Už tai, kad savo kosmetinėse jos visada turi tai, ko mums reikia, bet niekada neturime laiko tai įsigyti.
Už tai, kad jų kartais nėra – ir tai suteikia (apgaulingą) laisvės pojūtį.
Už vyrišką solidarumą – ar su bibliotekininku, ar su policininku – mes visada rasime bendrą kalbą, apsvarstydami savo mamas ir žmonas.
Už galimybę sureguliuoti jų telefonus, pakeisti akumuliatorių, pataisyti dušo galvutę… iškart pasijaučiant rimtu ir reikalingu vyru.
Už tai, kad jos ant savo pečių užsikrauna gausybę buitinių smulkmenų, palikdamos mums laiko savišvietai ir Visatos pertvarkymui.
Už vaikus.
Už blaivinantį poveikį. Sąžiningai kalbant, be moterų įsikišimo dauguma mūsų tiesiog prasigertų.
Už „Iliadą“, „Odisėją“ ir kitus europietiškos literatūros lobynus, kuriuose konfliktas dėl moters yra pagrindinis siužeto katalizatorius, savaime suprantama.
Už „šaukšto“ pozą (kai miegame).
Už galimybę pasijusti normaliu, sveiku žmogumi. Ypač viso šito dabartinio isteriško chaoso fone.
Už tai, kad jos yra, nors tai mus, vyrus galiausiai išskiria.
Už tai, kad jos moka elgtis taip, tarsi nieko neatsitiko.
Už gražius kūnus. Jei taip jau visai sąžiningai.