Vyriškos kojinės – ganėtinai užmiršta aprangos detalė. Juoba kad mūsų kultūroje jos ir nevaidina didelio vaidmens (skirtingai nuo japonų, kuriems nusiauti batus tenka kur kas dažniau, todėl ir tai, kas lieka ant pėdų, turi bene kulto statusą). Jos nedidelės, gerai pridengtos, nedažnai matomos, dažnai keičiamos, greitai suvartojamos.

Tačiau kojinės turi vieną galingą savybę – blogai priderintos ar užmautos jos gali sugadinti visos aprangos vaizdą. Ką pirmiausiai pastebi bet kuris stebėtojas, žvelgiantis į politikus, draugiškai, kaip balandžius sutūpusius foteliuose? Ne, ne dirbtines šypsenas ir kaklaraiščius. O būtent – blyškią kaip virtos vištos arba gauruotą kaip čigono krūtinė blauzdą, nepridengtą nusmukusia kojine… Ir tas blyškus odos gabalėlis akimoju nubraukia visas brangiai apmokamų dizainerių pastangas – žmogus atrodo netvarkingai. Ar pamenate bent vieną mūsų protėvių nuotrauką, iš kurios žvelgiantys vyrai, kad ir kaip besėdėtų senovinių peizažų fone, mūvėtų nusmukusias kojines? Taigi, kad ne. Nes mūsų protėviai į kojines, kaip ir visą savo aprangą žvelgė itin atsakingai.

Ir jei jau prabilome apie senovę, taip pat noriu kai ką išsyk pabrėžti – terminas „puskojinės“, kuriuo tarsi yra teisingiausia pavadinti vyrų nešiojamas kojines, yra tos pačios carinės-sovietinės okupacijos palikimas, kaip ir terminai „puslitris“, „pusfabrikačiai“, „puskailiniai“, „pusbatis“ ar netgi „puslaidininkis“. Kažkodėl mes esame priversti naudotis kadaise rusifikacijos metais primestais terminais, tokiais kaip, pavyzdžiui, „Centrinė Žvalgybos Valdyba“, kas yra tiesiogiai išverstas iš rusų kalbos pavadinimas, nors jau keliasdešimt metų visi žinome, kad tai yra „Centrinė Žvalgybos Agentūra“, o „Vyriausioji Žvalgybos Valdyba“ buvo Sovietų Sąjungoje. Todėl skubu mesti iššūkį kalbininkams – mes, vyrai mūvime kojines, o ne kokias nors puskojines, nes vyrai jas visada ir mūvėjo; ir vyrams, o ne moterims, beje, jos ir buvo sukurtos…

Nes kojinės ant europiečių kojų pirmą kartą atsirado senovės Romoje, o ne kokioje nors Kijevo Rusioje.

KOJINIŲ ISTORIJA

Žinoma, kojinės yra sena aprangos detalė, neatsiejama nuo bato atsiradimo – jau mūsų protėviai apsivyniodavo pėdas odomis, prieš kišdami savo kojas į sandalus ar iš kitų odų pagamintą apavą – taip buvo kur kas šilčiau. Manoma, kad pirmąsias kojines mezgė arabai dar prieš tris tūkstančius metų – ir jos buvo skirtos nuo karšto smėlio apsaugoti pėdas, kišamas į atvirus sandalus. Megztų kojinių randama ir Egipto faraonų sarkofaguose (megztos kojinės išvis yra dvigubas fenomenas – senoviškas ir tuo pačiu naujoviškas, nes nuo Egipto faraonų laikų jos kažkur pasimetė ir vėl atsirado tik XIX amžiuje. Arabai atnešė mezgimo principą į Europą tik V mūsų eros amžiuje, tačiau europiečiai juo nepasinaudojo kojinėms gaminti).

Angliškas kojinių pavadinimas „socks“ yra kilęs nuo lotyniškojo „soccus“, kas reiškia „lengvi batai“ – taip buvo vadinamos iš dviejų audinių gabalų susiūtos kojos formos palos, kuriuos mūvėjo Romos aktoriai komikai. „Soccus“ buvo nešiojamos kartu su sandalais, o namuose jos atliko šlepečių vaidmenį.

