XX amžiaus vidurio Prancūzijos aukštuomenės klubuose buvo juokaujama, kad vyro gyvenimas nugyventas veltui, jei niekada nesusilaukei antausio iš moters ar į jos šliūkštelėto gėrimo į veidą. Spjūvis į veidą tačiau dar nebuvo minimas – populiari mirti nuteistų Pasipriešinimo dalyvių priemonė išreikšti panieką mirčiai ir okupantams nebuvo siejama su linksmu šėliojimu ar vyro vardo vertomis iškadomis. O be reikalo. Spjūvis į veidą, kaip ir kitos dvi moteriško pasipiktinimo išraiškos formos kadaise turėjo kitokią reikšmę nei dabar.

 

Juk ne kartą yra tekę matyti kariniuose filmuose, kaip gelbėdami sunkiai sužeistą ir tuoj tuoj sąmonę prarasiantį karį gydytojai gaivina ne pačiais švelniausiais žodeliais, o ir skambiais antausiais? Jau antikos medikai žinojo, kad veidas (ypač skruostai) yra gana jautrios kūno vietos, ir būdas atgaivinti žmogų smūgiuojant į jas buvo visiškai priimtinas ir naudojamas dar žiloje senovėje. Tų laikų filosofai taip pat žinojo, kad žmogaus veidas – dar ir „sielos atspindys“, tikras emocijų veidrodis, ir jiems ryšys tarp vidinės žmogaus būsenos bei veido išraiškos buvo akivaizdus. Todėl bet kokiais būdais kėsintis į veidą buvo laikoma negražiu ir brutaliu aktu. Ir būtent dėl veido atvirumo į „vidinį aš“ visi agresoriai stengiasi išsakyti savo pretenzijas būdami kuo arčiau Jūsų. O senovėje juk dar buvo tikima, kad kiekvienas rankų pirštas turi savo reiškmę. Dešinės rankos smilius reiškė nuodus ir pyktį, todėl ir dabar, kai mes norime kažką aršiai įrodyti artimam savo, bedame jam savo smilių į veidą (beje, taip pat buvo manoma, kad kairės rankos bevardį pirštą su širdimi jungia „meilės arterija – lotyniškai „venus amoris“, – todėl ir vestuvinis žiedas Vakarų civilizacijose yra maunamas būtent ant jo – tiesa, vėliau medicina šį spėjimą paneigė).

 

Taigi, smūgis į veidą visada būdavo ir tebėra skausmingas. Ir dar blogiau tai, kad gavę smūgį į veidą, it kokioje senovėje mes taip pat jaučiamės gavę smūgį į sielą. Ir antausis (tiesa, tik tarp vyrų) minimas jau Senajame Testamente, už jį, suduotą be reikalo netgi buvo numatyta aiškiai apibrėžta bausmė – 10 šekelių.

 

Bet ankstyvaisiais krikščionybės laikais antausis arba lengvas plekštelėjimas per skruostą įgijo naują prasmę, kuri, beje, ir atsekė mus iki mūsų dienų. IV amžiuje per krikščioniškąją konfirmaciją, priimant taip vadinamąjį „brandos sakramentą“, plekštelėjimu per veidą būdavo patvirtinamas žmogaus tikėjimas (skausmas turėjo priminti, kas Jūsų laukia ateityje). Visai įmanoma, kad toks ritualas perimtas iš senųjų laikų žydiškos tradicijos (kuri niekada nebuvo įteisinta judėjiškame gyvenimo įstatyme – halachoje), perduodamos iš kartos į kartą – motinos trenkdavo antausį savo dukroms, kurioms prasidėdavo mėnesinės (tokiu antausiu buvo pažymima ne vien riba, keičianti mergaitės pischologinę ir fizinę būseną, toks antausis simbolizavo gyvenimo sunkumai, kurie nuo tol laukdavo bręstančios mergaitės ateityje). O nuo XIII amžiaus kunigų antausis įgijo dar vieną prasmę – taip buvo įšventinama į „Kristaus karius“ (tai buvo pats Kryžiaus žygių įkarštis), nes toks gestas būtent ir priminė įšventinimą į riterius (ir, beje, Vatikanas tokią antausių praktiką panaikino visai neseniai – tik prieš 40 metų, nes dabartinei bažnyčiai „Kristaus kario“ įvaizdis iš esmės jau nebebuvo reikalingas).

