„Tai, kas mūsų nenužudo, daro mus stipresniais“, kadaise rašė Friedrichas Nietzsche. Iš esmės šis vokiečių filosofo posakis buvo taikytas patyčias atlaikančiai žmogaus tvirtybei, kurios nepajudina nei priešų, nei saviškių užgaulės ar priekaištai siekiant aukštesniojo tikslo (ir, beje, būtent F.Nietzsche taip pat pirmasis atkreipė dėmesį, kad vyrams kur kas labiau nei moterims patinka ir privalu tyčiotis vienam iš kito).Tačiau, tai, ką XIX amžiaus dainiai laikė išbandymu ir grūdinimu, šiandien pavirto visuomenės stigma, kamuojančia visus jos sluoksnius ir narius.

Lietuvos žmonės dabar yra neva tai labai susirūpinę patyčių klestėjimu vaikų darželiuose ir mokyklose. Tačiau iš esmės patyčios yra visai ne vaikiška pramoga. Tai patvirtins bet kuris, kuris turėjo laimės pabuvoti bet kuriame hierarchiniame kolektyve, tokiame kaip korporacija, kariuomenė, kalėjimas ar vienuolyne. Nes patyčios (arba „bulyingas“, kalbant tarptautine terminologija) – terminas, reiškiantis asmens persekiojimą būtent kolektyve. Žinoma, suaugusiųjų kolektyvuose retai apspjaudoma popieriaus gumuliukais ar į plaukus įsegama kramtoma guma (nors ir ten visko atsitinka), tačiau būti patyčių objektu tarp suaugusiųjų ne ką ne linksmiau, nei mokykloje.

Taigi, kodėl patyčios – tokia svarbi žmogiškosios kultūros dalis, kodėl jos būdingesnės vyrams, ir kaip su jomis kovoti?

Patyčių kilmė

Jei turėsite progą ilgiau pastebėti dėžę su kokiais nors mielais gyvūnėliais, pvz., kačiukais arba šunyčiais, greitai suvoksite, kad patyčios – visai ne žmonių išradimas. Gyvūnėliai, kaip ir žmonės, taip pat  nepaliaujamai pramogauja: graužia vieni kitų uodegas, tranko letenėlėmis per snukučius ir kandžiojasi (kartais ir labai skaudžiai). Žvėriukai tokiu būdu mokosi svarbių savo socialinio elgesio funkcijų: apdirba tokius elgesio modelius, kaip „užpulti priešininką“, „ginti teritoriją“ ar „persekioti grobį“. Nuosavos „seserys“ ir „broliai“ – puikūs treniruokliai tokiems pratimams, juoba kad visa tai daroma atsipalaidavus: žvėriukų nagai įtraukti, žandikauliai atpalaiduoti.

Tačiau lygiagrečiai tokioje pusiau linksmoje aplinkoje netrunka atsirasti ir aiški hierarchinė piramidė: visiems greitai tampa aišku, kas čia stipriausias, įžūliausias ir ištvermingiausias, su kuo verčiau nesusidėti, o ką galima žeminti ir be jokių ceremonijų nustumti nuo dubenėlio su pienu. Suaugusiųjų gyvūnų tarpe toks elgesys būna dar žiauresnis, nors, kai tai vyksta tarp tos pačios rūšies atstovų, beveik visada tai yra tik žiaurumo imitacija, vis dėlto leidžianti greitai nustatyti gaujoje egzistuojančias roles ir vaidmenis.

Žmonių aplinkoje viskas vyksta panašiai. Mes naudojame minimalizuotą arba imituojamą prievartą ten, kur nesiruošiame naudoti tikrosios. Norint išreikšti nepasitenkinimą kolegos veiksmais ar atliktu darbu, juk nebūtina jį virti smalos katile – užtenka juokais pagrasinti jam kumščiu. O vietoje to, kad nuskalpuotumėme priešą, mes jam duodama pravardę, pvz., „tas ryžas bybys iš šeštojo aukšto“, ir mums to užtenka. Kam pjauti nevykėlį, jei užtenka įspjauti į jo sriubą?

Patyčios įvairiomis formomis klesti ir netgi tose socialinėse grupėse, kuriose yra visiškai eliminuota formalioji prievarta – pavyzdžiui, didelių korporacijų ofisuose. Vakarų pasaulyje su patyčiomis bandoma kovoti, savaime suprantama, tačiau pasirinkus labai jau netinkamą ginklą – elgesį reguliuojančias normas ir įstatymus, kurie, tiesą sakant, atrodo gana kvailai ir nepatraukliai. Ko verti nurodymai, draudžiantys vartoti pavardes ir sutrumpintas vardų formas, bet kokius komentarus apie bendradarbių išvaizdą ir aprangą, bet kokius fizinius kontaktus, išskyrus rankos paspaudimą prieš prasidedant deryboms ir pan.?

