„Eikite ir dauginkitės“, – kadaise sakė Dievas, išvarydamas į pasaulį pirmuosius žmones. Tačiau Viešpats nepasakė, kaip ir kam reikia daugintis. Jau tada, kaip ir dabar, daugelis Žemėje gyvenančių organizmų dauginosi be sekso – ir neatrodo, kad tai jiems nepatiktų. Jie negaišta brangaus laiko meilikavimui savo partneriui, nesprendžia bereikalingų nesusipratimų. Tad kodėl seksas yra tokia svarbi mūsų, žmonių gyvenimo dalis? Juk potraukis seksui ir giminės pratęsimui verčia mus kalbėti kvailus dalykus, išgyventi didžiausius nervinius sukrėtimus, slėptis nuo artimųjų ir lankstyti kūną idiotiškiausiomis pozomis. Seksas gali būti labai žeminanti procedūra – ir vardan ko? Kam eiti per visą tą pragaro ugnį, kai yra senovinis ir išmėgintas reprodukcijos metodas, veikiantis dar ir šiandien?

Beveik prieš keturis milijonus metų, pirmieji organizmai Žemėje daugindavosi paprastu dalybos metodu, tiesmukišku procesu, kurio metu naujai ląstelei buvo perduodami identiški senosios genai. Šiais laikais daug pasaulio gyvūnų ir augalų visai sėkmingai dauginasi be sekso.

Tokios gyvybės rūšys – belyčiai, aseksualūs ar hermafroditiniai organizmai – savo dauginimosi procese turi keletą pranašumų prieš tuos, kuriems būtina susijungti tam, kad užveistų naują gyvybę. Pirma, seksualinė reprodukcija yra brangus dalykas kiekvienam individui – turint galvoje ne vien rožių puokštes ir širdies skausmą būti atstumtam, bet fundamentalų biologinį produktyvumą – tik pusė pasaulio individų, susiskirsčiusių į lytis, gali gimdyti kitas gyvybes. Antra, belyčiai organizmai efektyviau palaiko savo genetinę sandarą, perduodami genus savo vaikams. Trečia, hermafroditai yra produktyvesni ir vaisingesni. Jie dauginasi kur kas greičiau, negaišdami laiko partnerio paieškoms. Ketvirta, ir svarbiausia – kiekvienas belytis organizmas gali gimdyti arba dėti kiaušinius, neeikvodamas jėgų bereikalingų patinų gamybai, kurie patys to niekada negalės daryti.

Įsivaizduokite tokį scenarijų – izoliuotuose namuose uždaromos dvi poros – viena iš jų yra vyras ir moteris (patinas ir patelė), kurie santykiauja ir gimdo vaikus. Kita pora – dvi aseksualios reproduktorės – moterys, galinčios gimdyti be partnerio, visai kaip nekaltai pradėtoji… Abi poros pagimdo po du vaikus, pirmoji pora – patiną ir patelę, antroji – du aseksualius organizmus – moteris. Dabar name yra jau aštuoni žmonės – iš kurių yra šešios moterys, galinčios gimdyti vaikus. Jos taip ir padaro – dar du patinus ir šešias pateles. Mirus senajai kartai, name lieka trys patinai ir devynios patelės, iš kurių šešios yra aseksualūs reproduktoriai. Pakartojus gimdymą keletą kartų, seksualiai besidauginančios poros yra pasmerktos išnykti, ir name lieka vyrauti aseksualios moterys.

Dauginimasis be sekso turi daugiau pranašumų, ir seksualinės reprodukcijos atstovams sunku su tuo konkuruoti. Tačiau pasaulyje pilna patinų ir patelių – nuo medžių iki Homo sapiens, ir seksas jiems turi didelę užslėptą naudą.

Bet kur slypi ta nauda? Šį klausimą lengviau užduoti, negu į jį atsakyti. Be paprastų paaiškinimų, kad seksas yra būtinas norint išsigydyti spuogus nuo veido, esminiai atsakymai ilgus metus klaidino pasaulio biologus. Yra sukurta keletas teorijų, tačiau nė viena iš jų nėra pilnas atsakymas ar paaiškinimas, kam yra reikalingas seksas?

Kai kurie biologai tvirtina, kad seksas galbūt atsirado kaip gamtos bandymas pataisyti aplinkos faktorių, tokių kaip radiacija ar genetinės avarijos, besidauginantiems organizmams. Kaip ir atsargūs kompiuterininkai laiko savo svarbių failų kopijas laikmenose, taip ir lytinė reprodukcija suteikia bet kuriam organizmui galimybę išsaugoti savo genų kopijas.

Kaip žinia, kiekviena mūsų ląstelė turi dvi identiškas chromosomoskopijas – DNR struktūrą, sudarytą iš genų. Chromosomos skyla į keturis genų rinkinius dar prieš tai, kol ląstelė galų gale virs į keturis kiaušinėlius arba spermatozoidus, turinčius identiškas genų kopijas. Turint ląstelėje dvi chromosomas, padvigubėja ir šansai genų remontui, ko negali turėti aseksualūs organizmai. Problema su tuo yra ta, kad būtų paprasčiau laikyti genų kopijas ir be sekso – rugiai laiko šešias kopijas savo genų, morkos – aštuonis.

