Sociologinis-antropologinis terminas – „snaigių karta“ („Snowflake generation“) Lietuvos pedagogams, o ir šiaip plačiajai visuomenei yra beveik negirdėtas, nors 2016 metais „Collins“ žodynas jį pripažino „metų žodžiu“, o pastaruoju metu jis tapo OECD organizacijos (EBPO – kas pas mus įprasta vadinti „turtingųjų klubu“, kurios nare taip karštai ir visai pagrįstai nori tapti mūsų šalis, ir kurios, pasak gandų, pirmininke nori tapti dabartinė Lietuvos prezidentė savo kadencijai net nepasibaigus) šalių – nuo Islandijos iki Pietų Korėjos – augančiu pedagogikos iššūkiu. Jei mes to „klubo“ nariu išties tapsime, neišvengiamai ir susidursime su ta „snaigių karta“, kurios apraiškų šiandieniniame Lietuvos gyvenime irgi nemažai. Kaip tai pakeis mūsų gyvenimą, ir ar mes esame tiems pokyčiams pasiruošę?

Paprastai tariant „snaigių karta“ – tai žmonės, gimę „auksinio milijardo“ šalyse po 1990 metų. Tiesa, ne visi žmonės, o tik tie, priklausantys viduriniajai ir aukštesniosioms klasėms, turintys gerą išsilavinimą, esantys toli nuo kriminalinio pasaulio ir t.t. Tai, kas mūsuose buvo vadinama „Y karta“ arba „milenialais“ staiga iš savęs išgeneravo dar vieną didelę grupę – „snaiges“, kurias dabar galima sutikti prestižinių mokyklų ir universitetų vyresnėse klasėse bei kursuose, nors daugelis jų jau spėjo ištrūkti į platųjį pasaulį ir pridaryti ten iškadų.

Tradiciškai manoma, kad šis terminas „snaigė“ kilo iš 1996 metais išleistos Chucko Palahniuko knygos „Kovos klubas“ teiginio/citatos: „Tu niekuo neypatingas. Tik nemanyk, kad esi tokia jau unikali ir graži snaigė“. Kaip socialinis reiškinys „snaigių karta“ buvo paminėta 2013 metais JAV išleistoje Claire Fox knygoje „I find it offensive!“ („Mane tai žeidžia!”) apie atvirą Jeilio universiteto studentų ir administracijos konfrontaciją, kurią sukėlė dekano žmona, užsiminusi, kad „susipratusiems studentams gal nereikia taip jau jautriai reaguoti į politinį Helouvyno kostiumų nekorektiškumą“. Tie žodžiai pavertė liberalius studentus riaumojančia isteriška minia, vos nesukėlusią universitete riaušių ir pirmą kartą atkreipė dėmesį į hipertrofuotą jaunimo jautrumą. Tada ir paaiškėjo, kad, paėmus atskirai, kiekvienas tos kartos atstovas yra gležna ir trapi būtybė, tačiau susivieniję, jie, kaip ir pūga ar sniego lavina, tampa galinga jėga.

Žinoma, milenialai pedagogams ir sociologams iki to laiko jau buvo žinomi, tiriami ir gerai pažįstami. Vakarų politikai taip pat žinojo, kad milenialai sudaro didžiausią demografinę JAV visuomenės dalį, gi Europoje jie tapo tik suaugusiųjų žmonių mažuma. Milenialų pomėgius bei vartojimo įpročius gerai pažinojo ir rinkodaros specialistai – „mūsų milenialai“, „kaip tai pateiksime milenialams?“, „milenialai skaitytojai“, „ar milenialai supras?“ – tokios skambėjo nuolatinės frazės reklamos vadybininkų pasitarimuose, svarstant naujų produktų ar paslaugų pristatymą. Slapta milenialai buvo ir keiksnojami už tai, kad būtent jie, „technologiškai labiausiai pažengusi bei ekologiškai sąmoningiausia žmonijos istorijoje rūšis“ žudo daugelį pramonės šakų – nuo brangakmenių prekybos iki popierinių servetėlių (o visuotinai pripažinę dviračius kaip pagrindinę susisiekimo priemonę milenialai sudavė itin stiprų smūgį autopramonei), naikina organizuotą religiją ir t.t

Tačiau pastarieji metai staiga pademonstravo kad ir milenialų elgesys netikėtai pasikeitė ir įgavo keistų, netgi absurdiškų formų. Žinoma, tą faktą, kad žmonių kartos skiriasi viena nuo kitos, žinojo jau senovės babiloniečiai, tačiau tik šiais laikais pirmą kartą žmonijos istorijoje ties skirtumai pasidarė tokie ryškūs ir grėsmingi, kad antropologai prabilo apie visiškai naujo žmonių tipo atsiradimą.

