Pademonstruoti panieką vartotojiškumui ir paspirti jį koją savo pareiga laiko ne tik kiekvienas šiuolaikinis pranašas ar žurnalistas, bet ir kiekvienas krovikas ar sportininkas. Kiekvienas XX amžiaus mąstytojas negailestingai kritikavo „miesčionis vartotojus“ ir be paliovos ieškojo kirminų sultingame raudonšoniame obuolyje. Netgi komunistai, žadėję ateityje neįtikėtiną perteklių visko, visgi tą ateitį paišė kažkaip nelabai tvirtai ir miglotai: pagal jų teoriją piršosi išvada, kad ateityje visi tarsi tiek visko turės, kad jau niekam nieko nebereikės. Bet kuriuo atveju, visi žinojo – vartotojiškumas yra Blogis, su kuriuo reikia kovoti.

Tik štai, jei paklausi savęs „kodėl?“, pasirodys, kad atsakymas nėra toks jau paprastas („naikina dvasingumą ir bukina žmones“ – jau truputį per senas argumentas, atsiduodantis 1994-aisiais). O dar geriau įsigilinus, galima netgi suvokti, kad vartotojiškumas gali mums ir visai gerai pasitarnauti.

Taigi, pabandykime pasiaiškinti, iš kur atsirado tas vartotojiškumas, ir ką jis iš esmės reiškia.

Pradžiai, suvok tą paprastą faktą, kad dar prieš milijonus metų žmonija, netgi dar nebūdama žmonija, siekdama egzistuoti, jau turėjo poreikius – viskam. Netgi geriausiuose to meto Žemės vietose kildavo sausros, užeidavo neviltį varantys lietūs, o ir žuvys kažkur pasitraukdavo. Šaltis, karštis, ligos ir nuolatinis badas (arba bent jau nepriteklius) buvo absoliutinės kasdienio gyvenimo normos. Mūsų protėvių gyvenimo trukmė buvo neilga, o tie nedaugelis laimingųjų, kuriems pavykdavo pasiekti brandaus – 40-50 metų amžiaus, nelabai pajėgdavo patys apsirūpinti maistu ir jų išgyvenimas priklausydavo tik nuo aplinkinių malonės.

O malonė tais laikais buvo dalykas trapus ir nepatikimas. Kai XVIII-XIX amžiaus džentelmenai-archeologai pradėjo atkasinėti pirmykščių žmonių kapavietes, juos sukrėtė rasta dailiai apvalgytų žmonių kaulų gausa. Kanibalizmas, pasimėgavimas lavoniena beigi savo nuosavų vaikų rijimas buvo gana banalus ir paplitęs reiškinys (lig tol buvo manoma, kad ši nuodėmė būdinga tik laukinėms kai kurių pasaulio regionų gentims, kurių, tuometinių džentelmenų požiūriu, gerai pagalvojus, išvis net neverta laikyti žmonėmis).

Kanibalizmas išnyko tik su žemdirbystės atsiradimu – nors link katilų su lavoniena žmonija sugrįždavo gan lengvai: ar per XIII amžiaus badmetį Europoje, ar per holodomorą Ukrainoje, ar po lėktuvo katastrofos Anduose 1972 metais.

Tačiau šis pirmas žingsnis į vartotojišką visuomenę – žemdirbystės sistemų susikūrimas, sąlygojęs atsiradusias maisto atsargas, ženkliai pakeitė patį žmogų. Žmonės nustojo valgyti savo vaikus, žudyti senukus, atsirado netgi pirmąsias moralines dilemas sukeliantis perteklius: gimdyvės, pavyzdžiui, liovėsi laikiusios placentą specialiąja Dievo dovana, grąžinančią jėgas moteriai po gimdymo (paprotys prisiliesti prie placentos šaukšteliu kai kurios kultūrose visgi išliko, bet tik kaip prietaras).

