Marškiniai yra bene seniausias žmonijos rūbas. Vilkimi jau beveik dešimt tūkstančių metų, jie tapo tarsi antrąja mūsų oda, tokiu artimu drabužiu, kuriuo net ir folklore atsisveikinama paskutiniuoju, prisiminkite: „pralošė paskutinius marškinius“, „paskutinius marškinius atiduotų“, „išbėgo į gatvę vienmarškinis“ ir t.t.
Nes marškiniai per dieną išbūna prigludę prie mūsų kūno kur kas ilgiau, nei kostiumas ar kaklaraištis. Ir marškinių, beje, mes perkame kur kas daugiau, nei kitų rūbų (išskyrus apatinius) – Vakaruose kažkas nepatingėjo suskaičiuoti, kad per savo gyvenimą džentelmenas vidutiniškai įsigyja per 500 porų marškinių. Nes marškiniai – turbūt pati dėkingiausia mūsų aprangos erdvė vaizduotei pasireikšti. Nuo spalvos, rašto ar rankogalių sąsagų – marškiniai yra tas drabužis, kuriuo daugiausiai įmanoma improvizuoti. Nes kas iš mūsų nori būti vilkėti nuobodžius rūbus? Kas nori rodyti polėkio ir pretenzijų trūkumą, savo sielos banalumą?
Marškiniai – ne tik dar vienas elegancijos ar asmenybės simbolis. Per amžius lydėdami rimtų vyrų gyvenimą, jie turėjo (o, beje, ir tebeturi) politinę reikšmę – Garibaldžio „raudonmarškiniai“, Musolinio „juodmarškiniai“, Hitlerio „rudmarškiniai“… Netgi generolo Franko Ispanijoje egzistavo kažkokie „žydramarškiniai“… Tačiau šiandien pakalbėkime apie dalykinius marškinius – tikrai reikšmingą džentelmeno fantazijos bastioną ir pabandykime išsiaiškinti, su kuo Jūs…
SILUETAI
Šiais laikais egzistuoja du dalykinių marškinių siluetai – tiesus-laisvai krentantis, ir liemenuotas-aptempiantis šonus. Kokį siluetą pasirinkti, žinoma, yra tik Jūsų skonio reikalas, tačiau prieš tai atkreipkite dėmesį į porą niuansų.
Tiesus ir laisvas siluetas – mėgstamiausias amerikiečių, paprasti ir demokratiški marškiniai, labiausiai tinkantys prie amerikietiško stiliaus švarkų. Kaip ne sykį esu pabrėžęs, tradicinė amerikiečių mados samprata visada skatino laisvai krentančius rūbus, skirtingai nuo europiečių, pirmenybę teikiančių vyro figūros išryškinimui. „Amerikiečiai juk visi nutukę“, žino kiekvienas europietis. Todėl ir logiška, kad tiesaus silueto marškiniai skirti stambesniems asmenims. Tačiau juos renkantis svarbu rasti sau tinkantį dydį – per dideli marškiniai kabos virš Jūsų diržo išsipūtusiu maišu.
Liemenuotą siluetą, pabrėžiantį vyro taliją, labiausiai mėgsta prancūzų ir italų dizaineriai. Toks elegantiškas siluetas egzistuoja jau nuo 1960 metų, t.y., būtent to laiko, kai liemenį aptempiantys marškiniai išpopuliarėjo visame pasaulyje, ir toks siluetas yra laikomas išimtinai europietišku. „Nes visi europiečiai yra liekni“, žino kiekvienas amerikietis. Matyt, jie turi omeny lieknuosius italus, kuriems tokio silueto marškinius ir yra patogiausiai vilkėti su madingais (vėlgi itališkais) plonos medžiagos kostiumais.
Tačiau neskubėkite smerkti ir boikotuoti amerikiečių… Nes būtent jie ir išrado sagutėmis susagstomus marškinius, pakeitusius velkamus per galvą. Būtent jie ir sukūrė „minkštą“ marškinių audinį, pakeitusį iki XX amžiaus vyravusius standžius ir krakmolytus.