Taigi, kaip atpažinti tą „snaigę“? Jos skiriamieji bruožai yra labai paprasti ir akivaizdūs. Tai žmonės, kurie:

  • Turi dviratį ir niekina automobilius;
  • Lanko jogos arba kitų Rytų gydomųjų-dvasinių korekcijų užsiėmimus;
  • Neužsilaiko nuolatiniame darbe ilgiau, nei metus (o dažnai ir išvis meta tradicinius darbus „pagal profesiją“, pvz., architekto, kad taptų kažkuo neįprastu, pvz.,klounu). Beje, milenialai tradiciškai yra kaltinami tingumu, tačiau vis dėlto jie yra būdingesni darboholikų bruožai;
  • Karštai nekenčia prievartos ir smurto (bent jie jau taip teigia, ir jiems taip atrodo – tačiau, kaip rodo praktika, terorizuoti jie moka ir nevengia);
  • Teikia pirmenybę saugumui (tame tarpe – ir emociniam);
  • Yra labai jautrūs ir jausmingi, nevengia atvirai reikšti savo emocijų;
  • Nėra įpratę nei prie materialinių trūkumų, sunkaus fizinio darbo ar grubaus elgesio;
  • Liguistai reaguoja į kitas nuomones, kurios nesutampa su jų nuomone;
  • Žmonijos istoriją laiko žmogžudysčių, įškrypimų, neapykantos ir kitų niekšybių virtine, nuo kurios priklauso visiškai atsiriboti – dėl ko su dideliu atsargumu vertina visus senovinius tekstus iš „prakeiktos praeities“, pvz., visą klasikinę literatūrą;
  • Yra įsitikinę savo unikalumu, dėl ko save vertina itin aukštai;
  • Pasižymi gana ribota fantazija;
  • Smerkdami kitų demonstruojamą ar puoselėjamą nepakantumą (rasizmą, ksenofobiją, homofobiją ir t.t), patys neapkenčia ir netoleruoja kitų nuomonių bei pažiūrų;
  • Susidūrę su realaus gyvenimo žiaurumais, griaunančiais jų įsitikinimą apie privalomąją tvarką, išgyvena didelį stresą;
  • Mielai ir atvirai kalba apie savo intymius pergyvenimus;
  • Kaip paprastai, yra politkorektiški kairieji detocentristai su feministėmis pažiūromis (šalia lytinės lygybės „snaigėms“ kažkodėl labai rūpi ir taikos kosmose doktrina), dažnai vegetarai (neretas augina namuose ir organiškus augalus, kuriuos patys ir valgo. Milenialai iš esmės mėgsta augalus, nes, kaip rodo tyrimų duomenys, „jaučia tuštumą širdyse, kurią reikia kažkaip užpildyti“…).

Visgi emocinis „snaigių“ pažeidžiamumas prieš rūsčiojo pasaulio realijas yra toks akivaizdus, jog psichoanalitikai gali drąsiai imti kreditus savo naujiems dideliems rūmams įsigyti: „snaigės“ puola į depresiją kur kas greičiau, nei jūs spėsite nusičiaudėti.

Būtent „snaigės“ raudojo, būtent „raudojo“ – su ašaromis ir snargliais, garsiai, plačiai atvėrę burnas – Amerikos didmiesčių metro ir universitetų miestelių priešais savo sudaužytus televizorius, per kuriuos jiems buvo pranešta šokiruojančią naujieną, neįmanomą suvokti naujieną: prezidentu išrinktas Donaldas Trumpas. Tas seksistas, homofobas, rasistas (tai beje, patys blogiausi žodžiai „snaigių“ žodyne).

Būtent „snaigės“ blaškėsi egzaltuotoje isterijoje, išgirdę oficialiai patvirtintus „Brexit“ rezultatus. Būtent jos kamavosi, galvodamos, ar dabar britams nebus įvestos vizos trainiotis po Europą, ar jie galės studijuoti kituose Europos Sąjungos universitetuose, ar galės nusipirkti pilį kur nors Prancūzijos pietuose. „Snaigės“ visada galvoja apie savąjį „aš“, todėl daugumos nuomonė, nors ir akivaizdžiai išreikšta daugumos, tačiau nesutampanti su jų pačiu yra neteisinga. Nieko neverta. Bloga.

