Visi esame jų matę, neretas jų ir turime, tiesa, dažniausiai tuo nesigiriame. Pasąmonėje kiekvienas suvokiame jų paskirtį ir svarbą, tačiau gėdijamės apie juos kalbėti. Nors jie – pornografiniai filmai, kaip ir pati pornografija – neatsiejamos erotikos ir seksualinio gyvenimo dalys nuo pat seniausių žmonijos laikų bei kino juostelės išradimo.

 

Žinoma, bene kiekvieną mūsų bauginantis terminas „pornografija“, dažniausiai yra siejamas su kažkuo žeminančiu, šlykščiu ar nepadoriu. Tačiau tikrovėje terminas „pornografija“ nėra labai senas. Pornografija išvis kaip žanras net neegzistavo iki 1857 metų, t.y., kol puritoniškoje karalienės Viktorijos laikų Anglijoje tokiu terminu (sudarytu iš graikiškų žodžių „porne“ – „prostitutė“ arba „porneia“ – „sueitis“  ir „graphein“ – „rašyti“) pirmą kartą buvo įvardinti tuo metu populiarūs erotiniai romanai apie prostitučių gyvenimą. Tais metais Anglijoje priimtas „Įstatymas dėl nepadorių leidinių“, draudžiantis gaminti, platinti ir pirkti „nepadorius pornografinius leidinius ir vaizdus“ vis dėlto nekonkretizavo, ką iš esmės reiškia teisinė sąvoka „nepadorūs“, ir tai paliko nuspręsti teismams. Nuo tol polemika apie tai, kuo iš esmės skiriasi „erotika“ ir „pornografija“, ir kur tiksliai prasideda „nepadorumas“ visada rėmėsi tik subjektyvia nuomone (pavyzdžiui, kino pramonėje erotika dažniausiai įvardinama nuogybė ar veiksmai, skirti „meninei idėjos išraiškai“, pornografija – „nuogybės grafikos pabrėžimui“), kuri sąlygojo sunkumus, su kuriais teko susidurti pornografinių filmų pramonės kūrėjams, o ir jos produkcijos vartotojams…

 

Priešistoriniais laikais viskas buvo paprasčiau. Seksas tada turėjo mistinę ir religinę prasmę, todėl net nebuvo vertinamas kaip nors kitaip nei kiti tuo metu egzistavę kultai. Dabar jau nebeaišku, kas antikinėje Graikijoje, kur suklestėjo erotinio vaizdo menas, buvo nelegalu, nepadoru ar amoralu, nes graikai išvis neturėjo pornografijos koncepcijos. Tiesa, viešnamius jie vadino „porneion“, kas reiškė „pirktų vergių namai“. Tačiau seksas jiems tebuvo savaime suprantama kasdienio gyvenimo dalis, kaip valgymas ar miegas, o falas net buvo garbinamas kaip gyvybingumo simbolis (tiesa, graikai estetiškiausiu laikė mažą penį, ir būtent iš jų tokį „mažiuką“ pasisavino romėnų, o dar vėliau ir Renesanso skulptoriai bei dailininkai, sukūrę geriausius vaizduojamojo meno šedevrus).

 