 

Todėl natūralu, kad viduramžiais tarp paprastų žmonių antausis reiškė tik priminimą, ir juo taip buvo siekiama atkreipti dėmesį į kažką svarbaus (prisiminkite sakmėse apie Robiną Hudą aprašytas antausių varžybas). Manoma, kad tokį veiksmą krikščionys perėmė iš germaniškų pagonių tautų, kurioms antausis reiškė susitarimo įtvirtinimą. Tais laikais, kai retas žmogus mokėjo rašyti ar skaityti, o ir rankų vienas kitam dar nespausdavo, tik plekštelėjimas per veidą ir tegalėjo reikšti sutarties patvirtinimą, kitais žodžiais, „neužmiršk, ką mes dabar susitarėme“ (manoma, kad ir dabartinis susitrenkimas iškeltais atvirais delnais, taip vadinamasis amerikietiškasis „high-five“, taip propaguojamas sporto aikštelėse, yra kilęs iš to paties veiksmo). Netgi XI amžiuje, normanams užkariavus Angliją, nieko nestebino nugalėtojų aplinkoje plekšintys antausiai – taip buvo linksmai pabrėžiama „atminti tai, kas dabar vyksta“.

 

Dabar jau kiekvienam žinoma, o ir kartais matoma, kad įšventinimo į riterius ceremonijos metu klūpančiam kandidatui tris kartus buvo ar yra suduodama kardo plokštuma per pečius. Tačiau retas žino, kad tai nebuvo lengvas trinktelėjimas, kaip tai daro Anglijos karalienė šiais laikais. Viduramžiais kardu per pečius buvo tvojama labai stipriai – nes tai reiškė, kad „čia svarbi ceremonija, neužmiršk niekada, kuo dabar tampi“ (vokiečių kalboje „įšventinti į riterius“ sakoma “zum Ritter schlagen” – o paskutinis žodis reiškia “trenkti”, taigi, pažodžiui, “ištrenkti į riterius”). Bet dar mažiau yra žinomas faktas, kad kandidatui į riterius senovėje taip pat buvo trenkiama ir per veidą – kumščiu arba plaštaka (ir tai buvo daroma nuoširdžiai, dažniausiai išverčiant kandidatą iš kojų, nors ir kaip tas būtų smūgiui pasiruošęs). Iš esmės tai buvo paskutinis žeminantis veiksmas, į kurį būsimasis riteris dar negalėjo atsakyti taip, kaip to reikalavo riterio garbė – nuplaudamas garbę krauju (juoba kad ir vėliau nebaudžiami antausius galėjo dalinti galėjo tik aukštesnės klasės atstovai žmonės – monarchai, didikai, mokytojai, tėvai). Nuo tol skaldyti antausius riteriui jau buvo nebetoleruojama – tai jau reiškė ne vien paprastą įžeidimą, tai reiškė priminimą, kad agresorius nebelaiko riterio riteriu, o prasčioku. Todėl, kai žmonija atrado tokią pramogą, kaip ginkluotos dvikovos, kvietimas į ją – pirštinė, metama po kojomis (arba rečiau – pirštinėmis lengvai trinktelint per veidą) reiškė nusiimamą pirštinę, prieš atvira suduodant kandidatui per veidą. Kitais žodžiais, pažeminant jį, ir dabar riteris jau privalėjo į tai atsakyti…

 

Taigi, antausių talžymas arba išvis smūgis viduramžiais reiškė tik priminimą. Tai buvo mėgstamas veiksmas ir inkvizicijos tardymo metu, primenant, kad kaltinamasis neužmirštų, kad tai, kas vyksta yra svarbu.

 

Barbariška, bet nekeista tai, kad senovėje daugiausiai antausių susilaukdavo moterys. Netgi ankstyvosiose europietiškose vestuvių ceremonijose jaunavedys lengvai ir švelniai suduodavo jaunajai per veidą, taip parodant, kad „man dabar galima taip daryti“. Iki šių laikų atkeliavusi ir dar neretai propaguojama tradicija mušti moteris (smurtas prieš kitą žmogų išvis yra pati bjauriausia žmogaus prigimtinių savybių), visada reiškė ne tai, kad „reikia įkrėsti proto“, kaip mano dažnas. Tai nuo pat seniausių laikų reiškė „atmink, kas čia ponas“, taip pabrėžiant hierarchinį šeimos maitintojo statusą.  Frankų karalystėje, kur buvo pradėtas propaguoti vyrų plekšnojimas vienas kitam per petį, tai reiškė „neužmiršk tos rankos, kuri tave maitina“. Ten viduramžiais draugai sveikindavosi tapšnodami vienas kitam per petį dar iki tol, kol riteriai išmokė vyrus spausti vienas kitam rankas, parodant, kad jos yra tuščios, ir jose neslepiamas ginklas (tiesa, iš pradžių vyrai imdavo vienas kitą už alkūnės ir braukdavo ranką iki pat delno – tikrinant, ar rankovėje nėra slepiamas ginklas. Netgi ir suspaustos rankos pakratymas turėjo vieną reikšmę – taip buvo siekiama iškratyti toje pačioje rankoje paslėptą durklą ar akmenį…).