Be to, jeigu vienintelė priežastis seksui būtų sukurti genų kopijas, tada būtų logiška manyti, kad jas ir geriau būtų laikyti vienoje šeimoje kartu. Tačiau dauguma organizmų labiau mėgsta daugintis su kitos šeimos nariais, todėl ir renkasi svetimus kaip partnerius.

Tačiau jeigu seksas yra būtinas apsaugoti genus nuo radiacijos, tada atsiranda kitos problemos, kurias reikia išspręsti. Kaip genai yra kopijuojami, atsiranda galimybė klaidai, kuri gali būti lemtinga. Seksas gali tik apriboti avarijos padarinius.

Įsivaizduokite geną kaip užrašą ant popieriaus kurį reikia padauginti kopijuoklio pagalba. Tačiau kopijuoklis nedirba idealiai, kartais jis padaro dėmę arba tuščią vietą. Originalas yra dingęs, ir reikia padaryti geras kopijas, tačiau dar daugiau dėmių ir tuštumų atsiranda. Ši analogija nupasakoja aseksualių organizmų dauginimąsi – visos klaidos ir anomalijos atsiradusios reprodukcijos metu eina iš kartos ir kartą, ir individualus geno paveldimumas tampa vis labiau ir labiau pažeistas. Nėra kelio atgal.

Tačiau sekas gali pateikti šviežių tiekėjų originalų. Kai pusė vieno tėvo genų yra perduodama, klaidos nesikaupia, bet yra pažangiai eliminuojamos. Bet ši teorija irgi turi problemų. Daugelis bakterijų dauginasi nepastoviai, kai kurios iš jų išvis nesidaugina. Tačiau jos padaro labai nedaug klaidų besidaugindamos. Vis dėlto klaidų teorija nepaaiškina, kodėl taip skiriasi gyvūnų sekso įpročiai – baluose gyvenančios bakterijos niekada nesimyli, bambukai mylisi kartą į 121 metus, o zuikiai mylisi kiekvieną pavasarį?

Atsikratyti nepageidaujamais sekso padariniais negali būti pagrindinė priežastis, dėl ko ir kam yra seksas. Vietoje to, kiti mokslininkai siūlo teoriją, kad keliavimas-migravimas yra puiki sąlyga išlikimui, o seksas yra gera priežastis kelionei. Musės yra aseksualios, tačiau kartą metuose jos pagimdo naują kartą, išaugina sparnus ir palieka savo namus.

Tokią teoriją gerai iliustruoja žemuogių ir koralų seksualinis gyvenimas – abi rūšys aseksualios, bet kada ateina laikas kolonizuoti naują gyvenamąjį plotą, žemuogių augaliukai pagamina seksualines sėklas savo vaisiuose, kuriuos išnešioja paukščiai, o koralai pagamina savo palikuonis, kuriuos išleidžia į vandenį. Bet kuriuo atveju jie išgyvena kitomis sąlygomis. Bet ir ši idėja irgi yra problematiška – nes genetinės variacijos leidžia seksualioms rūšims adaptuotis greičiau nei aseksauliems organizmams, ir jie turėtų būti panašūs į kitus, kur aplinka yra labai nenusakoma ir nenumatoma, pvz., dideliuose aukščiuose, kur oras yra retesnis. Tačiau faktiškai tokiose vietose dominuoja aseksusalūs organizmai, o seksualistai yra randami tose vietose, kur ekologija yra stabilesnė. Todėl ir paaiškinimas glūdi dar kitur.

Genetinė variacija, be abejo, yra raktas į atsakymą, bet neaišku, kurias evoliucines duris jis atidaro? Arčiausiai yra teorija, pavadinta „Raudonąja karaliene“, sukurta dar 1970 metais, tačiau tik dabar įgijusi pasaulinį pritarimą.

Pagal šią teoriją, seksas atsirado ir išsivystė dėl to, kad (hipotezė) kova dėl būvio nelengvėja. Individai kovoja vienas su kitu iš savo rūšies dėl gyvybės ir maisto. Bet kuriuo metu jie dar privalo išvengti ir plėšrūnų, kurie taip pat evoliucionuoja. Visi daiktai turi bėgti tam, kad evoliucionuotų – tai yra palaikytų savo pozicijas išlikimui. Gazelės tampa dar greitesnėmis, leopardai tampa irgi dar greitesni – ir abi rūšys yra užprogramuotos amžinam biologiniam karui, kurio nesustabdys jokia sutartis.

Prie tokio spaudimo, evoliucijos rūšių lygis yra ne taip svarbi kaip kryptis, kuria evoliucionuojama. Seksas tiesiog palaiko aukštą evoliucijos lygį.

(Straipsnis spausdintas žurnale „Vyras ir moteris“)