Jei „snaigių“ tėvai – kairysis socialdemokratinis jaunimas dar degė azartu kovoti, svaidyti akmenis ir „Molotovo kokteilius“ į policijos kordonus, ir smagiai švęsdavo eilinę pergalę, pasiųsdami į istorijos šiukšlyną krikščioniškąją eglutę Briuselio centre, kokį nors animacinį filmuką apie tris antimusulmoniškus paršiukus ar Snieguolę su šovinistais-seksistais nykštukais, tai „snaigės“ užaugo kažin kaip įtikėję, kad jie jau viską laimėjo.  Jie užaugo įsitikinę, kad šitas pasaulis yra nuostabus, užpildytas arfų muzika, žibuoklėmis bei vienaragiais, ir visi padorūs šios planetos žmonės mąsto vienodai, ir susivieniję jau įveikė „imperialistines kiaules“, ištiesino socialinę bei lytinę nelygybę. Tiesiog kaip tikroje pasakoje – „gyvenkime taikiai ir laimingai, nenusiimdami savo dviratininkų šalmų, kad nebūtų ‚popa‘, jei kartais atsitiktinai susitrenksime galvelę“.

Todėl, ateidami į Vakarų universitetus, jie atėjo ieškoti saugumo ir užuojautos, o ne žinių ir kūrybos, dėl to susidūrimas su realybe ir buvo toks skaudus.

„Saugumo paieškos“ iš esmės reiškė štai ką: reikia visada sukurti vaizdą, kad „snaigių“ yra dauguma, visi jie mąsto vienu dažniu, todėl ginčytinoms bei nemalonioms nuomonėms – ne vieta auditorijose. Lektoriams, propaguojantiems dešinąsias, konservatyvias, militaristines, seksistines arba kolonialistines pažiūras kelias į universitetus turi būti užkirstas. Su tokiais lektoriais reikia nutraukti bet kokius kontaktus, o nepasiduodančius – išvyti iš darbo. Tokia studentų pasipriešinimo politika vadinasi „no-platforming“ – neduoti tribūnos tiems, kurie su mumis nesutinka! (Ypač diskusijose apie abortus ir ateizmą, kas yra absoliutus „snaigių“ domenas ir monopolija). Juoba kad kalba eina net ne apie marginalus, žmogėdras ar šarlatanus. Ne, studentai ėmė statyti barikadas, užkertančias kelią į auditorijas šviesuliams, gerbiamiems šviesuliams, geriausiems savo reikalo specialistams. Nes „snaigės“ nenori suprasti tų žmonių, suvokti jų pažiūras, ginčytis su jais, galų gale, tie lektoriai gali sukelti tik nusivylimą pasaulio sandara, o dvasinis komfortas juk yra svarbiau už žinias, ar ne?

Kartais nuo to nukenčia ir patys kairieji – itin didelio atgarsio susilaukė visai nesenas, vasarą vykęs incidentas Evergreeno universitete (koledže) Vašingtono valstijoje, kur biologiją dėstė tūlas Brettas Weinsteinas, už kurį kairesnio žmogaus turbūt išvis pasaulyje nebuvo. Tačiau jam neužteko proto susivaldyti ir išreikšti nepritarimą studentų iniciatyvai „Diena be baltųjų dėstytojų“ („Day of absence“), per kurią koledže galėjo dėstyti ir pasisakyti tik spalvotieji dėstytojai ir studentai (studentai tokia akcija norėjo pabrėžti „svarbią mažumų rolę šalies gyvenime“ ir, beje, oficialiuose Europos Sąjungos dokumentuose terminas „mažuma“ šiuo metu yra keičiamas politiškai korektiškesniu terminu „nedauguma“). B.Weinsteinas neatsargiai prasitarė, kad tokiai akcijai nepritaria, nes tokia iniciatyva konfrontuoja su lygybės principais ir žodžio laisve, juoba kad odos spalva neturi niekam trukdyti nei mokytis, nei dirbti. Tą pačią akimirką prie jo prilipo „rasisto“ etiketė (beje, aktyviausiai prieš jį išstojo būtent baltieji studentai), ir studentai pareikalavo jį atleisti iš darbo. O kai universiteto vadovybė atsisakė jiems paklusti, nelaimingąjį dėstytoją studentai pradėjo persekioti: užrakindavo jį auditorijoje, užblokuodavo jo automobilį, statė barikadas prie jo namų, užpylė jį užgaulių ir grasinančių laiškų lavina. Galiausiai universiteto vadovybė pranešė B.Weinsteinui, kad nebegali užtikrinti jo asmens apsaugos ir išties atleido iš darbo (istorija baigėsi tuo, kad pats B.Weinsteinas kartu su ten pat dėsčiusia žmona padavė universitetą į teismą ir suderėjo nemažą kompensaciją).