Ir kelis šimtus metų po to Europoje kojinės tokiomis ir buvo – dvi paprastos kojos formos tiesios „žarnos“, siuvamos iš drobės arba lino, užtempiamos iki pat dvišakumos ir aprištos per juosmenį arba pritvirtintos prie marškinių specialiomis susegamomis juostelėmis, taip palaikant jų formą.

Kryžiaus žygių metu abi „žarnos“ buvo pradėtos siūti į vieną (atrodė panašiai, kaip mūsų vaikystės „kalgotkės“), tačiau jos tapo prabangos ženklu tik riterių ir aukštuomenės tarpe. Prastuomenė tokių nemūvėjo, o XIV amžiuje, kai ne tik švarkai, bet ir kelnės pradėjo trumpėti (skvernai pakilo virš užpakalio, leidžiant vyrams pademonstruoti savo sėdynes ir kojas), išvis pradėjo demonstruoti plikas blauzdas (ilgos kojinės privalomos išliko tik akademiniuose ir dvasininkų sluoksniuose). Renesanso laikais džentelmenų kelnės išvis susitraukė į gumbuotus rutulius ant strėnų, ir gražiai šilkinėmis kojinėmis apipavidalintos kojos tapo svarbia vyro kūno dalimi. Viduramžiškas drobinių ir lininių kojinių tiesumas užleido pozicijas šilko švelnumui ir minkštumui (šilkas, žinoma, yra pati geriausia medžiaga – jis yra stipriausias iš visų, lengvai atmuša karštį, ir sugeria prakaitą taip pat gerai, kaip medvilnė), kojinės pasidarė forminės, nors lig tol buvo storos, ir iki pat XVI amžiaus pabaigos buvo kietos bei storos, ir galėjo stovėti kampe kaip ir pušnys…

XVI amžiuje, suklestėjus bridžių madai, vyriškos kojinės sutrumpėjo iki kelių, moteriškos – pakilo šiek tiek virš kelių (beje, ir vyrai, ir moterys tais laikais mūvėjo vienodas kojines). 1589 metais anglų vienuolis Williamas Lee išrado kojinių audimo stakles, kurių veikimo principas su nedideliais pataisymais tenkino žmonijos poreikius ištisus 250 metų (iš esmės naujas kojinių siuvimo principas buvo sukurtas tik apie 1930-uosius metus JAV, ir nuo tada kojinių nebereikėjo siūti iš dviejų dalių, buvo jos išaudžiamos kaip vientisos). W.Lee staklės paskatino kojinių suklestėjimą (mašina galėjo jas pasiūti šešis kartus greičiau, nei ranka), ir jų dėka kojinės buvo siuvamos iš įvairiausių medžiagų – medvilnės, vilnos ir šilko. Sukurtoji mašina taip pat davė valią ir tuometinių dizainerių fantazijai. Tais laikais džentelmenai puikavosi vienas prieš kitą įvairiausių spalvų kojinėmis, buvo audžiamos skirtos jodinėjimui, medžioklei ar rūmų pokyliams. XVI amžiuje vyriškos kojinės  pasidalino į dvi dalis – viršutinė tapo kelnaičių prototipu, apatinė – kojinių iki kelių.

Šilkinės kojinės ant vyrų blauzdų kartu su bridžiais išbuvo ištisus du amžius, ir ši mada išnyko tik XIX amžiaus pradžioje su ilgų kelnių suklestėjimu. Kilmingi vyrai karališkuosiuose Europos rūmuose bridžius su šilkinėmis kojinėmis nešiojo iki pat Antrojo pasaulinio karo, bet per karą jos galutinai išnyko ir dabar mūvimos tik ceremonijų metu. Beje, kojinės iki kelių ir šiais laikais išlaikė savo senąją karališkąją prasmę – jas privalu mūvėti aukštą statusą turintiems asmenims būtent dėl šios senovinės mados.