O iš esmės žmonijai visada rūpėjo seksas. Dar XII amžiuje prieš Kristų Egipte buvo išleistas „Turino papirusas“ – pirmasis „vyrų žurnalas“, trijų metrų ilgio ritinėlis, vaizdavęs įvairiais seksualines pozas. V amžiuje prieš Kristų sukurta „Kama Sutra“, neretą ir mūsų supažindinusi su lytinio gyvenimo paslaptimis net XX amžiuje… II amžiuje prieš Kristų pasirodo ir pirmasis „erotinis romanas“ – Apulėjaus „Metamorfozės arba auksinis asilas“, nors karalienės Viktorijos laikais Anglijoje jis jau buvo laikomas „pornografiniu“. Viduramžiais tiek erotika, tiek pornografija (kad ir kaip mes jas bevadintumėme) buvo tabu – krikščionybė niekino fizinį kūną ir labiau rūpinosi sielos, o ne geidulių keliamais poreikiais (beje, ir šiais laikais egzistuoja tik vienintelis klausimas, kuriuo tiek Bažnyčia, tiek pornografinių filmų kūrėjai absoliučiai sutaria – tai prezervatyvų naudojimas. Bažnyčia jų naudojimui nepritaria dėl etinių priežasčių, pornografijos kūrėjai – dėl to, kad jo vaizdas ekrane visada malšina žiūrovo aistrą). XIV amžiuje pasirodo Boccaccio „Dekameronas“, akivaizdžiai „pornografinė“ knyga, nors Viktorijos Anglijoje ji laikyta „padoria“, taigi, suprask, tik erotinis kūrinys. XV amžiuje Europoje pasirodė ir pirmosios pornografinės graviūros, o išradus spausdinimo presą, leidėjai išsyk metėsi į erotinių knygų leidybą. Bažnyčios požiūriu, tai buvo nepadorūs kūriniai, persekiojami ir naikinami. Tai tęsėsi iki pat Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, kuri „demokratizavo“ erotinio romano žanrą ir padarė jį prieinamu liaudžiai.

 

XIX amžiaus pradžioje atsiradusi fotografija iš pradžių laikyta „akademinio meno“ rūšimi, todėl pozuoti fotografams nuogai buvo padoru ir priimtina, mat, skulptoriams modeliai taip pat pozuodavo nuogi. Taip ir pirmosios nuogų moterų nuotraukos bent jau iš pradžių nebuvo laikomos pornografinėmis. Deja, tų nuotraukų realizmas pasirodė stipresnis už skulptūrų idealizmą, todėl nuogybių fotografijos Europoje netrukus buvo uždraustos. Slapta cirkuliavusios moteriškų genitalijų nuotraukos buvo populiarios ir geidžiamos, tačiau ne kiekvienam prieinamos – jos kainavo tiek, kiek darbininkas uždirbdavo per mėnesį, nes iki 1841 metų, kol nebuvo išrasta fotojuostelės negatyvas, tokių nuotraukų techniškai nebuvo įmanoma kopijuoti ir tiražuoti (todėl buvo pigiau sumokėti prostitutei, nei pirkti tokią nuotrauką…). 1838 metais buvo išrastas kino projektoriaus prototipas – stereoskopas, kuriame keičiamos nuotraukos tenkino ne tik turtingo žiūrovo geidulius, bet ir suteikė nuogos moters vaizdui pavadinimą „aktas“ – nufotografuotos įvairios moters pozos leido žiūrovo vaizduotei kurti menamą veiksmą – aktą.

 

Taigi, erotiniai-pornografiniai vaizdai tais laikais buvo brangus malonumas, prieinamas tik turtingiems. Tik fotojuostelės negatyvas atpigino juos iškart, ir XIX amžiaus viduryje Paryžius tapo pornografinių vaizdų gamybos ir prekybos centru. Būtent ten ir susiformavo tradicija pornografines nuotraukas pardavinėti geležinkelio stotyse, kad kelionėje ponams nebūtų nuobodu. Žinoma, puritonai stojo į kovą prieš tokią savivalę, ir 1855 metais, kai buvo visuotinai nuspresta, kad erotinio pobūdžio nuotraukos nėra „akademinis menas“, per Europą nusirito draudimų banga – ne tik nuotraukoms, bet ir knygoms (ypač aktyviai buvo persekiojamos markizo de Sado (1740-1814), propagavusio žiaurų seksą ir kurio vardas yra siejamas su sadizmu bei mazochizmu, romanai).

