Džentelmeno spintoje turbūt nerasite tauresnio ir reikšmingesnio drabužio už smokingą – saugomą po lininiu užtiesalu, nuolat kruopščiai valomą (nors užsivelkama jį vidutiniškai porą kartą metuose), ir neišvengiamai keliantį malonius prisiminimus.

Smokingui – jau daugiau kaip 150 metų, ir jis per tą laiką beveik nepakito (taip kaip švarkai, batai ar kelnės), pelnydamas „ilgiausiai nešiojamo Vakarų pasaulio drabužio“ titulą. Negana to, per tą laiką jis ne tik neišnyko (kaip cilindrai, getrai ar mantijos) – smokingas tapo dar populiaresnis, nei kada lig šiol. Nuostabu ir tai, kad net šiais vulgarumo bei eklektikos laikais smokingas išlieka oficialaus protokolo dalimi ir bene pačiu civilizuočiausiu džentelmeno aprėdu. Ir, svarbiausia – nepaisant užgaulių pašaipų apie „pingvino kostiumą“ ar „padavėjų uniformą“, smokingas tebeturi neginčijamą savybę pakeisti bet kurį vyrą ir įkvėpti jį naujiems žygiams.

Smokingas yra kultas. Išskirtinės kastos ženklas. Jis visada primena Frenką Sinatrą, Džeimsą Bondą, visą eilę Holivudo aktorių, daugeliu atvejų – ir Jus, susijaudinusį žengiantį prie altoriaus su mylimąja, įsikibusią į parankę.

Kai patenkate į tokią aplinką, kurioje aplinkiniai vilki smokingus, visada galite užuosti jo reikšmę ir svarbą. Nes smokingas tiesiog pakylėja jo šeimininką į gražesnių manierų erą. Kvietime nurodytas „black tie“ visada pabrėš, kad šeimininkas prašo ne vien Jūsų kompanijos, bet ir pasišventimo dalyvauti renginyje tradiciniu bei formaliu būdu. Kvietimas užsivilkti smokingą pažymi specialią progą, dėl kurios esate kviečiamas. Tai ne vien apranga, tai – indėlis, tai – nuotaikos kūrimas. Ir apsilankydamas tokiame renginyje vilkėdamas smokingą, Jūs visada parodysite aplinkai, kad gerbiate tradicijas.

SMOKINGAS IR AŠ

Mano pirmasis ir vienintelis smokingas buvo pasiūtas Anglijoje dar 1994 metais. Ne, ne Savile Row gatvėje, – jį pasiuvo nežymus Mančesterio siuvėjas mane primenančia pavarde – G.M.Durkinas. Kainavo tas smokingas tada niekingus 150 svarų (dar 50 svarų sumokėjau už papildomus aksesuarus), kai tuo metu Lietuvoje pasisiūti jo analogą kainavo nuo keturių iki dvylikos tūkstančių litų, ir net nebuvo aišku, kas galėtų tai padaryti.

Kiek pamenu, mane tada nuoširdžiai stebino smokingo aksesuarų ir elementų gausa – atlasiniai atlapai ir lampasai, klostuoti marškiniai, ne susegami paprastomis sagutėmis, o specialiais varžteliais. Baltos petnešos, liemens juosta-kamerbandas, keliaraiščiai ir kojinės iki kelių… Ko tik ten nebuvo.

Ir pilnai apsivilkti smokingą nebuvo taip greita ir paprasta, kaip eilinį kostiumą. Žinoma, jau vien segtis rankogalius visada sudėtingiau, nei užsisegti paprastas sagutes. Tačiau vilkdamasis smokingą aš jaučiausi, kaip dailininkas, kuriantis šedevrą. Pats vilkimosi procesas kūrė pakilią nuotaiką ir kėlė lengvą virpulį. Gal ir Jūs žinote, ką reiškia vilktis medvilninius akinančio baltumo kaip geros kokybės kokainas marškinius, segtis rankogalius su šaltu oniksu, užsirišti lakuotų pusbačių raištelius? Procesas, trunkantis mažiausiai pusvalandį, beveik visada pasibaigdavo stiklu gero viskio ir kažkokiu nepaaiškinamu noru būtinai parūkyti. Žmonės, kurie vengia įsigyti smokingą ar jį nešioti dažniausiai pabrėžia neigiamus šio proceso aspektus: „ilgai užtrunka apsivilkti, nepatogu“ ar pan., tačiau jie užmiršta pozityviuosius veiksnius. Kai matai save veidrodyje ir šalia esančios moterys žeria Jums komplimentus, tada supranti, kad nėra geresnio argumento, kodėl reikia turėti smokingą – tai jį turėti.

