Nesuklysiu teigdamas, jog dauguma vyrų nešioja drabužius tam, kad pridengtų savo nuogą kūną. Dauguma likusių – tam, kad turėtų kišenių reikalingiems daiktams susidėti. Tačiau tikras kostiumas yra šiek tiek daugiau, nei vien kišenių sistema pridengianti Jūsų kūno gėdą…
Vyro kūnas reprezentuoja jo karmą ir likimą. O kostiumas iš esmės reiškia tai, kuo vyras turėtų būti – savo idealais, savo svajonėmis ir geresnio pasaulio vizija. Aišku, daugeliu atvejų vyrai nešioja kostiumus kaip uniformą, tai galų gale laikoma “padoriu rūbu”. Deja, tai ir vėl masių požiūris. Asmenybė vilki savo kostiumą siekdamas išsiskirti virš minios, pademonstruoti savo žmogiškąjį potencialą.
GARDEROBAS
Kostiuminis arba sportinis švarkas iš esmės yra moteriškos juodos suknelės ekvivalentas. Kitais žodžiais tariant, toks švarkas yra tas rūbas, kuris išsprendžia daug problemų ar dilemų. Jis visada yra pasiruošęs veiksmui ir visada atrodys gerai.
Kiek kostiumų džentelmenas privalo turėti savo garderobe? Atsakymas paprastas –
kiek tik išgali. Jei pajamos riboja fantaziją, tada optimalus kiekis – nuo trijų iki penkių. Nedrįskite apsiriboti vienu kostiumu – kaip rodo praktika, toks asmuo niekada nepadaro karjeros.
Taisyklės paprastos – pradėkite kaupti savo kostiumų garderobą nuo paprastų spalvų, pereikite prie dryžuotų. Kuo kostiumas paprastesnis (ne prastesnis), tuo dažniau jį nešiosite. Kiekvienas kostiumas turi savo tradicinius panaudojimo principus – aplinkiniams klasę parodysite mėlynu trisagiu vienaieliu švarku, biure geriausia vilkėti pilką vienaeilį kostiumą, žiemą – juodą dvieilį. Ypatingoms progoms ar pokyliams tiks juodas dviejų arba trijų sagų vienaeilis. Kurgi smokingas? – klausiate. Apie juos – kitą kartą.
Tačiau kaip išsirinkti geriausią?
SIŪTAS AR GATAVAS?
Pradėkime nuo to – pirkti kostiumą gatavą parduotuvėje ar siūtis pas sunkiai prieinamą siuvėją?
Sakoma, “jeigu niekada nesate užsisakinėjęs kostiumo, reiškia, niekada ir negyvenote”. Tai kažkas panašaus į savo portreto nutapymą. Siuvinio priderinimas sukelia neapsakomų emocijų, šedevro gimimas yra jaudinantis, ir galutinis rezultatas yra skirtas tik Jums, kad ir kas bebūtų įkvėpimo šaltiniu – Džeimsas Bondas ar Nikita Chruščiovas… Juoba kad užsisakinėdamas kostiumą, Jūs nusprendžiate kiekvieną detalę – pradedant pasirinkimu iš begalės medžiagų ar raštų ir baigiant slaptomis kišenėmis.
Kuo iš esmės skiriasi kostiumai siuvami pagal užsakymą nuo gatavų? Iš pirmo žvilgsnio, lyg ir niekuo, tačiau iš tikrųjų viskuo. Ne veltui Da Vinčis kadaise sakė: “Dievas egzistuoja smulkmenose”. Tradiciškai siūtos pagal užsakymą kelnės skiriasi nuo gatavų vos dviem parametrais, tačiau kurie yra patys esmingiausi. Tarkime, aukštos klasės siuvėjai niekada kelnėse nesiuva kilpelių diržui – juosmens plotį reguliuoja iš šonų įsiuvami dirželiai. Konvejeriu siuvamuose gatavuose, net ir pačiuose brangiausiuose kostiumuose visada yra klijuojamų detalių, ko niekada nebūna aukštos klasės siuvėjų kūriniuose. O kalbant plačiaja prasme, siūtas pagal užsakymą kostiumas geriau ant Jūsų “gulės”, neš Jums daugiau džiaugsmo (kol negausite sąskaitos už jį), ilgiau tarnaus ir nesideformuos nuo aplinkos ar buities poveikio.