 

Pornografijai į pagalbą atėjo… mokslas. Iš pradžių žmogiškojo kūno anatomijos studijos suteikė galimybę vėl gaminti ir tiražuoti nuogalių nuotraukas. Prisidengiant kitų rasių anatomijos tyrinėjimu, XIX amžiaus antroje pusėje Europoje tapo ypač populiarios egzotiškų gražuolių iš Rytų  nuotraukos. Lūžis žmonių sąmonėje įvyko atkasus senovės Romos miestą Pompėją – anglų džentelmenus šokiravo ten rastų erotinių piešinių ant sienų gausa. Jiems, puritonams, laikiusiems save romėnų palikuonimis, buvo sunku suvokti ir pripažinti, kad jų menami protėviai buvo tokie ištvirkę. Daugelį Pompėjos sienų ar grindų fragmentų su „pornografiniais piešinių“ teko netgi slėpti slaptame muziejuje Neapolyje, kad rasti vaizdai „nesukrėstų paprastų žmonių“… Tačiau jie neišvengiamai veržėsi į dienos šviesą, ir būtent dėl jų Romą buvo galima laikyti šiuolaikinės pornografijos istorine tėvyne.

 

Pornografinių filmų gamyba prasidėjo bene iškart po kino juostos išradimo. Šio žanro pionieriai buvo du prancūzai: Eugene Pirou (1841-1909) ir Albertas Kirchneris (gimimo ir mirties datos nežinomos). 1896 metais jie kartu nufilmavo pirmąjį pasaulyje erotinį?pornografinį? filmą “Le Coucher de la Mariee“ (“Nuotakos pogulis”). Šioje septynių minučių trukmės juostoje (E.Pirou scenarijus, A.Kirchnerio režisūra) aktorė Louise Willy vonios kambaryje rodė striptizą. Ir, beje, nė vienas iš šio filmo kūrėjų nebuvo nei šelmiai, nei plevėsos. Eugene Pirou kitais metais išgarsėjo savo dokumentiniu filmu apie Rusijos caro vizitą Paryžiuje, o Albertas Kirchneris (be kita ko, užregistravęs net keletą patentų kino kameros mechanikai) tapo pirmojo istorijoje filmo bibliniais motyvais, religinio turinio juostos ”Kristaus aistra” (1897 m.) autoriumi…

 

Masinė pornografinių filmų gamyba, spėjama, prasidėjo Buenos Airėse, Argentinoje XX amžiaus pradžioje. Pagal tuometinę pornografijos sąmpratą, tuose filmuose buvo rodomos tik nusirenginėjančios moterys. Per kelerius metus tokie argentinietiški filmai paplito po Europą, tačiau iki mūsų dienų jų neišliko. Seniausias išlikęs pornografinis filmas su siužetu ir keliais aktoriais vadinosi “Auksinės monetos nakvynės namai” (“A L’Ecu d’Or ou la bonne auberge”), ir buvo jis susuktas Prancūzijoje 1908 metais. To filmo siužetas nesudėtingas – pavargęs kareivis bando sueiti su mergina viešbutyje (beje, ten parodyta ir pirmoji analinio sekso scena). Kito išlikusio artefakto, argentinietiško filmo „El Satiro“ („Satyras“), manomai nufilmuoto tarp 1907 ir 1912 metų, siužetas šiek tiek įmantresnis – velniu persirengę vyras pagrobia vieną iš trijų upėje besimaudančių moterų ir visaip su smaginasi (filme parodytas minetas ir kanilingas). 1910 metais sukurto dešimties minučių trukmės vokiško pornografinio filmo „Am Abend“ („Vakare“) herojės, vienišos besimasturbuojančios moters problemas, ją užklupęs atsitiktinis praeivis taip pat išsprendžia analiniu būdu…

 

(XX amžiaus viduryje Holivudo pornografijos filmų pramonė gėjų draugijų ir organizacijų pastangomis labai puoselėjo analinio sekso vaizdus – taip buvo stengtasi atkreipti dėmesį, kad gėjų seksas nėra kažkuo ypatingas ar iškrypėliškas, ir yra būdingas visos orientacijos žmonėms…)

 