Taigi, aš jį turėjau. Deja, Lietuvoje iškilo nenumatyta kliūtis – nebuvo, kur su juo eiti. Kaip patys pamenate, devintojo dešimtmečio vidurys buvo juokingas laikmetis – tuometinę aukštuomenę sudarė Konopliovo ir Petriko tipo žymūnai, o užsienio reikalų ministrai vilkėjo pilkus kostiumus, mūvėjo baltas kojines ir nešiojo kailines kepures. Tuometinėse verslo draugijų susirinkimuose vyravo megztiniai ir raudoni švarkai, o operų tenorai giedojo arijas Kauno mafijozams.

Todėl ir beliko man savo smokingą vilktis einant į bene padoriausią tais laikais užeigą Vilniuje – barą „Prie Parlamento“, kuriame rinkose į Vakarus orientuotas jaunimas bei užsieniečiai, dirbantys mūsų šalyje. „Iš operos?“ – menu, klausė manęs vienas, pamatęs smokingą. „O kaipgi?“ – oriai atsakiau. Nes tekdavo vaidinti užbėgųsį trumpam – juk smokingas yra ypatingas ir dar viena savybe – „jei vilki smokingą ten, kur jo nevilki kiti, visada iškils klausimas, iš kur atėjai, ir kur eisi po to“ – o tai visada sveika įvaizdžiui.

Taip kuriant savo įvaizdį, mano smokingas perėjo ugnį ir vandenį tiesiogine tų žodžių prasme – su juo buvo pargriūta į dulkes, jis buvo pradegintas cigarete, apvemtas ir apipiltas alumi. Su juo aš tuokiausi, mušiausi, su juo buvau patekęs į policiją. Vėliau į Lietuvą smarkiu srautu pradėjo veržtis civilizuoto gyvenimo mados, ir mano smokingas pavirto verslo priemone – aš jį ėmiau nuomoti. Mano smokingą skolinosi visa plejada kylančių žvaigždžių, tokių, kaip Marijonas Mikutavičius. Mano smokingą vilkėjo netgi kažkoks ypač žymus kazachų verslininkas ir pusė Pramonininkų konfederacijos vadovų.

Galų gale, mano smokingą pavogė. Iš jo beliko tik maišelis su kadaise buvusiomis baltomis petnešomis ir keliaraiščiu (šie daiktai kažkodėl niekada nebuvo populiarūs mano smokingą vilkinčiųjų tarpe), pora marškinių ir sąsagos. Nemanau, kad jis buvo sukarpytas nosinėms, tikiu, kad jį, net ir pradegintą cigarete, kas nors vilki, nes visi mes žinome: „geriausias smokingas visada yra tas, kurį jūs turite“, kad ir koks jis bebūtų – vogtas, pirktas ar pasiūtas.

Praradęs smokingą aš niekada nebesiekiau įsigyti kito. Tačiau dažnai pagalvodavau, o kam man jo išvis reikėjo, net ir neturint, kaip vienam E.Remarque knygos „Juodasis obeliskas“ herojų „progos jį apsivilkti“?

Manau, kad mano smokingas tiesiog buvo bandymas patekti į tą geresnį pasaulį, kuriame egzistuoja padorios manieros, galantiškumas ir garbė. Tada gal tai buvo ir pernelyg ankstyvos ambicijos, tačiau aš bent jau pabandžiau. Vėliau Vakaruose girdėjau sakant, kad smokingas yra kelionė į praeito amžiaus idealus – politiškai nekorektišką, aristokratišką ir klasinę visuomenę. Tačiau man jis buvo ne bilietas į praeitą erą, bet kvietimas į amžinų vertybių pasaulį. Į civilizuotą visuomenę, suvienijančią praeitį, dabartį ir ateitį.