RAŠTAI IR SPALVOS
Šiais laikais, renkantis marškinių spalvas ir raštus, niekas nebekreipia dėmesio į jų politinę reikšmę. O buvo laikai, kai marškinių spalva turėjo labai aiškią prasmę.
Istoriškai vienspalviai marškiniai visada buvo balti. Mat, nuo tų laikų, kai džentelmenas savo pečius gaubiantį kailį pakeitė į lininę tuniką, balta buvo ta spalva, kuri suteikdavo šiek tiek informacijos apie jos nešiotoją – jei ji buvo švari, reiškia, asmuo nedirba jokio darbo ir yra didelis ponas; jei balta spalva yra ryški ir akinanti, vadinasi, ji yra brangi, ir asmuo vėlgi yra turtingas ponas, jei jos daug (taip atsirado klostuoti marškiniai), vadinasi, asmuo turi gerų ryšių ir vėl yra didelis ponas… Žinoma, balta buvo tepi spalva, todėl tik turtingieji teišgalėjo keisti savo marškinius keletą kartų per dieną. Ir būtent todėl balta ir liko pasąmonėje, kaip geradario, pono arba viršininko spalva… O juoda, kaip puikiai atsimenate iš vaikystės pasakų – piktavalio, burtininko arba elgetos…
Todėl ir natūralių audinių eroje (beveik iki pat praeito amžiaus šeštojo dešimtmečio) korporacinė Amerika ir rojalistinė Anglija vilkėjo baltus marškinius. Darbininkai ir angliakasiai vilkėjo žydrus. Įvairūs maištininkai – pederastai, menininkai ir komunistai teikė pirmenybę spalvotiems – rožiniams, geltoniems arba žaliems. Neveltui Vakaruose nuo XIX amžiaus egzistuoja terminai „baltoji apykaklė“, apibūdinanti biure dirbantį klerką ir „mėlynoji apykaklė“, skirtą pavadinti juodadarbį (darbininkai išties dažniausiai vilkėdavo mėlynus marškinius, kurie buvo mažiausiai tepūs, nors tais laikais, beje, darbininkai išvis net nenešiojo apykaklių….).
Šiais liberalizmo laikais spalvų standartai beveik išnyko. Šiandien svarbiausia, kad dirbantis žmogus atrodytų praktiškas, blaivus ir disciplinuotas.
Kalbant apie vienspalvius marškinius, klasikinė bet kurio džentelmeno spalva tebelieka balta, simbolizuojanti švarą ir tvarkingumą. Kai kurios senos ir garbingos marškinių firmos atkakliai tebesiuva tik baltos spalvos dalykinius marškinius, teigdamos, kad „džentelmeno marškinių spalva yra klasikinė, ir su ja neeksperimentuojama…“ Iš tiesų balti marškiniai yra patys universaliausi, ir tinka su bet kuriuo kostiumu ar kaklaraiščiu (nes pagal seną taisyklę, kaklaraištis visada turi būti tamsesnis už marškinius). Iš kitos pusės, juodas kostiumas, pavyzdžiui, nedera su jokia kita marškinių spalva, kaip tik su balta.
Istoriškai balta spalva prarado savo monopolį dalykinių marškinių segmente tada, kai ir paprasti žmonės išdrįso reikšti savo individualumą. Prieš trisdešimt metų suklestėję žydros spalvos marškiniai netruko būti paskelbtais „naujos kartos klasikiniais ‚baltaisiais‘”. Tačiau konservatoriai į tai pašaipiai atsako, kad „mėlynos spalvos marškiniai parodo, kad esate ryžtingas žmogus, tačiau ne Jums lemta pakeisti pasaulį“. Ir nors mėlyna/žydra yra labiausiai toleruojamos dalykinių marškinių spalvos po baltų, tačiau atkreipkite dėmesį, ar dažnai jas vilki aukštų korporacijų vadovai arba, tarkime, Džordžas Bušas, Vladimiras Putinas ar Valdas Adamkus (priklausomai nuo to, prie kurio linksta širdis)?