Žinoma, pirmieji pornografiniai filmai buvo trumpi, primityvūs ir prastos kokybės kūriniai, tačiau greitai buvo suvokta, kad žmonės juos vis dėlto nori žiūrėti – mat, skirtingai nuo nuotraukų ar romanų, žiūrovams patiko justi savo fizinį artumą su filmų herojėmis, kurios atrodė esančios šalia ir beveik gyvos. Kitaip nei tradiciniai kino filmai, jie buvo filmuojami pogrindinėse Lotynų Amerikos, Prancūzijos ar Vokietijos studijose ir platinami nelegaliai. Austrija buvo pirmoji pasaulio valstybė, kurioje 1911 metais buvo atidaryti visą naktį veikiantys kino teatrai „tik vyrams“. Jie priklausė tūlui Johanui Schwartzui, kurio įsteigta “Saturn-Film” kompanija 1906-1911 metais susuko net 52 pornografinius filmus, nors gal ir sunku juos pornografiniais pavadinti, mat, visuose buvo rodomos vien nuogos besiraivančios merginos. Deja, imperijos cenzūra per pusę metų uždarė tuos kinoteatrus ir „Saturn-Film“ kompaniją, o jos sukurtos juostos buvo sunaikintos.

 

Pornografiniai filmai pradėjo plisti kartu su kita, „padoria“ produkcija antrajame XX amžiaus dešimtmetyje. Iš pradžių jie buvo rodomi tik viešnamiuose, tiesa, ir ten cenzūra juos persekiojo bei draudė. Ketvirtajame dešimtmetyje, Antrojo pasaulinio karo metu pornografijos pramonė įgijo antrą kvėpavimą, nes užjūriuose kariaujantiems jaunuoliams reikėjo kažkaip atsipalaiduoti (būtent JAV kariškiai ir sukūrė terminą „Pin up mergaitė“ – taip buvo vadinamos merginų nuotraukos, kuriais kariai „prismeigdavo“ smeigtukais prie kareivinių sienų). Nors didžiosios Holivudo ir Vokietijos studijos oficialiai draudė kurti ir gaminti tokius filmus, tačiau egzistavo metodika, kaip naminėmis sąlygomis voniose išryškinti mėgėjiškomis kameromis ant 8 milimetrų juostelių nufilmuotas juostas. Kareiviams ir plačiajai visuomenei rites su tokiomis juostomis pardavinėjo keliaujantys agentai, bet tai buvo pavojingas užsiėmimas – už tokią veiklą grėsė kalėjimas.

 

Po Antrojo pasaulinio karo pasaulio padoriosios visuomenės požiūris pamažu, bet pradėjo keistis ir liberalėti. 1953 metais Amerikoje buvo išleistas pirmasis „Playboy“ žurnalo numeris, atsirado terminas „seks-bomba“ (jo autoriai, beje, taip pat amerikiečių kareiviai, teigę, kad gražios merginos nuotrauka padėdavo nukreipti priešo kareivio stojančio į durtuvų kovą, bet niekada nemačiusio tokių grožybių, dėmesį). 1967 metais pasaulio ekranuose pasirodė švediška juosta „Man smalsu“ („I am curious“) – pirmasis meninis filmas su gausybe erotinių scenų. Po audringos diskusijos, jis netgi buvo uždraustas rodyti Masačiusetso valstijos kino teatruose. Byla dėl šio draudimo pasiekė net JAV Aukščiausiąjį JAV teismą, kuris vis dėlto nusprendė, kad filmas „nėra pornografinis“.