SMOKINGO ISTORIJA

Kalbant apie tai, kaip atsirado smokingas, būtina prisiminti jo pirmtaką – fraką.

Jei skaitote mano straipsnius jau ilgiau kaip metus, be abejo, atsimenate, kad dabartiniai vyriški kostiumai susiformavo iš kariškų drabužių bei medžioklei skirtų rūbų. Procesas prasidėjo demokratiškoje XVII amžiaus Anglijoje, kur džentelmenai linko į praktiškesnę ir kautynėms tinkamą aprangą, skirtingai nuo Italijos ar Prancūzijos, kur vyravo aristokratų, leidžiančių dienas karaliaus rūmuose šokant minuetą, stilius. Anglai daugiau laiko praleisdavo ir medžioklėje, taip sukurdami jodinėjimui skirtą švarką su ilgais nugaros skvernais (frako prototipą), kai tuo metu kontinentinėje Europoje didikai nešiojo iki kelių nutįsusias “sukneles”. Anglų sukurtas patogus “šaunaus raitelio” švarkas paplito Europos kavaleristų tarpe, o tai su kariškių sukurtais patobulinimais savo ruožtu sąlygojo ir tai, kad XIX amžiaus pradžioje frakai – kavaleristų (o vėliau ir kitų kariuomenės rūšių karininkų) paradiniai švarkai tapo formaliu karališkųjų rūmų ir padorių salonų drabužiu. Civilių vilkimi frakai, kaip ir paradinė kariškių uniforma visada buvo vilkimi vakare, ir buvo siejami su nekaltomis pramogomis bei padorių moterų kompanijomis.

Iki XVIII amžiaus pabaigos kontinentinės Europos vyrų madą taip pat būtų galima įvardinti paprastu terminu – “pasipūtėliška”, nes visi to laiko stiliaus diktatoriai be išimties buvo aristokratai, kaip įmanydami besivaržantys tarpusavyje, kuris sukurs ekstravagantiškesnį ir spalvingesnį drabužį. Tokia nuostata pradėjo keistis 1789-1799 metų Prancūzijos revoliucijų metu, kai liaudis surengė teroro kampaniją prieš išsipusčiusius turtuolius – nuo to laiko pragmatiškieji prancūzai pakeitė savo ryškius drabužius į kuklesnių spalvų apdarus, ir tokia mada greitai paplito visoje Europoje.

Juoda spalva vyriškuose aprėduose įsivyravo XIX amžiaus viduryje, ir tai sąlygojo keletas veiksnių. Iš pradžių Anglijos karalienė Viktorija 1861 metais paskelbė visuotinį ir visus metus trukusį gedulą dėl savo mirusio vyro princo Alberto. Prie to prisidėjo ir Pramoninė revoliucija, užtvindžiusi dūmais visą kontinentą. Juoda drabužių spalva taip pat atitiko ir protestantišką logiką, pagal kurią turtingi vyrai norėjo atrodyti tokie pat niūrus ir rimti, kaip ir farbrikai bei bankai, kuriuos jie valdė. Šis faktas, beje, sąlygojo dvi naujas žmonijos aprangos kryptis – pirma, turtuoliai, nors ir rengėsi puritoniškai, nesibodėjo demonstruoti savo turtų, puošdami jais savo žmonas. Antra, nuo to laiko Vakaruose ir susiformavo džentelmeniška nuostata rengtis demokratiškai, nes drabužiai liovėsi būti vyro socialinės padėties liudininkai. Žinoma, metams bėgant, juoda spalva pamažu nustojo būti vilkima dieną, tačiau ji išliko tinkama spalva vakariniams aprėdams. Taip galutinai susiformavo “balta-juoda” stilistika džentelmenų drabužiuose, ir reiškė ji tik tobulybę – tiek fizinę, tiek moralinę. Balta spalva visada simbolizavo švarą ir prabangą, nes tokia spalva puikuotis galėjo tik tie, kurie turėjo švarius pirštus ir galimybę keisti drabužius kelis kartus per dieną. Na, o džentelmenų potraukis juodais spalvai, be socialinių aplinkybių, taip pat galėjo būti paaiškintas pasąmoniniu potraukiu seksualumui, valdžiai, paslaptingumui ir netgi mirčiai.

