Prisipažinkite, plikiai – nepaisant visų padrąsinančių straipsnių bei artimųjų paguodos – vis tiek gėda. Gėda plikos galvos. Gėda išretėjusių plaukų. Gėda, kad taip pasikeitėte. Kad ir kaip sektųsi verslas ar mokslas, tas faktas, kad Jūsų plaukai slenka, liūdina. Erzina nuolat spaudoje vardijami „prasimušę“ plikiai, kurių menkas skaičius tik patvirtina, kad tai veikiau išimtis, o ne taisyklė. Ir vis tiek reikia laužyti galvą kiekvieną rytą stovint prieš veidrodį – kaip be plaukų atrodyti geriau. Ar kaip susišukuoti tuos išlikusius keliasdešimt bespalvių stagarų. Ar kokią kepurę užsidėti.
Plaukų slinkimas – tai kažkas, ko visi vyrai bijo, bet visi tikisi išvengti. Patys puikiai atsimenate iš vaikystės – išretėję plaukai ar plika galva visada atrodė „senio“ ženklu, nepaisant to, kad šis procesas gali prasidėti ir 20-mečiui. O geri tankūs plaukai visada asocijuojasi su jaunyste, vaisingumu ir patrauklumu – būtent todėl plaukų praradimas daugeliui sukelia šoką. Juoba visuomenė, pramogų verslo ar rinkodaros industrija vertina plinkančią galvą kaip pašaipos objektą, kažką nepadoraus apkalbėti ar verto atjautos. Amerikiečiai net sukūrė politiškai korektišką terminą plikiams apibūdinti – atminkite, mūsų „galvos plaukų auga yra disharmonizuota“… Skamba taip it turėtumėme kokią lemtingą ir grėsmingą ligą.
Ir tai dar ne baisiausiais laikais gyvename…
ISTORINIAI PLIKIAI
Beplaukė vyro galva, kaip problema pabrėžta dar ankstyvojoje žmonijos istorijoje – atsimenate biblinę istoriją apie Samsoną, ir kas jam atsitiko, kai jo vešli ševeliūra pavirto plike? Ir jau nuo tų laikų vyrai stengėsi rasti būdą, kaip sustabdyti plaukų slinkimą ar išgydyti plikimą, nes būtent Samsono istorija tais laikais sukūrė mitą, kad nuplikęs vyriškis praranda savo galią ir vyriškumą.
Daug išradingų, bet bevaisių bandymų atrasti stebuklingąjį vaistą nuo plikimo sekė visą vyrų evoliuciją. Moderniosios medicinos tėvas, graikas Hipokratas mėgo naudoti balandžių išmatas (nepadėjo – tam atvejui, jei susigundysite patys tai išbandyti). Kleopatra bandė atauginti Julijaus Cezario plaukus mišiniu iš sumaltų arklio dantų, lokio taukų, degintų pelės bei elnio išmatų (beje, tai nesuveikė). Kuilio šlapimas irgi buvo laikomas veiksminga priemone (nors jo smarvė po karšta Egipto saulę turėjo atsakančiai versti iš koto).
XVI amžiuje, kai Europos elito vyrai pamėgo perukus (beje, manoma, kad ši mada įsivyravo būtent dėl plinkančių vyrų gausos, sąlygotos ligų, prasto maitinimosi ir nehigieniškų gyvenimo sąlygų), žemesniųjų sluoksnių atstovai, neįpirkdavę perukų, bandė pasidengti plaukais pigesniu būdu – tepdami svogūnų sunką ant savo plikių (irgi nepadėjo, bet tais laikais žmonės bent jau greičiau numirdavo, taip ir nesikankinę dėl savo plikių taip ilgai, kaip mes). 1911 metų Encyclopaedia Brittanica siūlė plikiams efektyviai atsiauginti plaukus naudojant vazeliną, sumaišytą su siera, o dar po poros dešimtmečių britų gydytojas Edgaras Cayce sukėlė tikrą revoliuciją, suvokęs, kad žaliavinė nafta, kasdien užtepta ant pilkės 45 minutėms, ataugins plaukus greičiau nei mylimoji suvoks, kad jie išvis buvo pradingę (gal dėl to pasaulio naftos atsargos ir baigia išsekti?).