Gatavų kostiumų formos niekada nebus tvirtinamos tikrais žirgo ašutais. Gatavuose kostiumuose niekada nebus funkcijas atliekančių sagučių ant rankovių, butonjerės švarko atlape, šoninių kilpelių naudojamų vietoje diržo, “bilieto” kišenės, skeltukų petnešoms kelnėse (galų gale, galimybės pasisūti dar vieną kelnių porą), žodžiu, to, kas skiria asmenybę nuo masių.
Ir vis dėlto 99 procentai vyrų perka kostiumus parduotuvėse. Aišku, tame nėra nieko blogo. Tačiau vyrai parduotuvėse perka kostiumus sukurtus pagal kažkieno (ne savo) modelį, sukonstruotą be polėkio (be Jūsų polėkio), ir kas blogiausia – vidutiniam žmogui (o Jūs juk tokiu nesate, a?), tiesą sakant, kur kas simetriškesniam, nei Jūs, kuris planuojate tokį kostiumą vilkėti… Vėlgi, yra kaip yra. Lietuviams niekada nebuvo į ką lygiuotis. Britai ėmė pavyzdį iš savo karališkosios šeimos narių ir didvyriškų kariškių, nukariavusių ketvirtį pasaulio, amerikiečiai turėjo Holivudą. Mes turėjome stilių eklektiką, kuri ir padovanoja mums barzdotus viešai rūkančius premjerus (nors mes lyg ir tolokai nuo Lotynų Amerikos), dar vieną barzdotą ministrą su varlike, Šustauską ar dar ką nors panašaus…
KAIP PASIRINKTI?
Ar siūsite, ar pirksite – dilemos, kamuojančios kiekvieną iš mūsų, dažniausiai yra adekvačios – koks yra tikrasis MANO stilius, įvertinant šių laikų laisvę ir neformalumą aprangoje?
Atsakymas tačiau yra paprastas – tai, kas geriausiai tinka Jums. Tai, kas suteikia balansą Jūsų išvaizdai, pataiso Jūsų figūrą, įrėmina Jūsų veidą, užuot negailestingai juos iškraipius. A.Solženycinas kadaise taip geranoriškai apibūdino vieną savo herojų: “kad ir kokį užsienietišką rūbą ant jo užvilktum, vis tiek nedvejojant galima pasakyti, kad jis rusas…” Tikiu, esate ir Jūs ne sykį taip įvertinę madingais rūbais apsitaisiusius lietuvius. Madingi rūbai toli gražu dar nereiškia elegancijos, skonio ar stiliaus.
Tačiau egzistuoja klasikinis džentelmenų stilius, ir nesvarbu, kas jį puoselėja – rusas, britas ar juodaodis azijatas. Tikri džentelmenai atpažįsta vienas kitą kaip masonai. Nes esmė ne etiketėse ar formalumuose. Kažkuris iš dizainerių yra sakęs, kad “tikras vyras visada atrodo taip, lyg būtų pirkęs savo drabužius išmintingai, užsivilkęs juos rūpestingai, bet vilkėtų juos taip, lyg būtų juos užmiršęs”. Aš tokiam teiginiui visiškai pritariu.
KOSTIUMŲ TIPAI
Kostiumai tokia forma, kokią mes pažįstame šiandien, atsirado XX amžiaus pradžioje. Sunku patikėti, bet mūsų kostiumai iš tikrųjų buvo automobilių pramonės subproduktas. Iki automobilių atsiradimo, džentelmenų aprangą diktavo raitelių etiketas – vyrai vilkėjo tinkamus sedėjimui balne liemenuotus švarkus su ilgais praskiepais (ir šiandien praskiepas Jūsų švarke istoriškai yra išlikęs nuo XVIII amžiaus raitelių sukurto fasono). Priversti sėsti prie automobilių vairo vyrai buvo priversti paderinti ir savo aprangą – taip atsirado ir šiuolaikinis kostiumų siluetas. Stiliai kito, tačiau bendra kostiumų forma išlieka nepakitusi jau šimtą metų.
