Sykį vienas aukštas pareigas užimantis valdininkas (dabar jau už vagystes išmestas iš darbo, bedarbis, pyksta ant Lietuvos ir visiems teigia, kad „valdžioje vieni durniai“), paskambino man ir paklausė, kas yra „devintos dienos sindromas“? „Žinau ‚Mozambiko sindromą‘ (vyro būseną po orgazmo, kai kažkaip norisi išsiųsti šalia gulinčią damą kuo toliau, kad ir į Mozambiką), žinau ‚40-os dienos sindromą‘, kuris kamuoja gėjus“, – tačiau apie tokį, kaip „devintos“ nieko nebuvau girdėjęs. „Nežinai? Ką tu išvis žinai?“ – pradėjo karščiuotis valdininkas, tarsi Stalinas savo laiku tokiu klausimu slėgdavęs bet kurį, išdrįsusį jam atsakyti žodžiu „nežinau“, – „perskaičiau ‚bobiškame’ žurnale, kad egzistuoja toks sindromas, ir jis kelia pavojų patiems tvirčiausiems santykiams!“

Moteriški žurnalai – dalykas rimtas. Teko pasidomėti – vardan gerų santykių su valdininku.

Kalba ėjo, žinoma, apie susilaikymą nuo sekso. Moteriški žurnalai tvirtina, kad „devintą dieną neturėdamas šalia žmonos arba draugės, vyras pradeda ieškoti jai pamainos. Vienžo, devynias dienas jis gali prasilaikyti ir kęsti, bet dešimtą ims žiūrėti į šoną, vienuoliktą – daryti nedrąsius žingsnius link kairės, o po dviejų savaičių išvis bėgs kaip akis išdegęs tiesiai į nuodėmių liūną.

Rodos, kas čia tokio netikėto? Tegu bėga – ar kas kada nors šiuo klausimu puoselėjo kitokias iliuzijas?

Tiesa sakant, devynios dienos – dar labai ilgas laiko tarpas. Turėjau draugelį, kuris sugebėjo nueiti „į kairę“, praėjus 90 minučių po susirašymo Metrikacijos biure. Kitas mokėdavo sukelti namuose skandalą, oriai su teisuolio mina išeidavo iš namų į lauką su šlepetėmis ir chalatu, kaip Rudokas filme „Zero II“ (tai buvo vasarinis neištikimybės variantas). Žmona galvodavo, kad jis eina į šalia esantį alaus barą išgerti svaigalų (tai vyko dar iki gorbačioviškų Karbauskio iniciatyvų) užkandant karštas beliašais, tačiau vyrukas išsikviesdavo taksi ir važiuodavo pas meilužę. Atvykęs pas ją skųsdavosi, kad yra išvarytas iš „pragaro namų“ vienais „triusikais“ (kas, beje, buvo teisybė), ir taip  pasinaudodavo naivios moteriškės užuojauta blogiems kėslams. Tačiau po poros valandų herojus jau būdavo namuose ir it niekur nieko atsiprašinėdavo žmonos už sukeltą skandalą.

Visi žino, kad vyriškam išradingumui nėra ribų, ir jokios devynios dienos jo neriboja.

Tačiau kur kas svarbesnis klausimas – ką veikia jo draugė ar žmona likusi viena? Ir kelintos dienos sindromas ištinka ją? Nejaugi jos irgi po kelių dienų yra pasiruošusios atsiduoti santechnikui, kaminkrėčiui ar apylinkės įgaliotiniui Vitalijui Rožko? Juk ne veltui liaudis pasakoja anekdotus prasidedančius fraze „grįžta vyras iš komandiruotės…“ Ir neveltui Holivudas kuria filmus apie „nusivylusių namų šeimininkių“ romanus su fitneso treneriu arba tapetų klijuotojais – nes, deja, gyvenime taip išties įvyksta…

Pradžiai, aišku viena – susilaikymas nuo sekso yra pavojingas dalykas. Tačiau jame egzistuoja vienas nedidelis, bet esminis skirtumas. Vyrui susilaikymas kelia fiziologines, o moteriai – psichologines problemas. Vyrai šią problemą sprendžia paprastai: jei šalia nėra mylimos moters, jie eina pas nemylimą. Gi moterys nebūtinai pradeda duotis su kuo papuola – jei šalia nėra partnerio, dauguma miegoti su bet kuo visgi nelabai nori.

Nors mokslas ir pseudomokslas jau seniai yra įrodę, kad sekso trūkumas moteriai gali sukelti rimtų problemų, mat, moters pasaulėžiūra iš principo yra sukurta psichologiniu pagrindu.  Kalba net ne apie fiziologinį pasitenkinimą – seksas moteriai yra ne vien banalus „lytinis aktas“, bet pasitikėjimo kitu žmogumi išraiška, paprasčiau tariant, pati svarbiausia tarpžmogiško bendravimo forma (vyrai tokio požiūrio neturi, nesilaiko ir nesupranta). Todėl sekso malonumai ir orgazmo iškrova reikalingi normaliam moters psichologiniam funkcionavimui. Jei to nėra, mergina tampa irzli, pernelyg dažna karščiuojasi, blaškosi po laiptus, parinasi, bet suvis blogiausia, kad prasideda jos charakterio pokyčiai, ir tada žmogaus jau nebepažinsi. Ją apima liūdesys ir nostalgija. Ji verkia, po to visų nekenčia, neretai yra ir pasiruošusi visus užmušti! Gatvės išminčiai murma, kad seksą galima pakeisti masturbacija. O taip! Tačiau ir čia esti niuansų – jei vyrai masturbuojasi nuolat, tai moterys tą daro ne taip dažnai, ir dar dažniau to išvis atsisako.