 

Moterys įgijo teisę trenkti vyrams antausius tik apie XX amžiaus pradžioje, kai įstatymai pradėjo įprasminti jų vienodą teisę į turtą skiriantis. Tačiau kaip ir senovėje, taip ir mūsų laikais antausis iš esmės visada reiškė „neužsimiršk“. Ir, žinoma, šiais laikais moterys dažniau talžo antausius, nes iš šiuolaikinio vyro nesitikima tokio veiksmo dėl vienos psichologinės priežasties – vyro reakcija visada būna kitokia nei moters, vyriška reakcija yra kur kas galingesnė ir žiauresnė – juoba kad išprovokuotas vyras mieliau trenkia kumščiu. Taigi, nesitikima ir matyti vyro trenkiančio atgal – ir vis dėlto nėra blogai, kai jam suduoda moteris, ir visai nėra gerai, kai vyras atsako tuo pačiu. Netgi ir įstatymai antausius tarp skirtingos lyties asmenų traktuoja skirtingai…

 

Tačiau šliūkštelti savo gėrimą chamams į veidą moterys išmoko kur kas anksčiau. Tai įvyko XVIII amžiaus viduryje, Prancūzijos karaliaus Liudviko XV (pagarsėjusio savo lėbavimais ir pasakymu „po manęs kad ir tvanas“) dvare. Tuometiniai vyrai tepdavo veidus storu pudros sluoksniu (tais laikais buvo beveik neįmanoma rasti žmogaus su lygia veido oda, nes beveik visų ji buvo išvagota dedervinių nuo prastos mitybos ir žemo asmens higienos lygio), klijavosi iš pelių kailiukų padarytus antakius, dažėsi lūpas, dėvėjo perukus (dažniausiai tiesiog buvo nuplikę nuo tos pačios prastos higienos) ir puošnią aprangą (slepiančią retai prausiamą, tačiau gausiai kvepalais apipiltą kūną). Bet koks skystis, patekęs ant veido, išsyk nuplaudavo storą vyrų pudros sluoksnį, atidengdamas tikrąją veido odą ir sukurdamas komišką išvaidą (o viena iš tuometinių etiketo taisyklių reikalavo „nerodyti artimam nieko, kas galėtų jį išgąsdinti“), todėl linksmos koketės, nebaudžiamos karaliaus favoritės  taip pradėjo smagintis su pernelyg chamiškai besielgiančiais didikais. Ir iki šių laikų gėrimo šliūkštelėjimas į veidą nusikaltusiam vyrui tebereiškia „štai ir parodžiau, koks tu silpnas ir negražus“.

 

Na, o spjūvis į veidą vėl turėjo kitą prasmę. Jau nuo pat seniausių laikų buvo žinoma, kad žmogaus seilės turi gydančiųjų savybių (žinia, Jėzus savo seilėmis netgi išgydė neregį ir kurčių, daugybė panašių istorijų yra ir Rytų mitologijoje), todėl tada seilės buvo naudojamos kur kas proziškesniems tikslams nei panieka ar pykčio išraiška. Tačiau iki mūsų atkeliavo viduramžiška prasmė – tais laikais spjūvis į veidą buvo naudojamas išvarant velnią iš apsėstojo. Yra žinoma, kad į budelių veidus spjaudė sušaudomi Paryžiaus komunarai, jų pavyzdžiu pasekė ir sušaudomieji per įvairias revoliucijas ar karus – ir vis dėlto tai visada priminė savo pirminę paskirtį – bent tokiomis priemonėmis pagydyti velnio apsėstuosius nugalėtojus… Na, o mums kiekvienam pažįstamą proletarišką gestą – delnų pasispjaudymą prie imantis darbo išrado čekai XIV amžiuje. Tais laikais juodadarbiai turėjo labai šiurkščius nuolatinio darbo nutrintus delnus ir jautė fizinį skausmą sveikinandamiesi vienas su kitu. Todėl ir buvo priimtina, kad abu vyrai aplaižytų arba apspjaudytų savo delnus prieš paspausdami vienas kitam rankas. Galų gale tas pats principas buvo pradėtas taikyti prieš imant kastuvo kotą ar arklo rankeną – su drėgnais delnais taip buvo patogiau ir ne taip skausminga.

 

Ir, žinoma, pabaigai patarimas, kaip reaguoti į gautą antausį, šliūkšteltą į veidą gėrimą ar spjūvį į veidą? Atsakymas paprastas – pradžiai, nepatekite į tokias situacijas arba bent jau nepriverskite moters imtis tokių drastiškų veiksmų. Na, o jei to išvengti nebepavyksta, tada reaguokite kaip vyras, apsėstas velnio – taip, kaip buvo žinoma Renesanso laikais – tiesi laikysena yra geriausias visų problemų sprendimo būdas. Nusišypsokite, likite teisus ir išdidus savo pozicijose. Pasistenkite neprisidengti sumuštos vietos, nusivalykite skysčius nuo veido ir drabužių, ir tęskite diskusiją. Bet jokiu būdu nesiimkite atsakomųjų fizinių veiksmų – prieš jus silpnesnė moteris, ir dar niekam tai nepadarė garbės ją primušti…

 

(Straipsnis spausintas žurnale STILIUS)