„Ar nuo to pertekliaus nukentėjo žmonių dorovė?“ – Tau spręsti. Bet tai, kad taupumas ir saikas, kaip sąlyga išgyvenimui tapo naujos dorovės pagrindu – tai faktas. Daugelį tūkstantmečių šios abi savybės buvo laikomos aukščiausiomis žmogaus vertybėmis. Ir, beje, jos tarnavo ne vien jo asmeninei gerovei, bet ir visos visuomenės klestėjimui.  Jei tu pernelyg daug valgai – atimi valgį iš kito. Jei pameti savo marškinius,  vadinasi, kažkam neužteks lino ir vilnos apsisaugoti nuo šalčio ar Saulės. Tu nešioji auksines apyrankes – bet juk galėtum jas parduoti ir pavalgydinti alkanuosius savo mieste? (Mintis apie tai, kad auksas yra nevalgomas, o jo egzistavimas ar trūkumas ant tavo rankų dar nepadidina duonos kiekio sandėliuose, buvo pernelyg sudėtinga, taigi, kaip paprastai, iki jos buvo neprieinama).

Tačiau, netgi pačiais vargingiausiais metais egzistavo ir kai kurių gėrybių perteklius, o ir nerūpestingas elgesys su jomis buvo visai priimtina norma. Pvz., smulkios keramikos gausa sąlygojo tai, kad ji buvo laikoma kažkuo šiek tiek vertingesniu už molį, iš kurio buvo pagaminta, ir jokiame senoviniame traktate nėra net užuominos apie tai, kad su moliniais indais reikia elgtis atsargiai ar pagarbiai. Tačiau čia atsiranda toks nedidelis psichologinis paradoksas – žmogus, besinaudojantis moliniais indais, buvo laikomas taupumo etalonu, skirtingai, nei turtuolis, valgęs ir gėręs iš varinių indų (kurių priežiūros patarimams senovės išminčiai jau visgi skyrė nemažai laiko, energijos ir resursų).

Mat, mes kaip žmonės tiesiog neturime kitokios taupumo kultūros ir tradicijų. Mes kaip matematinę aksiomą priimame tai, kad „geras žmogus“ turi saikingai valgyti (vartoti) ir pasižymėti abejingumu materialiosioms vertybėms. Saikingumas ir taupumas (pavirstantis gobšumu ir šykštumu) buvo smerkiami tik tada, kai įgydavo labai jau absurdiškas formas, pvz., jei žmogus pradėdavo marinti badu savo tarnus ir giminaičius, o pats miegodavo ant maisto ar aukso prikimštų skrynių – senovėje tai jau buvo laikoma antivisuomenišku elgesiu. Bet štai įvaizdis išminčiaus, išdalinusio savo turtą aplinkiniams, gyvenančio statinėje ir mintančio trimis plutelėmis per dieną – nuostabus bet kurios religijos idealas. Ir, jei prie viso to jis dar taupo vandenį ir muilą – dar geriau, nes kas ženkliau gali pabrėžti asmens šventumą, nei po jo kūną ropinėjančios utėlės?

Ir, žinoma, kiekvienas senovės žmogus privalėjo triūsti  prakaitu apsiliejęs. Kas nedirba, tas nevalgo! Gera žmona atsikels ryte anksčiau už visus ir visą dieną plušės rankų nenuleisdama, o jos vyras visą dieną mojuos kirtikliu anglies šachtoje. Nes, jeigu nedirbi tu, vadinasi, kažkas vietoje tavęs turi „pachalinti“, sėti, pjauti, kariauti, valdyti, gaminti ietis ir ręsti obeliskus. O tai jau nesąžininga! Darbo visiems ir kiekvienam būtinybė buvo labai akivaizdi, o ir buvo laikoma tokia pat natūralia duotybe, kaip vandens šlapumas ar liepsnos kaitra. Taigi, vyro ir moters meilė skaniam maistui, smagiam laisvalaikiui, gražiai aprangai, jaukiems namams, minkštoms lovoms ir įmantriems žaislams, nors faktiškai ir buvo visuotinė bei gana natūrali, tuo pačiu buvo laikoma ir gėdinga nuodėme, bent jau moralistų akyse.