Yra tiesa, išimtis – baltos apykaklės ir balti rankogaliai su spalvotos medžiagos marškiniais, dažniausiai mėlynais. Toks derinys atsirado apie 1920-uosius JAV akcijų biržose (maklerių apykaklės ir rankogaliai tais laikais buvo dažnai keičiami) , nors šiuo metu pasaulyje yra priimta manyti, kad tai – britų išradimas, išimtinai parodantis boso statusą… Tokio tipo marškiniai buvo ypač populiarūs aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje – didžiojo ekonominio pakilimo metais, šiais laikais jie, kaip ir dideli automobiliai, atrodo truputį „ne savo laikmetyje“…
Kitos spalvos vienspalviuose dalykiniuose marškiniuose – ne diskusijų objektas, tai – tabu. Žinoma, rožiniai ar geltoni marškiniai yra “drąsaus, metančio iššūkį samdinio” požymis, tačiau atminkite, kad prie tokių spalvų yra sunkiausiai priderinti kaklaraištį, o tai savo ruožtu sukelia pavojų atrodyti vulgariai bei juokingai. Tačiau jei prisipirkote (ar žmona pripirko) vagoną „pastelinių“ spalvų marškinių, žinokite, kad tokiu atveju bendroji kaklaraiščių derinimo taisyklė veikia atvirkščiai – kuo ryškesni marškiniai, tuo blyškesnis turi būti kaklaraištis. Jei renkatės spalvotą kaklaraištį prie spalvotų marškinių, pasistenkite suderinti bent vieną bendrą atspalvį juose. Ir venkite vilkėti tos pačios spalvos marškinius su vienodos spalvos kaklaraiščiu, tai „šoumenų“ ar sutenerių ansamblis, o Jūs bet kuriame biure atrodysite tiesiog vulgariai. Ir, galų gale, pasistenkite nevilkėti juodo kostiumo su spalvotais marškiniais, netgi žydrais.
Dryžuoti, arba „sportiniai“ marškiniai tapo populiarūs apie 1870-uosius, kartu su dryžuotais kaklaraiščiais, beje, ir atsiradę dėl tos pačios priežasties (tais laikais jie buvo vadinami „regatos marškiniais“). Tai garbingi marškiniai – juos galima vilkėti ir su kostiumu, ir su kaklaraiščiu, atsagstytus ir su bet kokiu švarku. Derinant kaklaraištį su dryžuotais marškiniais tiesiog atminkite dar vieną seną taisyklę – jei marškiniai dryžuoti – kaklaraiščio raštas turi būti paprastas ir lygus. Ir atvirkščiai.
Languoti marškiniai atsirado XVIII amžiaus Londono hipodromuose kaip skiriamasis žokėjų ženklas, o ne medžioklėje, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Juoba ir išpopuliarino šį raštą prancūzai, o ne anglai. Šiais laikais languoti dalykiniai marškiniai kažkodėl yra skirti tik savaitgaliams arba, ypač Anglijoje, vilkėti žiemą ir rudenį. Languotų marškinių savininkams didžiausia dilema – su kokiu kaklaraiščiu ir kostiumu juos derinti? Iš esmės tai nėra sunku. Languoti marškiniai puikiai dera su bet kuriuo dryžuotu arba vienspalviu kostiumu. Tiesiog egzistuoja viena taisyklė, jei veržiatės vilkėti languotus marškinius – viena iš aprangos detalių – kostiumas arba kaklaraištis – turi būti vienspalvis.
MEDŽIAGA
Nuo seniausių laikų iki palyginti neseniai išrasto medvilnės apdirbimo, pati praktiškiausia marškinių medžiaga buvo linas – jis buvo lengvai išplaunamas, patvarus ir gerai sugeriantis prakaitą. Šilkas, palyginimui, buvo pernelyg delikatus ir brangus. Šaltuose Šiaurės Europos kraštuose marškiniai buvo siuvami iš vilnos, tačiau ją vilkėti buvo nepatogu, juoba kad ji ir sunkiai išsiplaudavo. Na, o medvilnė iki XIX amžiaus buvo niekinama, ir iš esmės naudojama tik pamušalų įsiuvams.
