Pamokantys pasvarstymai apie moters vietą gyvenime, pabaigus žiūrėti serialą „Seksas ir miestas“. Labai pro-feministiniai ir tuo pačiu – labai anti-feministiniai. Labai ilgas, jei lomkės skaityti, visas cimusas – pačioje pabaigoje.

Pabaigiau jį per „Sony Chanel“. Net kaip paskutinis lochas visas vaikiškas reklamas peržiūrėjau, nors ir su „Smart TV“ galėjau prasukti, kaip ne kaip per „Philips OLED“ su „Ambilight“ žiūrėjau!). Nesitikėjau, kad „Seksas ir miestas” toks ilgas ir pabaigoje pasidarys toks brandus ir problematiškas, kadaise nuomonė apie jį susidariau kaip serialo apie „tuštutes“, bet dabar pasidarė aišku, kad toli gražu ne!

Senas tas serialas, savaime suprantama, netgi Harvey Weinsteinas jame minimas kaip svarbus prodiuseris ir sėkmės šou biznyje garantas, ir scenaristai jo – kokia likimo ironija! – buvo daugiausiai vyrai. Ir tas jų serialinio siužeto suvokimas dažnai juk yra toks šlykščiai šabloniškas, ar ne?, pvz., „amerikietis Paryžiuje būtinai turi būti kvailas“. Kerė Paryžiaus „Dior“ butike užkliuvusi pargriūva, vadinasi, ekrane visi turi paniekinančiai nusišiepti (ir ta tema minkoma toliau – siekdama neatrodyti „ta amerikiete, kuri pargriuvo ‚Dior‘ salone“, Kerė prisiperka begalę visokių skudurų, atseit, atstatė reputaciją ir dar stradalina penkias minutes, kokį „faux-pas“ padarė! – nebūna taip butikuose, tiesiog nebūna! O juk, tikiu, Danguolė Stachura tai paneigs ir patvirtins – žmonės butikuose lankosi, o ir dirba padorūs, mandagūs bei diskretiški, kurie sau niekada neleis šaipytis iš pargriuvusio kliento su pinigais, jau nekalbant apie moterį!), Kerė įmina į šuns šūdą, tai užuot pašiepus paryžiečių chamizmą ir nemokėjimą susitvarkyti, reikia tris minutes rodyti, kaip visi iš jos šaiposi ir nieko nedarydami užjaučia, ji (amerikietė) kalba prancūziškai (ne gimtąja kalba), tai būtinai ją reikia sukonfūzyti greitakalbe ir pan. Ir jeigu jau amerikiečiai, kadaise savo liejamu krauju išvadavę tą šalį iš nacistų okupacijos rodo save tokiais kompleksuotais ir pašaipos vertais durneliais, tai kaip tame fucking Paryžiuje jaustis mums, lietuviams?

Ir net nežinojau, kad tame seriale „Rusą“ taip ilgai vaidino tas Michailas Baryšnikovas, kurį kažkodėl priimta garbinti ir liaupsinti kaip disidentą ir kovotoją su sovietiniu režimu, nors tikrovėje jis buvo tik banalus pabėgėlis, palikęs šalį sunkiausiu jai momentu, kai mes čia likome kovoti ir kaip nors neišprotėti nuo mus presuojančio teroro ir absurdo, „nevozvraščensas“, kurį man, beje, teko negarbė pažinti asmeniškai – pagal tradicinę bendravimo su tais politiniais pabėgėliais schemą – jis atseit susimąstęs kalba vėjus ir pseudointelektualinį „bullshitą“, mes klausomės ir pagarbiai linkčiojame – juk „Pabėgėlis! Baryšnikovas! Metras!“ Aš, pamenu, tada galvojau, kad šitas pižonas turbūt padaro paslaugą bet kuriai šaliai, iš kurios tik pabėga… Nors vaidmuo jo geras – ir tas „europietiškų“ vertybių bei pramogų paketas, kurį jis su tikru rusišku užmoju pasiūlo serialo protagonistei Kerei – išties įspūdingas! Tačiau, kaip matėte patys, verčiau jau jai grįžti iš Paryžiaus atgal į tvankų ir ankštą Niujorką, į lėkštas pramogas ir apkalbas, ir, žinoma, su išsiskyrusiu vyru, pavedusių ją jau daug kartų! Beje, labai svarbus psichologinis momentas – bet kuris apsišaukėlis „šeimos santykių ekspertas“ pabrėš, kad santuoka ar draugystė – tai pastangos rasti kompromisą, o štai serialas „Seksas ir miestas“ nuolat pabrėžia, kad „emocija“ ir egoistinis „noras“ visada yra aukščiau kitų žmonių interesų. Labai klaidingas pamokymas, beje!