Taigi, iki XIX amžiaus vidurio juodi frakai su baltais marškiniais tebebuvo pagrindinis rūbas vakarieniaujantiems džentelmenams. Apie tą laiką atsirado ir nauja mada – po vakarienės vyrams pasišalinti į rūkomąjį kambarį cigarui ir tauriesiems gėrimams, paliekant moteris prie stalo liežuvauti. Iškilo problema – grįžus prie stalų frakai smirdėdavo tabako dūmais, o damoms tai, žinoma, nelabai patiko.

Taip apie 1850-uosius buvo rasta išeitis – vienaeilis “rūkomasis” švarkas. Jis neturėjo ilgų frako skvernų (siekiant išvengti asociacijų su fraku, šiame švarke išvis nebuvo jokio skeltuko nugaroje), buvo trumpesnis už skirtą jodinėjimui ir, kaip paprastai, siuvamas iš minkšto aksomo, kuris gerai sugerdavo cigarų dūmus. Pagal naujo stiliaus reikalavimus, vyrai palikdavo frakų švarkus ant krėslų atlošų ir užsivilkdavo būtent šiuos “rūkomuosius” švarkus. Grįžę iš rūkomojo, džentelmenai vėl užsivilkdavo frakus, ir vakarienė tęsdavosi, kaip priklauso.

Laikui bėgant šie “rūkomieji” švarkai prie vakarienės stalo išvis pakeitė nelabai patogius frakus ir buvo pradėti vadinti “vakarienės” švarkais (“dinner jacket”). Nešiojami kartu su frako kelnėmis (su atlasiniais įsiuvais-lampasais šonuose – tai irgi kariškos uniformos elementas, skirtas palaikyti kelnių formai), jie buvo ne tik patogesni, bet ir pakankamai elegantiški, kad būtų vilkimi valgomuosiuose. O kai 1860 metais anglų siuvėjas Henry Poole, beje, legendinės Savile Row gatvės Londone pradininkas, sukūrė tokį švarką specialiai Velso princui, vėliaut tapusiam karaliumi Edvardu VII – šie „rūkomieji“ švarkai buvo galutinai pripažinti, kaip padorus neformalių vakarienių rūbas.

Tai buvo švarkas, kurio fasonas ir detalės beveik nepakito iki pat mūsų dienų (nors krūtininė kišenėlė „fantazijai“ smokinguose atsirado tik apie 1928 metus). Žinoma, pataikaujant karališkajam skoniui ir siekiant išlaikyti solidumą, „rūkomajame“ švarke išliko kai kurie frako elementai – juoda spalva, smailūs šilkiniai atlapai, ta pačia medžiaga aptrauktos sagos.

Šis švarkas, beje, iš pradžių buvo vadinamas gana įvairiai – Anglijoje “Homburg” arba “Cowes” (pagal uostus, kuriuose Velso princas laikė savo jachtą), taip pat – “Monte Carlo” (pagal kazino, kur vilkėdamas tokį švarką ūžaudavo tas pats princas). Prancūzijoje ir Vokietijoje šis švarkas buvo vadinamas “smoking”, pagal jo pirminę paskirtį – “rūkomasis”. Būtent nuo šių šalių smokingo pavadinimas atkeliavo ir iki Lietuvos.