Nėra reikalo net kartotis, kad šios šarlataniškos priemonės neveikė. Tačiau plikių užsispyrimas kovoti niekada nebuvo sumažėjęs, juoba kad jų laukė nauji išbandymai. 1917 metais garsaus britų rašytojo Alec Waugh apysakos „The Loom of Youth“ sukeltas skandalas priklijavo tuometiniams Vakarų Europos plikiams dar ir homoseksualistų etiketę. O tais laikais viešai būti paskelbtu homoseksualistu nereiškė, kaip šiais laikais, užsislėpusiųjų žavėjimosi ar madingo individualisto auros, atvirkščiai – buvo bilietas tiesiai į kalėjimą. Beje, homoseksualaus plikio stereotipas, palaikomas ir skustagalvių mados gėjų sluoksniuose, yra išlikęs Holivudo filmuose lig šiol (prisiminkite kad ir „Sekso ir miesto“ herojus).
Bandymas asocijuoti plikius su gėjais tais laikais sukūrė dar vieną, ir, sakyčiau, patį maloniausią būdą atsiauginti plaukus. Praeito amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose buvo tikima, kad seksas su moterimis padeda atsiauginti plaukus. Su kuo daugiau moterų permiegosi, tuo geriau. Tačiau čia pat sekė ir kontrargumentas, teigiantis, kad „plinkama nuo svetimų pagalvių“. Tikra maišalynė, ir tiek…
Beje, plikius bandė paguosti naciai. Hitleris kūno plaukų praradimo faktą išvis laikė fizinės ir protinės evoliucijos požymiu. Pagal nacių puoselėjamą rasinę teoriją (kuri, be abejo, turėtų būti visiškai paneigta, bet man dar neteko sutikti žmogaus, kuris ją būtų skaitęs arba bent jau matęs užrašytą), miglotai buvo aiškinama, kad arijų plinkanti galva – tai kūno pažangos simbolis (nors apie tai, ką plikimas reiškė kitų rasių atstovams, buvo negarbingai nutylima). Nežinau ar tai, tačiau negaliu suvokti, kas sąlygojo daugumos fantastų bei futurologų įsivaizdavimą, kad ateities vyrai be išimties neturės plaukų ant savo galvų ir vis dėlto bus puikiausiai fiziškai sudėti…
Taigi, plikiai pasitiko Antrąjį pasaulinį karą visiškai sumenkinti – visuomenės įvaryti kompleksai lėmė, kad plikiai niekada nebus išrinkti JAV prezidentais (D.Eisenhoweris buvo tiesiog išimtis, bet jis bent jau buvo karo didvyris), plikiai buvo laikomi negražiais (ar ir šiandienos reklamose dažnai matote plikius, išskyrus gėjiškus „Dolce & Gabbana“ vaizdus ar komiškus reklamų personažus?), plikiai buvo pašaipų objektu (atsimenate britų „komedijinį“ serialą „Plikis“? Ir Homeris Simpsonas nebūtų toks juokingas, jei turėtų plaukų), ir daug kas manė, kad plikimas – tai liga. Ir kiekvienas save gerbiantis džentelmenas pradėdavo jaudintis dar ankstyvoje jaunystėje, po nakties radęs ant savo pagalvės plaukų.
Žodžiu, plikiams buvo riesta.
Ir į pagalbą atėjo medicina.
