Vyriškoje rūbinėje turbūt nerasite nepatogesnio ir nepraktiškesnio aprangos derinio, kaip kostiumas. Jis nešildo, jei geras – brangus. Jis turi būti vilkimas su daugeliu priderintų detalių ir kitų drabužių, su juo sunku atlikti daugelį veiksmų. Per amžius vyrija sėkmingai atsisakė tokių aprangos detalių, kaip pūstos rato formos apykaklės, šilkinės pėdkelnės ar cilindras, tačiau kostiumas jau beveik du šimtus metų vis nenuslenka nuo mūsų kūnų.
Kostiumas netgi nėra tas drabužis, kuriuo galima pademonstruoti savo mėgstamą žaismingumą. Pats šios aprangos pavadinimas anglų kalboje – „suit“ – yra kilęs nuo prancūziškojo „suite“ (lietuviškai „sekti“), reiškiančio vienodas, „sekančias viena kitą“ švarko, liemenės ir kelnių spalvas. Mes, lietuviai, šią aprangą vadiname dar senovės Graikijoje sukurtu terminu „kostiumas“, tada reiškusiu „priedangą“ teatre vaidinusiems aktoriams. Galbūt todėl ir šiandien dauguma vyrų išvis vilki kostiumą tik tam, kad pridengtų savo nuogą kūną, o dauguma likusių – tam, kad turėtų kišenių reikalingiems daiktams susidėti.
Juoba kad iki atsirandant tokiai kostiumo formai, kokią mes pažįstame šiandien, vyrai rengėsi kur kas ryškiau ir margiau (tiesa, turtingi vyrai). Nors vienodos spalvos švarkai ir kelnės buvo vilkimi dar XVII amžiuje, (manoma, kad šią madą pradėjo Prancūzijos karalius Liudvikas XIV), tačiau tai visuotinai neprigijo. Prisiminus tų laikų (iki pat XVIII amžiaus pabaigos) paveikslus, atkreipkite dėmesį, kad vyrai dažniausiai vilkėjo tik skirtingų spalvų švarkus, kelnes ir liemenes, netgi armijoje ar laivyne – dėl daugelio priežasčių: heraldikos, skirtingų medžiagų, naudojamų drabužių gamybai, medžiaginių dažų trūkumo, medžiagų kainos ir, galų gale, dėl skirtingos įvairių aprangos detalių atsiradimo istorijos. Vienos spalvų drabužius nešiojo tik protestantų pastoriai ir dendžiai (mūsų laikų supratimu, tuometiniai „stileivos“), išsiskirdavę iš minios ryškiais žaliais ar geltonais kostiumais – taip jie demonstravo panieką tuo metu Europoje siautėjusiems ir revoliucijas keliantiems plebėjams, propaguojančius blankias spalvas.
Tačiau viena aišku – kostiumas, kokį mes pažįstame šiandien yra pati demokratiškiausia mūsų aprangos dalis. Nes būtent kostiumas suvienodino visas Europos klases XIX amžiaus viduryje. Būtent vienodą kostiumą (tegu ir pasiūtą iš skirtingų medžiagų) pradėjo vilkėti tiek aristokratija, tiek proletariatas. Kai kurie sociologai šį fenomeną vertina kaip neišvengiamą pramoninės visuomenės produktą. Kiti tvirtina, kad tai – Europoje suklestėjusio XIX amžiaus nacionalizmo išdava. Kad ir kaip ten bebūtų, būtent tokiose pramoninėse-nacionalistinėse visuomenėse (kaip ir mūsų) didelės grupės vyrų pradėjo atlikti vieningas „mechanizuotas“ veiklas, vedančias į vieną tikslą. Tai ir paaiškina, kodėl armijose ar krepšinio komandose visi vilki vienodas uniformas. Tai ir paaiškina, kodėl kostiumas pasidarė neišnykstanti apranga, vienodai tinkanti tiek demokratiškai nusiteikusiam karaliui, tiek kaimo kultūros namų sargui.