Patyčios tai ar ne patyčios?

Kaip bebūtų keista, bet žiauriausi patyčių šaltiniai – draugai. Patys juk žinote – niekas pasaulyje neišdrįsta pasakyti tokių baisių ir užgaulių dalykų, kaip tai daro vienas kitam artimiausi žmonės. Draugiškos pašaipos, juokeliai, šposai, kurie daro vyrišką draugystę (ypač tarp jaunų žmonių) tokia spalvinga ir linksma – paplitęs reiškinys visose Vakarų kultūrose. Jei kas galvoja, kad tokios pašaipos yra laukinių genčių ar mažaraščių darbininkų iš priemiesčių pramoga, tepaskaito Viktoro Hugo ar PG Wodehouse knygelių apie jaunų anglų aristokratų kasdienes pramogas – apie tai, kaip anie negalėjo ramiai užmigti, nepadėję savo geriausiam draugui po pagalve kokios nors gyvos gyvatės. Galima prisiminti ir viduramžių kinų siucajus ar žydų rabinus, kurie, pavargę nuo protingų traktatų skaitymo, mozojo vienas kitą uogiene arba spendė sudėtingus košmariškus spąstus su velniais ir dvasiomis bei tamsoje pakabintais puodais, į kuriuos turėjo atsitrenkti mirtinai išgąsdintas draugas.

Prancūzai tokį elgesį XIX amžiuje vadinoje „harcèlement amical“ („draugiška kiaulyste“, reiškiančia paprastą familiarumą, peraugantį į abipusį įžeidinėjimą, kaip neatsiejamą lengvo pokalbio elementą). Tokios „draugiškų patyčių“ formos – ypatingai svarbus vyriškos draugystės elementas. Taip mes tikriname savo draugus, jų ištvermę, šmaikštumą, sąmojingumą, atkaklumą, ištikimybę, pasiruošimą neformaliems kontaktams ir t.t. Tačiau geras draugas visada žino savo draugų kantrybės ribas, kurias peržengęs, kaip paprastai, prašo atleidimo.

O štai tikrosios patyčios niekada nėra paremtos nei draugiškumu, nei „puolėjo“ pasirengimu gauti atkirtį: patyčios yra visada agresija, netgi ir tos, kurios iš pirmo žvilgsnio yra visiškai nekaltos.

Patyčių metodai:

Verbalinės (Žodinės)

Pravardės, grasinimai, keiksmažodžiai, užgaulios pastabos ir komentarai, aštri ir niekuo nepagrįsta kritika, švilpimas, juokas ir ypač „perdimą“ imituojantis garsas – tai vis žodinės (tiksliau, verbalinės) patyčios. Kai kurie juristai ir psichologai prie verbalinių patyčių priskiria ir pokalbius, kurie gali užgauti jausmus tų, kurie atsitiktinai tuos pokalbius gali išgirsti, pvz., nuplikę, stori ar šiaip negražūs žmonės. Beje, netgi striptizo šokėjos formų aptarimas gali būti vertinamas kaip patyčios moteriškos lyties atžvilgiu – viena tokia šokėja Londone 2012 metais teismo sprendimu susižėrė net tris milijonus svarų iš jaunų bankininkų, kurie užgauliai vertino jos pasirodymą.

Fizinės

Tai nebūtinai yra trankymas portfeliu per galvą ar pliaukštelėjimas delnu per šikną, aptemptą dailiu sijonu. Juristai fizinėmis patyčiomis yra linkę laikyti bet kokį nepageidaujamą prisilietimą, pvz., sukinėjant pašnekovo švarko sagą, pataisant jo/jos šukuoseną, plekšnojant per petį ir imtynininko veiksmu suspaudus jo galvą po savo pažastimi kaip pasisveikinimo formą. Patyčininkai kaip paprastai nesupranta, kokios jiems gali kilti pretenzijos: juk jie tiesiog juokavo, mankštinosi, imitavo imtynes! O štai patyčių auka, atvirkščiai, teigia, kad jautėsi pažeminta, sutrypta ir išvis tokiu elgesiu paniekinta. Be to, fizinės patyčios taip pat reiškia aukos daiktų naikinimą ir gadinimą (kad ir suėdant jo atsineštinius pietus iš bendro kompanijos šaldytuvo).

Ignoruojančios

Mokykliniai „boikotai“ ar kalėjimuose paplitęs draudimas „normaliems bachūrams“ bendrauti su „gaidžiais“ – irgi patyčios. Kaip paprastai, agresoriai negirdi nei aukos kreipimosi, nei jos žodžių, o dar blogiau – trukdo jos bendravimui su kolektyvu, skleisdami apie ją bjaurius gandus ar, pvz., įvairiomis dingstimis nusivesdami jos pašnekovus. Žinoma, tai gali atrodyti kažkoks labai jau moteriška patyčių forma, tačiau toks elgesys yra būdingas ir vyrams.