1912 metais vyriškos kojinės buvo pradėtos siūti ir iš sintetinio šilko. Tačiau tikrą perversmą kojinių pasaulyje sukėlė nailonas (kurio išradėjas Wallace Carothers, beje, baigė savo gyvenimą savižudybe – bet ne dėl nailono išradimo, dėl depresijos…), sukurtas per „Du Pont“ kompanijos tyrimus šilko pakaitalui pagaminti. Šis sintetinis audinys, tada dar žinomas, kaip „Polymer 6.6“ buvo užpatentuotas 1937 metais, o kai po dviejų metų „Du Pont“ pristatė jį Pasaulinėje parodoje Niujorke, būtent nuo šio miesto raidžių kodo – NY – audinys tapo žinomas kaip nailonas. 1940 metais pirmosios nailoninės kojinės pasirodė Niujorko parduotuvėse, sukėlusios ne tik tikrą pirkėjų moterų antplūdį ir psichozę, bet ir praktiškai per vieną naktį sugriovusios Japonijos šilko rinką. Taip ir vyrija pagaliau gavo neribotas galimybes pasirinkti įvairiausių spalvų, ilgių ir medžiagų kojines. Būtent nailonas sąlygojo ir trumpų kojinių atsiradimą, nes lig tol tiek vaikai, tiek suaugusieji nešiojo kojines iki kelių, kas naujo gyvenimo sąlygomis darėsi tiesiog nepraktiška. Taip vadinamosios „puskojinės“ jau buvo atsiradusios XIX amžiaus pabaigoje, tačiau kažkodėl buvo laikomos plebėjų aprangos detale…

Žinoma, sintetikos kultas šiais laikais yra išnykęs, ir skonį turintieji renkasi tik kojines, pasiūtas iš vilnos, vilnos su medvilne arba vilnos su šilku. Kiekvienas mokinukas žino –  natūralaus pluošto audiniai geriau „kvėpuoja“, todėl mūsų kojų išskiriamą prakaitą sugeria atmosfera, ir koja lieka vėsi visą dieną…

Nailono atsiradimas nugramzdino į nebūtį ir kitą vyrišką aksesuarą – keliaraiščius. Šiandien jų, žinoma, dar galima įsigyti, tačiau akivaizdu, kad jie – jau praeities dalykas. Jie gana nepatogūs, o su tekstilės technikos progresu ir visai nereikalingi. Nepaisant Jūsų konservatyvumo, keliaraiščiai suteikia tik „retro“ vaizdą Jūsų asmeninio komforto sąskaita. Iš kitos pusės, vyrui prisisegus keliaraištį, apima šioks toks keistas jausmas – it pasidarytumėte transvestitu. Verčiau palikime moterims tą privilegiją savo keliaraiščiais džiuginti mus…

KOJINIŲ STILIUS

Kojinės turbūt yra vienintelė vyro aprangos detalė, kuri negali būti siuvama pagal užsakymą. Tačiau neveltui ant aukštos kokybės kojinių netgi būna išsiuvinėtos raidės „L“ ir „R“, parodančios, kuriai kojai jos yra skirtos – čia irgi yra savų niuansų.

Paprastai vyriškos kojinės būna keturių ilgių (trumpos – 15 cm, „kulkšninės“ – 29 cm, „blauzdinės“ – 38 cm ir ilgos (iki kelių) – daugiau kaip 50 cm. Būtina atminti – asmeninių kojinių dydis parenkamas ne vien pagal pėdos dydį, bet ir pagal blauzdos storį – plati blauzda reikalauja didesnio dydžio (žinoma, jei renkatės padoraus ilgio kojines).

Kokio ilgio kojines pasirinkti? Šiam atvejui „auksinė taisyklė“ yra tik viena – nemūvėkite tokio ilgio kojinės, kuri atidengtų Jūsų blauzdos mėsą, kai sėdate arba sėdėdami kryžiuojate kojas, t.y., priimate pačią elegantiškiausią bet kurio džentelmeno sėdėseną. Prancūzai, italai ir japonai gerai suvokia, kad gauruota arba blyški blauzda – plotas tarp kulkšnių ir kelių yra pati neerogeniškiausia vyro kūno dalis. Prie vakarinio aprėdo kojinės turi būti mažiausiai iki pusės blauzdų, ir šilkinės, kaip pridera nuo viduramžių nešiojamoms su bridžiais. Trumpos kojinės yra skirtos tik poilsiui savo namuose.

PRIE KO DERINTI?