Yra ir dar viena priežastis, kodėl kostiumas negali išnykti. Kostiumas niekada nebuvo madingas, nes jis niekada nebuvo nemadingas. Kostiumas visada yra tik kostiumas, kad ir kokio kirpimo ar fasono jis bebūtų. Nes kostiumas yra šiek tiek daugiau, nei vien kišenių sistema pridengianti Jūsų kūno gėdą. Vyro kūnas reprezentuoja jo karmą ir likimą – tai, kas jis yra. O kostiumas iš esmės reiškia tai, kuo vyras turėtų būti – savo idealais, savo svajonėmis ir geresnio pasaulio vizija. Aišku, daugeliu atvejų mes juos nešiojame kaip uniformą, tai galų gale laikoma “padoriu rūbu”. Deja, tai ir vėl masių požiūris. Vyras neturi vilkėti kostiumo tam, kad būtų panašus į kažką. Asmenybė vilki savo kostiumą siekdamas išsiskirti virš minios, pademonstruoti savo žmogiškąjį potencialą. Joks kitas vyriškas drabužis tokios funkcijos neatlieka. Tad, kol mes gyvi, kaip asmenybės, tol bus gyvas ir kostiumas.
KODĖL JUOS REIKIA NEŠIOTI
Žinoma, tai buvo kraupus XX amžiaus vaizdas – minios vilkinčių kostiumus ir skrybėles vyrų, žengiančių į savo biurus Vakarų pasaulio miestuose (Lietuvoje turėjome kitą fenomenalų vaizdą – minios blankiai vilkinčių žmonių besibraunančių į troleibusus). Toje minioje, kurią Charles Chaplinas vadino „avių banda“, slėpėsi ir turtuoliai, ir vargšai, svajotojai ir realistai.
Tačiau pasaulis keitėsi, o su juo laisvėjo ir mūsų apranga. Todėl daugelis iš mūsų visada buvo linkęs nebūti vienu iš „avių bandos“, o siekti pokyčių, gero gyvenimo ir linksmybių savo kontorose ar versluose. Didžiausia to proceso pergalė – „Laisvojo penktadienio“ tradicija, atsiradusi XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, vėliau pavirtusi išvis į laisvą aprangos kodą kūrybiškose kontorose. Kaip moterys kadaise išsikovojo teisę balsuoti, taip ir vyrai išsikovojo teisę rengtis laisvai ir atrodyti „cool“ netgi solidžioje aplinkoje – nors vieną dieną per savaitę.
„Korporacinių antropologų“ nuomone, kostiumai pradėjo trauktis iš darbo vietų dėl vienos paprastos priežasties – pokarinė karta Vakaruose (o daugeliu aspektų – ir pas mus), iš esmės valdanti pasaulio turtus bei gamybos priemones, tiesiog paseno ir užleido vietą jauniems, kurie tenorėjo mėgautis gyvenimu ir gerbūviu, kuris jiems buvo sukurtas. Kostiumas visada buvo uniformos bei konservatyvumo simboliu, juoba kad ir pasaulis ūmiai suartėjo, ir visi mes staiga pasidarėme skirtingi. Tad nieko nuostabaus, kad verslo pasaulio apranga pasuko laisvumo keliu (kas iš esmės buvo komunistinė idėja, užkrėtusi krikščioniškąsias šalis), ir XX amžiaus pabaigoje vyrai tiesiog užmiršo, ką reiškia tinkamai rengtis.
Tačiau atėjo krizė ir vėl tenka iš naujo prisiminti senus pamokymus. O juk „drabužiai dažniausiai lemia žmogaus veiksmus“, kadaise rašė Williamas Shakespeare. „Šiandien gerai atrodai“, – kartais jums pasakydavo kolegė. „Pagal rūbą sutinka, pagal protą išlydi“, – teigia liaudies išmintis.