UŽ VISKĄ DĖKOJAME HORMONAMS
Pokario medikai ne tik pasiūlė vyrams begales prevencinių priemonių, pripildžiusių plinkančių vyrų vonios kambarių spinteles losjonais, stimuliatoriais ir drėkinamaisiais skysčiais. Medikai ne tik prisigalvojo priežasčių plinkantiems vyrams nors valandą per dieną kaip beždžionei kyboti galva žemyn (teigiama, kad į galvą pritekėjęs kraujas stimuliuoja plaukų šaknų gyvastį). Medikai ne tik išrado transplantaciją (nors gaila pirmųjų pacientų, tapusių gyvomis „lėlėmis“). Medikai labiausiai nusipelnė mums atrasdami hormonus, taip sklandžiai paaiškindami, kodėl iš tikrųjų vyrai plinka, ir kuo tai yra pranašumas prieš likusiuosius.
Hormonai, tie pusiau mistiniai sutvėrimai ilgais pavadinimais, kurie neva yra atsakingi už viską, kas su žmonėmis darosi, pateikė ir nemažai įrodymų, kad plikiai ne tokie jau ir blogi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Paaiškėjo, kad steroidinis hormonas testosteronas, atsakingas už slenkančius plaukus, taip pat sąlygoja ir didesnę seksualinę ištvermę, aštresnį erdvės pajutimą ir didesnį potencialą raumenims priaugti. Virusologų požiūriu, geriausias šio hormono gamintojas, kitais žodžiais, idealiausias giminės tęsėjas – nuplikęs storulis plaukuota nugara. Tai yra, tipažas, kurį moterys teoriškai pamilsta lėčiausiai, tačiau turi daugiausiai priežasčių tai padaryti… Tyrimai taip pat parodė, kad plikiai vidutiniškai yra geresni darbuotojai ar karjeristai, ne vien dėl testosterono gausos, bet ir dėl to, kad šis fizinis išskirtinumas užaštrina instinktus ir verčia juos savo pasiekimais siekti aplinkinių pripažinimo.
Tačiau teiginys „plikiams ‚Viagros‘ nereikia“ neatsirado iš niekur. Ir šiandien liaudyje gaji nuomonė, kad vyrai plinka nuo savo aistros pertekliaus ir palaido gyvenimo, deginančio plaukų šaknų syvus. Nežinau, ar tai tiesa, tačiau mistikos plikei prideda. Todėl nemanykite, kad Jums įžengus į patalpą, kur pilna moterų, pirmą jų mintis bus „koks vargšelis!“ Anaiptol ne. Pasąmoninė jų mintis daugumoje atvejų bus: „koks pleibojus įžengė“… Negana to, moterys mėgsta liesti plikas vyrų galvas. Moterims patinka kasyti ar masažuoti plikes, galų gale, tai yra kažkas, ko jos niekada neturės. Ypač jei tai, kas liko iš vyro plaukų, yra gerai sutvarkyta.
Ir išvis, ar ne laikas suvokti vieną pagrindinių moteriško vertinimo taisyklių: „Protingi vyrai yra kaip mylimi šunys – kai žiūri jiems į akis, užmiršti, ką jie vilki, ar kokios spalvos jų plaukai“.
Todėl nors kartą pabandykite savo plikimą suvokti ne kaip prakeikimą, o kaip gamtos dovaną ir galimybę.
Nes atsakymas į klausimą, kokia turi būti džentelmeno šukuosena, yra itin paprastas: džentelmenas turi tiek plaukų, kiek jų reikia neužstoti veido ir emocijų. Dažniausiai jis nešioja tą šukuoseną, kurią turėjo vidurinėje mokykloje, ir kurią puoselėja net plikdamas, iki tos dienos, kol miršta. Džentelmenas niekada neturės šukuosenos, kuri turi pavadinimą. Džentelmenas nežino ir nesidomi paskutinėmis šukuosenų madomis, ir neseka futbolininkų ar aktorių pavyzdžiu.
KĄ DARYTI?