1886 metais Anglijoje besilankantis Niujorko kavos pirklys milijonierius James Potteris, kurio žmona Cora žavėjosi Velso princas, buvo pakviestas savaitgaliui į karališkąjį užmiesčio dvarą. Kai amerikietis paklausė, ką jam vilkėti šia proga, dvariškiai patarė kreiptis į tą patį princo siuvėją H.Poole, kuris pasiuvo Potteriui tokį patį „rūkymo“ švarką. Grįžęs į Niujorką J.Potteris su pasididžiavimu vilkėjo šį paties karališkojo siuvėjo pasiūtą drabužį ir privačiame turtingųjų niujorkiečių klube „Tuxedo Park“, kur jo kolegos pradėjo kopijuoti šį drabužį (amerikiečiai tais laikais išvis buvo gana jautrūs viskam, kas karališka), kuris netrukus tapo neoficialia klubo uniforma. Taip smokingo švarkas, simbolizuojantis paties Anglijos aristokratijos eleganciją, Amerikoje tapo žinomas kaip „Tuxedo“ (pats terminas „tuxedo“ yra kilęs iš vietinės indėnų genties žodžio, reiškiančio “lokio irštvą”).

Taip smokingas paplito po Ameriką ir visame pasaulyje. Žinoma, amerikiečiai jam pritaikė ir savų inovacijų – jie pirmieji pradėjo vilkėti marškinius su prisegama apykakle ir peteliške (ir šiais laikais marškiniai su nulenktais žemyn apykaklės kampučiais yra laikoma amerikietiška norma), nors britai tebenešiojo kaklaskares ir marškinius su aukšta apykakle bei nuleistais apykaklės „sparno“ formos galiukais (tai šiandien yra laikoma „britiška“ norma). Amerikiečiai taip pat sukūrė madą pagamintą peteliškę susegti, o ne tiesiog surišti – taip buvo praktiškiau. Ir, svarbiausia, amerikiečiai įvedė naujų minkštų smokingo marškinių madą – iki Pirmojo pasaulinio karo smokingo marškiniai buvo tokie standūs, jog juos reikėjo tiesiog virti, norint ištirpinti krakmolą. Originalūs britaniški smokingo marškiniai buvo velkami per galvą ir susagstomi nugaroje, kas reiškė, jog be kitų pagalbos vyras apsirengti smokingo negalėjo. Tie patys pragmatiškieji amerikiečiai įnešė madą juos sagstyti priekyje. Amerikiečiai netgi išvis pakeitė smokingo marškinių išvaizdą. Klostuoti marškiniai, nors yra nešiojami ir šiais laikais, iš tiesų yra laikomi senoviniais ir europietiškais. Amerikiečiai labiau linkę į lygius – tai laikoma šiuolaikiškesnio smokingo ansamblio dalimi.

Nepaisant smokingo paplitimo, frakas išlaikė savo statusą, kaip tinkamiausio drabužio ypatingoms bei formalioms progoms, tačiau dėl savo patogumo pats smokingas pasidarė gero ir laisvo aukštuomenės gyvenimo simboliu. Jis turėjo visus tinkamus džentelmenui atributus – buvo patogus, juodas ir siuvamas iš prabangios vilnos. Prie jo vilkimi balti krakmolyti marškiniai suteikdavo džentelmenui tvarkingą ir švarią išvaizdą, o peteliškė – manieringumo. Taip smokingai ir tapo džentelmeniškų klubų ir vakarienių drabužiu, dėvimu tik po saulėlydžio – taip pabrėžiant, jog tai – poilsio apranga.

Pirmasis pasaulinis karas, atnešęs į vyrų aprangą patogių patobulinimų suteikė smokingui naują postūmį. Karas ne tik ištrynė skirtumą tarp vakarykščių aristokratų ir darbininkų, mirkusių tuose pačiuose apkasuose ir petys į petį ėjusių į tas pačias durtuvų atakas – po karo likę gyvieji norėjo ilsėtis ir linksmintis. Ir jie norėjo vilkėti tai, kas iki karo buvo prieinama tik aukštuomenei. Taip pokario metais smokingas paplito visuose visuomenės sluoksniuose ir buvo vilkimas beveik visomis progomis, išskyrus bažnyčią – tiesiog prisiminkite to laikmečio nuotraukas ar Čarlio Čaplino filmus. Smokingas neatrodė taip banaliai, kaip paprastas kostiumas, simbolizuodamas klasiką, nesikeitė, kaip tas pats vyriškas kostiumas, ir buvo pakankamai prašmatnus, kad tiktų vilktis į oficialius renginius. Apie 1930-uosius smokingo ansamblį papildė ir dar dvi detalės – kariškių legendas menantis kamerbandas bei gyvenimo džiaugsmą pabrėžianti butonjerė. Ir teturėdamas savo „vakarinio drabužio“ statusą, smokingas pabrėždavo, kad jo vilkėtojas nėra nusiteikęs dirbti – o yra nusiteikęs linksmintis – ne kaip plebėjas, bet padorus, dosnus, mokantis šokti ir moteris gerbiantis džentlemenas, leidžiantis laiką širdžiai mielų draugų rate. Taip smokingas tapo privalomu drabužiu ir gerą vardą turinčiuose kazino.