Ir išvis, pirmieji „Sekso ir miesto“ sezonai mokė moteris labai paprastų dalykų – „šokinėk iš lovos į lovą“, „eksperimentuok lovoje“, „menage-a-trois – smagi pramoga“, „romanas su vedusiu vyru – jaudinantis nuotykis“, „nekovok dėl vyro, nes jie visi – durniai“, „čiulpk, graibykis, kelk sijoną aukštyn bet kada, kada tik tau noras užeina“, „puoškis“ ir pan. Tačiau svarbiausia pamoka, sklindanti iš kiekvienos serijos buvo – „negalvok apie ateitį!“ Kažkaip susidėlios, viskas bus OK! Kadaise ir aš turėjau tokią pat nuomonę apie pedagoginį šio serialo poveikį, ir mūsų Lietuvos merginos, pasirinkdamas „Sekso ir miesto“ temą savo mergvakariams ar korporatyvams, matyt, laikėsi tos pačios nuostatos – „mes – laisvos, tvirtos ir savimi pasitikinčios moterys, viską mes galime ir ateitis yra graži!“.

Ir jau ko nesitikėjau – tai, kad paskutinieji to serialo sezono pasidarys tokie brandūs ir problematiški. Jei kas žiūrėjote iki galo visus 10 sezonų „Beverly Hills, 90210“ (mano mėgstamiausias serialas misijose Afrikoje, nes tik ten jis ir žiūrisi), turbūt irgi atkreipėte dėmesį, kad paskutiniuose sezonuose pradėtos gvildenti temos, kurios lig tol buvo tabu – AIDS, prievartavimas, nepastojimas, krūties vėžys ir pan., savo socialine svarba užgožusios banaliąsias neištikimybes, prostitučių pirkimą, alkoholį, „kas ką pasakė“ ir t.t. Taip ir su Seksu ir miestu“ – staiga paaiškėjo, kad herojės taip pat SENSTA, taip pat NORI VAIKŲ, taip pat nori STABILUMO ir grįžti į NAMUS, kuriuose pilna žmonių.

NB: Aišku, abejuose pilnametražiuose „Sekso ir miesto“ filmuose nuo šitos minties nutolstama, nes liaudžiai kur kas smagiau matyti herojes vėl besidulkinančias ir „pasileidusias plaukus“, dėl ko ir papuolama į juokingas situacijas. Pavyzdžiui, dulkinimąsį Dubajaus paplūdimyje, gerai žinant, kad tai musulmoniška šalis ir tokie bajeriai yra draudžiami bei persekiojami, tačiau, nepaisant to, areštavus dar reikia draskyti akis policininkams. Bet moto „mums jūra iki kelių!“ pasauliui visada bus artimesnė širdžiai, nei biologinis laikrodis, negailestingai tiksintis link tos gūdžios realybės galo.

Kadaise Šiaurės Airijos teroristai-katalikai, kaip žinia, nevengiantys savo laiku pasprogdinti protestantų moterų, vaikų ir senelių, turėjo tokį propagandinį plakatą su tuščiu veidrodžiu bei užrašu „Kai pergalė bus pasiekta, ar galėsi pažvelgti į veidrodį ir pasakyti tam žmogui, kurį jame matai – „taip, ir aš prie to prisidėjau!“? Galbūt ta perdirbta teroristų frazė serialo „Seksas ir miestas“ kontekste tiktų ir visoms moterims – „Kai tovi prie veidrodžio visiškai viena – be prakaituoto kuilio, drybsančio ant krosnies su balalaika rankose ir grojančio tą iki gyvo kaulo įgrysusią Viktoro Cojaus trelę „tak atkuda vzialas – pe-čial?“, be zirziančių negabių vaikų, nekenčiamų anytų, krūvos neskalbtų kojinių ir pridegusių keptuvių, be gašlių vyro draugų, kurie prisigėrę kiša rankas po sijonu, be dar vieno gandro, apsunkinančio judėjimą ir garantuojančio bemieges naktis, be „Barnevernet“ agentų, besibeldžiančių į duris, be darbo dviem etatais išlaikyti pilnamečius darbingus vaikus, be jų reikalavimų nupirkti naują ‚Playstation‘ – AR TAI YRA PERGALĖ? Ar tai yra būtent tai, ko turėjai atsikratyti savo gyvenime? Tokiame nepriklausomame, linksmame ir pašėlusiame?“

Ir nužvelgi savo jaukų sutvarkytą būstą su „Dior“ maišeliais, „Pottery Barn“ baldais, ir „Hi-Fi“ aparatūra. Tuščią ir nykų. Be jokių problemų, bet su pačia didžiausia problema – savimi. Ir sakai sau – „ne, tai ne pergalė. Tai – pralaimėjimas. Net ‚Sekso ir miesto‘ herojės tai galiausiai suprato“.