Visi šie trys posakiai atskleidžia tas subtilias ir galingas jėgas, lemiančias tai, kaip mes rengiamės, kurios minėtos ir Biblijoje „Pirmajame laiške korintiečiams“ (4:9): „Mes pasidarėme reginys pasauliui, angelams ir žmonėms“. Užsivilkti gerą rūbą visada yra gerų manierų reikalas. Niekada neužmirškite, kad ir kokioje kontoroje besėdėtumėte, kad ir kokiame vakarėlyje dalyvautumėte, jūs sukuriate tą patį efektą, kurį sukeltų bet kuri geriausia skulptūra. Jūs visada esate kažkieno vaizdo dalis, jūs esate pasaulio dalis, jūs niekada nebūnate vienas. O padori apranga yra pagarbos ženklas. Renkitės pagal jūsų klientų reikmes – parodykite jiems pagarba gerai apsirengdamas. Be to, neužmirškite, žmonės atleis viską gerai apsirengusiam vyrui (dėl to teismuose taip dažnai galima išvysti kostiumuotus teisiamuosius, tai ne vien pagarbos teismui ženklas, tai ir pranešimas apie tai, kad teisiamasis yra padorus žmogus).
Kodėl kostiumas? Kodėl būtent jį reikia vilkėti?
Visų pirma todėl, kad juos nešioja jūsų viršininkas ir klientai.
Ir todėl, kad norite daugiau uždirbti.
Šimtai stilistų ir knygų mokančių tai, ką ir kaip vilkėti kažkodėl visada nutyli esminę aprangos taisyklę. Jei jūs esate samdinys (o, anot, Lietuvos statistikos, greičiausiai toks ir esate), atminkite, kad dauguma, o galbūt net ir visos korporacijos veikia pagal vieną ir lengvai suvokiamą principą – „renkis taip, kaip tavo viršininkas (klientas)“. Kitais žodžiais, jūs pats žinote, kad esate vertinga savo bendrovės ar kontoros dalis, atiduodantis jai didelį indėlį. Jūs manote, kad esate vertinamas už savo talentą, energiją, galų gale, savo esybę. Tačiau esminė ir svarbiausia karjeros sąlyga (atmetus korupciją, žinoma) – jūs turite būti panašus į tuos, kurie korporacinėse kopėčiose yra aukščiau, jei norite tomis kopėčiomis irgi užkopti.
Šiais krizės laikais, kai kiekviena darbo vieta yra aukso verta, pamirškite liberalumą. Apsirenkite krizei – geras kostiumas visada reiškia gerą darbuotoją. Geriausia, ką kostiumas visais amžiais suteikdavo vyrui darbe ar versle – jį velkantis neįmanoma padaryti klaidos. Ir šiais nežinomybės laikais būkite konservatyvus. Kadaise, dar nesenoje visuotinio klestėjimo eroje, vyriškuose žurnaluose buvo nerūpestingai svaidomasi tokiais pamokymais, kaip „ruoškitės kitam savo darbui, kurio jūs vertas“. Šiuo metu aišku viena – šiuo metu jūs esate geriausias šiam darbui, kurį dirbate. Užmirškite „Laisvąjį penktadienį“ – jis mirė, kaip ir daugelis beprasmiškų tradicijų ar bandymų įveikti klasikines normas. Nuo šiol jums reikia šarvų savo tvirtovei išlaikyti. Jūsų kostiumas yra pranešimas, tai padarykite taip, kad pasaulis jį išgirstų. Nes geras kostiumas visada sako: „mano nešiotojas garbingas ir patikimas žmogus, todėl yra vertas algos/paaukštinimo/kontrakto“.
KĄ PRANEŠA KOSTIUMAS
Kaip kadaise rašė viena protinga ponia: „(…) kostiumas demonstruoja sąžiningumą ir santūrumą, apdairumą ir bešališkumą (…), ir po šiomis dorybėmis slypi kostiumo, kaip medžioklės, darbo ar revoliucingų permainų aprangos šaknys (…), ir todėl kostiumas yra seksualiai potencialus ir truputį grėsmingas“. Būtent todėl juos ir nešioja valstybinių represinių struktūrų darbuotojai, pavyzdžiui, FTB.