Tačiau šiandien svarbiausia reikalavimas marškinių medžiagai – „būkite medvilniniai!“ Medvilnė marškiniams yra kaip kamuolys futbolo žaidimui, vienas be kito negali egzistuoti. Nes… Kas gi daugiau? Pagaliau jau niekas nebegamina nailoninių marškinių, taip mes apsaugoti nuo savo protėvių prakaito kvapo. Šilkiniai ir lininiai marškiniai yra skirti tik laisvalaikiui, o ne darbui.
APYKAKLĖS
Tais laikais, kai marškiniai buvo tiesiog eilinis apatinis drabužis, jų apykaklė ir rankogaliai buvo aplinkiniams labiausiai matomos dalys. Todėl ir šiandien jų reikšmė, išreiškiant individualumą – pati didžiausia.
Savo laiku vyrija rinkosi iš keliasdešimties apykaklių tipų, ypač, kai 1820 metais pasaulį išvydo prisegama ir keičiama. Tačiau iki šių dienų jų yra išlikusios vos šešios:
„Reguliarioji nuleista“ (savo ruožtu skirstomos į „itališką“ arba „anglišką“) – įvairių formų ir dydžių – nuo trumpos iki ilgos, nuo siauros iki plačios. Geriausiai tinkanti dalykinei aprangai.
„Sparno“ formos – aukšta pakelta apykaklė, apgaubianti kaklą, su atlenktais kampučiais. Geriausiai tinka prie smokingo arba frako.
„Kilpelinė“ – su apykaklės kraštus sujungiančia juostele, susegama ir slepiama už kaklaraiščio mazgo. Jos yra skirtos arba itin išrankiems džentelmenams, arba tokių koledžų, kaip Etono absolventams (ir, beje, jos visiškai nerekomenduojamos plataus veido asmenims). Tai klasikinio, labai konservatyvaus stiliaus apykaklės, ir marškinių su tokiomis apykaklėmis išvis negalima vilkėti be kaklaraiščio, nebent turite nenumaldomą geismą įžeisti pačią dalykinio kostiumo idėją…
„Smeigtukinė“ – apykaklės kraštai susegami smeigtuku. Taip suteikiama galimybė parodyti aplinkiniams dar vieną papildomą aksesuarą.
„Prisegama“ (arba „amerikietiška“) – su kilpelėmis kampučiuose, kurie prisegami prie marškinių prisiūtomis sagutėmis. Tinkama tiek su kaklaraiščiu, tiek peteliške.
Lietuvoje labiausiai paplitusios yra „itališkos“, „angliškos“ bei „amerikietiškos“ apykaklės.
„Itališka“ – plati apykaklė su į šonus nukreiptais kampučiais – turinti didelį tarpą tarp apykaklės kampučių, siekiant kuo labiau atidengti kaklaraiščio mazgą, kuris ir privalo būti kuo didesnis – taip, kaip mėgstama Italijoje. Iš visų apykaklių ji yra laikoma pačia elegantiškiausia. Tiesa, ją būtina nešioti tik su kaklaraiščiu, nors Italijos pietuose galima sutikti subjektų, ignoruojančių šį įsakymą – ir jiems tai tinka (italus turbūt išvis teisinga būtų vadinti „atsagstytų marškinių karaliais“, jiems taip nešioti bet kuriuos marškinius išeina kažin kaip elegantiškai).
Beje, „itališkoms“ apykaklėms būtina priskirti ir ypač smailias bei ilgas, beveik lygiagrečiais šonais apykakles, kokias galima išvysti kino filmuose apie mafijozus. Tai yra išimtinai siciliečių, ir tik katalikų siuvėjų išradimas (savo laiku marškinius su tokiomis apykaklėmis siuvo ir „Armani“ firma). Matyt, todėl tik italai tokius ir tenešioja…
„Angliška“ – tiesi, žemyn nukreiptais kampučiais. Tai standartinis, labiausiai priimtinas apykaklės tipas, gerai tinkamas tiek kaklaraiščiui, tiek peteliškei. „Angliškos“ apykaklės yra tinkamiausios keisti veido ir kaklo vizualinę struktūrą – sutrumpinti ar pailginti, žinoma, atitinkamai derinant apykaklės aukštį ar kaklaraiščio mazgą. Džentelmenai su ilgais kaklais turėtų vilkėti aukštas apykakles, su storais kaklais – geriau tegu renkasi žemesnes. Beje, buvęs JAV prezidentas Ronaldas Reiganas nešiojo tik „angliško“ tipo apykakles ir naudojosi šiuo triuku.
