo jiems pasiūtus drabužius.

 

KL: Įsigijau tokį rašiklį, kokį turėjo Džeimsas Bondas. Tačiau kolegės-moterys mane traukia per dantį ir sako, kad jis atrodo pernelyg moteriškas… Argi jos ne kvailos vištos?

 

ATS: Beje, būtina perklausti, kurį rašiklį, nes Džeimas Bondas jų turėjo du. Jei „Montblanc Meisterstück 149” su Didžiosios Britanijos vėliava – sprogstantį, liejantį nuodus ir sieros rūgštį, tai jos išties kvailos vištos. Jei “Parker Jotter”, tai jos ir vėl yra kvailos vištos. Laikas keisti darbą.

 

KL: Neseniai vienas kolega mane susistabdė koridoriuje ir pataisė kaklaraiščio mazgą. Lyg ir ne gėjus… Ir aš ne gėjus, bet klausimą turiu. Ar padoru taip daryti? Juoba kad jo pataisymas buvo išties vykęs…

 

ATS: Iš tiesų jis turėjo paprašyti Jūsų leidimo. Tačiau jei Jums patinka tai, ką jis pakoregavo, džiaugiuosi, kad visas epizodas apsiėjo be kumščių, kraujo iš nosies ir apsivardžiavimo.

 

KL: Ar tinka aprangos stiliumi mėgdžioti mėgiamą asmenį, pavyzdžiui, kino aktorių ar sportininką?

 

ATS: Gal ir padoru, bet padoriau yra susirasti savo stilių.

 

KL: Iš kur kilo posakis „įstatyti ragus“?

 

ATS: Egzistuoja dvi versijos – germaniškoji ir bizantiškoji. Senovės germanų žmonos, išlydėdamos vyrus į karo žygį, uždėdavo jiems ant galvų šalmus su ragais, ir jiems iškeliavus, elgdavosi taip, kaip sveika ir linksma moteris, kai jos vyras išeina į karą. Pagal antrą versiją, XII amžiuje gyvenęs Bizantijos imperatoriaus Andronikas Komninas buvo toks gašlus, jog viliodavo ir svetimas žmonas, o jas paturėjęs, už tai leisdavo jų vyrams medžioti savo parke, ir, tai pabrėžiant, virš savo namo durų ar vartų leisdavo pakabinti sumedžiotų žvėrių ragus.

 

KL: Ką vilkėti pozuojant išleistuvinei nuotraukai?

 

ATS: Atmink, tokios nuotraukos yra amžiams. Apranga neturi būti pernelyg struktūrizuota ir ne pernelyg iššaukianti. Visi mes suaugame, ir patikėk, daug kam dabar gėda žiūrėti į savo ūsus, klostuotus marškinius ar vienuolio abitą.

 

KL: Mano krūtų speneliai labai matosi pro marškinėlius. Kaip juos paslėpti?

 

ATS: Išgerkite validolio, gal atsipalaiduosite, ir speneliai nukars? Užteks būti įsitempusiu žinduoliu. Mes visi turime spenelius, ir visi jie reaguoja į šaltį ir spaudimą. Kelkite akis į viršų. Nes niekas nežiūri į Jūsų spenelius išskyrus Jus pačius. Kol į juos žiūrėsite, tikros meilės nerasite.

 

KL: Aš – vidutinio amžiaus moteris. Ar man tinka nešioti vyriškus drabužius?

 

ATS: Atsakymas aiškus jau seniai – moteris su vyriškais drabužiais visada atrodys patraukliai ir galantiškai. Tai žinojo jau Coco Chanel ir Marlen Dietrich.

 

KL: Pastebėjau, kad kai kas vėl nešioja baltas kojines su juodomis kelnėmis ir juodais batais? Argi tai „košer“?

 

ATS: Niekam ne paslaptis, kad istorijos ciklai kartojasi, ir mada – ne išimtis. Daug kas dar atsimena 90-uosius su tuometinėmis akinančiai baltomis baltomis kojinėmis ir juodais „Salamander“ batais. Atrodė gražiai, mat, po deficito epochos kasdien puikuotis baltomis ir švariomis kojinėmis atrodė kažin kaip buržuaziška… Tačiau klasikinė tradicija išlieka nepermaldaujama – kojinių spalva turi atitikti kelnių spalvą. Taigi, kas nešioja baltas kojines su juodais batais ir juodomis kelnėmis – tas balvonas.

 

KL: Pereinant į kitą darbą teko pakeisti aprangos stilių iš „smart casual“ į oficialų. Kaip man, sulaukusiam 25 metų, atrodyti stilingai ir griežtai, bet neperspausti?

 

ATS: Išeitis yra – biudžetinė klasikinė apranga su kokybiškais aksesuarais. Jaunystė ir puiki fizinė forma atsvers nebrangumą, o brangūs batai ir odinis portfelis patvirtins reikšmingą statusą ir finansinius pajėgumus.

 

KL: Panorau įsigyti vieną aprangos detalę iš kašmyro. Nustebino kainų įvairovė. Vsiada maniau, kad kašmyras yra brangus. Ar pigesnis kašmyras vis dar kašmyras?

 

ATS: Dar prieš dešimt metų buvo galima atsakyti, kad kašmyras yra brangus dėl mažos ožkių populiacijos. O ir tas buvo galima šukuoti (būtent ne kirpti, o šukuoti) ne dažniau kaip kartą per du metus. Tačiau neseniai kašmyro gaminius visos kompanijos staiga pradėjo pardavinėti įvairiuose kainų segmentuose. Dabar kainų skirtumai paaiškinami tik gamybos apimtimis. Kuo daugiau kašmyro gaminama, tuo jis pigesnis.

 

KL: Klausimas iš etiketo srities. Kaip mandagiai nutraukti įkyrėjusį pokalbį? Dažniausiai pasakau, kad reikia į tualetą.

 

ATS: Patariu niekada neteikti tokio paaiškinimo, nes visada keistai skambės „einu pamyžti kaip tikras kumelys“ arba „einu, pašiksiu“. Paprasčiau yra užversti akis it kažką atsiminimus ir pasakyti: „labai atsiprašau, kai ką atsiminiau, turiu trumpam pasišalinti (paskambinti, parašyti, pranešti, užfiksuoti)“. To turėtų užtekti.