Šiuo metu pasaulyje dominuojančius du tradicinius kostiumų siluetus suformavo britai ir amerikiečiai. Mano manymu, labai vyriška yra tai, kad daugumą kostiumų detalių sukūrė britų armijos ir laivyno kariškiai. Pavyzdžiui, jau vien principas, kad vyriški rūbai segami iš kairės į dešinę atsirado iš būtinybės dešiniarankiams džetnelmenams lengviau pasiekti ir išsitraukti špagą. Gėriui apginti, aišku.
Bet kuriuo atveju, “amerikietiškas” kirpimas yra būdingas trijų sagų vienborčiams švarkams su natūralia pečių linija. Vilkint amerikietišką švarką nei apatinė, nei viršutinė sagos yra neužsegamos, nes būtent tai suteikia geriausią nešiotojo siluetą ir lieknina jo liemens vizualinį vaizdą (nors atstumas tarp sagų įvairiuose švarkuose gali skirtis, tačiau segamoji vidurinė saga turi būti ties Jūsų bamba, aišku, jei ta bamba dar ne Jūsų papilvėje…) Istorine prasme, “amerikietiško” švarko viršutinės sagos kilpa iš esmės yra jo atlapo dalis, taip pat yra apsiūta iš abiejų pusių, nes būtent iš abiejų pusių ji ir turi būti matoma. Tai masoniška tradicija.
Amerikietiškų švarkų siluetas nėra derinamas prie kūno kontūrų. Nors jis atrodo ganėtinai kampuotas, tačiau visada yra patogus vilkėti. Amerikietiško kirpimo švarkai pasižymi plačiomis pažastimis, ir dažniausiai išvis atrodo kaip kabantys maišai. “Amerikietiški” švarkai turi būti derinami prie tiesių linijų kelnių su atvartais. Kelnių galai neturi “lūžti” ant bato. Patogumą mėgstantys amerikiečiai sukūrė taip vadinamąjį trumpų, vos kulkšnis siekiančių (“jock-up”) kelnių galų stilių, kurias galima išvysti ankstyvųjų “The Beatles” eros nuotraukuose. Trumpos kostiumų kelnės – išimtinai amerikietiško stiliaus išraiška.
Vienborčius “britiško” kirpimo švarkus galim atpažinti iš dviejų sagų. Viršutinė saga taip pat nėra segama, tačiau segamoji apatinė turi būti kuo arčiau juosmens, nes tik taip įmanoma sukurti liauno liemens vaizdą. Esminiai “britiškų” švarkų atributai – ilgesnis, susiaurintas liemuo, suformuota pečių linija. Sakoma, kad liemenuotus švarkus britai sukūrė tam, kad apsisaugotų nuo šalčio, nes, žinia, šioje šalyje vis dar daug kur nėra centrinio šildymo…
Kai kurie siuvėjai teigia, kad “britiški” dviejų sagų švarkai yra labiau tinkami vyresnio amžiaus žmonėms. Tai ne visai tiesa, tiek dvisagiai, tiek trisagiai švarkai vienodai tinka visų amžiaus grupių žmonėms, aišku, jei tinkamai pasirinksite…
Kaip paprastai, “britiški” švarkai yra dviborčiai. Tai palengvina rankų priėjimą prie kelnių kišenių, nepažeidžiant švarko vaizdo iš priekio, tačiau vizualiai visada padidina kūno siluetą iš nugaros, (vienborčiai – atvirkščiai – jį sumažina). Apkūniems vyrams nerekomenduotina vilkėti dviborčių švarkų, kad ir kaip solidžiai jie beatrodytų, nes tai – garantuotas masalas aplinkinių žvilgsniams į vizualiai padidintą nešiotojo užpakalį. Istoriškai dviborčiai švarkai evoliucionavo iš anglų jūrų karininkų sukurto modelio, tinkamo patogiai atlikti didijį gamtos reikalą įnirtingai supamame laive (neveltui dviborčiai švarkai turi lengvesnį priėjimą prie kišenių).