Aukštos kokybės „itališkos“ ir „angliškos“ apykaklės turi turėti varinius arba iš banginio ūsų gaminamus laikiklius, kišamus į apykaklės kampučius iš vidinės pusės. Kai kurie mūsų džentelmenai mano, kad tokie laikikliai yra skirti tik įpakavimui, tačiau jų paskirtis – išlaikyti apykaklės formą, ypač po skalbimo. Nerandate jų savo marškiniuose? Užteks pirkti marškinius „Maximoje“.
„Amerikietiška“ – prisegamais prie marškinių apykaklės galiukais, sportinio tipo. Prie jų kaklaraištis nerekomenduojamas, nors gali ir būti.
Tiesą sakant, ne amerikiečiai išrado šį apykaklės tipą, bet jie jį išpopuliarino visame pasaulyje, kaip ir chaki spalvos kelnes, baltus apatinius marškinėlius ar beisbolo kepuraites. Prisegami prie marškinių apykaklės kampai – anglų polo žaidėjų atradimas: jie tiesiog negalėdavo pakęsti, kaip vėjo plaikstomos apykaklės talžo jų veidus, todėl ir buvo sugalvota jas prisegti prie marškinių. Vienos garbingiausių JAV drabužių gamintojos „Brooks Brothers“ įkūrėjo anūkas pamatė šį fenomeną Anglijoje 1896 metais ir grįžęs į Tėvynę, iškart ėmėsi jį tobulinti. Netrukus pasaulį išvydo (o iškart ir užkariavo) tokio tipo marškiniai su prisegamais apykaklės kampučiais, ir būtent per „Brooks Brothers“ ir amerikiečių verslininkus jie pateko į formalių aprėdų tarpą.
Anot amerikiečių, tokia apykaklė suteikia jų nešiotojui konfidencialumo ir patogumo. Tačiau Europos dizainerių manymu, tokio tipo apykaklės visada sakys, kad esate „geras, tvarkingas žmogus“, tačiau jos niekada nepabrėš, kad esate „daugiausiai uždirbantis“ ir „kiečiausias“. Prisegami prie marškinių apykaklių kampučiai, europiečių manymu, yra neelegantiška. Tai ne dalykiniai, o kasdienio laisvalaikio marškiniai. Iš dalies tam pritaria ir amerikiečiai, teigdami, kad „prisegamų“ apykaklių marškiniai turi dingti nuo Jūsų kūno „iki nusileidžiant saulei“… Jei esate priverstas juos vilkėti, ieškokite sportinio tipo švarko ar kostiumo, taip pat atminkite – jie tinka tik su vienaeiliais ir vienborčiais švarkais… Taip pat ieškokite tik amerikiečių gamybos marškinių – tik amerikiečiai moka juos taip pasiūti, kad prisegtieji galiukai neužsiriestų po pirmo skalbimo…
Apykaklės forma daugiausiai ir apsprendžia marškinių paskirtį. Kuo platesnis tarpas tarp galiukų, tuo formaliau atrodys marškiniai. Jei tarpas viršija septynis centimetrus, privaloma ryšėti kaklaraištį. Jei tarpas siauresni – galima apsieiti ir be jo.
Šiaip jau renkantis apykaklės ir kaklaraiščio santykį, egzistuoja keletas taisyklių:
„Vindzoro“ mazgas geriausiai tinka prie plačių, toli nutolusiais galiukais apykaklių;
„Pusinis Vindzoras“ geriausiai tinka prie smailių, artimų galiukų apykaklių;
„Keturi viename“ – su prisegamomis prie marškinių apykaklėmis;
Peteliškė – su visomis apykaklėmis, išskyrus „itališkąja“.