Trečiąjį XX amžiaus dešimtmetį išvis galima laikyti „auksiniu smokingo amžiumi“. Holivudo filmai to laikmečio masių pasąmonėje pavertė smokingą aukštosios visuomenės emblema, klasės ir elegancijos simboliu (netgi buvo sakoma, kad „smokingą vilkintis džentelmenas nedaro blogų dalykų“). Pasaulis linksminosi. Amerikiečiai, gyvenantys Vakarų pakrantėje, ar britai, atostogaujantys Karibų jūros salose, taip pat norėjo vilkėti smokingus, kaip padorumo ir gero gyvenimo simbolį, todėl reikalavo siuvėjų sukurti jiems ką nors lengvesnio ir ne tokio tamsaus, kas buvo netinkama tokio klimato vietose. Taip atsirado šviesus smokingo švarkas (jis, beje, yra kreminės spalvos ir niekada nebūna baltas, nes vilna nėra balta) ir visa eilė šiltesniam klimatui pritaikytų aksesuarų – baltos arba benugarės liemenės, krakmolyti antkrūtiniai (kokį nešiojo pilietis Panikovskis knygoje “Aukso veršis”), minkšti balti marškiniai. Tokio tipo „vasarinis“ smokingas tapo privalomu atributu kruiziniuose laivuose bei kurortuose.

Taip smokingas tapo tokiu vakarinio šventimo ir džiugesio simboliu, jog per Antrąjį pasaulinį karą jau net nebegalėjo būti nešiojamas – vilkėti jį ir džiaugtis gyvenimu, kai pasaulis skendėjo karo liepsnose, nebebuvo gero tono ženklas. O po karo sparčiai besikeičiantis pasaulis pradėjo ieškoti naujų aprangos formų.

Pokario laikais Vakaruose didėjanti vidurinioji klasė turėjo nenumaldomą aistrą viskam, kas modernu, ir mažai domėjosi istorija bei tradicijomis, kurios atnešė pasauliui tik daugiau kančių.  Juoba kad pokario vaikų karta pradėjo protestuoti prieš tėvų konservatyvias vertybes, kardinaliai pakeisdami vyrijos sąmpratą apie drabužius. Lig tol 150 metų vyrų madą diktavo subrendęs elitas, kas savo ruožtu sąlygojo tai, kad buvo siuvami konservatyvūs rūbai, tamsūs stiliai, rimti tonai. Šeštojo dešimtmečio jaunimas norėjo kažko savo, kitais žodžiais – masinės ir lengvai keičiamos produkcijos, linksmų spalvų ir išreikšti savo individualumą. Taip prasidėjo laisvės, liberalizmo ir studentų maištų periodas.

Smokingas irgi neišvengiamai perėjo per šį cinišką transformacijos laikotarpį. Jam pasisekė labiau, nei frakui, kuris praktiškai išnyko, išnykus kavalerijai, ir liko dėvimas tik cirko konferansjė, dirigentų, ambasadorių bei karališkųjų šeimų narių ypatingomis progomis. Smokingas išliko, kaip išliko ir buržuazija, tačiau pokario liberalizmas sąlygojo tai, kad jame atsirado pastelinių spalvų, peteliškes pakeitė kaklaraiščiai, ir, pažeidus pagrindinį “juoda-balta” principą, smokingas tapo pigiu spalvingu drabužiu. Tais laikais išvis atrodė, kad aprangos formalumas išvis nuėjo į nebūtį, ypač, kai apie 1970 metus visur įsivyravo kičas ir šizofrenija – drabužiuose, dizaine, architektūroje ir mene. Septintajame dešimtmetyje žmonės operas pradėjo lankyti vilkėdami tvido švarkus ir megztinius, o klasikinis smokingas tapo buržuazijos konservatyvizmą simbolizuojančiu drabužiu.

