Ne kiekvieno džentelmeno rūbinėje galima aptikti peteliškę, skrybėlę ar lakuotus štibletus, tačiau kiekvienas mūsų neabejotinai turi tokią aprangos detalę, kaip megztinis. Su mumis nuo vaikystės iki pat gilios senatvės – megztinis yra amžinas – ir retą kurį malonumą galima taip ištampyti, kaip šį drabužį. Net jei kasdien nešiodamas kostiumą ir marškinius, Jūs taip prie jų taip pripratote, jog jaučiatės juose patogiai, vis tiek neišvengiamai ateina laikas, kai norisi tokią aprangą pakeisti į patogų ir šiltą megztinį.
Žinia, dizaineriai dar nėra nuėję taip toli, jog siūlytų megztiniu pakeisti ir smokingą ar kostiumą. Tačiau visais kitais atvejais, keliaujant ar tada, kai šildymas staiga yra atjungtas dėl laiku neapmokėtų sąskaitų, megztinis yra nepakeičiamas. Jį vilki visi – nuo karalių iki žvejų. Vilkint jį galima pasitikti žvarbų šiaurės vėją, sportuoti, eiti į darbą, kuistis sode, sportuoti, priiminėti svečius ar lankytis pas kitus. Didelis, languotas, juostuotas ar su elniais ant pilvo – vilkėdamas megztinį visada gali pasijusti kuo tik nori – senu jūreiviu, romantišku geologu, arba Freddy Krugeriu – vienu žodžiu, tikru vyru, kuriam šilta ir patogu.
Megztinis yra laisvalaikio simbolis. Kai po sunkios darbo savaitės nusimetate švarką, atrišate kaklaraištį, prasisegate marškinių apykaklę ir užsimetate megztinį – tai ženklas, kad savaitgalis prasidėjo.
MEGZTINIŲ ISTORIJA
Teisingai sakoma, kad mezgimą išrado tie žmonės, kurie sukūrė pirmąjį tinklą žvejybai – o tai reiškia, kad pats mezgimo procesas atsirado ypač senai – dar Akmens amžiuje. Nėra tiksliai žinoma, kada žmonės nusimezgė pirmuosius savo aprėdus, nors teigiama, kad pirmieji mezginiai buvo kojinės. Tokių megztų apavų randama V-IV amžiaus prieš mūsų erą Egipto faraonų kapavietėse, anot tyrinėtojų, kojines mezgė ir senovės Pietų Amerikos indėnai, ir japonai.
Viena aišku – europiečius megzti išmokė arabai. Vienais duomenis, tai įvyko V amžiuje, kitais – Kryžiaus karų metu – XII amžiuje. Megztinių prototipas – grandininiai šarvai, sudurstyti iš plieninių žiedelių nelabai tiko nešioti taikos metu, ir tokie „šarvai“, numegzti iš vilnonių siūlų pasirodė esąs praktiškas dalykas šaltais rudens vakarais, kai vilkėti kailinius dar buvo per anksti.
Jau anais laikais dėl savo praktiškumo megztiniai, megztos kojinės ir kepurės tapo neatsiejamu žvejų ir jūrininkų aprėdu. Megztiniai ir megztos kepurės, beje, tapo ir pirmaisiais drabužiais, kuriuos viduramžiais buvo bandyta impregnuoti – padaryti neperšlampamais, dažant įvairiais augaliniais dažais. Būtent todėl mezgimas tapo pagrindiniu žvejų žmonų užsiėmimu, ypač atokiose Šiaurės ar Baltijos jūrų salose, kur be avių išvis net nebuvo jokio padorių pramogų, kai vyrai išplaukdavo gaudyti stintų… Galų gale, megzti drabužiai buvo patogūs ir šilti, todėl XIV-XV amžiais mezgimas klestėjo visose jūrinėse valstybėse (net Napoleonas anglų laivyno pavyzdžiu 1805 metais prieš pat Trafalgaro mūšį įsakė aprengti prancūzų jūreivius megztiniais, tačiau tai neišgelbėjo Prancūzijos laivyno nuo sutriuškinimo…).