Vienintelis garbingas būdas įveikti plikimo ar slenkančių plaukų sukeltą emocinę krizę – tai išmokti su tuo gyventi. O dar teisingiau – išmokti mylėti savo plikę.
Pasitikėjimas savimi (ir gera plinkančio vyro šukuosena) yra kur kas patrauklesni, nei bandymas paslėpti šiuos… trūkumus? Bandymas užmaskuoti savo plikę tik pritrauks aplinkinių dėmesį, greičiausiai – jų juoką, šaipymąsi, apkalbas už nugaros ir rodymą į Jus pirštais. Niekada nebandykite slėpti plikės ilgais šoniniais plaukais, šukuojamais ant kitos galvos pusės – kuo ilgesni, tuo retesni jie atrodys, juoba kad bet kuris vėjo gūsis pakeis visą kruopščiai surikiuotą konfigūraciją. Jei nešiojate peruką, kertu lažybų, kad didžiausia Jus kamuojanti baimė yra spėlionės, ar aplinkiniai tai žino. Skubu užtikrinti: „be abejo, žino“.
Geriausiais požiūris į slenkančius plaukus – tvarkyti juos.
Viskas, ko Jums reikia – tai trumpa šukuosena, kuris vizualiai darys Jūsų likusius plaukus storesniais. (plaukų skutimas neataugins plaukų, kaip teigia populiari legenda, kaip ir tokia, kad kepurių nešiojimas skatina plaukų slinkimą). Galima bandyti „plaukus storinančius“ šampūnus, tačiau kol kas tai tik pigūs rinkodaros triukai.
Daugelis plinkančiųjų bijo skustis plikai, manydami, kad atrodys, kaip nusikaltėliai, ir tai jau tikra Rytų Europos mados problema – likusi nuo tų laikų, kai taip atrodantys žaliūkai valdė Vilnių, Klaipėdos uostą, Lietuvą, apskritai visą pasaulį. Tačiau, jei mąstote sveikai, suvoksite, kad tikru nusikaltėliu atrodysite tik tada, kai pradėsite bobutes prie kapinių apiplėšinėti ar kyšius imti.
Plikai skusta galva vizualiai atšviežina drabužius, be to, plikagalvis visada atrodys šiek tiek jaunesniu, nei yra.
Viena iš tų paradoksalių stiliaus taisyklių yra ta, kad kuo mažiau plaukų ant galvos, tuo daugiau jiems reikia skirti dėmesio. Ir būti plikiu iš esmės reikalauja ne ką mažiau priežiūros, nei apžėlusiuoju.
Pagrindinė taisyklė plinkančiajam – turėti trumpą ir švarią šukuoseną. Toks Holivudo aktorius Bruce Willis ilgai kovojo su šia „bėda“, kol žengė lemiamą žingsnį (ką bulvarinė spauda vėlgi vadino „drąsiu žingsniu“) – nusiskuto plaukus (nors filmuose dažniausiai mėgsta vaidinti su peruku…).
Kuo tamsesni Jūsų plaukai, tuo trumpesni jie turi būti. Jei Jūsų plaukai pilki ar šviesesni, tada gali būti šiek tiek ilgesni. Jei paliksite plaukus ilgus, su plinkančiu pakaušiu galite atrodyti kaip pranciškonų vienuolis. Nedarykite ant sprando rėmelio – plinkančiam žmogui jis niekada netinka. Ir priekį trumpai kirpkite. Neužmirškite naudoti plaukų kondicionieriaus, negalvokite, kad jei plaukai trumpi, tai jiems to ir nereikia…
Plinkantiesiems egzistuoja ir drabužių derinimo taisyklės. Jei tais laikais, kai Jūsų galva buvo pilna plaukų, ir Jums tiko juodos ar sodrios spalvos, dabar gi taip nėra. Egzistuoja taisyklė plikiams derinti drabužius pagal akių spalvą arba antakių spalvą (jei jie vešlūs) – tai yra, visada tiks lengvos, blankios ir šviesios spalvos. Beje, šį tą lemią ir odos spalva, nors ji labiau skirta juodaodžiams. Jei esate lietuviškai pramokęs negras plikis, tada Jums tiks ir tamsios spalvos.