Tačiau kas yra jūsų kostiumas? Kas atrodo gerai?
Pradžiai apsilankykite pigių kostiumų skyriuose ar parduotuvėse. Kalkuliacija yra nesudėtinga – vidutinę pigaus kostiumo kainą padauginkite iš keturių – maždaug tiek kainuoja geras kostiumas. Nesižavėkite kostiumais, išstatytais „išpardavimui“, nes tam visada yra priežastis, dėl ko jo niekas nenupirko anksčiau. Jei abejojate dėl fasono, rinkitės dviejų sagų švarką, juos lengviausia pritaikyti įvairaus sudėjimo vyrams, ir tokie švarkai visada darys jus lieknesniu (dėl ilgų atlapų sukeliamo optinio efekto). Dviborčiai kostiumai visada atrodys solidžiai ir formaliai, tačiau bet kurį vyrą gali padaryti statinės formos. Vienintelis prašymas – tokio tipo švarkai visada turi būti užsagstyti. Ir išvis, pasistenkite kuo dažniau būti užsisagstęs švarką – tai įrėmina jūsų siluetą ir vizualiai sumažina svorį. Atminkite, kuo sudėtingesnis audeklo raštas, tuo rečiau šį kostiumą vilkėsite. Prieš perkant, jei parduotuvė suteikia tokią galimybę, pasistenkite jį apžiūrėti dienos šviesoje, patikėkite, visi kostiumai tada atrodo kitaip.
Antra, beprasmiška turėti vieną kostiumą, nes nė vienas iš jų nėra pritaikytas būti nešiojamas visais metų laikais. Tai, ką vilkite rugpjūtį, negali būti vilkimas sausį ir atvirkščiai.
Trečia, renkantis kostiumo spalvą, nepamirškite to fakto, kad žvėrys naudoja spalvas gundyti ir atbaidyti. Jūs irgi esate (kaip čia pasakius?) gamtos dalis. Šviesios spalvos jus ne tik padarys vizualiai didesniais ir platesniais. Šviesios spalvos taip pat traukia aplinkinių dėmesį, tad, jei darbe reikalaujama subtilumo ir ramybės, venkite tokių spalvų. Nindzios-žudikai nešioja juodus drabužius. Klounų darbužiai yra geltoni ir raudoni. Pasirinkite, su kuo jūs.
Juoda, mėlyna ir pilka (su visais atspalviais) spalvos išsilaikė per amžius dėl vienos paprastos priežasties – jos visada buvo lengvai suderinamos su juodais ir rudais aksesuarais, gerai tinka prie daugumos batų, marškinių ar kaklaraiščių.
Ketvirta, kalbant apie medžiagas – nors ir nedaug ką apie tai išmanote, tačiau niekada neapsiriksite su aukštos kokybės vilna. Vienintelis medvilninis kostiumas gali būti tik chaki spalvos arba languotas.
Nekvaršinkite sau galvos dėl skeltukų švarko nugaroje. Žinoma, visada malonu žinoti, kad amerikietiško stiliaus švarkai turi vieną (per vidurį), britiški – du (šonuose), o itališki – nė vieno, tačiau šiais laikais skeltukai jokios funkcijos nebeatlieka, nebent turite labai didelį užpakalį, tada skeltukai būtinai reikalingi.
Renkantis kelnių fasoną, žinokite – XIX amžiaus klasikinio kostiumo modelio kelnės buvo sukurtos su klostėmis ir atvartais. Tada žmonės manė, kad tai gražu ir patogu. Nes tai ir šiandien gražu bei patogu. Klostės padaro daugiau vietos kišenėse, o atvartai suteikia išvaizdai reikšmingumo. Tai suaugusiųjų žmonių aprangos detalės.
(Straipsnis spausdintas žurnale „Stilius”)