VELTĖDŽIAI PAGAL SAVO STATUSĄ

Ta proga garsus XVIII amžiaus filosofas Žanas-Žakas Ruso (Jean-Jacques Rousseau) rašė, kad vienintelis prasmingas žmogaus užsiėmimas – tai auginti sau duoną (kaip, beje, ir Biblijoje parašyta). Bet, kad ir kaip mielai tai beskambėtų, buvo užmiršta viena įdomi aplinkybė. Dirbti – nuostabu, tačiau malonumą kiek apkartina tas paprastas suvokimas, kad darbo vietų kiekis šiame pasaulyje yra ribotas. Dar senovės Egipte (su jo derlinga Nilo delta) paaiškėjo, kad vienas žemdirbys gali išmaitinti dešimt žmonių, ir problema ne ta, kas dirbs, bet tai, ką dirbs. Juk neatvarysi kiekvienam valstiečiui dar dešimt žemdirbių dirbti tą patį žemės sklypelį – stumdymosi ir betvarkės bus daug, o štai naudos iš to – nedaug.

Amatininkai taip pat nesiskundė darbo rankų trūkumu, intelektualų irgi buvo pilnos pakampės, kariuomenė buvo sukomplektuota, o štai likusiems žmonėms visgi reikėjo sugalvoti kokį nors užsiėmimą. Kai kurios antropologų ir istorikų versijos teigia, kad grandiozines Egipto statybas sąlygojo tai, kad derlingoms karalystėms žemėms apdirbti užteko pernelyg mažai darbo rankų, kurios galėjo išmaitinti pernelyg daug žmonių, kuriems taip pat reikėjo suteikti galimybę užsidirbti ir suvokti gyvenimo prasmę. Tuometinio Egipto ekonomika buvo tokia, kokią mes esame įpratę vadinti komandine-administracine, ir faraonai buvo priversti įsipareigoti įdarbinti tūkstančius darbininkų. Būtent todėl mes šiandien turime Cheopso piramidę, sfinksus ir kitas dideles turistines įžymybes.

Bet ir tose kitose pasaulio vietose, kur žemės buvo nederlingos, o badas užklupdavo kur kas dažniau, darbo rankų dažniausiai netrūkdavo. Trūkdavo dirbamos žemės.

Ir nebuvo įmanoma auginti amatininkų skaičiaus iki begalybės: pernelyg mažas buvo suvartojimas, pernelyg lėta ir vienetinė – gamyba. Bedarbystės problemą žmonijai teko spręsti praktiškai visais laikais ir visose epochose. Taip atsirado žemvaldžiai, gyvenantys iš procentų, taip atsirado gausybė vergų, o po to ir tarnų, kurių du oriai išpūtę važinėdavo stovėdami karietų užpakalyje, o trečias blizgindavo tos pačios karietos misingines rankenas, o ketvirtas plaudavo karietos šonus, o penktas… O šeštas… Taip atsirado platus valdininkijos sluoksnis, ir, svarbiausia, santykinai laisvų džentelmenų klasė, kuri galėjo skirti laiką golfui, auginti tulpes, kurti evoliucijos teoriją ir projektuoti garo katilą.

Ir kai tie katilai buvo išrasti, jie palindo po tų pačių džentelmenų balnais, nes prasidėjo pramoninė revoliucija – su visa puokšte atitinkamų pasekmių. Ir svarbiausia iš jų – naujo tipo prekių ir paslaugų atsiradimu, o taip pat ir gausybe darbo vietų – žmonėms visų lyčių ir bet kokio išsilavinimo. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje tarnai buvo atleisti, dvarai pavirto sanatorijomis – ir žmonija pradėjo gaminti. Ne, netgi ne taip. Kur kas pakiliau ir reikšmingiau – GAMINTI.