Smokingus, kaip ir Lietuvą, išgelbėjo Holivudas ir amerikiečių jaunimas. Ten klasika virtusiuose kino filmuose smokingas tebebuvo į praeitį nugrimzdusio padorių ir mokančių džiaugtis gyvenimu žmonių pasaulio simbolis. Visą eilė garsenybių ne tik kad vilkėjo smokingus kino šedevruose (pavyzdžiui, Humfrey Boggartas filme „Casablanca“), jais vilkėjo atsiimdami „Oskarus“, taip pabrėždami renginio svarbą. O kai Seanno Connery suvaidintas Džeimsas Bondas pirmajame filme „Daktaras Ne“, pasirodžiusiame 1962 metais, vilkėjo šviesų smokingą, šis rūbas įgavo tolimo ir viliojančio gyvenimo aurą.

Apie penktojo dešimtmečio vidurį smokingai rado savo naują pašaukimą – Amerikos jaunimas juose rado puikų rūbą savo išleistuvių vakarams švęsti (ką visada galima išvysti Holivudo kino filmuose). Tai buvo laikai, kai išleistuvių vakarai iš mokyklų sporto salių persikėlė į viešbučių banketines sales, o tai savo ruožtu įpareigojo vakaro dalyvius atrodyti gražiai ir pasitempus (iš to ir kilusi tradicija rinkti „gražiausią vakaro porą“). Vaikinams smokingas tapo puikiausiu drabužiu išsinuomoti vienam vakarui – neįprastas pokario jaunimui smokingas atrodė ypatingai ir išskirtinai. Dėl tos pačios priežasties nuomojami smokingai tapo ir neatsiejama vestuvių dalimi.

Tačiau kiekvienas tų vakarų ar vestuvių dalyvis puikiai atsiminė, kaip gerai jis atrodė vilkėdamas smokingą ir jo aksesuarus, ir kiek komplimentų sulaukdavo iš moterų. Vėlesnei kartai jau neberūpėjo karališkoji ar buržuazinė smokingo prigimtis – tai tiesiog buvo gražus ir vyriškas drabužis.

Juoba kad atėjo ir laikai, kai vakardienos hipiai pavirto į nūdienos japius, kuriems apranga buvo labiausiai išreikštas sėkmės simbolis. Taip japiai apie 1978 metais sugrąžino smokingus į madą, o po kelerių metų konservatyvizmas grįžo į Vakarus – vėl padidėjo vedybų skaičius, etiketo knygos vėl tapo bestseleriais, ir Viktorijos laikų vertybės atgimė. Pasaulis pavargo nuo liberalizmo ir eklektikos, pasiilgo civilizacijos ir padorumo. Tokios nuostatos lėmė tai, kad devintojo dešimtmečio pradžioje smokingų pardavimai pasaulyje išaugo devynis kartus, ir jis atgavo savo statusą – jis vėl tapo drabužiu, kurį vyras velkasi norėdamas atrodyti gražiai ir padoriai.

Žinoma, mūsų dienos – vėl kitokios. Galų gale, ir dabartinė mūsų buržuazija – kitokia. Vakardienos herojai labai jau greitai tampa raupsuotaisiais, o šventinės draugijos yra pernelyg atmieštos neturtingais „Kelio į žvaigždes“ dalyviais. Vakarėlių konferansjė tauškia vulgarybes ir banalybes, o džentelmenai nebemoka šokti ir grasina moterims.

Ne kiekvienas mūsų turi smokingą. Dauguma mūsų net nėra jo kada nors ir apsivilkę. Nes visi jaučiame – smokingas įpareigoja. Kaip ir prieš 150 metų gyvenusius džentelmenus, kaip ir visus karališkųjų šeimų vyriškius, kaip ir savo mokyklas baigiančiuosius amerikiečių jaunuolius, kaip ir nūdienos „elitą“ – mes ne tik norime atrodyti gražiai. Mes norime būti ypatingais gražioje moters, idėjinių kolegų ar draugų kompanijoje. Išbandykite smokingą – ir ne tik Jūsų moteris pasijus žvaigžde. Bent vienam vakarui pasijusite žvaigžde ir Jūs pats.

