Verslo vadovo įvaizdis šiandien – gana išblukusi sąvoka, iš pirmo žvilgsnio net nebeturinti aiškių kriterijų jai apibrėžti. Prieš šimtą penkiasdešimt metų bet kuris kapitalistas buvo vyras, šiandien tai gali būti ir moteris. Prieš šimtą metų verslininkas buvo senas ar bent jau pagyvenęs žmogus, šiandien tokiu gali būti ir dar poliucijų kamuojamas jaunuolis. Prieš penkiasdešimt metų verslo vadovas švariai skutosi veidą, vilkėjo kostiumą ir avėjo švarius batus, o šiandien jis gali mūvėti džinsus, avėti šlepetes ir puoselėti hipsterišką barzdelę palūpėje (beje, vadinamą „barbula“). O dar visai neseniai vadovas buvo „geležinė ranka“ ir autoritetas, tačiau šiandien jis gali būti tik draugelis, plačiai atlapotomis kabineto durimis, reikalaujantis į jį kreiptis „tu“ ar išvis perdėm familiariai – vardu.

 

Netgi valstybinių įstaigų darbuotojų apranga pasidarė konservatyvesnė nei šiuolaikinio verslo vadovo aprėdai, nepaisant to, kad statistiškai jis yra už juos turtingesnis šimtus kartų. Netgi bet kurio provincijos miestelio vicemero piliečiai bijo labiau nei turtingiausių Lietuvos verslininkų, kurių pinigais tas vicemeras ir yra išlaikomas. Šiandienos verslo vadovas pavirto minkštu beformiu organizmu, politiškai korektišku, socialiai atsakingu, jautriu ir rūpestingu iki dantų skausmo, valstybinių draudimų pakirptais sparnais, apsivalęs savo idealus nuo buržuazinės ir miesčioniškosios kultūros, nuolankiai kuklus ir nuolat smerkiamas intelektualų bei „sunkiai gyvenančių“ už vis retesnius bandymus pademonstruoti savo turtus ar pasiekimus.

 

Todėl kiekvieną šiuolaikinį verslo vadovą apima slapta nostalgija, žvelgiant į senovės kapitalistų portretus – tuos bejausmius ir rūsčius veidus, įrėmintus griežto kirpimo kostiumais. Atkreipkite dėmesį, kaip dažnai nūdienos verslininkai mėgsta cituoti senuosius kapitalo autoritetus – ir pabandykite kada suskaičiuoti, kiek išminties perlų yra pažėrę šiuolaikiniai vadovai… Nevarkite, labai nedaug. Nes kadaise verslas buvo mūšio laukas su savo žiauriomis taisyklėmis ir tik ten galėjo gimti antikos išminčių verti pasisakymai bei įžvalgos. Kadaise verslo vadovas savo prigimtimi buvo ir menininkas, kuriantis mūsų šiandieninį komfortą. Kadaise jis buvo įspūdinga rizikos ir ryžto kombinacija, užkariavusia visą pasaulį.

 

Toks, kokių greičiausiai savo Europoje jau ir nebeturėsime.

 

Tačiau visada turėsime pasirinkimą – su kuo ir kurlink. Ar su trumpalaikėmis madomis, torpeduojančiomis verslo pasaulį per visą jo istoriją, ar su tomis vertybėmis, kurios paskatino pačią smarkiausią bet kurios visuomenės dalį tapti verslininkais? Ar su biurokratais, kurių veiklai išaukštinti nė vienas pasaulio poetas dar nėra skyręs savo talento, ar su laisvaja rinka, pakeitusia pasaulio veidą? Ar su laisve, vedančia link tuščio egocentrizmo, ar su aiškiomis taisyklėmis, darančiomis kiekvieną vyrą tikru vyru?

 

Pasirinkimas yra, ir jis yra svarbus. O kad būtų lengviau apsipręsti, pažvelkime į netolimą istoriją ir pabandykime įvertinti tą dialektiką, lydėjusią pačią verslo įvaizdžio genezę.