PERTEKLIAUS ERA

„Žalioji revoliucija“ išsprendė ir žemės derlingumo problemą – šiandien mes išgauname 50-100 kartų daugiau derliaus iš vieno hektaro, nei prieš 150 metų. Taip taip, visi tie GMO, nitratai, fosfatai, herbicidai ir pesticidai, konservacija, mechanizacija ir pramoninis apdirbimas… Šiandieninėje planetoje badas ištinka tik tas vietas, kurios susijusios su rimtomis geopolitikos arba logistikos problemomis, o iš esmės dabartinis žemės ūkio gamybos lygis įgalina kaip nors prasimaitinti mažiausiai 40-50 milijardų žmonių, ir tai turint omenyje, kad tik 4-5 procentai iš jų būtų tiesiogiai susiję su žemės ūkiu. Russo rūko savo iQOS kampe…

Bet kuris pasaulio žmogus, nors savaitę padirbėjęs gerai organizuotoje šveicariškoje pieninėje ar amerikietiškoje kukurūzų fermoje, amžiams atsikratys to keisto stereotipo, teigiančio, kad „auksinio milijardo“ gerbūvį lemia likusių pasaulio milijardų skurdas ir vergiškas darbas. O dar jis gali pažvelgti į ekonominę statistiką ir ūmiai suvokti, kad didžiausios eksportuotojos pasaulyje yra būtent to „auksinio milijardo“ šalys. Jos su malonumu gamintų dar daugiau sūrių ir kukurūzų, jei ne vyriausybės, priverstos mažinti jų gamybą dėl tų pačių produktų pertekliaus.

O kalbant apie nemaistinius gaminius, prieš mūsų akis atsiveria tikra Šambala! Nes iš principo, šių laikų gamybos neriboja niekas, išskyrus dvi „kliūtis“. Tai – idėjų naujiems vartojimo būdams trūkumas, o ir pačių vartotojų trūkumas. Nes, kaip sakoma, nebeliko problemos, kaip pagaminti, beliko problema, kaip parduoti…

Nes visko mes turime per akis, ir visų pirma, ypač daug (linkėjimai Russo!) – būtent darbo rankų. Iki 10 procentų darbingų, norinčių dirbti Žemės gyventojų kasdien niūriai masturbuojasi savo lovose, nes neturi, ką veikti. Mažiausiai tiek pat pasaulio žmonių trina kelnes dirbtinai jiems sukurtose darbo vietose, ir jų išlaikymas valstybei atsieina brangiau, nei tiesiogiai mokėti jiems bedarbio pašalpas. Jei prie tų žmonių pridėti dar ir asmenis, gyvenančius iš įvairiausių formų dividendų, namų šeimininkes, dirbančiuosius sutrumpintą darbo dieną, gyvenančius ant savo žemės, ir ypač neefektyviai ją išnaudojančius, ir t.t, mes greitai suvoksime, kad tikroje gamyboje pilnavertiškai dalyvauja mažiau nei pusė darbingų pasaulio gyventojų. Ir nieko su tuo nepadarysi. Jei žmonijai reikia vos vieno milijono guminių geltonųjų ančiukų per metus, ir ji visai nenori apsikarstyti tais ančiukais nuo galvos iki kojų, galima iki išprotėjimo stovėti prie staklių, pūslėtomis rankomis štampuojant tuos pačius ančiukus – susilauksi tik įmonės žlugimo. Deja, žmogus turi tik vieną burną, į kurią galima prikimšti maisto, viso labo dvi kojas, ant kurių galima užmauti kelnes, tik dešimt pirštų, su kuriais jis gali žaisti tais ančiukais savo vonioje. Tiesa, žmogui niekada nepakanka nematerialiųjų paslaugų (bet apie tai kiek vėliau).