RANKOGALIAI
Rankogaliai yra viena iš nedaugelio džentelmeno aprangos vietų, pabrėžtinai reikalaujanti aplinkinių dėmesio, dažniausiai – dėl sąsagų. Kurios savo ruožtu visada geriausiai atrodys tik su „prancūziškais“ arba „dvigubais“ rankogaliais, kurie visada pasauliui patvirtins Jūsų subtilų skonį. Tik neužmirškite – „prancūziškų“ rankogalių galas turi būti išlindęs iš švarko rankovės per vieną centimetrą!
Iki XIX amžiaus vidurio žmonija labai nesuko galvos dėl marškinių siluetų ir detalių. Patys marškiniai dažniausiai buvo siuvami vos kelių dydžių, o jų rankovės visada – vienodo ilgio. Tiesa, rankovės visada buvo ilgesnės už ranką ir su daugeliu sagučių, įsiūtų palei rankos ilgį iki alkūnės. Vyrai, įsigiję tokius masinės gamybos marškinius, susegdavo rankogalius tinkamame aukštyje, o likusį medžiagos galą atvyniodavo aukštyn iki riešo, taip uždengdami ir nepanaudotas sagutes – taip ir gimė tokio rankogalio forma. Apie XIX amžiaus vidurį prancūzai pradėjo siūti „individualizuotus“ marškinius su suderintu rankovių ilgiu, tačiau atvyniotos rankovės formą išsaugojo, tik sagutes pakeitė sąsagos (todėl ir „prancūziški“…).
Tačiau šiandien manyti, kad brangių marškinių rankogaliai turi būti susegami tik sąsagomis arba turėti bent dvi sagutes – klaidinga. Netgi labai brangių marškinių rankogaliai gali būti susegti viena sagute – tai tik stiliaus reikalas.
Viena sagutė rankogalyje įsiuvama rankovėse su užapvalintais kampais – sportinio tipo marškiniuose, tačiau tinkamuose vilkėti ir su dalykiniu kostiumu. Dvi sagutės įsiuvamos griežtesnio ir formalesnio stiliaus marškiniuose, ir yra skirtos vilkėti tik su kostiumu. Jos randamos tik plačiuose rankogaliuose, nes siauruose atrodytų pernelyg „sunkiai“.
Dvi sagutės vienai kilpelei iš esmės yra skirtos tiems džentelmenams, kurie dažnai keičia laikrodžius. Jei siuvatės savo marškinius pagal užsakymą, atkreipkite dėmesį, ar Jūsų siuvėjas kada nors paklaus, ant kurios rankos nešiojate laikrodį (nes pagal tai turi būti sukerpama rankovė).
Juokiatės kartu su siuvėju, už pilvų susiėmę? Štai Jums pavyzdys. Buvęs FIAT koncerno prezidentas Gianni Agnelli, italas, kuris savo laikui buvo vadinamas „geriausiai besirengiančiu mūsų eros žmogumi“ ir asmeniškai žavėjęs Džoną Kenedį, savo „Cartier“ laikrodį nešiojo virš rankogalio, nes jo marškinių rankovės buvo pasiūtos taip puikiai, jog joks laikrodis po jomis negalėjo įlįsti. (Tas pats G.Agnelli savo kaklaraiščius nešiojo išleistus virš liemenės ir megztinių – gal norėdamas pasipuikuoti jų raštais, gal todėl, kad tai žavėjo Dž.Kenedį? Bet kuriuo atveju, žmogus, vadovavęs koncernui, davusiam 5 procentus metinio Italijos BVP, galėjo sau tai leisti…)
Na, ir žinoma, sąsagos, aprašytos ankstesniame „Verslo klasės“ numeryje. Šiuo atveju belieka tik pridurti – privalomos tik prie smokingo, nors nešioti jas galima su bet kokiais marškiniais, kostiumais ar džinsais. Bet kuriuo atveju – jos visada atrodys geriau, nei sagutės.