Nuo to laiko, kai nebedirbate laidojimo biure, turbūt pastebėjote, kiek daug spalvų ir atspalvių turi dalykiniai kostiumai? Ir batai yra ne vien juodi. Pasirinkimo gausa maloniai virpina kiekvieno iš mūsų širdį, tačiau neišvengiamai kelia ir atitinkamą dilemą – prie ko turi derėti mūvimos kojinės?

Ir atsakymas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Juoba kad patarimai dažnai išsiskiria – esu girdėjęs tvirtinant, kad tikrą dendį išduos kojinės, priderintos prie jo akių spalvos (nors nebuvo pasakyta, ką daryti, jei akys yra skirtingų spalvų?). Kiti tvirtina, kad kojinės turi būti tokios pat spalvos, kaip ir batai, treti teigia, kad derinamos turi būti prie kelnių spalvos. Iš užpakalinių eilių atsklinda dar vienas patarimas – kojinių spalva turi būti derinama prie diržo arba kaklaraiščio spalvų!

Nors aš nemėgstu taisyklių, bet šiuo atveju esu priverstas paminėti bent tris. Pirma – kojinių spalva neturi prieštarauti kostiumo ir batų spalvai. Jei vilkite baltą kostiumą ir avite baltus batus, kojinės irgi turi būti baltos. Tai tas pats, kaip ir derinant odinius arba metalinius aksesuarus – spalva turi derėti prie spalvos (jei priekiniai dantys auksiniai – tai ir aksesuarai irgi turi būti auksiniai, jei laikrodžio grandinėlė sidabrinė, tai ir žiedas ant tos pačios rankos pirštų – sidabrinis).

Antra taisyklė: kojinės yra Jūsų kostiumo, o ne batų tęsinys. Jei derinsite kojinių spalvą prie batų spalvos, jos susilies į vieną visumą, ir geri batai pasidarys tiesiog nematomi, o Jūsų kojų pėdos vizualiai atrodys didesnės, nei yra iš tikrųjų – ir atrodys, kad avite aulinius. Todėl kojinių spalva turi būti derinama prie kelnių spalvos (taip koja atrodys vizualiai ilgesnė), išskyrus tuos atvejus, kai užsitempiate chaki spalvos kelnes arba džinsus – tada kojinės geriausiai atrodys, jei bus priderintos prie batų spalvos.

Trečia taisyklė: kuo formalesnė proga, tuo kojinės turi būti tamsesnės, ir kuo labiau atitikti kostiumo spalvą. Sakoma, kad tvarkingiausiai Jūsų kojų apačia atrodys tik tada, kai mūvimos kojinės bus tamsesnės už kelnes. Paprastesnėms progoms kojinės gali būti raštuotos, bet ne pernelyg ryškios.

Žinoma, kiekviena taisyklė turi savų išimčių. Tačiau bendrai galima sutikti, kad oficialiomis progomis dera vilkėti tai, kas atitinka Jūsų batų ir kelnių spalvą. Kojinės turi atitikti kostiumo spalvą arba bent jau būti iš tos pačios spalvų grupės.

Juokai juokais, tačiau kojinių spalva gali atitikti ir Jūsų kaklaraiščio spalvą, ir tai atrodys efektingai, žinoma, jei bus tinkamai suderinta. Arba būti bet kurios spalvos, atitinkančios Jūsų aprangos spalvinius tonus. Tarkime, jei vilkite žydrus marškinius ir mėlyną kaklaraištį, su šviesiu kostiumu galite mūvėti ir mėlynos spalvos kojines. Jei velkatės smokingą, žinoma, žinote, kad su juodomis kelnėmis – tik juodos kojinės; jei švarkas baltas, o kelnės juodos – tik juodos kojinės, tačiau, kaip jau minėta, jei viskas balta – tada ir kojinės – baltos… Jei mėgstate amerikietišku pavyzdžiu autis sportinius batelius su dalykiniu kostiumu, tada kojinės turi būti tik baltos.

Todėl, jei norite atrodyti elegantiškai, rinkitės neutralias spalvas – juodą, pilką ir mėlyną…

Be abejo, visada sakoma, kad džentelmenas saugiausiai jaučiasi mūvėdamas juodas kojines. Tai elegantiška ir neutrali spalva, deranti iš tiesų prie bet kokio kostiumo (nors toli gražu ne prie kiekvienų batų). Tačiau čia pravartu būtų priminti, iš kur išvis atsirado ši juodos spalvos kultas.