 

Pornografinių filmų mėgėjai turėtų būti dėkingi italų teisininkui Lasse Braunui (g. 1936), nes jo nuopelnai pasaulio išlaisvinimui nuo viduramžiškų stereotipų yra neginčijami. Vaikystėje iš jo buvo tikimasi, kad jis paseks tėvo, diplomato pėdomis. Deja, Lasse Brauną žavėjo erotinis menas, nors diplomatinio imuniteto jis irgi nesikratė – tėvo automobiliu su diplomatiniais numeriais, jis jau nuo 1961 metų kontrabanda platino po Europą savo pornografinius filmus, susuktus Ispanijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Danijoje ir Nyderlanduose. Jo dėka tose šalyse, o vėliau ir visame Vakarų pasaulyje suklestėjo toks žanras kaip „Peep show“ (nuolatinis pasikartojančių pornografinių vaizdų demonstravimas specialiose kabinose už nedidelį mokestį), priminęs prieš pusę amžiaus veikusius „nikelodeonus“. Būtent „peep show“ demonstruojami pornografiniai filmai tapo masiniu ir gana lengvai prieinamu produktu.

 

1963 metais Milano universitete Lasse Braunas parašė disertaciją tema „Juridinė cenzūra Vakarų pasaulyje“, tačiau dėl radikalių idėjų ir tezių ji buvo atmesta. Vis dėlto toje disertacijoje išdėstyti argumentai, ginantys pornografiją tapo diskusijų Danijos parlamente objektu, ir jais remiantis 1969 metais Danija tapo pirmąja šalimi pasaulyje, legalizavusia pornografiją. Netrukus jos pavyzdžiu pasekė ir Nyderlandai, Vokietija bei kitos Skandinavijos šalys, ir ten kilo tikras pornografinių filmų gamybos bumas.

 

Europietiškų pornografinių filmų antplūdis buvo toks didelis, jog tokio pobūdžio juostoms buvo sukurtas oficialus turinio žymeklis – raidė „X“. Egzistuoja keletas versijų, kodėl buvo pasirinkta būtent raidė „X“ – nuo žodžių „Extreme“, „Sex“ ir pan. Tačiau iš tikrųjų „X“ buvo pasirinkta dėl to, kad senovės Anglijoje taip buvo žymimos statinės su ypatingai stipriu alumi – aliuzija į pornografinių filmų poveikį buvo akivaizdi. Tiesa, šiais laikais žymėjimas „X“ raide visada padeda parduoti bet kurį filmą, todėl dabar pornografinių filmų kūrėjams – gauti XXX žymėjimą, ir didžiausią nuoskaudą sukelia tik raidė ‚R“ („Restricted“) – tai laikoma pažeminimu geros pornografijos kūrėjui…

 

1970 metais Amerikoje buvo oficialiai leista steigti kino teatrus „filmų suaugusiems“ demonstravimui. 1971 metais Amerikoje buvo susuktas ir pirmasis gėjų pornografinis filmas „Berniukai smėlyje“ („Boys in the sand“), kuriame pirmą kartą kino kūrėjų pseudonimai (netikri vardai) buvo paskelbti filmo titruose. Tačiau tikrą lūžį amerikiečių sąmonėje sukėlė 1972 metais pasirodę filmas „Giliagerklė“ („Deep Throat“), keista istorija apie merginą, turinčią klitorį… gerklėje (tikiu, ne vienas esate ir pats matęs tą filmą). Tai buvo pirmasis pasaulyje pornografinis filmas su smagiu siužetu, gera muzika ir šmaikščiais sąmojais, neužgožtais grubaus gyvuliško sekso. Šio filmo gamyba kainavo vos 25 tūkstančius dolerių, tačiau jį, rodomą vieninteliame Niujorko kinoteatre „New Mature World Theater“ Taims skvere spėjo pamatyti ketvirtis milijono žiūrovų, kol cenzūra 1973 metais „Giliagerklės“ neuždraudė, nepaisant daugelio to meto šou verslo žvaigždžių ir autoritetų (tokių kaip aktorius Jackas Nicholsonas) protestų. Šis filmas buvo toks garsus, kad apie to „Giliagerklės“ filmo pagrindinę aktorę Lindą Lovelace šiemet pasirodė atskiras meninis filmas.

