Rojuje Adomas prašė Dievo sukurti jam kompanionę. Draugę. Tiesa, iškėlė vieną nedidelę sąlygą – kad su ja nebūtų nuobodu.
Kuo ta draugė pavertė Adomo gyvenimą? Dėl jos iškadų Adomas buvo išvarytas iš rojaus. Ką jau ką, bet nuobodu su jam jam tai tikrai nebuvo…
Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Dar neaišku, ar šiandien labai jau didžiuotumėmės būdami Adomo palikuonimis, jei visą savo gyvenimą jis būtų praleidęs rojuje… Greičiausiai Adomas ten būtų pavirtęs į tipišką europietį – apkūnų, lengvai pliktelėjusį, visko bijantį, politiškai korektišką iki absurdiškumo, tingų ir visiškai nesistengiantį perprasti gamtos ir gyvenimo paslapčių. Moteris privertė jį pakeisti gyvenimo būdą, ir dėl moterų mes šiandien esame tokiais, kokiais esame. Ir bent jau su moterimis mums niekada nebūna nenuobodu (o joms su mumis – būna, ir dažnai).
Moteris privertė Adomą stengtis. O dėl ko daugiau mes stengiamės šiandien? Nieko nevertos mūsų pergalės bokso ringe, nieko neverta vėliava, įsmeigta Šiaurės ašigalyje, nieko nevertas prabangus automobilis ar „euro-remontas“ nuosavame name Laurų gatvėje – jei to neįvertina moteris. Atkreipkite dėmesį – kaip įspūdingai nuotraukose atrodo bet kuris karo didvyris, kai jį apkabina arba šalia jo šypsosi moteris. Tai tik primena, kad mes stengiamės tik dėl Jūsų. Jūsų šypsenos, papūstų lūpyčių, surauktos nosytės, nenatūralaus „vau!“
Ir patikėkite, mielos moterys, mes iškasime ilgiausius kanalus, mes nuskrisime į Marsą ir nulipdysime aukščiausią pasaulyje pastatą. Mes sukursime Jums dar geresnes technologijas, kaip iš naujo atjauninti Jus, kaip dar padidinti ar sumažinti Jūsų kūno formas.
Tik, prašau, leiskite musm tai padaryti. Neėskite mūsų! Kai sutemus išsekę ir šlapi grįžtame iš šachtos su maišu ropių ant pečių, ir nusispiriame molinus kamašus į kertę, nereikalaukite, kad mes dar tvarkingai ant vagio pasikabintumėme ir skrandutę. Kai mes grįžtame po dviejų pamainų darbo gamykloje ir bandome trumpam atsipūsti prieš sėsdami prie naktinio maršrutinio taksi vairo, nereikalaukite, kad kantriai dar klausytumėme Jūsų negudrių istorijų ir pagiežingų apkalbų. Neverskite mūsų rengtis kitais, tegu ir tvarkingai sulopytais drabužėliais, ir kartu su Jumis eiti į Filharmoniją ar kokią kitą nevyrišką įstaigą. Neįrodinėkite mums, kokie mes slunkiai, balvonai ar chamai, pačios žinote, kad mes ne tokie, mes tikrai esame geresni, ir tokie nuolankūs prieš Jus, kad išduodami savo giminę pritariamai klausomės Jūsų, netekėjusių, dejonių, jog Lietuvoje nebėra gerų vyrų…
Tiesiog atminkite – Jūs buvote sukurtos mums, o ne mes – Jums. Kūrėjas, matyt, taip ir planavo, kad mes padarytumėme šį pasaulį gražesniu, kad mes nukariautumėme barbarus ir pagonis, išrastumėme vakcinas ir pakiltumėme į kosmosą (turbūt pamenate, kelinta po vyrų pirmoji moteris buvo apdovanota Nobelio premija?).
Mes ir pastatėme Jums šitą pasaulį. Mes suteikėme Jums teisę balsuoti, mes Jus išmokėme vairuoti automobilį, nešioti monoklį, rūkyti ir keiktis – mes Jums atidavėme visus savo vyriškus atributus ir žaisliukus. Neprivedė tai prie gero, ar ne? Tad, prašau, dar kartą atsikąskite obuolio susirangiusi ant kušetės ir leiskite mums netrukdomai toliau tęsti savo misiją. Ir pamatysime, mes sugrąžinsime Jus į rojų, iš kurio tik Jūsų dėka mūsų vienintelis protėvis ir buvo išvarytas…
(Straipsnis spausdintas žurnale STILIUS)