Visuotinė juodų kojinių, kaip padorių džentelmenų atributo mados pradžia – 1861 metai – būtent tada, kai mirė Anglijos karalienės Viktorijos vyras princas Albertas. Visuotinis ir valstybinis gedulas truko taip ilgai, jog juoda spalva tapo įprasta ir tiesiog madinga vyrų spalva (o tuo pačiu prasidėjusi ir pramoninė revoliucija paskatino jos įsigalėjimą). XIX amžiaus pabaiga ir moteriškos juodos šilkinės kojinės tapo madingos darbininkių tarpe, nes jos buvo praktiškiausios dirbančiai moteriai mūvėti, kiek vėliau – ir erotiškiausios (nes kas gali būti erotiškiau už dirbančios moters vaizdą?)

IŠVIS BE KOJINIŲ?

Kojinės ne visada privalo būti ant mūsų pėdų, ypač, avint tokį apavą, kaip sandalus ar „Gucci“ „laivelius“, ypač, vasarą. Tačiau būtina atminti – tai daugiau stiliaus, o ne praktiškumo klausimas. Jei kojos neprakaituoja, tada tebūnie taip, avėkite batus be kojinių. Tačiau su kojinėmis pačiai kojai yra sveikiau, ypač, mieste. Visais atvejais batai be kojinių atrodo blogai ir kvepia blogai.

Kai mūvite šortus ir avite sandalus, kojinės taip pat nebūtinos, kaip nebūtinos jos ir paplūdimyje. Šiaip šiais laikais su šortais patariama mūvėti trumpas kojinaites, vadinamąsias „peds“. Jei avite sportinius batelius, nemūvėkite prie jų ryškių spalvų kojinių, geriausia – baltas. Ir jokių būdu negali būti „blauzdinės“ kojinės nešiojamos su trumpomis kelnėmis!

SPALVOTOS KOJINĖS

Kažkada viename vyrų stiliaus žurnale perskaičiau reikšmingą sentenciją: „Džentelmenas niekada negali turėti per daug kojinių“. Ir šios taisyklės esmė ne stalčiuje, prikimštame nuobodžiai pilkų, juodų ar mėlynų puskojinių – manau, pamokymas skirtas įvairesnių spalvų pėdoms.

Sakoma, moterims patinka vyrai, kuriems patinka kojinės. Kad ir ką tai bereikštų, tačiau kojinės irgi yra detalė, skirta reikiamai žiniai paskleisti. Tiesa, ne visada jos matomos, tačiau jų spalva – visada.

Kaip jau minėta aukščiau, tamsių spalvų kojinės yra elegantiškiausios, bet ir neutraliausios. Būti neutraliu reiškia būti nuošalyje. Taip ir tamsios kojinės – jos reiškia, kad „žaidžiate“ atsargiai, esate tvarkingas, normalus vaikinas, bet… galbūt nuobodus tipas. Tiesiog žavinga vidutinybė.

Tačiau pabūkite bent akimirkai kūrybingu. Nes linksmų spalvų – geltonos, žalios arba raudonos – kojinės, mūvimos su darbiniu kostiumu gali irgi daug ką reikšti. Vienų moterų nuomone, aroganciją arba nesubrendimą. Kitų nuomone, nesakys tokios spalvos aplinkiniam pasauliui, kad esate įdomus vyriškis, bet pabrėš, kad reikalaujate dėmesio. Mados apologetai tvirtina, kad kojinės – išvis apatinis rūbas, kuris negali būti mados klyksmu ar turi kažką sakyti aplinkiniams.

Tačiau jau ir taip šiame pasaulyje yra per daug žmonių, gaunančių pinigus už beprasmius pamokymus. O apranga iš tikrųjų neturi tiek daug taisyklių, kaip, sakysime, krepšinio žaidimas. Apranga turi tik principus, sukurtus estetiniu pagrindu. Tai ne mokslas, tai – menas.