Tačiau vien „no-platformingu“ kova neapsiriboja. Burnos yra užčiaupiamos ir mirusiesiems, bandantiems byloti kažkokias tiesas iš kapų. Tai, kad iš pradinių bei vidurinių mokyklų programų bei bibliotekų yra išimamos politiškai nekorektiškos knygos, tai viena, bet pastaruoju metu ši mada apėmė ir universitetus. Klausimas esminis: kas svarbiau – pažinti literatūrą ar išgyventi ne pačius maloniausius jausmus su ja susipažįstant?  „Snaigės“ reikalauja antrojo varianto, ir ką daro dėstytojai ? Žinoma, su tuo sutinka.

Todėl 2016 metais Britanijos universitetuose plačiai pradėta taikyti „įspėjimo apie trigerius“ principas – įspėjimas, kad netrukus bus pateikiama informacija, kuri gali sukelti nepageidaujamus pojūčius. Netgi Oksfordo universitete, galima sakyti, viso pasaulio žinių citadelėje, dėstytojas teisės studentams pasako: „O dabar svarstysime ir gvildensime labai nemalonią bylą, kurioje yra daug lavonų, rasizmo ir homofobijos apraiškų. Todėl prašau studentų, kuriuos tai gali sukrėsti, palikti auditoriją arba klausytis muzikos per ausines“. Žinoma, kas nors gal norite paklausti, kad pasauliui reikalingi tokie švelnūs juristai, ir kaip jie funkcionuos teismo salėse? Gal jie išvis atsisakys dalyvauti bylose, kuriose daug kraujo ir keiksmažodžių? O kaip, beje, elgtis būsimiesiems gydytojams, gavusiems išsilavinimą su panašiais „trigerių įspėjimais“? Nejaugi ir jie galės neteikti pagalbos nukentėjusiesiems, kurių žaizdų vaizdas gali medikus šokiruoti?

Šitų klausimo universitetų akademinis personalas sau nekelia, jiems kur kas svarbiau dabar išvengti incidentų ir teisminių ieškinių. Kuri vos išvengė Mančesterio policija, surengusi antiteroristines pratybas, per kurias menamas teroristas sušuko „Alachu akbar!“. „Snaigės“ tokį pratybų elementą palaikė įžeidžiamu ir vos nesukėlė riaušių šio Angijos miesto centre – policija spėjo laiku atsiprašyti. Iš to ir išvada – verčiau jau nesitepti rankų.

Būtent „snaigės“ sukūrė naujo tipo reikalavimą – „dekolonizuoti švietimą“, naikinant istorinį paveldą, jų manymu, žeidžiantį multikultūrinės visuomenės jausmus. Taip „snaigės“ pernai pareikalavo nuversti Cecilio Rhodeso statulą, nuo 1911 metų stovinčią prieš vieną iš Oksfordo universteto mokyklų (Cecilis Rhodes – odiozinė XIX amžiaus Britanijos kolonijinio amžiaus figūra, Afrikoje nukariavusi ir įkūrusi tokias kolonijas-valstybes, kaip Pietų Rodezija, Šiaurės Rodezija ir Njasalendas, šiais laikais pavirtusias į Zimbabvę, Zambiją ir Malavį, savo statulos nusipelnė už dosnią auką Oksfordo universitetui bei visame pasaulyje seniai naudojamą „Rhodes stipendiją“, kurios dėka, beje, išsilavinimą gavo ir ne vienas JAV prezidentas, pvz., Billas Clintonas). Universiteto administracija studentų spaudimui nenusileido, bet kompromisas buvo pasiektas, pažadėjus, kad prie Rhodes statulos bus pritvirtinta lentelė, paaiškinanti istorinį kontekstą, kodėl ta statula ten stovi… Šis epizodas sukėlė daug visuomeninių diskusijų, ar reikia aplinkoje naikinti viską, kas tik kelia neigiamas emocijas tam tikroms demografinėms-rasinėms-etninėms-kultūrinėms grupėms? Pvz., ar tai reiškia, kad reikia sudeginti kiekvieną knygos viršelį su Hitlerio ar Stalino atvaizdu ant jo? Juoba kad net prestižiniuose JAV universitetuose tokių pavyzdžių apstu – vienas iš Jeilio koledžų yra pavadintas politinio teoretiko John Calhoun, rėmusio vergiją, vardu. O Prinstone yra mokykla, pavadinta pagal buvusį JAV prezidentą Woodrow Wilsoną, kuris garsėjo rasistinėmis pažiūromis…

