Dar ne visi vyrai supranta, kad moters aksesuarų dėžutėje taip pat egzistuoja sava tvarka ir reikalavimai. Dažnas nustemba sužinojęs, kad joje, be žiedų, apyrankių, auskarų, kolje ir sagių taip pat turi būti ir keli laikrodžiai.
Mat, skirtingai nei vyrai, kiekviena veikli moteris intuityviai jaučia, kad skirtingiems dienos ar gyvenimo tarpsniams reikalingas ir skirtingas laikrodis – sportinio stiliaus tinka tik kelionėje ar laisvalaikiu “prie džinsų”, klasikinis, tegu ir puošnesnio dizaino – darbo dienai prie kostiumėlio, o prie vakarinės suknelės dera visai kitoks – juvelyrinis laikrodis. Dažnai tokio tipo laikrodis yra svarbesnis ir didesnį įspūdį darąs aksesuaras nei kiti papuošalai.
Vakarinių laikrodžių atsiradimas
Juvelyrinių laikrodžių pradininku laikomas prancūzų dizaineris Lui Cartier. Būtent jis pirmasis atkreipė dėmesį į moters riešus ir 1920 metais pasiūlė jos eleganciją pabrėžti rankiniu laikrodžiu. Jo nuostata iš pradžių buvo nesuprasta, nes pagal to meto madas moterų rankas slėpė ilgos rankovės, todėl niekas nematė prasmės investuoti į šį nepastebimą papuošalą (po kelių dešimtmečių aktorius Yvas Montandas juokavo: “tik moteris gali vilkėti tūkstantį frankų kainuojančią suknelę, segėti papuošalų už kelis tūkstančius frankų, ir visa tai slėpti po paltu už keliasdešimt frankų”). Apnuoginti rankas drįso tik amerikietės, tačiau jų stilius paplito Europoje tik trečiajame dešimtmetyje su art-deco stiliaus revoliucija ir plintančiais Holivudo kino filmais. Tik tada dizaineriai susirūpino moterų riešų papuošalais ir sukūrė aukštuomenės damoms (moteriški rankiniai laikrodžiai prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo neįtikėtinai brangūs) aksesuarą tiesiog sujungdami laikrodį ir diademą į vieną dirbinį. Šis aukštuomenės damų laikrodžių gamybos principas išliko ir iki šių dienų – vakariniai laikrodžiai buvo pripažįstami sudedamąja papuošalų komplekto dalimi. Žymios italų juvelyrinės kompanijos Antonini savininkas Julio Antonini, prieš keletą metų atidarydamas savo pirmąjį boutique Maskvoje, liūdnai konstatavo, kad “bet kurių papuošalų komplektas daug greičiau nuperkamas, jeigu jame yra laikrodis”. Jį, kaip kūrėją, tai žeidė, nes kuriant laikrodžio išvaizdą bet kuriam dizaineriui erdvė fantazijai yra gerokai apribota. Tačiau moterys jau kelis dešimtmečius vertino vakarinius laikrodžius kaip sudedamąją papuošalų dalį ir rinka į tai turėjo reaguoti. Ir tokios “rankinės diademos” buvo pradėtos vadinti juvelyriniais laikrodžiais.
Laikrodžiai-papuošalai?
Šiuo metu juvelyriniai laikrodžiai yra tapę pačiu populiariausiu brangiųjų papuošalų kompanijų gaminiu. Be jau žinomų juvelyrinėje pramonėje „Cartier”, „Tiffany&Co”, „Caumet”, „Chopard”, „Bvlgary”, „Piaget”, „Boucheron” ir „Van Cleef&Arpels” neseniai savo kolekcijas itin puošniais laikrodukais papildė tokie madų namai kaip „Harry Winston”, „Corloff”, o vienas iš didžiausių Šveicarijos laikrodžių koncernų „Swatch Group” naujam gyvenimui prikėlė istorinį ženklą „Leon Hatot” ir pradėjo gaminti juvelyrinius laikrodžius bei papuošalus pagal išlikusius legendinio laikrodininko L.Hatot brėžinius. To paties koncerno kompanija „Omega” išleido itin puošnią „Omega Constellation” moteriškų laikrodžių liniją.
Prieš kelis metus juvelyrų pasaulį sukrėtė „de Grisogono” mados namų triumfas: jie sukūrė labai didelės paklausos susilaukusią juvelyrinių laikrodžių seriją „Instrumento”. Patys kūrėjai savo sėkmę įvertino taip: “moterims reikia ne tik stiliaus, blizgesio ir karatų, bet ir gaminio funkcionalumo.” Nuo to laiko laikrodžių ir papuošalų gamintojai pradėjo skaitytis ir su „veiklios moters” reikalavimais.