Todėl ir mūvėti spalvotas kojines yra geras būdas išsiskirti iš kitų, nebūnant erzinančiai iššaukiančiu. Tai viso laba tik nedidelė aprangos dalis. Ir jei vilkite nuobodų kostiumą, raudonos kojinės visada parodys, kad po juo slypi žaisminga ir linksma siela. Galų gale, rašytojas Oscaras Wilde‘as mūvėjo raudonas kojines, ir kas galėtų pasakyti, kad jis buvo smarkesnis už Jus? Spalvotas kojines mūvėjo jau ir barbarai VIII amžiuje. Kas tokie tada buvome mes?

Žinoma, nebūtina ir perspausti, o spalvotas kojines mautis pagal situaciją. Jei einate prašyti kredito pas suvienodėjusius bankininkus, žinia, privalote žaisti pagal jų taisykles. Jei ruošiatės sakyti kalbą krikščionių demokratų sueigoje, irgi būkite atsargus – žvelgdami į Jūsų raudonas kojines deputatai gali pagalvoti, kad esate užsimaskavęs komunistas… O jei gyvenimas išties gražus, ir sieloj – šventė, spalvotos kojinės galbūt privers ir aplinkinius nors akimirkai užmiršti savo banalius rūpesčius…

BALTOS KOJINĖS

Kaip šiandien pamenu sakinį iš šykščių mados patarimų vyrams skyrelio okupacijos metais leistose „Jaunimo gretose“: „šį sezoną madingos baltos kojinės“. Daugelis skaitytojų irgi turbūt atsimena tą baltų kojinių maniją, apėmusią mūsų šalį aštuntajame dešimtmetyje. Vartai anų laikų nuotraukas ir sentimentai vėl užplūsta krūtinę – štai Tu savo mokyklos išleistuvių vakare – juodas kaip kyšininko sąžinė kostiumas, lakuoti kaip fortepijono dangtis „štibletai“ (beje, rumuniški), ir baltos kaip sniegas kojinės. Atsiverti fotoalbumą „Žalgirio vyrai“, skirtą istorinėms pergalėms prieš CASK pažymėti, ir susėdę tuometiniai mūsų didvyriai – visi iki vieno kostiumuoti, dauguma – su „laiveliais“, ir visi iki vieno – baltomis kojinėmis (kai kurios net su „Adidas“ lelija…).

Dabar tos nuotraukos kelia draugišką juoką. O tada, kaip pamenate, buvai ne žmogus, jei nesipuikavo ant pėdų plonos arba frotinės, vienspalvės ar su spalvotomis juostelėmis galuose, bet būtinai – baltos – kojinės. Atrodytų, ateitum į biurą dabar taip apsirėdęs, visi pirštais užbadytų. Mat, atsivertus bet kurį vyrų stiliaus žinyną ar žurnalą, nuolat pabrėžiama – šiukštu! – nemūvėkite baltų kojinių prie kostiumo! Baltos kojinės neturi vietos verslo pasaulyje, nors ir mėgsta jas vokiečių, olandų ir suomių verslininkai…

Tačiau vos prieš aštuoniasdešimt metų balti getrai, o prieš šešiasdešimt metų ir baltos kojinės buvo bene privalomas aprangos elementas norinčiam tvarkingai ir padoriai atrodančiam džentelmenui.

Kodėl baltos kojinės išnyko iš mūsų kostiumų?

Baltų kojinių istorija primena baltų marškinių genezę – prieš kelis šimtus metų baltomis šilkinėmis arba vilnonėmis kojinėmis mūvėjo aukštuomenės vyrai dėl tos pačios priežasties – jos demonstravo švarą ir prabangą. Atsiradus kelnėms, baltos kojinės nunyko, tačiau vėl suklestėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kai vyrų avimus aulinius pakeitė taip vadinamieji „pusbačiai“ (baltus getrus galbūt būtų galima laikyti baltų kojinių pakaitalu, tačiau jie buvo batų, o ne kojinių dalimi…). Baltos kojinės iki kelių buvo madingos tarpukario Europoje, per karą nunyko, kaip ir balti apatiniai kariaujančiose armijose, tačiau antrą kvėpavimą jos vėl įgavo apie 1950-uosius. Sportininkai išvis paskatino baltų kojinių paplitimą, ir aštuntajame dešimtmetyje ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose kiekvienas save gerbiantis džentelmenas turėjo progų mūvėti baltas kojines. Tačiau būtent aštuntajame dešimtmetyje įvyko persilaužimas, kartais vadinamas „kojinių karu“, per kurį juodos kojinės galutinai išstūmė baltąsias iš europiečių verslo aprangos. O šiais laikais kova su baltosiomis pėdomis pasiekė tokį lygį, jog visai neseniai liberaliųjų Nyderlandų Finansų ministerija uždraudė savo darbuotojams vyrams mūvėti baltas kojines, kaip „peržengiančias padoraus aprangos stiliaus ribas“.