Vienas mėgstamiausių „snaigučių“ vartojamų terminų – „nuvertinimas“. Jų jausmų gilumas ir pojūčiai yra svarbesni už bet kokią nuomonę, tegu ir profesionalią. Štai tokio požiūrio pavyzdys:

– Oi, kaip pergyvenu! Man įgėlė uodas!

– Tikrai uodas? Ne lokys? Juos lengva sumaišyti…

–  Nedrįskite juokauti apie mano kančią! Nedrįskite nuvertinti mano jausmų!

– Ką gi, patrinkime įkandimo vietą odekolonu…

– Nedrįskite man duoti patarimų, aš jų neprašiau!

– Jei tau taip skauda, kam kentėti? Patrinkime…

– Nedrįskite kaltinti aukos! Aš nekaltas dėl to, kad tapau prievartos ir smurto auka! Mano poelgių nevalia aptarinėti, aš – auka, vadinasi, aš visada teisus!

– Tai ką man tada daryti?

– Suprasti ir užjausti!

Taip, karta, gimusi laukiniame aštuntajame dešimtmetyje, jau nekalbant išvis apie pirmykščius laikus, nėra pajėgi suprasti, kame tragedija, jei kavinėje nėra mėgiamo smučio arba reikiamos „Kombucha“ arbatos rūšies… Jie negali pripažinti žiauria trauma to fakto, kad „snaigutę“ manipuliacija ir apgaule tris metus mokė sėsti ant puoduko, siekdami atimti mėgiamą „pampersą“. Aštuntojo dešimtmečio karta, tapusi „snaigučių“ tėvais, galiausiai suvokė (beje, su dideliu malonumu), kokie niekšai, baisūs melagiai, agresyvūs ir nuodingi šliužai jie buvo, ir kaip jie išniekino savo vaiko kūną ir sielą.

Sociopsichologai ir pedagogai tvirtina: „snaiguolės“ – tai ne kažkoks siurprizas, o tiesiog programuotas ir lauktas „naujosios pedagogikos“  produktas. Taip, „snaigės“ daugiausiai išaugo tose šalyse , kuriose fizinės vaikų bausmės buvo prilygintos nusikaltimui. Juoba kad tokiose šalyse vaikas buvo ir yra maksimaliai apsaugotas nuo visokio diskomforto ir bet kokio blogo aplinkos poveikio. Namai su vaikais virto psichinių ligonių kameromis su guma apmuštomis sienomis. Bet kokio viršnorminio aktyvumo pasireiškimas buvo slopinamas vaistais. Bet kokios sporto varžybos vyksta maksimaliai švelniai, su nepertraukiama specialistų ir medicinine priežiūra. Nes vaiko interesai iškelti aukščiau visko: vaikas yra Dievas ir šeimos karalius. Jam nuolat primenama, kad jis yra pats protingiausias, pats gražiausias, pats mylimiausias ir vertas visa ko geriausio (net dailininko Banksy grafitis su žiurke „Because I am worthless“ iš esmės pašiepia „naujosios pedagogikos“ strategiją). Net jei vaikas elgsis blogai, mama ir tėtė jį mylės visada, ir bet kokiomis aplinkybėmis. „Besąlygiška meilė“ ir „besąlygiškas pritarimas“ – būtent tai yra šiandieninės „tėvų pedagogikos“ alfa ir omega. Gal dėl to JAV pirmą kartą per 130 metų 18-34 asmenims tapo tipiška gyventi su tėvais kur kas mieliau, nei su savo žmona ar partneriu (suprask, išnyko amerikietiškas principas išvaryti iš namų savo vaikus, sulaukusius 18 metų?).