„de Grisogono” dizaineriai atrado lyg ir paprastą dalyką: aktyvios aukštuomenės moterys irgi skaičiuoja savo laiką. Gyvenimo tempas toks greitas, jame tiek daug racionalumo, kad ir papuošaluose pravartu suderinti grožį ir funkciją. Kita vertus, kaip tik būtent puošniu laikrodžiu daug labiau galima patraukti aplinkinių dėmesį, nei sage ar auskarais. Be to, ir ne visos versle ar aukštojoje visuomenėje besisukinėjančios moterys mėgsta ryškius papuošalus, o su tokiu prabangiu laikrodžiu išdidi savininkė turės progų sublizgėti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. O jeigu dar ir laikrodžio mechanizmas prestižinis… Aukščiau tik dangus.
Juvelyrinių laikrodžių ypatumai
Šiuo metu juvelyrinių laikrodžių gamyboje egzistuoja kelios taisyklės. Pirma, tokie laikrodžiai gaminami tik iš brangiųjų metalų. Dažniausiai iš įvairių atspalvių 18 karatų aukso, rečiau – iš platinos. Pastaraisiais metais imtas naudoti ir aukštos kokybės plienas. Antras svarbus komponentas – brangieji akmenys: briliantai, rubinai, smaragdai, safyrai. Ir trečia sąlyga – puikus šveicariškas mechanizmas. Būtent tokio tipo laikrodžiams ir buvo sukurti patys mažiausi rinkoje esantys mechanizmai.
Tiesą sakant, pastaruoju metu į madą atėjo didesni masyviais korpusais moteriški laikrodžiai. Šios tendencijos pastebimos ir naujose juvelyrinių laikrodžių kolekcijose. Tokie prestižiniai gamintojai, kaip „Breguet”, „Franck Muller”, „Patek Philippe” juvelyriniams korpusams pritaiko ne tik mažus, bet ir sudėtingus, su papildomais ciferblatais ir pagalbinėmis funkcijomis mechanizmus.
Kita stiliaus pakraipa – pilnai „briliantinis” laikrodis. Tokius gaminius savo kolekcijose siūlo „Patek Philippe” („Twenty-4”), „Jaeger-LeCoultre” („Reverso Floral”, „101 Riviere”), „Omega” („Constallation Berenices” ir „Cassiopeia”). Geriausias pavyzdys – „Vacheron Constantin” modelis „Lady Kalla” – tokių laikrodžių gamyba ribojama, kiekvienam modeliui suteikiamas vardas, taip dar labiau pakeliant jų vertę.
Tokių šedevrų galima surasti ir Lietuvoje. Specializuota „Chopard” parduotuvė prekiauja siūlo „Vacheron Constantin” prekės ženklo kolekciją, o parduotuvėse „Ženeva”, kur prekiaujama keletu „Swatch Group” koncerno laikrodžių linijų, galima įsigyti „pilnai briliantinę” „Omega Constellation”. Kuriant šią liniją, aktyviai dalyvavo Cindy Crawford – oficiali „Omegos” ambasadorė.
Balto aukso „Omega Constellation” „Cassiopeia Ladies'” mini laikroduke inkrustuota 612 briliantų: 34 – korpuse, 30 – apvade, 163 – ciferblate, 385 – apyrankėje. Vietoj skaičių žėri 12 mėlynųjų safyrų. Šio gaminio kaina – 113 tūkstančio litų. Panašus vyriškas laikrodis kainuotų apie 180 tūkstančių. Tokie laikrodžiai gaminami ir pristatomi tik pagal individualų užsakymą.
Pati „Ženevos” generaline direktore Gita Kniukštiene direktorė segi irgi „Omega Constellation” laikrodį, tik gerokai kuklesnį – „vos” su keturiais briliantais. „Tai mano darbinis laikrodis”,- šypsosi p. Gita, – “Prie kokteilinio apdaro jis dar tinka, bet prie vakarinės suknelės – jokiu būdu. Juvelyrinių laikrodžių pasiūlos nišą mūsų parduotuvėse puikiai užpildo labiau daugumai lietuvių įperkami prancūziški laikrodžiai „Michel Herbelin”, kurių kaina prasideda nuo 800 litų. Ir nors manosios „Omega” vertė žymiai didesnė, išeigai aš mielai pasipuoščiau „Michel Herbelin” kompanijos laikroduku „Salambo” arba „Raymond Weil” – „Othello”. Manau, kad daug svarbiau nesupainioti stiliaus, negu bet kokia kaina įsigyti ir nuolat segėti itin prašmatnų laikrodį. Mano viena gera draugė nuolat primena: vyrai moterį vertina tiek, kiek į ją investuota. Aš visada ją pataisau: moteris jaučiasi tiek vertinga, kiek yra investavusi į save. Žinojimas, kad tu pasirinkai ne tik puikius, bet dar ir tinkamus tai progai aksesuarus – nė ką ne mažesnė vertybė. Tai įkvepia pasitikėjimą savimi, uždega ypatingas švieseles akyse”.
(Modifikuotas straipsnis buvo spausdintas žurnale „Verslo klasė”)