Britai taip pat išrado ir dvieilį švarką. Dvejomis eilėmis sagų susegami švarkai atsirado taip pat laivyne, kaip apsaugos priemonė apsaugoti krūtinę nuo žvarbaus vėjo. Vėliau šį fasoną perėmė Britanijos armija, ir šiandieniai mūsų švarkų atlapai bei jų forma yra karinių uniformų liekana, evoliucionavusi karštuose kraštuose (pakėlus šiuo metu atlenktus atlapus, gausite vaizdą, panašų į kariškus XVIII amžiaus kitelius). Indijoje tarnaujantys britų kariai, tais laikais vilkintys dvieilius švarkus stačiomis apykaklėmis, jas atsisegdavo ir atlapodavo. Vėliau atlapuose atsirado ir kilpelės atlenktoms dalims prisegti prie mundurų (šiais laikais tikruose angliškuose klubiniuose švarkuose yra išlikusi tradicija padaryti kilpeles abejuose atlapuose, o masonai įvedė madą šias kilpeles dar ir apsiūti).
Švarko atlapų plotis kisdavo priklausomai nuo mados, tačiau esminis jų pločio parinkimo principas yra atstumas – atlapas neturi būti platesnis už atstumą per pusę krūtinės iki peties linijos. Atminkite, skirtingai nuo madingų rūbų, balansas ir proporcijos yra esminės priemonės elegantiškam vaizdui sukurti. Pavyzdžiui, smailūs atlapai geriausiai atrodo tik ant dvieilių ir dviborčių švarkų. Dvieiliai švarkai turi būti ilgais atlapais, kad liemuo atrodytų ilgesnis. Šešios frontinės sagos, segasi dvi. Kaip taisyklė, dvieilis švarkas visada turi būti vilkimas užsagstytas.
“Britiško” kirpimo kostiumų švarkai derinami prie klostuotų kelnių, kurios “lūžta” ant batų.
Klausimas, kur turi baigtis kelnių galai yra debatų objektas, tačiau angliškas stilius reikalauja, kad kelnės turi baigtis įstrižai einančia linija, kad kulkšnis ir dauguma kulno būtų padengti. Priekinė kelnių galų linija neturi gulėti ant kelties, kraštas turi nueiti S raidės forma, o ne sudaryti V raidės lūžį. Pagrindinė kelnių galų funkcija – pridengti Jūsų kojines. Tačiau, jei avite didesnius batus (pvz., žiemą), tada kelnės turi būti trumpesnės. Todėl, perkant kostiumus geriausiai avėti batus, kuriuos dažniausiai avite darbe.
Yra, beje, ir trečias kostiumų stilius – europietiškas, kartais vadinamas itališku. Tačiau jį galima apibūdinti kaip amerikietiško ir britiško stilių mišiniu. Pavyzdžiui, joks save gerbiantis siuvėjas nerekomenduos Jums siuti bepraksiepio švarko (toks fasonas rezervuojamas smokingų švarkams), nors tokių galite įsigyti gatavų drabužių parduotuvėse.
Kuri stilių pasirinkti – laisvą amerikietišką ar priverstinai elegantišką – britišką? Sprendimas Jūsų – priklausomai nuo įkvėpimo, charakterio ir figūros. Tikiuosi, kailiniai rusų bojarinų chalatai įkvėpimu Jums netaps…
PATARIMAI BESIRENKANČIAM
Renkantis konstiumą svarbiausia žiūrėti, ar švarko pečiai pakankamai platūs, ar rankovė lengvai krenta žemyn. Bicepsai jokių būdu neturėtų plėšti rankovės. Švarkas turi būti pakankamai laisvas, kad galėtumėte ištiesti ranką. Kostiuminio švarko ilgis turi sudaryti pusę atstumo nuo apykaklės iki kulno. Rankovių galai turi siekti nykščio krumplį. Švarko galas turi būti ilgesnis už priekį ir dengti Jūsų užpakalį.