Anų laikų amato tradicijos gyvuoja net ir šiandien. Žinovai visada palankiai įvertins, jei sugebėsite įsigyti megztinį, numegztą Šetlando salose. Ypač garsėja megztiniai iš atokios Fair salos (kurioje gyvena vos 70 gyventojų), tapusios žinoma visame pasaulyje dėl savo ypatingų raštų ir stiliaus. Legenda teigia, kad ypatingą, visame pasaulyje atpažįstamą „Fair Island“ stilių tenykščiams mezgėjams atnešė ispanų jūreiviai, 1588 metais atsidūrę saloje su Nenugalimosios Armados laivų likučių nuolaužomis. Jų spalvingi rūbai labai įkvėpė škotus ir jie juos tiesiog nukopijavo. Šiais laikais tik keturi Fair salos mezgėjai rankomis numezga vos 100 megztinių per metus, tačiau jų užtenka, kad istorinis amatas klestėtų. Kurgi ne, jei „Fair Island“ raštų megztinį vilki pats Anglijos sosto įpėdinis, princas Charlesas.
Kaip jau buvo minėta ankstesniuose straipsniuose, pirmąsias mezgimo stakles 1589 metais išrado anglų vienuolis Williamas Lee. Tiesa, jos buvo skirtos tik kojinėms megzti, tačiau pats išradimas buvo toks puikus, jog Lee staklės apsiėjo be jokių esminių patobulinimų beveik 250 metų, ir tik XIX amžiaus viduryje buvo sukurtos ir formas drabužiui galinčios suteikti staklės. Ir nuo to laiko staklėmis megzti drabužiai buvo įprasti prastuomenės gyvenime.
Būtent prastuomenės, nes megztinis ar megztos kojinės tada dar buvo nepriimtinos aukštuomenei. Anų laikų mados žinynai tvirtino, kad vilkintys megztinius gali būti palaikyti „storžieviais“ (matyt, dėl to, kad tuometiniams dizaineriams nesisekė sukurti galantiškų formų megztinių), ir tai tebebuvo laikomas tinkamu drabužiu tik žvejams bei jūreiviams. Tais laikais dar būtų buvę labai netaktiška tvirtinti, jog ateityje karališkosios šeimos nariai vilkės megztinius.
Tačiau megztinis atrado savo vietą ant vyrų liemenų, kai tuometinė Europos aristokratija susižavėjo sportu ir atletika. Megztinių paklausa labai išaugo, nes tai pasirodė esą nepakeičiamas aprėdas irkluotojams ar futbolininkams. Baltos arba kreminės spalvos megztiniai ir liemenės su „V“ formos iškirpte su įmegztomis klubo spalvomis buvo puikus priedėlis prie sportinių švarkų. Ir taip megzti aprėdai po truputį skynėsi kelią į džentelmenų garderobus. XX amžiaus pradžioje juos išpopuliarino Arkties tyrinėtojai, tačiau tikrąją megztinių naudą vyrija galutinai suvokė Pirmojo pasaulinio karo metu. Apkasuose šąlantiems kariams megztinis buvo nepalyginamai artimesnis, nei milinė, o jokie autai ar getrai neprilygo megztoms kojinėms. Visose kariaujančiose šalyse kilęs patriotinis vajus „pradžiuginti karį megztomis kojinėmis“ padarė mezgimą ir patriotiniu užsiėmimu, o tai savo ruožtu pagimdė ištisą mezgėjų kartą ir industriją (beje, būtent to karo metu megztinius pradėjo nešioti ir moterys, kai 1916 metais kai prancūzų dizainerė Coco Chanel pristatė pirmuosius moteriškus megztinių modelius, kaip „išlaisvintos moters simbolį“, kas lig tol buvo neįprasta ir toli gražu nepriimtina).