 

Verslo vadovo aprangos, kaip statuso simbolio istorija prasidėjo XIX amžiaus viduryje, per Pramoninę  revoliuciją Anglijoje. Tuometinė karalienė Viktorija, mirus jos vyrui princui Albertui, gedėjo ištisus metus, ir šalyje kartu su ja tapo priiimta vilkėti juodus rūbus. Galiausiai valstybiniam gedului pasibaigus, pramonininkai juodų kostiumų vis dėlto nenusivilko – nes jiems patiko atrodyti taip pat rūsčiai, kaip ir atrodė tie verslai, kuriuos jie valdė. Jiems patiko tūnoti prietemoje ir kalbėti tyliai. Kaip ir dera dideliems pinigams – tą žinojo jau ir antikos išminčiai, ir viduramžių popiežiai: „tikra valdžia ir tikras turtas mėgsta tylą“. Atkreipkite į tai dėmesį, bent jau filmuose, kuriuose rodomi senoviniai Šveicarijos ar Anglijos bankai – jų menėse net nesinori kalbėti garsiai, dar mažiau – juokauti ar vaizduoti draugišką – ten girdimas tik racionalaus proto kalba.

 

Lig tol verslo vadovo – pirklio, manufaktūros savininko ar krautuvininko apranga iš esmės nesiskyrė nuo jo samdinių drabužių. Mat, kaip ir kiekvieno dirbančio žmogaus ji turėjo būti praktiška bei patogi. Vaistinės ar mėsinės savininkas ryšėjo tą pačią prijuostę kaip ir gizeliai, pirklys kartu su savo palydovais kratėsi ant to paties kupranugario nugaros, laivo kapitonas vilkėjo tą pačią drobinę palaidinę kaip ir bet kuris matrosas. Visgi klasikinis kapitalizmas akivaizdžiai atskyrė dirbantį rankomis žmogų nuo žmogaus, dirbančio galva – ir pastariesiems jau reikėjo visai kitų charakterio savybių ar neverbalinės komunikacijos detalių, ypač aprangos. Rūdai kasti reikėjo džinsų, žuviai traukti – brezentinių apsiaustų, akmenis risti – tvirtų kerzinių batų. O štai gerti arbatą su bankininkais, krimsti pieštuko galą su kitais inžinieriais prie braižymo lentų, rūkyti cigarus su kitais pramonininkais klubuose, mėgautis opera su karališkosios šeimos nariais, ties kuriais prakutusi buržuazija ir derino savo žingsnį reikėjo visai kitokių drabužių – baltų getrų ir marškinių, šilkinių kaklaraiščių ir smokingo, cilindro ir laikrodžio su grandinėle.

 

Iš Anglijos juodų griežtų kostiumų ir aksesuarų mada paplito ir į kitą būsimąjį pasaulio ekonomikos hegemoną – JAV, kurių puritoniškos moralės visuomenėje ji idealiai atitiko valdymo struktūrą (beje, ten ir išliko). Toks angliškas verslo vadovo aprangos šablonas išsilaikė nepajudinamas iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, kuri pagimdė naujo tipo verslininkus – revoliucingai nusiteikusius to paties karo veteranus, nusimetusius įkyrėjusias vienspalves uniformas ir stačia galva ambicingai panėrusius į gyvųjų gyvenimo iššūkius – su spalvinga apranga, siautulinga muzika, kūniškomis linksmybėmis bei dekadentiniu menu. Pokario spekuliantai, alkani naujai atsiradusių bei atgimusių valstybių piliečiai, avantiūristai, sviedę iššūkį tradicinėms verslo dinastijoms drąsiai kūrė kažką neregėto – automobilių, chemijos ar buitinės elektrotechnikos pramones. Pasaulis darėsi liberalus ir laisvas. Taip atsirado naujo tipo verslo vadovo apranga – languoti kostiumai, įvairiaspalviai kaklaraiščiai, įmantresnių formų skrybėlės. Ir kurį laiką netgi atrodė, kad darbininkų bei kapitalistų apranga supanašėjo – tie patys vyrai, kartu tūnoję apkasuose, rengėsi vienodai. Ar esantys prie konvejerio, ar boso kabinete, ar tūnantys garlaivio triume, ar esantys to paties garlaivio kapitono tiltelyje, ar nešiojantys svečių lagaminus prašmatniame viešbutyje, ar atvykstantys į tą patį viešbutį – visi ryšėjo kaklaraiščius, visi devėjo liemenes ir skrybeles, ir visų batai buvo nuvalyti.