Ar niekada Jums nebuvo iškilęs klausimas, kam reikalingos sagutės ant švarko rankovių? Tai yra vienas labiausiai atavistinių švarko elementų, jau seniai praradusių savo tikrąją funkciją. Jos išliko iš tų laikų, kai džentelmenai jodinėdami prisisegdavo atraitotas švarkų rankoves, kad jų neišteptų žirgo prakaitu. Pagal tradiciją, švarko rakovių sagutės turi būti keturios, daugiausiai – penkios.
Nors švarko rankogaliai nebėra susagstomi jau beveik šimtas metų, tačiau viena prisegama sagutė dar visai neseniai buvo vienu iš masonų atpažinimo ženklų – tai tapo prabangių pagal užsakymą siuvamų kostiumų standartu. Gatavų kostiumų gamintojai niekada neleistų sau tokios prabangos dėl sudėtingumo ir papildomų gamybos išlaidų…
Daugelį nešiotojų visai pagrįstai kamuoja šoninių kišenių problema, ypač, klausimas, ar palikti jas užsiūtas? Neverta dėl to labai jaudintis, nors šoninės švarko kišenės yra silpniausia kostiumo vieta. Jos visada nevalingai visada prisipildo visokio šlamšto, kuris ardo švarko siluetą. Savo laiku Didžiojoje Britanijoje netgi egzistavo reikalavimas visus gatavus švarkus pardavinėti tik su užsiūtomis kišenėmis, kad IRA teroristai neįkištų į jas bombų, nors, tikroji užsiūtų kišenių priežastis, be abejo, yra palaikyti švarko formą ant pakabos parduotuvėje. Štai ir gatavų švarkų trūkumas… Bet kuriuo atveju, jei jau perkate gatavą kostiumą, šonines švarko kišenes rekomenduojama palikti užsiūtas. Raskite savo mobiliajam telefonui, monetoms, raktams ir cigarečių pakeliui geresnę vietą…
Nepaisant gėdingojo periodo vyriškų kostiumų istorijoje aštuoniasdešimtaisiais, kai buvo bandyta ant švarkų siūti šonines kišenes iš išorės, dabar jos vėl grįžta į madą. Išorinės kišenės ilgai buvo klubinių ar sportinių švarkų privilegija, reiškusi, kad švarkas yra skirtas poilsiui arba sportui.
Kai kuriuose stilinguose švarkuose galima pastebėti antrą siaurą šoninę kišenę, prisiūtą virš pagrindinės (mačiau Šarūną Jasikevičių vilkint tokį švarką). Tai yra vadinamoji “bilieto kišenė” – ten anglų džentelmenai dėdavo traukinio bilietą. Dabar ją galima naudoti tam pačiam bilietui įsidėti, kaip ir kreditinę kortelę ar prezertvatyvą. Šoninėse kišenėse esančios kišenėlės yra skirtos žiebtuvėliui arba degtukų dežutei (būtent istoriškai jos forma ir yra tokia).
Mėlynas ar juodas? Kaip žinia, mėlynos spalvos kostiumas visada atrodys profesionaliau, ypač biurokratams. Juodi kostiumai visada buvo asocijuojami su klerikalų apranga ir prarado dominavimą, kai į istorijos šiukšlyną nuėjo cilindrų era. Bet kuriuo atveju, mėlyna spalva yra saugiausia.
Kaip prižiūrėti turimą kostiumą? Atminkite, kostiumas yra svarbi investicija. Taigi, pasirūpinkite ja. Nekabinkite ant kėdės atlošo ar palikite nudrėbtą ant grindų. Laikykite kostiumą ant pakabų ir neužmirškite jo vėdinti. Jei įmanoma, kelnes kabinkite žemyn juosmeniu ilgiu visu, taip ištiesinant kelių išgaubimus. Švarką ir kelnes saugokite atskirai – taip bus prailgintas jų tarnavimo laikas. Neužmirškite jų pavalyti šepečiu.
(Straipsnis spausdintas žurnale „Verslo klasė”)