Ir, jei žvelgdami į likusią planetą, mes vis dar joje nematome visuotinio gėrybių pertekliaus, tai „auksinio milijardo“ šalyse jis jau yra. Štai tai ir verčia tų šalių mąstytojus mušti varpais, svaigstant apie milžinišką „vartotojiškumo problemą“, iškreipiančią šiuolaikinio žmogaus vertybių suvokimą. O tų šalių, kurioms truputį mažiau pasisekė su istorija ir politika, mąstytojai  labai jau retai svarsto apie jaunimo dvasingumo koroziją. Juos kur kas labiau jaudina išsišovę to paties jaunimo šonkauliai, o tai pat ir tai, kad tas jaunimas visiškai nepažįsta abėcėlės, nemoka daugybos lentelės ir yra pasirengęs parduoti savo kūną už šokolado plytelę…

BODRILJARO KONFLIKTAS

1970 metais pasirodė ir pasaulį sukrėtė prancūzų sociologo-filosofo Žano Bodriljaro (Jean Baudrillard)knyga „Vartotojiška visuomenė, jos mitai ir struktūra“ (taip pirmą kartą buvo paminėtas šis terminas „vartotojiška visuomenė“). Jos skaityti visai nebūtina, nes, nepaisant jos įžymumo, epochiškumo, intelektualumo, įtikinamumo, ji iš esmės pateikia tris išvadas:

  1. Prakeiktieji kapitalistai visus apgaudinėja, gena į kreditų pinkles, versdami pirkti visokį šlamštą, o patys tunka mūsų streso ir liūdesio.
  2. Viskas pasaulyje dabar parduodaa, nieko švento nebeliko.
  3. Na ir kur ta žadėtoji laimė? Kur proveržis? Kur prasmė? – Jūsų klausiu!

Čia ir mes grįžtame prie straipsnio pradžioje iškelto klausimo – tos knygos dėka panieka „vartotojiškumui“ tapo tokia bendrinė, kad mes jau net nebesusimąstome, o iš kur ji vis dėlto atsiranda?

Taip, madingame butike klegančios trys keturios merginos, svarstančios, kokį rankinuką pirkti, gali išvaryti iš proto dvasingą žmogų, užėjusį į tą patį butiką su išimtinai tauriu tikslu – pareikšti panieką materialistiniam pasauliui. Vaizdas, kurį jis mato, visiškai prieštarauja tai tūkstantinei taupumo ir kuklumo kultūrai, apie kurią buvo užsiminta.

Jis mato sočias, „susitvarkiusias“ „pupytes“, kurių turimi finansai įgalina jas pirkti brangias rankines, tačiau jis nemato jų nuopelnų visuomenei. Jis nesupranta, kodėl šios liesos, nenusidirbusios deivės yra pasiruošusios deginti savo gyvenimą, ieškodamos kitokių lūpdažių atspalvių. Jei jis suvokia, kad tos damos visgi dirba, tai jaučia vidinį protestą dėl to, kad jos švaisto pinigus šitiems niekams. Vardan ko visuomenė jas augino, maitino, mokė, rengė? Argi dėl to, kad jos čia klegėtų kaip papūgų kaimenė, kartodamos reklaminius lozungus? Vardan ko vystėsi žmonija? Vardan šimto dantų pastos rūšių – su juostelėmis ir kristalais? Nejaugi tai ir buvo aukščiausias mūsų tikslas?

Prieš 500 metų tos damos nebūtų sukėlusios  niekieno protestų, nes jos būtų pasilenkusios ties kubilais su muilinu vandeniu, adytų skylėtas kelnes ir prašytų išmaldos. T.y., užimtų tą vietą, kurią, pagal jo požiūrį, jos būtų vertos užimti – pagal savo intelektą, auklėjimą ir išsilavinimą. Dabar jos atrodo kaip visuomenės grietinėlė, jos turi daug pinigų, tačiau intelektualiai, rodos, ne kažin ką yra pakilusios virš pirmokių lygio.