 

Tą pačią tendenciją buvo nesunku įžvelgti ir po Antrojo pasaulinio karo – visi jį išgyvenę – verslininkai ir jų samdiniai šventė gyvenimo šventę ir juto dvasinį solidarumą, suvienytą bendromis moralinėmis vertybėmis – gerumu, padorumu, sąžiningumu, bei tikėjimu vieninga pasaulio tvarka. O kas geriau tai galėjo simbolizuoti už vienodus kostiumus, kuriuos gaudavo demobilizuotieji vyrai, grįžtantys į savo „namus, tinkamus didvyriams“?

 

Kaip bebūtų keista, bet naują pleištą į samdinių bei vadovų išvaizdą įvarė patys samdiniai kartu su septintojo dešimtmečio hipių bei sekso revoliucija. Pokarinė karta, nusivylusi esama pasaulio santvarka ir senoviniu vertybiniu pamatu, metė iššūkį savo tėvams, už tą santvarką aukojusiems savo gyvybes – eklektiška apranga, psichodeline muzika, narkotikais ir panieka moralei. Kaip ir šiais laikais, taip ir tada jaunimas įtikėjo, kad niekada nebepasens, duona ir pramogos birte birs iš dangaus, o demokratija kažkaip apsigins ir pati. Kažkodėl nebematydami prasmės vartotojiškoje kultūroje, kapitalizme, kažin kaip trukdančiame visiems geriems pasaulio žmonėms gerai gyventi visiškai nedirbant, jaunimas savo išvaizda ir elgsena sąmoningai stengėsi atsikirti nuo vyresniųjų, taip padalindami verslo bendruomenės, o ir visos visuomenės aprangą į dvi dalis – protestuojančių ir dirbančių, nes verslas niekada neturėjo laiko prieš ką nors protestuoti, kaip niekada neturėjo laiko ir ilsėtis ar kvaršinti sau galvą prasmės paieškomis. Verslo vadovo apranga vėl tapo akivaizdžiai skirtinga – kaklaraištis, švariai nuskustas veidas ir trumpi plaukai, išlygintos kelnės, blankių spalvų (baltos, juodos, pilkos) apranga – visa tai simbolizavo rimtį tų laikų vulgariame pasaulyje – nes bet kuris verslas visada yra rimtas dalykas.

 

Net naujosios pasaulio ekonominės galios – Japonija ar Pietų Korėja, savo gaminiais užvaldžiusios rinkas aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose akivaizdžiai taip pat sekė ta tradicine vakarietiškaja verslo aprangos mada. Kad ir kokiais turtingais betaptų japonų ar Azijos verslininkai, tačiau visada juos pamatysite apsirėdžiusius tamsiais klasikinio kirpimo kostiumais, o ne kimono. Tokius konservatyviais ir tradiciniais verslininkų drabužius vilkėjo ir Margaret Thatcher bei Ronaldo Reagano ekonominės politikos vaikai – „japiai“, dar labiau sustiprinę kostiumo galią. Dideli užmojai, sulaužę stuburą profsąjungoms, ilgus dešimtmečius sekinusioms Vakarų pasaulį, didelė rizika ir ją sekantys dideli pinigai, kuriuos savo ruožtu sekė didelės pramogos ir dar didesnis tikėjimas kapitalizmu reikalavo ir didelio pasitikėjimo savimi, reikalaujančio ir aplinkos pagarbos. Tais laikais atsirado ir terminas „galios kostiumas“, pabrėžiantis tikrą verslo vadovą – tamsiai mėlyna arba juoda apranga, raudonas kaklaraištis, sniego baltumo marškiniai. Japiai netgi atgaivino XX amžiaus pradžios keičiamų marškinių apykaklių madą, kurią kadaise sukūrė norintys švariai atrodyti verslininkai – iš to atsirado spalvoti marškiniai su baltomis apykaklėmis ir baltais rankogaliais – iki šių dienų tokia kombinacija išlaikė tikro vadovo aurą.

 

„Marksas ir Spenceris nugalėjo Marksą ir Engelsą“, – taip „geležinės uždangos“ griūtį įvertino Margaret Thatcher, akivaizdžiai apeliuodama į milijonus pokomunistinio pasaulio žmonių, godžiai srebiančių visus kapitalistinio pasaulio malonumus. Ir pradedančius savo verslą su savo madomis. Tame procese dalyvavome jau ir mes.

 

Kaip keitėsi mūsų išvaizda?