LAIKRODIS IR SMOKINGAS

Senovinė tradicija reikalauja, kad su fraku nėra nešiojamas joks laikrodis, nes vilkinčiam fraką džentelmenui laikas nėra laikomas prioritetu. Iš pradžių laikrodžiai nebuvo nešiojami ir su smokingu. Tačiau smokingo ansamblyje atsiradus liemenei, atsirado mada ir kišeniniam laikrodžiui su grandinėle. Šiais laikais griežtų taisyklių nėra, nors vilkint smokingą laikrodį geriausia nešioti kišenėje, o jei jau segatės ant rankos – tada jis turi būti plonas ir elegantiškas.

KAMERBANDAS IR BUTONJERĖ

Neatsiejamas smokingo atributas – kamerbandas – tai plati, dažniausiai klostuota juosta, ryšima apie juosmenį (arba susegama už nugaros). Ji atsirado Indijoje dislokuotoje britų armijoje, kurios karininkai jau seno vietiniu papročiu nešiojo tokias juostas apsaugoti kūną nuo tropinės drėgmės keliamų pavojų. Būtent tie karininkai pritaikė kamerbandą savo vakarinėms uniformoms, suteikdami joms žvalumo ir elegancijos. Iš britų armijos kamerbandas pateko į smokingo ansamblį, suteikdamas jo nešiotojui dar kariškesnę ir įspūdingesnę laikyseną.

Kamerbandai ryšimi prie smokingo klostėmis į viršų. Ši tradicija kilusi iš mados tarp klosčių kišti operos bilietų šakneles. Žinoma, šiais laikais niekas kamerbando tokiai paskirčiai nenaudoja, ir pati juosta tėra tik elegantiška dekoracija. Nors ryšint kamerbandą yra įrėminamas džentelmeno liemuo, tačiau iš tikrųjų tikroji kamerbando paskirtis – slėpti nuo sočios vakarienės išsipūtusį pilvą. Beje, kamerbandas niekada neryšimas prie dvieilio smokingo švarko (tokiu atveju kelnės prilaikomos tik petnešomis arba kilpelėmis šonuose). Kaip ir liemenė, kamerbandas segimas tik prie vienaeilio smokingo švarko. Kaip paprastai, kamerbandas ir peteliškė yra vienos spalvos.

Pats terminas „kamerbandas“ yra kilęs nuo persų kalbos žodžių „kamar“ („juosmuo“) ir „bund“ („uždaryti“), reiškiantis „juosmens suvaržymą“. Šiuolaikinėse Indijos ir Pakistano armijose šios juostos tebėra karininkų uniformos dalis, dažniausiai ryšima paradų ir ceremonijų metu.

Na, o turbūt niekas neišduoda romantiškesnės džentelmeno nuotaikos, kaip gėlė, įsegta jo smokingo švarko atlape. Ši gėlė, gėlės žiedas ar gėlės imitacija – visiems pažįstama kaip butonjerė – ypač elegantiškas aksesuaras, parodantis pasitikėjimą savimi ir asemninį žavesį.

Pats terminas „butonjerė“ yra kilęs nuo prancūziškojo „boutonnière” , reiškiančio “sagos kilpa”. Tai viduramžiška tradicija, kilusi nuo riterių, išdidžiai nešiojančių mylimos damos nosinaitę, prisegtą prie kairės šarvų pusės – būtent todėl ir šiais laikais butonjerės yra segamos tik kairiame švarko atlape. Butonjerės dažniausiai nešiojamos įsmeigtos į kilpelę, nors pakankamai elgantiškai atrodo ir prisegtos iš išorės. Geri siuvėjai į smokingo vidinę atlapo pusę iškart įsiuva ir vielutes, palaikančias gėlės kotelį.

(Straipsnis spausdintas žurnale „Verslo klasė”)