Šiandien intelektualas, tas didysis visuomenės progreso šturmanas atrodo ne ką geriau, o, tiesą sakant, dar ir blogiau, nei tie žmonės, kurių IQ koeficientas ne kažin ką lenkia kirmelės IQ. Ir intelektualas periodiškai pradeda dusti, suvokdamas, kad dabar pasaulis priklauso būtent kirmelei. Jai yra kuriami buki filmai, leidžiamos lėkščiausios knygos, leidžiami… o, Dieve! – „jie tai vadina žurnalais“! Su ja, kirmėle, pagarbiai tupėdami kalba politikai, stengdamiesi nevartoti sakinių, ilgesnių, nei trys žodžiai, o savimi patenkinti šliužai ėda hamburgerius, spokso į teliką ir svajoja apie naują „mašiniuką“. O dabar jie dar ir pradėjo rašyti internete, negana to, turi milijonus sėkėjų  – ir tai yra tikras akstinas intelektualui nusipirkti virvę ir nedidelį gabalėlį muilo.

Taip, nusipraususi ir pavalgiusi žmonija visgi netapo niutonų ir einšteinų minia. Kultūra liovėsi būti elitarine, o akademiniams profesoriams tenka gyventi skurde arba gyventi rezervatuose. Bet, kaip sakė vienas pažangus išminčius, kurio pavardę minėti draudžia Lietuvos įstatymai: „vartotojiškumas yra galingas, konservatyviai homeostatiškas, dorovine prasme neperspektyvus. Jis pasiruošęs vėl ir vėl pasikartoti. Bet! Jis saugo laisvę, ir visų pirma – kūrybingumo laisvę. O tai reiškia, kad, blogiausiu atveju, mokslinis-techninis progresas turi galimybę žengti pirmyn, o ten, ateityje, žiūrėk, ir atsiras poreikis ‘Žmogui Išauklėtam’, o tai jau ir nedidelė viltis dorovingumo progresui… Bet kuriuo atveju, iš visų įmanomų ateities pasaulio modelių, Vartotojiškumo Pasaulis yra pats žmogiškiausias. Jis – su žmogiškuoju veidu, jei taip jau norite – skirtingai nuo bet kurio totalitarinio, autoritarinio arba agresyvaus klerikalinio pasaulio“.

BET JUK VISKAS NE TAIP?

Po Rugsėjo 11-osios atakų, Niujorko meras Rudolfas Giulijanis kreipėsi į miestelėnus bei turistus su neįprastu prašymu. Jis prašė, nepaisant sunkaus sielvarto ir gedulo, neatsisakyti pirkimų, apsilankymų restoranuose ir kinoteatruose. Miestui reikėjo prekybinio aktyvumo, jam buvo reikalingos jėgos atsistatyti. Niujorkiečiai tai suvokė, ir keletą dienų leido pinigus kaip pašėlę – kas ypatingai ženkliai papildė miesto iždą ir padėjo Niujorkui susitvarkyti su išorinėmis katastrofos pasekmėmis.

Taip, šiuolaikinė visuomenė yra sukonstruota taip keistai, kad pirkdamas beliašą iš storos ūsuotos bobos, Tu labai padedi tai pačiai visuomenei.

Ir atvirkščiai: tūkstantmečiais garbinamas taupumas, atsargumas ir saikingumas šiandien faktiškai tampa egoizmu. Ypač tai taikoma „premium“ klasės prekėms, kurios ir yra kuriamos tam, kad sąlygotų intensyvią piniginę apyvartą, ir skatintų žmones uždirbti daugiau. Daug daugiau, nei jiems reikia patogiam gyvenimui.

Milijonierius, suplojantis šimtus tūkstančių eurų laikrodžiui, puikiai supranta, kad ir koks gražus jis bebūtų, bet jis rodys tą patį laiką, kaip ir laikrodis už 10 eurų. Bet jis perka brangų laikrodį vien tik santykinį socialinį žymeklį, paleisdamas savo pinigus sukti progreso ratą.

Perteklinė visuomenė, suteikianti galimybę begalei žmonių gauti aukštajį išsilavinimą, naudotis laisvalaikiu ir užsiimti įvairiais, bet nereikalingais išgyvenimui niekalais, tipo, kuriant reklaminius šūkius, studijuojant viduramžių vengrų filosofiją ar paišant naujovišką vantūzų dizainą, jau įrodė savo ypatingą efektyvumą.