Vyrams gal ir sunku tai suprasti, bet faktas išlieka faktu – moterys yra labiau linkusios tiesiog užsiimti seksu, o ne galvoti apie jį (moterys JĮ prisimena du tris kartus per dieną, o vyrai – dešimt ir daugiau).

Neturinti nuolatinių lytinių santykių moteris iš pradžių jaučia didelį geismą, tačiau po kelių mėnesių jis pranyksta, ir, tiesą sakant, gali išnykti visiškai. Juoba kad ir po ilgo laiko atsinaujinus lytiniam gyvenimui, moteris gali patirti skausmą ir nemalonius pojūčius. Ir jos susijaudinimas ateis ne taip greitai, kaip norėtųsi šalia jos stenančiam dailiai nuaugusiam eržilui.  Ir tikra aistra sugrįš tik po kelerių mėnesių. Ką daryti? – klausi sunerimęs. Ramiai, jaunuoli. Tiesiog daugiau laiko skirk petingui, mat, tradiciškai glamonėms „užvesti“ moterį trunka 15 minučių, tačiau po ilgo jos susilaikymo, moraliai nusiteik visam pusvalandžiui.

Štampas, sutinku, bet moters gyvenimas iš esmės yra sudėtingesnis psichologine prasme beveik visais atžvilgiais. Jų požiūryje į neištikimybę daug reliatyvumo, pasakymų „žiūrint, kiek laiko susitinkame“, „atsižvelgiant į tai, ką darome“ ir pan. Tačiau aišku viena – priešingai, nei įsivaizduoja absoliuti dauguma (KGB instruktoriai ir Volstryto treideriai jau seniai žino šitą taisyklę – „daugumos nuomonė visada yra klaidinga“), moteris dažniausiai pradeda „eiti į kairę“ ne dėl to, kad girtas lietuvis ją nuolat daužo nulaužta slide, ne dėl to, kad storas lietuvis mieliau žiūrį kašę su čipsais ir alumi, užuot išvedęs damą bent jau į „Hesburgerį“, ne dėl to, kad nuo jo nepriklausančiais reikalais susirūpinęs mažaraštis lietuvis daugiau laiko praleidžia socialiniuose tinkluose, pamiršęs savo damai pasiųsti bent jau virtualųjį „smailiuką“ – oi ne! Moterys tampa neištikimos tik nuo gyvenimo monotonijos, reto orgazmo ir nenoro su Tavimi turėti vaikų.

Ir, beje, moterys eina „į kairę“ kur kas dažniau, nei vyrai (bent jau Europos Sąjungoje tai daro 40 procentų feminų, ir vos 34 procentai vyrukų). Tačiau dėl to moterų kaltinti kažkaip netikslinga – kur kas prasmingiau dėl to kaltinti save.

Iš visko išvardinto aukščiau ir išvada, kad noras neištikimauti atsiranda tik moters galvoje, todėl iš išvada „saliamoniška“ – reikia tą galvą užkimšti visokiais smagiais dalykais, kad tokios mintys niekada nekiltų. Pavyzdžiui, pokalbiais apie seksą, tipo, kaip jai labiau patinka? Kas jai malonu ar ko ji išvis nori? Svarbiausia parodyti jai, kad Tu jau verčiau atsisakysi Radžio koncerto per „Liuks TV“, bet padarysi viską, kad tik ją patenkintum. Kartais tinka ir ramūs pokalbiai apie vestuves ir vaikus. Atsargiai su šita tema – joje svarbu, kad ją pradėtum Tu ir pabaigtum taip pat Tu (nes, jei pradės ji, tai nepabaigs tol, kol nepragrauš Tavo švarioje sąžinėje didelės skylės). Išvis visas jautrias temas geriausia kontroliuoti pačiam.

Kalbant apie monotoniją, aišku, kad su laiku visiems norisi šviežienos. Receptas vienas – palaikyti savo kūną šviežiu. Tai reiškia neatauginti plaukų ant kūno, neužauginti rankenų ant savo šonų ir lįsti po dušu nepriklausomai nuo to, ar Tavęs šią naktį „intymas“ ar tiesiog ruošiatės kartu lovoje pažiūrėti teliką („Philips“ su „Amblight“, žinoma) ir nulūžti.

Taigi, vaikinai, šalin į šoną kašę ir neprasisiekusius draugus! Užveskite kalendorių ir sekite juo, o tai bus taip, kaip tame sename anekdote: „Brangusis, aš seksu užsiimu kasdien devintą valandą vakaro, nepriklausomai nuo to, ar tu namuose, ar ne“. O juk neveltui žydai sako: „kuo rečiau, tuo rečiau, rečiau ir rečiau“. Jei turi kokį nors organą, tai jis ir turi dirbti. Nes su laiku jo funkcijos nublanks. O pasauliui toks finalas nereikalingas.