Tad po karo vyrija grįžo į namus puoselėdami šventą pagarbą megztiniams. Iš pradžių megztiniai tapo ir uniforminės aprangos dalimi. Tada jau nieko nebestebino tuometinis Velso princas (būsimasis Anglijos karalius Edvardas VII) vilkintis megztas liemenes, su kuriomis net buvo tapomas portretuose (ir, anot gandų, pats buvo užkietėjęs mezgėjas). Ir kai karalius 1922 metais pasirodė vilkėdamas tokią liemenę golfo klube, kiti žaidėjai kaipmat pagavo naują madą, kuri išliko ir iki mūsų dienų.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą vilkimi megztiniai pasidarė platesni ir laisvesni, nešiojami virš marškinių ir su kaklaraiščiais. XX amžiaus šeštasis dešimtmetis gali būti laikomas mezgimo Renesansu, nes tada buvo mezgama viskas – nuo kelnių iki paltų, ypač, naudojant atrastus sintetinius siūlus.
IŠ KO KILĘ PAVADINIMAI?
Jei esate anglų bei rusų kalbas, turbūt pastebėjote, kiek jose žodžių, reiškiančių tai, ką mes Lietuvoje esame įpratę vadinti vienu žodžiu „megztinis“ (kartais – „nertinis“) – „džemperis“, „kardiganas“, „sviteris“, „puloveris“… Iš tiesų kiekvienas iš šių pavadinimų turi savo prasmę ir reikšmę.
Seniausias megztinio pavadinimas – „džemperis“, kilęs nuo Anglijai priklausančiose Džersio saloje megztų džersių (angl. – jersey“) – žvejų nešiojamų grubaus mezgimo megztinių aukštu kaklu. XIX amžiaus viduryje pasirodė „kardiganas“ – priekyje susegamas sagomis megztinis, kuriam tokį pavadinimą suteikė kariškis, Britų armijos generolas, Kardigano grafas James Thomas Brudenellas (1797-1868), išgarsėjęs tuo, kad Krymo karo metu mūšyje prie Balaklavos pasiuntė lengvosios kavalerijos brigadą tiesiai į rusų artilerijos ir šaulių pozicijas. Tai buvo ne tik nutrūktgalviškas, bet ir idiotiškas sprendimas, tačiau pagal to meto karybos sampratą – neabejotinai didvyriškas poelgis. Tai, žinoma, nelabai rūpėjo tiems jauniems britų kavaleristams, kurie dėl generolo bukaprotiškumo per rusų švino krušą padėjo galvas kurortiniame Kryme, tačiau pačioje Anglijoje narsi ir beatodairiška „Lengvosios kavalerijos ataka“ tapo legenda. Dar iki generolui grįžtant į Angliją, joje jau buvo pardavinėjami atvirukai su jo atvaizdu, nuotykių knygelės apie jo „didvyriškumą“, tačiau labiausiai prastuomenei patiko mūšio metu generolo vilkėtas priekyje susagstomas megztinis, kuris nuo to laiko ir yra vadinamas „kardiganu“.
1890 metais Amerikoje atsirado „sviteris“. Tokį pavadinimą sukūrė niekada nepasiduodantys amerikiečių sportininkai, tais laikais vilkėję kelis megztinius iškart, taip siekdami kuo daugiau prakaituoti ir numesti svorio (nuo angliško žodžio „sweat“ – „prakaitas“ arba „prakaituoti“). Iš to atsiradęs ir dabartinis „sweatshirt“. „Sviterius“ pirmieji pradėjo nešioti tuometiniai ledo ritulio žaidėjai.
Terminas „puloveris“ atsirado tik apie 1925 metus ir buvo taikomas džentelmenų nešiojamiems golfo klubuose megztoms liemenėms bei megztiniams su „V“ formos iškirpte, kad žaidėjams būtų lengviau pasiekti marškinių ar vidinėse kišenėse laikomus papirosus.