Geriausia išeitis – investuoti į puikią skutimosi mašinėlę su reguliuojamo ilgio šukomis. Skuskite plaukus kasdien ir neužmirškite pasitepti apsauginiu kremu nuo saulės visas vietas, kuriose nėra plaukų. Jei vartojate savaiminio įdegio kremus, patepkite juo ir savo plikę.
O GAL DAR KARTĄ PABANDYTI PAGYDYTI?
Dauguma iš mūsų žino – nuo plikimo gydymo kol kas nėra (neskaitant kastracijos, tačiau retam tai galima rekomenduoti…). Yra tik priemonės, teoriškai lėtinančios plikimo procesą.
Tačiau jei esate pernelyg išdidus, užsispyręs ar negalite pripažinti pralaimėjimo, turite tris kelius.
Pirmas, brangiai kainuojanti plaukų transplantacija. Žinoma, technologijos yra ženkliai pažengusi į priekį, ir šiais laikais jau įmanoma plaukus įsodinti į plikę taip, kad niekas jų neatskirs nuo tikrų.
Antras – ieškokite peruko. Tačiau atminkite, ši didelė, kaip ir plaukų transplantacijos, industrija buvo sukurta Jūsų kompleksų, primestų visuomenės pagrindu. Be to, jei jau pasiryžote transplantacijai ar perukui – netaupykite. Sutaupytas tūkstantis litų gali reikšti plaukus, įsodintus kaip lėlės galvoje – ir bus pažįstama iškart. Perukai, ypač prastos kokybės gali kliudyti normaliai komunikacijai su aplinkiniais, ir savaime suprantama, verslui, nes vyras su peruku yra neįtikėtinai pažeidžiamas.
Trečias kelias – liaudies medicina (žiūrėti aukščiau). Tačiau čia irgi egzistuoja taisyklė – jei per metus nieko nepasikeis, vadinas, niekada nepasikeis. Tad skubėkite į parduotuvę ir ieškokite „Philips“ kirpimo mašinėlės.
Jei dar turite vilties, kad ne visi plaukai nuslinks, pabandykite pasinaudoti šiais paprastais patarimais:
- Plaukai gali slinkti ir nuo vartojamų vaistų. Pasitarkite su savo gydytoju ar vaistininku.
- Venkite arkliškų vitamino A dozių, šis vitaminas gali sąlygoti plaukų slinkimą.
- Sportuokite, užsiimkite joga, medituokite ar darykite bet ką, kas sumažintų Jūsų stresą.
- Keiskite šukuosenas ar jos aksesuarus, nuimdami spaudimą savo kiaušui bei plaukams.
- Naudokite švelnius šampūnus ir kondicionierius siekiant išvengti bereikalingo poveikio savo plaukams.
- Masažuokite savo kiaušą.
- Jei jie vis tiek slenka, pasikonsultuokite su gydytoju.
Jei dar nesate patenkintas tuo, kad plinkate pabandykite:
- Įvertinti, kuo Jūsų veidas gali kompensuoti plaukų trūkumą. Pavyzdžiui, auginkite ūsus ar barzdą, nors stiliaus prasme tai yra itin sunkūs prižiūrėti veido priedai. Jau vien pradedant visuomenės požiūriu „netikėk ūsuotu ir barzdotu žmogumi, jis kažką slepia“ ir baigiant higienos reikalavimais. Na, nebent ruošiatės emigruoti į Meksiką;
- Keisti aprangos stilių. Geri drabužiai ne tik gali Jus padaryti vizualiai jaunesniu ar patrauklesniu, jie taip pat gali atitraukti aplinkinių dėmesį nuo plikės.
