NĖRA TOKIO DALYKO KAIP KVAILI KLAUSIMAI, YRA TIK KVAILI ATSAKYMAI. DRĄSIAI KLAUSKITE. GIEDRIUS DRUKTEINIS JAU IR TAIP SPRENDŽIA DAUG JŪSŲ PROBLEMŲ, IŠSPRĘS IR DAR ŠIĄ VIENĄ.

KL: Susitikinėjame su mergina jau tris su puse metų, bet turėjome tik oralinį seksą. Ką daryti?

ATS: Jei Tu nesugebėjai palaužti jos pasipriešinimo per trejus su puse metų (TREJUS! SU PUSE! METŲ!), ji ne tik nusipelno paminklo – tai reiškia, kad jos nenoras mylėtis yra susijęs ne su klasikinėmis moteriškomis baimėmis: skausmu, krauju, „zaliotu“, tai, kad ją „po to“ mesi ir t.t. Galima daryti prielaidą, kad jos smegenyse su seksu yra susijusi kažkokia psichologinė trauma, matyt, dar ir rimta trauma. Todėl tokias problemas (o problema tai ir yra) belieka tvarkyti pas profesionalius psichologus, o ne namų sąlygomis.

 

KL: Man 22, merginai 27 metai, ir ji turi vaiką iš pirmos santuokos. Ji dėl to pergyvena ir mano, kad sulaukusi 30 taps išvis nebepatraukli ir niekam nereikalinga. Ar verta ją tokią vesti?

ATS: Tokius klausimus būtina spręsti apgalvotai ir neskubant. Vaikutis iš pirmos santuokos, skyrybos… Kurios, beje, veikia žmogaus psichiką taip pat galingai, kaip ir artimo žmogaus mirtis. Tačiau nebūtina ignoruoti ir to fakto, kad net po penkerių metų, kai Tavo merginai jau bus 32-eji, ji dar netaps sukriošusia senute. O per tą laiką Tu ir pats suvyriškėsi, suderinsi (arba nesuderinsi) santykius su jos „vaikučiu“, ir šeimos reikalus pradėsi vertinti iš kitos varpinės. Neskubėk, kaip sakoma, ir viskas nusistovės.

 

KL: Kodėl moterys taip mėgsta viską taip aptempiančio ir spaudžiančio?

ATS: Jokios paslapties čia nėra. Moters noras sukaustyti savo kūną liemenėlėmis, korsetais ir kojinėmis, ant viršaus užsitempiant dar ir siaurus džinsus – iš vienos pusės, tai instinktyvus noras atrodyti lieknesnei bent jau vienu dydžiu, nei tas, kuriuo gamta apdovanojo. Iš kitos pusės – tai reveransas vyriškiems skoniams. Mes, vyrai, patys svaigstame apie tai, kad moterys turi turėti kažkokią „paslaptį“, o tikrovėje norime jas matyti „visas“, dėl to ir dūsaujame pavymui toms trumpoms suknelėms, kurias vilkinčios merginos akivaizdžiai neturi jokios „paslapties“, nebent gal tik savo spenelių dydį.

 

KL: Pakviečiau į pasimatymą bendrakursę, tačiau ji mane pašaipiai atstūmė. O dabar pati rodo man dėmesį. Tai pasityčiojimas ar kažkokie moteriški kaprizai?

ATS: Ne pasityčiojimas, o tiesiog natūralus moteriškas elgesys. „Permainingumas“ ir „nenuspėjamumas“ – tai ne vien pigūs triukai, merginai kuriant savo įvaizdį, o moteriškos esybės išraiška. Šiandien ji jaučiasi taip. O rytoj pasikeis visų mūsų nuotaika, apšvietimas, orai, hormoninis statusas, o kartu – ir jos požiūris į Tave. Kai kalba eina ne apie gilius jausmus, o elementarią simpatiją, panašios metamorfozės – įprastas reikalas. Todėl nesiliauju kartojęs: siekiant merginos svarbiausia ne tai, kokiu tonu su ja kalbi, ar kaip nušveisti Tavo balti sportbačiai, svarbiausia tai, kiek savalaikis yra Tavo priėjimas prie jos. Todėl siūlau su ja sužaisti dar vieną partiją.

 

KL: Susitikinėjame su ja jau ketverius metus. Ir pastaruosius du mėnesius nebuvo sekso? Ką daryti?

ATS: Svarbiausia – neleisti tiems dviem mėnesiams pavirsti į keturis. Nes du mėnesius dar galima nurašyti į „nebuvo laiko“ ar „turėjau daug darbų ir rūpesčių“. O ilgesnis laikas be sekso – jau akivaizdus simptomas, nusakantis problemas santykiuose. Dažniausiai manoma, kad seksas „lygioje vietoje“ išnyksta tada, kai partneris tampa pernelyg nuobodus ir monotoniškas, nes tada seksas tampa jau kaip ir sekso „nebuvimu“. Išeitis viena – padaryti viską, kas tik išeina iš už šablono rėmų. Varykite į klubą, pasivažinėti kartingais, užsirašykite į kapoeros kursus, nusipirkite dviračius, nuvažiuokite į kokį Taliną ar surenkite vakarėlį, prisigerkite ir pasivanokite kaip pasiutę šunys galų gale!

 

KL: Draugė kompleksuoja dėl savo būk tai mažos krūtinės ir vis svaigsta apie tai, kad nori pasidaryti operaciją. Ir vis manęs klausinėja, ką aš apie ta manau. Bet aš visai patenkintas jos C dydžiu. Kaip jai tai paaiškinti?

ATS: Klausantis tradicinių, spėju, „viskas, rytoj užsirašau priėmimui“ ar „ai, gal dar metelius palauksiu“ belieka nevartoti entuziastingų „Taip!“ ir kategoriškų „Tik per mano lavoną!”. Geriausia – susikoncentruoti ties galimomis rizikomis. Ramiai deklaruojant, kad tai jos kūnas, ir tik ji gali nuspręsti, koks jis turi būti, tačiau ir pabrėžiant, kad Tu asmeniškai esi sužavėtas jos krūtine ir neįžvelgi joje jokių anomalijų.

 

KL: Išsiskyriau su drauge, su kuria draugavome šešerius metus, nes skyriau jai per mažai dėmesio. Ji argumentavo, kad nori pabūti viena, pailsėti, kadangi labai ilgai draugavome ir taip pat sakė, kad ateityje yra dar vilties vėl draugauti. Po kurio laiko vėl pradėti bandyti atgaivinti santykius?

ATS: Čia už akių kliūva keletas kertinių frazių – „skyriau jai per mažai dėmesio“, „pailsėti“, „yra vilties“ – iš ko darau toliaregišką išvadą, kad, ar tik ne pats, draugeli, ir esi šioje istorijoje kalčiausias? Ir galbūt esmė ne laike, o kaip pasikeisti pačiam, kad niekas daugiau neminėtų „per mažai dėmesio“ ar būtinojo „poilsio“. Šešeri metai santykių (o iš dalies ir kančios) yra daug, ir „vilties“ suteikimas yra, matyt, šiokia tokia apsauga nuo Tavo ūmaus būdo ar sentimentalių kvailiojimų. Mano patarimas – nurašyti visa tai į nuostolius ir ieškoti kažko naujo, kuriai su pasikeitusiu Tavimi nebūtų per sunku, o ir pats jai skirtum pakankamai dėmesio. Atgaivinti santykiai – labai retas reiškinys, iš esmės – tik fikcija. Negaišk laiko tuščiom viltims.