MEGZTINIŲ STILIUS
Megztinis, kaip ir paltas ar švarkas yra „didelis“ rūbas“, plačiai atvertas aplinkinių įvertinimui. Jo spalvos ir stilius, priderinimas prie kitų aprangos detalių ar aplinkos taip pat daug ką pasako apie Jus patį. Todėl megztinis yra ne tik praktiškas ir priimtinas rūbas, bet suteikiantis daug galimybių – galintis paversti jį vilkintį asmenį žaismingu ar mįslingu.
Vienas svarbiausių megztinių elementų – jų spalvos, teikiančios daug galimybių, bet savo ruožtu ir keliančios nemažai rizikos. Spalvų pasirinkimas, žinoma, labai asmeniškas dalykas, tačiau šioje srityje egzistuoja keletas aksiomų.
Iš esmės paprasčiausias būdas pasirinkti megztinį – derinti jo spalvą prie savo akių spalvos. Patartina įvertinti save veidrodyje atkreipiant dėmesį, ar norimo megztinio spalva Jūsų veidą daro blyškiu, ar jį tamsina?
Renkantis megztinio spalvas, saugiausia pasirinkti vienspalvį ir tamsų – mėlyną, juodą arba bordo – kurie yra, žinoma, praktiškesni (anglų džentelmenai nerizikuoja užsivilkti šviesesnį nei mėlyną megztinį). Leistini kontrastingų spalvų akcentai, pvz., geltonos spalvos, tačiau būtina atminti – tamsios spalvos lieknina ir mažina, šviesios – storina ir vizualiai platina. Pvz., šviesūs vertikalūs rašto ornamentai pilvo/krūtinės viduryje ir tamsios linijos iš šonų sukelia „ploninamąjį“ efektą. Psichologine prasme, šviesūs megztiniai kelia asociacija su tiesiu ir nekaltu žmogumi, tamsios – su mįslingu intravertu. Spalvos „temperatūra“ irgi turi daug niuansų. Šiltos spalvos su raudonais ar geltonais tonais asocijuojasi su šiluma ir energija. Šaltos spalvos su mėlynais tonais – su ramiomis asmenybėmis. Tačiau, kaip pastebėsite ir patys, megztinių gamintojai patys gerai išmano, kokios spalvos turi būti megztiniuose – dažniausiai yra derinamos skoningos mėlyna su žalia ir raudona, taip pat tos spalvų poros, kurias galima sutikti gamtoje – geltona ir raudona.
Aukšti megztinių kaklai paslepia išsikišusį Adomo obuolį ir kaklo raukšles. Platus „laivelio tipo“ kaklas praplatina nešiotojo pečius. Megztiniai su įstatytais „petukais“ pataiso nusklembtų pečių siluetą, tačiau stambų žmogų daro dar stambesniu.
Klasikinis džentelmeno megztinis – klasikinis džemperis su „laivelio“ formos apykakle, šaliku arba kaklaraiščiu, taip pat – ant viršaus užmestu languotu švarku. Nors megztiniai su „V“ raidės formos iškirpte yra vadinami „pačiais nuobodžiausiais“, tačiau jie vieninteliai gali būti nešiojami po švarku su praktiškai su bet kuo. Apvalus megztinio kaklas tinka tik marškiniams. Aukštas kaklas – tik šaltiems orams.
„Kardiganas“ yra absoliučiai nepakeičiamas rūbas – vienu metu ir šildo, ir traukia aplinkinių dėmesį. Tiems atvejams, kai aplinkiniams ar Jums pačiam reikalingas solidumas, nei linksmumas, tinka plonas kašmyro kardiganas, suderintas su marškiniais ir kelnėmis jis visada suteiks Jums patikimą išvaizdą, tarkime, prieš mylimus uošvius. Taip pat tinka iškilmingoms progoms ir klubinis kardiganas su Jūsų jachtklubo emblema. Tačiau jei dar neturite jachtos, stilingai atrodysite ir su 1930-ųjų stiliaus kardiganu – su įmegztais spalvingais rombais ant pilvo ir krūtinės (tokie, beje, labai tinka prie languotų kelnių).