Nes niekada dar mūsų planetoje negyveno tiek genijų, kiek dabar. Niekada dar su tokiu greičiu nebuvo daroma tiek mokslinių atradimų, niekada taip greitai nesikeitė civilizacijos veidas. Išvystyta ir įvairoviška gamyba, siekianti patenkinti bet kurį, net patį keisčiausią ar negirdėtą poreikį, tampa geriausiu užsakovu, tobulinant viską bet kurioje srityje. Ir dėl to pas mus atsiranda vis daugiau naujų daiktų, neturinčių materialaus prado. Žaidimai, filmai, knygos, muzika, programos, išsilavinimas, bendravimas, idėjos, koncepcijos, projektai ir brėžiniai – pasaulinio „softo“ gamyba auga eksponentiškai, ypač atsiradus kompiuteriams, mobiliesiems ir Internetui. T.y., šiuolaikinis žmogus po truputį atsisako aktyviai naudoti materialiuosius planetos išteklius, nes jo dėmesys yra labiau skirtas dalykams, kurių neįmanoma netgi paliesti. Maža plastmasinė dėžutė su gabalėliu metalo ir smėlio žiupsneliu gali pakeisti milžiniškas bibliotekas, asmeninį orkestrą, dešimt naminių buities prietaisų, netgi lėktuvus, traukinius bei mašinas (Tu gali pasiųsti savo bobutei sveikinimo atviruką iš Kuala Lumpūro, ir jam nugabenti nebus panaudotas nė vienas traukinys, laivas ar lėktuvas). Ir būtina neužmiršti dar vienos svarbaus vartotojiškos visuomenės požymio: ji labai labai neigiamai vertina karus, prievartą ir žmogžudystę. Nes čia didžiausia vertybė – pats žmogus. Per šimtą metų jam juk galima parduoti tiek pampersų, hamburgerių, videožaidimų, įstatomų žandikaulių ir plastinių operacijų, – ir jokia ideologija ar idėja nepateisins tokio Vartotojo sunaikinimo!

Tai anksčiau valdovai svajodavo apie tai, kaip užimti savo priešų teritorijas, juos sunaikinti arba išvaryti. Šiandieniniai valdovai svajoja įteikti kiekvienam jų po pakelį skalbimo miltelių. Su nuolaida.

O VIS DĖLTO – KAM VISA TAI?

Štai sėdi Tu  toks vienišas, skaitai tai ir jau turbūt daug metų bandai rasti atsakymą į šį klausimą.

Štai tas atsakymas.

Jo autorius – didingas šių laikų matematikas, kibernetikos sukūrėjas Norbertas Winneris, savo knygoje „Valdantis žmogus“ būgštavęs dėl to, kad mūsų, žmonių Visatoje gali laukti dideli nemalonumai, pavyzdžiui, mirtis per neišvengiamą šiluminę katastrofą.

Ir vienintelis mūsų šansas išlikti – tikėtis, kad Protas sustiprės tiek, kad galės paveikti fizikos dėsnius, tiksliau, panaudoti juos teisingai savo ir Visatos interesams.

Todėl tokiam Protui būtina pereiti visus brandos etapus, nepertraukiamai vystantis socialiai ir technologiškai, ir pasiekti tokį progreso lygį, kuris leistų mums tą Visatą visų pirma apgyvendinti, o po to ir suprasti. Kuo blogas tikslas, kai pagalvoji? Ir vartotojiškos visuomenės sukūrimas šiame etape tam pačiam Winneriui atrodė ne vien žingsnis absoliučiai teisinga kryptimi, bet ir neišvengiama mūsų, kaip žmonijos  dabartinio amžiaus pasekmė. Amžiaus, kuriame išgyvenimo problemos jau išspręstos, ir atėjo laikas mokytis sakyti „gū-gū“ ir tiesti rankeles link ryškių žaisliukų, gražių tetų ir saldainių.