Asmeninės

Jei vaikiški kolektyvai dažniausiai tyčiojasi vieningai pasirinkdami auką ir ją terorizuodami visa klase, tai suaugusieji labiau taiko individualų fokusavimą. Praradęs kam nors palankumą, agresorius gadina tokiai aukai gyvenimą smulkmenomis ir metodiškai, neįtraukdamas į tokį procesą kitų kolegų, todėl aukos pasipiktinimas ar nustebimas dažniausiai kolektyve yra suprantamas kaip paranoja. „Tau tiesiog taip pasirodė! Kšyštofas – normalus čiuvakas, ko jam tau į kavą druską pilti? O tavo parengtas projektas išties silpnas, Izidoriau, ir Kšyštofas tiesiog pasakė tai, ką galvoja…“ Bet kuriuo atveju, suaugusiųjų tarpe grupinės patyčios – taip pat ne išimtis, ypač jei jos yra:

Organizuotos iš viršaus

Autoritarinis viršininkas, įpratęs valdyti kolektyvą principu „skaldyk ir valdyk“dažnai gali tapti aukščiausios klasės agresoriumi. Žinoma, tokioje kompanijoje netrunka atsirasti „favoritų“ ir „atstumtųjų“ statusai, pataikavimo, skundų, totalinės neteisybės ir nepaskelbtų karų atmosfera. Toks viršininkas, kaip paprastai, turi vieną ar du darbuotojus, ant kurių siundo likusius kolegas, paversdamas tuos atpirkimo ožiais, kaltais už visas kompanijos negandas.  Tie „kaltieji“ darbuotojai visada dėl visko yra kalti, jų pasiekimai – juokingi, jų idėjos – baisios, ir būtent dėl jų kolektyvas negauna premijų. Tokios patyčios dažniausiai atsiranda uždaruose kolektyvuose, tipo, vienuolynuose, kalėjimuose ar karinėse bazėse, iš kurių auka negali pabėgti. Tačiau tokius pat viršininkų tipus galima sutikti ir visai pasaulietiškose institucijose – universitetuose, teatruose, muziejuose.

Gyvatės ar krokodilai?

Vyrai ir moterys patyčias vertina labai skirtingai, ir tas požiūrių skirtumas pastebimas jau tarp 12-13 metų amžiaus paauglių. Taip, mergaitės rečiau patiria įniršio ir agresijos priepuolius. Be to, jos iš esmės neigiamai vertina visas draugiškų patyčių formas, išskyrus pačias švelniausias. Bendraudamos su savo draugėmis, mergaitės yra išskirtinai ceremoningos ir geranoriškos, „pasišpilkavimai“ mergaičių tarpe yra kur kas mažiau agresyvūs, fiziniai kontaktai neimituoja jokių imtynių ir fizinės kovos formų. Tačiau manyti, kad moterys – tai jau tokie angelėliai, kurie niekada nežemina silpnųjų ir kažkuo išsiskiriančių – neteisinga ir neverta. Tiesiog mergaičių patyčios yra kitokios. Jų verbalines patyčias sudaro gandai ir šmeižtas, o labiausiai jos mėgsta ignoravimo/boikotavimo formą. Juoba kad, sociologų duomenimis, moteriškuose kolektyvuose patyčios yra kur kas labiau paplitusios, nei vyriškuose, ypač jei jos yra „organizuojamos iš viršaus“.

Kaip elgtis patyčių aukai?

Geriausias patarimas – tokia netapti. Žinoma, kas nėra taip jau paprasta, nes auka tampama dažniausiai visiškai atsitiktinai. Būtent todėl asmenys su išskirtinu elgesiu, apranga ar šukuosena kur kas labiau nei kiti rizikuoja susilaukti neigiamos aplinkos reakcijos, nors ir bendra atmosfera pačiame kolektyve taip pat yra svarbus faktorius. Nepilnametės aukos tėvai dažniausiai sprendžia šią problemą tiesiog keisdami mokyklą, tikintis, kad naujoje vietoje patyčios tiesiog neatsinaujins. Bet tai rizikinga, ir gali turėti netgi atvirkštines pasekmes: viename kolektyve mylimas ir gerbiamas asmuo kitame gali tapti visų niekinama išgama.