Kodėl šios baltojo audinio skiautės, dar visai neseniai buvusios mėgiamiausiomis mūsų motinų dovanomis mums, nusipelnė tokios valdančiosios klikos neapykantos? Gerai pagalvojus, priežasčių nekęsti baltų kojinių yra daugiau negu reikia.

Pradėkime nuo to, kad baltos kojinės – tiesiog nepraktiškos. Jos tinkamos nešioti vos vieną kartą, nes išskalbtos išsyk praranda savo prekinę išvaizdą.

Antra, gali skambėti labai pompastiškai, bet baltos kojinės galbūt turi per daug asociacijų su nacizmu? Tokį paaiškinimą, beje, radau dar okupacijos metais „Agitpropo“ išleistoje knygelėje apie nestabilų „smetoninės Lietuvos“ režimą, nuolat drebinamą tai lenkų junionistų, tai vokiečių separatistų, tai lietuviškų „kareivų“ sąmokslų, pučų ir bandymų užgrobti valdžią. Pasirodo, trečiojo dešimtmečio viduryje Klaipėdos krašte rengusių perversmą „zasininkų“ ir „noimanininkų“ skiriamasis ženklas buvo baltos kojinės, mūvimos prie tamsaus kostiumo (nes nacistines uniformas jiems dėvėti buvo draudžiama) – tai skaitydamas, aš, beje, irgi mūvėjau baltomis kojinėmis ir vilkėjau juodą kostiumą – sekant nacistinėje Vokietijoje vyravusia neuniformuotų Hitlerio šalininkų apranga. Tai patvirtino ir kadaise mūsuose populiarus kino filmas „Rekviem“. Juodas kostiumas, juodi batai ir baltos kojinės – tada tame nebuvo nieko vulgaraus, tada toks buvo uniformos nevilkinčio nacisto aprangos ansamblis (juoba kad baltos kojinės yra vokiečių tautinių drabužių dalis). Tačiau ši hipotezė lengvai paneigiama – baltas kojines juodaodžiai mėgsta labiau negu juodas, o apšaukti jų nacistais kažkaip nesiverčia liežuvis…

Trečia, septintajame dešimtmetyje baltos kojinės Didžiojoje Britanijoje buvo skiriamasis gėjų ženklas (matyt, ir Nyderlanduose, nors šito tvirtinti negaliu). Tačiau ši gėjų mada jau seniai nunykusi, ir dabar bet kuris iš jų mieliau užsimautų purpurinės spalvos arba dryžuotas kojines…

Ir, galų gale, baltos kojinės yra labai „amerikietiška“. Žinia, amerikietį turistą per šimtą kilometrų pažinsi vien iš baltų kojinių. JAV baltos kojinės prie juodų kelnių ir batų yra ne tik įprasta mormonų aprangos detalė, bet ir visiškai priimtinas derinys vidurio valstijose. Amerikiečių tvirtinimu, „mūvintis baltomis kojinėmis džentelmenas visada atrodys švariai“, juoba su baltomis kojinėmis kiekvienas jaučiasi „šilčiau ir tvarkingiau“…

Kad ir kaip ten bebūtų, matyt, kažkas turėjo pakankamai svarių priežasčių išstumti baltas kojines iš mūsų garderobų. Galų gale, Jūs – europietis, tikiuosi, ne nacistas, todėl ir privalote tikėti kažkieno sugalvota nuostata, kad mūvėti baltas kojines prie darbinio kostiumo Jums nederėtų. Tačiau, kaip sako žydai: „jei nori būti sėkmingas, niekada nesek paskui minią“…