MONOGRAMOS
Kartais neteisingai manoma, kad šiais laikais marškiniai su monograma – išimtinai stilingo ir turtingo verslininko išskirtinumo ženklas. Nebūtinai. Iš esmės monogramos yra atėjusios iš tų laikų, kai marškiniai buvo siuvami pagal užsakymą, ir, beje, iš pradžių ant marškinių siuvinėjami inicialai priklausė tų marškinių siuvėjams, o ne savininkams. Tačiau vėliau turčiams ši idėja patiko, ir jie ją perėmė sau, manau, kaip elementarų puikybės ženklą.
Tačiau jei taip jau norisi turėti marškinius su monograma, kodėl gi ne? Tik reikia pasirinkti ir žinoti, kurioje vietoje ją siuvinėti. Rytų pakrantės amerikiečiai siuvinėja monogramas virš krūtininės kišenėlės, Pietų Amerikoje korumpuotą vyriausybės valdininką ar narkotikų baroną išduos monograma ant rankovės (geri europiečių siuvėjai niekada nesiuva monogramų ant rankovės, bet, jei jau nešiojate ūsus ir vis tiek norisi monogramos ant rankogalio, tik nesiuvinėkite jos ant tos pusės, kurioje nešiojate vestuvinį ar pagrindinį žiedą). Tikra senovinė europietiška vieta monogramai yra kairėje marškinių pusėje, ties penkta sagute nuo apačios (atminkite, aukštos klasės marškiniai turi turėti septynias sagutes), nors šiais laikais madingiausia ją turėti išsiuvinėtą ant krūtininės kišenėlės arba kairiojo apatinio marškinių krašto. Solidžiausiai atrodo monograma, išsiuvinėta tos pačios spalvos siūlais, kaip ir marškiniai.
Tačiau išvis neaišku, iš kur kilo geismas siuvinėti monogramas ant apykaklės, kaip tai daroma vienoje krepšinio komandoje? Spėju, kad tokioje vietoje ji yra patogi tik sergantiems amnezija – ryte pasižiūrite į veidrodį ir iškart pasidaro aišku, kas esate.
KRŪTININĖ KIŠENĖLĖ
Kadaise „Brooks Brothers“ ir kitos garbingos siuvėjų kompanijos siūdavo marškinius be krūtininių kišenėlių, darydami teisingą prielaidą, jog viskas, ką reikia turėti po ranka, turi sutilpti į liemenės kišenėles. Tačiau išnykus liemenėms, atsirado būtinybė ir kišenėlei marškiniuose, nors „mados puritonai“ niekada nevilki marškinių su kišenėlėmis, teigdami, kad tam nėra jokio reikalo. Aš pats ankstesniuose straipsniuose minėjau, kad niekas taip neišduoda samdinio, kaip jo krūtininėje kišenėlėje sudėti bet kokie daiktai – parkeris, cigarečių pakelis, dokumentai ar žiebtuvėlis. Ir pagal tą pačią senovinę tradiciją, aukštos klasės marškiniai visada siuvami be kišenėlių.
Juoba kad marškinių kišenėlė visada blogai limpa prie petnešų, kas yra beveik privaloma segėti su aukštos klasės kostiumu ar smokingu.
Tačiau jei esate amerikietiško stiliaus šalininkas – marškiniai su prisegamais apykaklių kampučiais visada turi būti tik su kišenėle. Jei esate europietis iš stuomens ir iš liemens, primenu dar kartą – krūtininė kišenėlė visada turi būti tuščia.
Kalbant apie tokį krūtininių kišenėlių tipą, kaip užsagstomas kišenėles, atsiranda puiki proga paminėti ir armiją. Tai ne amerikiečių detektyvų išradimas (nes kaipgi jie išsaugos savo cigaretes ir akinius, kai jų mašina verčiasi kūliais?) – užsagstomos kišenėlės atkeliavo iš armijos grynai dėl praktinių sumetimų, ir šiuo metu naujausiuose amerikiečių kariškių uniformose jos yra sukonstruotos taip, jog karys gali ištisą dieną prakaboti žemyn galva, ir iš jo kišenės neišbyrės nė trupinėlis.. .