- Nešioti kepurę. Tačiau tai irgi pavojinga, nes tai yra sunkiausiai pritaikomas džentelmeno aksesuaras. Visų pirma, kepurę vis tiek būsite priverstas nusiimti tam tikrose vietose. Antra, sunku parinkti tinkamą galvos apdangalą, nes tai, kas gerai atrodo ant kitų galvų, nebūtinai gerai atrodys ant jūsiškės.
GALVOS APDANGALAI
Yra žmonių, kurie mėgsta nešioti skrybėles, tikrąjį džentelmeno atributą (net okupacijos laikais buvo sakoma, “jei nori, kad moteris tau nusišypsotų, pasisveikindamas su ja, nukelk savo skrybėlę), tačiau šiais laikais jų yra gėdijamasi. Šiais laikais vyrams skrybėles atstoja beisbolo kepuraitės ar kiti patogūs laisvalaikio galvos apdangalai. Tikroji skrybėlių atsiradimo priežastis buvo ta, kad jos šildė galvą šaltu žiemos oru ir vėsino ją per vasaros karščiuose. Atsiradus šildomiems automobiliams ir geresnėms sąlygoms biuruose, poreikis nešioti skrybėles gerokai sumažėjo. Todėl šiais laikais nešiojantis skrybėlę vyras išties turi ką pasakyti – ir jo pareiškimas yra skrybėlė. Arba turi ką slėpti.
Beisbolo kepuraitės yra skirtos jaunimui. Jei nesate roko žvaigždė, atrodysite keistai su skarele. Nebent išgyvenate vidutinio amžiaus krizę…
PLIKAS – TAI KIETAS
Plikos galvos šiais laikais yra madinga. Dėkoti už tai turime juodaodžiams atletams ir aktoriams.
Plikiai, slepiantys savo plikes, nespinduliuoja savo galios, pasitikėjimo savimi, aistros ir vyriškumo. Gerbkite save, ir pasijausite geriau. Savigarba ir išskirtinumo jausmas yra būtent tai, kas traukia moteris. Kokie vyrai patinka moterims? Visų pirma, spinduliuojantys gyvenimo džiaugsmą. Nepriklausomai nuo to, kiek plaukų bebūtų ant jų galvų…
Turbūt pastebėjote, kad moterys su amžiumi pradeda vertinti visai kitas vyro savybes, nei fizinis patrauklumas. Iki trisdešimties Jūs dar galite pavergti moteris savo išvaizda. Nuo trisdešimties Jus rimtai vertins tik kaip asmenybę. Nuo keturiasdešimties Jūsų patrauklumas bus piniginė ir socialinis statusas. Kaip rašė Remarkas: „kas išdrįstų mesti į jo kreivas kojas akmenį, ypač jei jos apmautos geros angliškos gelumbės kelnėmis?“
Viso pasaulio moterys nuo Dalilos laikų suvokė, kad ne plaukai daro vyrą vyru, o ypač džentelmenu. Tiesą sakant, daugeliu atvejų nesutvarkyti plaukai gali būti atstumiantis veiksnys (kiek ilgai galima atsimušinėti banaliu juokeliu, kad ant Jūsų švarko pečių „ne pleiskanos, o kokainas“?). Ir moterims visada patiks, kai Jūs nebandysite slėpti savo plikės užšukuojamais plaukais, pigiu peruku ar blogai transplantuotais šeriais. Joms nerūpi, ar vyras, turintis džentelmeno aurą, dar turi plikę ar garbanas. Tik tas džentelmenas, kuris pasitiki savimi, nepriklausomai nuo plaukų kiekio, yra geidžiamas.
O plikis visada dar bus ir kitoks. Jis nebus niekada panašus į moterį, nei išvaizda, nei manieromis. „Nes“, kaip kadaise rašė Rudjardas Kiplingas vienoje savo nemirtingų poemų, “nes tu, mano sūnau, esi vyras”.