 

Tikiu, daugelis Jūsų dar atsimenate pirmuosius Lietuvos per se verslininkus – ne kooperatyvinkus baltomis kojinėmis ir sandalais, bet UAB savininkus raudonais švarkais ir odinėmis striukėmis. Dabar juokinga, kai pagalvoji, bet, anot mados istoriko Aleksandro Vasiljevo, visai posovietinei erdvei, kentėjusiai nuo pilkos ir monotoniškos aprangos, natūraliai norėjosi kuo spalvingesnės išraiškos, kai tam atsirado galimybės. Raudona ir juoda – tai buvo puošnu ir rimta. Tačiau būtina atkreipti dėmesį – kad ir kaip klaikiai mes tada besirengėme, tačiau klasikinės verslo aprangos detalės visada išliko, kad ir kokiomis spalvomis ar medžiagomis jos bebūtų padabintos – kaklaraištis, kostiumas, suvarstomi batai. Žinoma, užtruko kiek laiko, kol mes įsisavinome dar ir svarbiausią geros aprangos atributą – skonį. Vakarų kapitalas, Vakarų konsultantai, Vakarų kultūra, galų gale, mūsų pačių komandiruotės į Vakarus ne tik pagerino mūsų higienos standartus, šiek tiek pabalino dantis, išmokė kai kurių manierų prie stalo ir mitriai operuoti giljotina, pjaunančia cigaro galiuką, bet ir praturtino mūsų garderobus kokybiškesne apranga.

 

Natūralu, kad būdami skandinaviško kapitalo įtakos sferoje mes geruoju ar piktuoju paklusome švedų ir danų diktuojamoms madoms. Gyvų amerikiečių verslininkų mes tiesiog negalėjome matyti (nuo „Williams“ laikų ne tiek jau daug lakuotų amerikietiškų štibletų trypė mūsų šventąją žemę), angliška verslo apranga buvo pernelyg brangi, be to, reikalavo mums nebūdingų kūno formų, kaip, žinoma, ir itališka. Tai, ką matydavome žurnaluose ar kinofilmuose, nebuvo išeitis – dabar jau patys žinome, ką reiškia rengtis be profesionalaus specialisto patarimų, ką geriausiai mums ir įrodė paskutinis XX amžiaus dešimtmetis (o ir dabartinių Rusijos verslininkų išvaizda – brangūs drabužiai, tačiau jokio skonio ir tokia išvaizda, jog, anot, Nobelio premijos laureato Aleksando Solženycino – „kad ir kokį brangiausią užsienietišką kostiumą jis beužsivilktų, iš tolo buvo matyti, kad tai rusų žmogus“).

 

O štai skandinavai buvo arti ir jų buvo daug. Ir norom nenorom tenka pripažinti, kad šiandieninė mūsų verslo vadovų apranga bei laikysena yra visiškai įtakota jų.

 

Madinga, santūri, skoninga, kokybiška ir prieinama kiekvienam – tokia yra skandinaviško stiliaus esmė. Paskutinis veiksnys įtakojo ir verslo bendravimo kultūrą – dažnas mūsų įmonių vadovas pietauja kartu su savo darbuotojais, reikalauja į jį kreiptis vardu, pažįsta bene kiekvieną savo pavaldinį, vasaros šventėse nesižemindamas dalyvauja tinklinio varžybose.

 

Iš kur išvis atsirado toks skandinaviškas aprangos ir bendravimo stilius?

 

Kaip bebūtų keista – iš pacifizmo bei karo. Senovinis vikingų karingumas užleido vietą neutralumui ir suvokimui, jog geriau prekiauti nei kariauti. Skandinavijos šalys netapo, o ir nenorėjo tapti kolonijinėmis valstybėmis, dėl ko jų verslininkai neturėjo progos išsiugdyti arogancijos, paternalizmo ir statuso simbolių, tokių akivaizdžių likusių Vakarų verslo kultūroje. Negana to, abu pasauliniai karai vertė galingiausią Skandinavijos valstybę kurti visiškai unikalų savo verslo aprangos stilių. Kai visa likusi Europa puolė ir traukėsi, badavo ir žuvo, švedai sėkmingai prekiavo su abejomis pusėmis, ir tam, kad neatrodytų beširdžiai vertelgos, tarpstantys iš kariaujančių nacijų vargų, verslininkai privalėjo atrodyti kuklūs, neiššaukiantys ir padorūs, kartu su visais besidalijantys nepriteklių bei sunkumus. Taip ir gimė tas gražusis skandinaviško kapitalisto tipas – liberalus, pabrėžtinai draugiškas visiems ir savas visiems.