MARŠKINIAI SU TRUMPOMIS RANKOVĖMIS
Pasaulyje dar nėra sukurti dalykinio stiliaus marškiniai su trumpomis rankovėmis. Ir tikro džentelmeno garderobe jų nėra netgi vasarą. Anot amerikiečių, marškiniai trumpomis rankovėmis neturi vietos biuruose, nebent privalote nešioti ir lentelė su pavarde, pavyzdžiui, dirbdamas „McDonald‘s“ restorane.
Žinoma, pasaulyje yra kelios vietos, kur marškiniai su trumpomis rankovėmis vis dėlto gali būti dalykiški ir vilkimi su kaklaraiščiu, pavyzdžiui, JAV Kosminių skrydžių kontrolės patalpose (tačiau privalu būti tik su juodomis kelnėmis ir pieštukais krūtininėje kišenėlėje).
KAIP MARŠKINIUS PADARYTI GERAIS?
Kaip išvis atskirti geros kokybės marškinius?
Pradėkime nuo to, kad kuo daugiau marškiniai turi dygsnių, tuo jie geriau guli, vadinasi, ir yra geresni… Geruose marškiniuose yra apie aštuonis dygsnius viename kvadratiniame centimetre, ir yra jie siuvami, beje, tik viena adata…
Aukštos klasės marškinių rankovėse kilputės sagoms yra horizontalios, o ne vertikalios. Tokios kokybės marškiniuose rankogalio ir rankovės sujungime turi būti keletas klosčių.
Aukštos kokybės marškiniuose šoninėje siūlėje turi būti trikampis įsiuvas, palaikantis marškinių formą. Kaip jau minėta, rimti marškiniai turi turėti septynias sagutes, nes, kaip žinia, „kuo daugiau sagučių, tuo saugiau Jūsų marškiniai laikysis Jūsų kelnėse“. Aukštos klasės marškiniai neturi krūtininių kišenėlių – tokie marškiniai ne tik geriau guli, bet ir atrodo kažkaip švaresni.
Beje, aukštą marškinių klasę parodo ir dvi papildomos sagutės, prisiūtos prie marškinių galo. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai – atsarginės sagutės, tačiau tikrovėje jos reiškia priminimą, kad marškiniai turi būti nešiojami sukišti į kelnes, ir atlieka stabilizatoriaus vaidmenį.
Pabaigai – keletas patarimų, kaip geriau išnaudoti marškinius. Visų pirma, ne vienas esate girdėjęs patarimą prieš nešiojant marškinius, juos išskalbti, tik retas tuo pasinaudoja. O aš pridurčiau – išskalbti būtina ne vieną, o tris kartus. Kodėl? Naujų, neskalbtų marškinių apykaklė bet kuriuo atveju blogai gulės prie Jūsų kaklo. Be to, brangių marškinių apykaklės yra siuvamos taip, kad būtų bent centimetru didesnės už nurodomą dydį. Skalbiant nenešiotus marškinius (primenu, tris kartus) nereikia jų lyginti, tiesiog pilnai išdžiovinti. Po trečio skalbimo marškiniai įgauna savo nuolatinę formą (jei pagaminti iš aukštos kokybės medžiagos, žinoma). Apykaklė „sėda“ ant kaklo idealiai ir daugiau jokie pokyčiai jai nebegresia…
Rengiantis marškinius vilkitės pirmiausiai, tik po to kelnes. Beje, negrūskite marškinių už kelnių. Geriausias būdas išlyginti sukištus marškinius – prasekite klyną ir ranka timptelkite marškinių galus – taip daroma ir velkantis smokingą…
Kaip pasirinkti tinkamą dydį? Visų pirma, tarp apykaklės ir kaklo turėtų pralįsti pirštas. Marškinių rankovės galas turi būti ties ta vieta, kur nykštys susitinka su riešu. Apykaklė neturi Jūsų smaugti, bet marškiniai ir neturi kaboti ant Jūsų. Nebūkite pernelyg aptemti. Atminkite, medvilniniai marškiniai susitrauks po pirmo skalbimo, todėl juos besirinkdami, imkite šiek tiek didesnius.