Kardiganą galima vilkėti su bet kokiu kitu drabužiu, su džinsais ar šviesiomis kelnėmis, net ir šortais. Kardiganai yra patogūs, nes juose lengva pasiekti krūtininę marškinių kišenėlę – kas yra ypač aktualu nešiojantiems akinius, rūkaliams bei mokslininkams. Kardiganus galima atsisagstyti, kai karšta, jie nesuvels plaukų nusivelkant, jei tradiciniai – turi ir šonines kišenėles. Vis dėlto būtina atminti, kad nors kardiganas tinkamas abejoms lytims nešioti, tačiau šiais laikais yra laikomas labiau moterišku, nei vyrišku rūbu.
Amžinas klausimas, velkantis megztinį, iškyla, pasirenkant, ar marškinių apykaklė turi būti suleista į vidų ar išleista virš megztinio. Auksinės taisyklės čia nėra, nes pasirinkimas gali priklausyti tik nuo apykaklės dydžio ir asmeninio skonio. Ilgi apykaklių galai geriau atrodo, kai yra megztinio viduje, „polo“ ar trumpos marškinių apykaklės geriau atrodo išleistos virš megztinio. Tiesiog atminkite – apykaklė megztinio viduje visada atrodo tvarkingiau, išorėje – laisviau ir jaunatviškiau.
Sprendžiant dilemą, ar megztinis turi būti sukištas į kelnes ar laisvai išleistas ant viršaus, būtina atminti – iki Antrojo pasaulinio karo visi megztiniai buvo nešiojami tik sukišti į kelnes. Tačiau tada ir žmonės buvo kur kas lieknesni, nei dabar. Pasikeitus tradicijoms ir vyrų sudėjimui, megztiniai, žinoma, buvo pradėti nešioti išleisti virš kelnių. Tačiau nepamirškite – ploni megztiniai visada turi būti sukišti į kelnes.
Kitas džentelmenus kamuojantis klausimas yra – ar megztinis gali būti nešiojamas nerūpestingai užmestas ant pečių, ar sujuostas apie juosmenį. Italai dėl to nesuka galvos – jiems megztinis užmestas ant pečių nekliudo lankyti nei muziejų, nei parduotuvių. Nes, italų teigimu, tai nėra neelegantiška – jiems tai tiesiog atsipalaidavimo ir gero gyvenimo ženklas.
Negalima užmiršti ir tokios nuo pat vaikystės mielos aprangos detalės, kaip megzta liemenė. Kai kurie naujos kartos stilistai teigia, kad megztas liemenes nešioja tik tie, kuriems „dar nesukako 20 metų bei tie, kuriems atrodo, kad jiems dar nesukako 20 metų“. Tačiau tai nėra teisinga. Megzta liemenė – amžinas džentelmenų atributas, nes pati liemenė buvo nešiojama jau nuo 1666 metų Anglijos karalių dvaruose. Tinka visiems, ir akivaizdu, kad megzta liemenė visada priteiks solidumo. Jos paslepia ir pilvuką, tereikia atminti, kad megzta liemenę geriausia vilkėti tik po švarku. Jei nešiojate ją tiesiog ant marškinių be švarko, Jūsų apranga visada atrodys neišbaigta, ar kad pamiršote švarką… Beje, nuodėmė būtų nepaminėti ir neperšaunamų liemenių, nes ne vien turbūt yra jas tekę nešioti ar dar teks. Pirmoji neperšaunama liemenė, kaip sunkių šarvų pakaitalas buvo išbandyta dar 1561 metais Italijoje. Tačiau pirmąją, kokias mes pažįstame šiandien, 1866 metais sukūrė… korėjiečiai per prancūzų invaziją į Korėją (taip, buvo ir tokia mūsų istorijoje…).
(Straipsnis spausdintas žurnale „Verslo klasė”)