 

Kurį dar labiau sustiprino XX amžiaus pabaigoje atsiradę visiškai unikalūs verslo vaikai – jauni IT specialistai, virtę milijardieriais vien sedėdami prie savo kompiuterių ekranų. Billas Gatesas, Markas Zuckerbergas, Elonas Muskas, Larry Page, Sergejus Brynas – jauni, be kaklaraiščių, mūvintys džinsus ir palaikius megztinius – jie imponavo viso pasaulio jaunimui, ieškančiam naujų saviraiškos formų – ir radusių ją kompiuterio ekrane bei elektroniniuose žaisliukuose. Ir nūdienos pasauliui, kuriame nebemadinga būti senu, o visi ir vėl įtikėjo, kad gyvens amžinai, tokia nerūpestinga ir laisva apranga tapo artima daugeliui.

 

Bėda tik ta, kad visada ateina ta diena, kai garaže sukurtas verslas pradeda plisti po visą šalį, o gal ir visą pasaulį. Ir štai tam suvaldyti vėl neišvengiamai tampa reikalingi pagyvenę kostiumuoti vyrai. Staiga lyg iš po žemių išdygsta tie džinsų nemūvintys, tačiau kaklaraiščius ryšintys žilagalviai senukai, kurie turėtų jau būti išmirę prieš 50 metų. Ir kai prisireikia patarimo, jo mes ieškome pas senolį Warreną Buffetą, o ne pramuštgalvį Richardą Bransoną, kuris gali mus įkvėpti savo vizijomis, tačiau vargu ar jo megztinis padėtų tas vizijas paversti tikrove. Markas Zuckerbergas mums reikalingas, kai reikia atnaujinti programinę įrangą, tačiau daugiau apie ką šnekėti mes turėtumėme su Donaldu Trumpu. Nes Billas Gatesas niekada neištars: „atleistas!“, o daugiau kvapią gniaužiančių poelgių gali tikėtis iš filmo „Volstrytas“ herojaus Gordono Gekko.

 

Ir nereikia šokiruoti elektorato baltomis kelnėmis ar jaustis šalia jų dekadentu su savo spalvota peteliške. Užtenka būti padoriu ir paprastu. Užtenka vien vilkėti paprastą kostiumą.

 

Nes jis išgyveno neįtikėtinas pertuberacijas. Jo akivaizdoje griuvo imperijos ir Berlyno siena, moterys pradėjo rūkyti ir vairuoti automobilius, Michaelas Jacksonas iš juodaodžio berniuko pavirto baltaodžiu lavonu, nuvirto „bokštai-dvyniai“ Niujorke, Steve Jobsas sugalvojo „iPhone“ ir „iPad“, o Kinija tapo nauja pasaulio supervalstybe. Jį žmonija šturmavo tiesintais dalgiais ir Damasko plieno kardais, šautuvais Paryžiaus ir Krasnaja Presnia barikadose, džinsais ir tatuiruotėmis, „laisvojo penktadienio“ ir jaunystės madomis, įrašais „Facebook“ paskyrose ir skečais „stand-up“ komediantų scenose. Jis pergyveno nailoną ir odines striukes, batus nukirstomis, o po to ir smailiomis nosimis, ilgus plaukus ir ūsus – ir išliko toks pats.

 

O štai kurgi dingo Jūsų ūsai ir batai nukirstomis nosimis? Dar prieš kelerius metus Jums atrodė, kad nuotraukose su jais atrodote šauniai, šiandien tas nuotraukas norite slėpti. Šiandien puikuojatės trumpais švarkeliais? Kertu lažybų, po dvejų metų jai valysite savo automobilį. O štai Henry Fordui, į kurio portretą Jūs kartais žiūrite, gėdytis nereikia. Šiandien vilkėdamas savo drabužiais jis gal ir atrodo senamadiškas, tačiau neabejotinai atrodo aiškiai žinantis, kas valdo šį pasaulį.

 

(Straipsnis spausdintas žurnale VERSLO KLASĖ)