 

Atsiradus videogrotuvui ir vaizdajuostei, pornografinių filmų industrija suklestėjo. Būtent jų dėka pornografija persikėlė iš kinoteatrų į privačius namus (aštuntajame dešimtmetyje pusė parduodamų vaizdajuosčių buvo erotinio ir pornografinio turinio). Vietoje šimtų per metus susukamų juostų, jų buvo gaminama tūkstančiai, dauguma, tiesa, tiesiog kopijuojant scenas iš anksčiau jau sukurtų juostų. Atsirado netgi pornografinių filmų žvaigždės – Seka, Ron Jeremy, Christy Canyon, Ginger Lynn bei John Holmes, turintys savo statusą, profsąjungą bei etiką. Beje, taip pat sakoma, kad „video formatų karas“ tarp „Sony“ propaguojamo „Betamax“ formato ir „Philips“ dar 1972 metais pagaminto VHS formato grotuvo baigėsi pastarojo pergale būtent dėl to, kad pornografinių filmų kūrėjai jautė didesnį palankumą VHS formatui.

 

Na, ir, žinoma, internetas pornografinių filmų pramonei suteikė praktiškai neribotas galimybes (dažnai sakoma, kad būtent pornografijos poreikis ir sukūrė internetą). Kurios visada turi paklausą – kiekvieną mielą dieną apie 30 procentų internetu perduodamo turinio yra erotinio ir pornografinio pobūdžio. Taip pornografija, o gal tiksliau, erotika tapo garbingų kompanijų verslu. Antrosios pagal dydį JAV pornografinių filmų kompanijos „Private Media Group“ akcijos netgi buvo listinguojama „Nasdaq“ vertybinių popierių biržoje šalia kitų didžiausių „padoraus“ verslo įmonių.  1998 metais pornografinius filmus pradėjo gaminti ir didžiausia Skandinavijoje daniška kino studija „Zentropa“ – mums gerai pažįstamus „Constance“, „Festene“ ar „Idioterne“, kurią režisavo vienas iš kompanijos įkūrėjų legendinis Larsas von Trieras.

 

Šiandien vien JAV pornografijos pramonės metinė apyvarta siekia 10-13 milijardų dolerių, iš kurių pusė yra legaliai deklaruojami (beveik tris milijardus dolerių atneša filmų pardavimai, internetiniai tinklapiai ir popieriniai žurnalai generuoja po vieną milijardą dolerių pajamų, mokamų televizijos kanalų viešbučiuose metiniai pardavimai siekia 130 milijonų, o mobiliosios aplikacijos – 30 milijonų dolerių pajamų). Mobiliosios aplikacijos yra sparčiausiai auganti verslo sritis, net naujausiuose „Philips“ „išmaniuosiuose“ televizoriuose bendrame aplikacijų rinkinyje jau yra iškart įdiegta didžiausio pornografinio žurnalo „Hustler“ naršyklė. Holivude įsikūrusios studijos išleidžia apie 10 tūkstančių filmų per metus. Didžiausios pasaulyje pornografinių filmų studijos „Vivid Entertainment“ metinė apyvarta siekia 100 milijonų dolerių. Kompanija taip pat gamina ir „Vivid vodka“, prezervatyvus, snieglentes, kortas, turi savo drabužių liniją, leidžia sieninius kalendorius, komiksus ir erotinio pobūdžio knygas, kurių ne viena yra tapusi bestseleriu.

 

Ir, beje, pornografinių filmų pramonė yra viena iš nedaugelio pasaulinių industrijų, kuriose moterys uždirba daugiau nei vyrai (aukštos klasės pornografinių filmų aktorė vidutiniškai uždirba apie 200 tūkstančių dolerių, gi vyrai – tik 40 tūkstančių dolerių per metus). Ir, beje, pasenęs yra stereotipas, kad pornografijos vartotojai daugumoje vyrai. Šiais laikais apie 40 procentų visos pornografijos produkcijos pirkėjų yra moterys.

 

(Straipsnis spausdintas žurnale TV ANTENA)