Smurtas ir fizinės galios pranašumas yra naikinami geležiniu įkaitintu žaizdru netgi vaikiškoje aplinkoje. Vaikas nebemato filmukų, kurie gali jį išgąsdinti, o daugelis tėvų atsisako skaityti savo vaikams senas geras knygeles, kuriose nušaunamas tai kiškis, tai pelėda, tai meškai leteną kažkas nukerta, tai karalių pasodina ant kuolo. Pirmenybė teikiama tai vaikiškai literatūrai, kurioje užpykęs ant šeimininko dantų šepetėlis vos nenukrenta nuo stalo – ir tai pavojingiausias veikėjų poelgis visoje knygelėje. Ar kas nors skaitėte nepilnamečių apsaugą reglamentuojančius Lietuvos įstatymus? Deja, ir Lietuvoje draudžiama vaikiškose knygelėse minėti mirtį, sunkias ligas, valkatavimą ir kitus liūdnus šio suaugusiųjų gyvenimo aspektus…

Trumpiau tariant, šiuolaikiniai vaikai yra ne tik apsaugoti, jie yra „persaugoti“. Jie gyvena ir auga absoliučiai nepavojingoje erdvėje, todėl patekę į aukštąsias mokyklas, reikalauja iš jų tokios pat apsaugos, prie kurios yra įpratę jau nuo pat vaikų darželio.

O gal vis dėlto tai yra gerai? Galbūt tai teisinga? Galbūt taip ir turi būti? Galbūt auga pirmoji žmonijos istorijoje neagresyvi karta, kuri galbūt pakeis visą Žemės veidą, paskandins prievartą Letoje, o gyvenimas pagaliau pradės eiti pagal naujus, prasmingesnius įstatymus? Taip, galbūt  mes visi atsisėsime ant „prozako“, bet gal „prozakas“ yra geriau nei „Iskanderiai“? Tiesa, pasaulyje egzistuoja ir kitos kultūros, kuriose vis dar nėra sąlygų „snaigėms“ atsirasti ir egzistuoti, bet gal per kokius 20 metų ir tas kultūras pasieks nenugalimos naujosios moralės normos?

Tačiau tenka pripažinti, kad „snaigės“ yra prievartos priešininkai tik žodžiais. Taip, jie greičiausiai nepuls ginti merginos nuo ją užpuolusių chuliganų, o tiesiog pasitrauks į šoną ir paskambins policijai? Ir tai, beje, yra protingas sprendimas. Ne, „snaigės“ neatsisako nuo prievartos, jie tiesiog deleguoja ją valdžiai, kaip, beje, ir turi būti…

Prievarta, kuri užtikrina jų saugumą – tai graži, teisinga prievarta. Tiesiog ją turi naudoti ir taikyti specialiai apmokyti asmenys, o „snaigėms“ leiskite sėdėti su dviratininko šalmais keleivio kėdutėje su prisegtu saugos diržus. Jau kas kas, bet net asmens laisvė nėra jų prioritetas: vaikai, kuriuos iki keturiolikos metų už rankytės vedžiojo į mokyklą ir niekada nepalikdavo vienų, prie laisvės nėra pripratę. Dar daugiau – jie jos bijo, ypač, kai ta laisve naudojasi, tie, kurių nuomonė nesutampa su „snaigių“ nuomone.

Blogiausia, ką šiuo metu gali sau leisti politikas, aktorius, gydytojas ar rašytojas – tai balsiai ištarti tai, kas gali išgąsdinti „snaiges“. Pavyzdžiui, užtarti D.Trumpą arba Holivudo prodiuserį, suteikusį aktorėms karjeros galimybes „per lovą“, ar pareikšti, kad pasyvus rūkymas niekam nekelia pavojaus, o feministės – durnės. Tiesiog eiti prieš tą kairiųjų ideologiją, kuri jau pusę amžiaus dominuoja europietiškose ir amerikietiškose katedrose, ir kuri tapo „snaigučių“ katekizmu.

Nes kai „snaigėms“ pasidaro baisu, jos vienijasi ir negailėdami energijos kelia pūgą neramumų ir baimės kaltininkui: teisminiais ieškiniais, triuškinančiais straipsniais, tonomis užgauliojančių laiškų, kompanijų, neišmetusių blogiečio į gatvę boikotu. Ir jie tai gali, tai moka, ir žino, kad gali ir moka. Šiandien „snaigutės“, beje, yra pati galingiausia, mobiliausia ir reikšmingiausia viso Vakarų pasaulio diaspora – jėga, kurios jau nebeįmanoma ignoruoti.