Nebūk agresyvus, nenuliūsk ir neapeliuok į agresorių sąžinę

Bet kuris agresorius mėgsta aukos emocijas, kad ir kaip jos bebūtų išreiškiamos – skundais, apmaudu ar įniršiu. Kuo aktyviau tu reaguosi į patyčias, tuo įdomiau bus tave baksnoti pagaliu. Pašaipų ir smulkių iškadų ignoravimas dažniausiai savaime išsprendžia visą problemą, kaip sakoma, „didžiausia paslauga, kokią Tu gali padaryti chamui – tai sureaguoti į jo išpuolį“. Jei mokytojas randa smeigtukus savo kėdėje ir pradeda dėl to svaidyti žaibus  mokytojų susirinkime, reikalaudamas nubausti kaltuosius, jis pats gali lengvai tapti kitų mokytojų patyčių objektu. Tačiau, jei, gūžtelėjęs pečiais, tas pats mokytojas paniekinančiai pasakys „ojojoj, kaip juokinga – tikras impotento vertas pokštas“, pats išdaigos iniciatorius supras, kad bajeris neišdegė, ir daugumoje atvejų tiesiog nurims. O galima tiesiog iš to pasijuokti kartu su vaikais. Toks elgesys iššaukia kolektyvo simpatiją, tačiau tuo pačiu kelią ir riziką pabandyti tą patį mokytoją pažeminti nauja išdaiga.

Netapk juokdariu

Jei žmogus mėgsta juoktis iš savęs ir mielai kviečia aplinkinius tame dalyvauti, tai jam arba išties patinka toks požiūris, arba jis vieną dieną supras, kad tapo bokso kriauše visam kolektyvui. Būtent juokdariai ir linksmuoliai dažniausiai tampa žiauriausių patyčių aukomis, ypač kai jie pabando atsisakyti tokio amplua. Tačiau tokios problemos išvengti galima, žiūrėk žemiau:

Būk stiprus fiziškai, arba bent jau tokiu atrodyk

Reikalas ne tame, kad žmonės bijos tavo įniršio, ir tu išties jiems išmalsi dantis. Tiesiog labai fiziškai stiprūs žmonės mažiau erzina aplinkinius ir kelia ne tokį jau didelį norą juos paspirti. Taip, tai ta pati biologija – pasąmoninis noras apsaugoti savo dantis, ir dėl to nerizikuoti abejotinomis išdaigomis.

Nebandyk susidraugauti su „karaliais“ ir „karalienėmis“

Bandymas įtikti vietiniams lyderiams – bloga idėja. Iš naujoko tik to ir telaukiama: toks apgailėtinas bandymas prisišlieti iššauks panieką – tiek agresorių, tiek aplinkinių, ir tavo statusas ilgam nukris „žemiau plintuso“, kaip sakoma. Verčiau jau susirask sau draugų iš tų, kurie stovi nuošalyje. Jei kolektyve yra žmonių, kurie tau patinka, ir tu jiems patinki, patyčios tampa mažiau sekinančios, juoba kad ir agresoriams yra lengviau persekioti vienišius, nei turėti reikalų su opozicine grupe.

Tačiau… Jei iš tavęs vis tiek žiauriai tyčiojasi –

Bėk. Negalvok, kad jie yra kvailiai ir sociopatai. Greičiausiai tokiu esi tu pats. Ir jei nenori keistis ar tobulėti, žinok, patyčios suaugusiųjų tarpe – ne juokas, ir jos gali priversti tave iki didžiausių nervinių priepuolių. Lyg tarp kitko žinok – dauguma „spontaniškų“ žudikų, kaip paprastai, buvo patyčių mokyklose ar darbe aukos.

Na, ir tu pagal galimybes nieko neterorizuok net pačių juokingiausių psichų, kurie tiesiog prašyte prašosi gauti pendelį.

Kaip atskirti draugiškumą nuo patyčių?

Tai, žinoma, nėra taip jau paprasta. Vienok, žinok, kad draugiškumas turi tam tikrus simptomus, kurių neturi patyčios:

Lygiateisiškumas – po to, kai draugas pavadino tave „raudonšikniu pavianu“, tu jam gali atsakyti, kad jis yra „šlykštynė, į kurią vien pažiūrėjus norisi vemti“ – ir jis tai priims kaip duotybę.

Jautrumas – jūs galite rimtai pakalbėti apie svarbius tau dalykus, ir tuo momentu jis nežvengs ir nejuokaus. Bent jau pabandys to nedaryti.

Pasitikėjimas – jis gali apgaubti tave šlapiu rankšluosčiu ir švelniai pabučiuoti, bet niekam apie tai nepasakos, jei tu paprašysi tai laikyti paslaptyje.

Pagalba – partrenkęs tave ant grindų ir sulaužęs tau koją, jis  ne tik lankys tave ligoninėje, bet ir priglaus pas save tavo katiną (o tavo merginos – ne).

Ribos – yra dalykų, apie kuriuos jis niekada nejuokaus, nes žino, kad tai tave skaudina. Net tada, kai jis žino gerą bajerį apie plikius…