„Kodėl Albanija?“ – kino filme „Uodega vizgina šunį“ klausė aktorės Annes Heche personažas Roberto de Niro, kai tas pasiūlė sukurti menamą terorizmo grėsmę, sklindančią iš šios mažytės Balkanų šalies, taip nukreipiant visuomenės dėmesį nuo sekso skandalo Baltuosiuose Rūmuose. „O kodėl ne?“ – perklausė Roberto de Niro personažas, – „Ką tu išvis žinai apie tą šalį? Ji tolima, atsilikusi, nepažįstama ir greičiausiai priešiška mūsų civilizacijai“.

 

Tas kino filmas pasirodė pasaulio ekranuose 1997-aisiais metais, ir išties tada apie Albaniją buvo žinoma tik tiek, kad ten visai neseniai baigėsi eilinis anarchijos protrūkis, beje, sukeltas finansinių piramidžių griūties (lietuviai šią karčią kapitalizmo piliulę nurijo kur kas nuolankiau). Vyresnės kartos žmonės dar atsimena šykščias sovietinės propagandos nuotrupas apie neįtikėtiną Albanijos uždarumą ir savitą „vystymosi kelią“. Žinoma, ir gandus apie žiaurų komunistinį režimą už „chrominės uždangos“ (Albanija tais laikais eksportavo daug chromo rūdos), esančios už didžiosios „geležinės uždangos“. Todėl ir šiandien dažnas turistas Albanijoje, o jų, beje, visai nemažai, neišvengiamai ieško komunistinės diktatūros palikimo (užuot besimėgavęs antikinės architektūros palikimu arba reto grožio kalnais). Neretas alpsta nuo pasakojamų „baisumų“, kurie, lietuviui, praleidusiam bent keliolika metų sovietinėje okupacijoje sukelia tik atlaidžią šypseną.

 

„Nebuvo automobilių“, – šiurpina naivius amerikiečius dabartiniai albanai. „Mėnesinio atlyginimo užtekdavo duonai ir pienui“, – alpstantiems vokiečiams porina vyresnieji kalniečiai. „Visos partijos, išskyrus vieną buvo uždraustos“, – byloja intelektualai apsiašarojusiems švedams. „Ne, koncentracijos stovyklų nebuvo, bet buvo pataisos zonos-miestai, į kuriuos siųsdavo režimo priešus bei tuos, kurių šeimos narys pabėgdavo į užsienį“, – patylina balsą jaunimas. Tokie, tiesą sakant, ir visi praeities Albanijos komunistinio režimo „baisumai“.

 

Albanijoje man netgi teko sutikti nemažai žmonių, kurie su nostalgija atsimena „anuos laikus“ – visai kaip Lietuvoje, kai pagalvoji. „Tada buvo mažiau streso“, – guodėsi man viena pagyvenusi albanė. „Neturėjome narkomanų, pederastų bei prostitučių“, – antrina jai kita. Oficiali statistika tada tvirtino, kad per paskutinius 30 režimo metų Albanijoje nebuvo užfiksuota nė vieno susirgimo sifiliu atvejo, raštingumu šalis lenkė Vakarų Europos valstybes (ko jau ko, bet mokyklų statybai komunistai lėšų nepagailėjo, ir šiandien tai akivaizdu – kiekviename kaimelyje gali rasti bent vieną, o ne retai ir kelias, kartais net įdomu, kokiais mokiniais jie jas užpildo?), ir, nors mašinų nebuvo, bet pajuodusio albano akį džiugino nenutrūkstantys asfaltuotų kelių vingiai per kalnus. Kaip nepasiilgsi tokių laikų?

 

O ir pati Albanijos saviizoliacija nuo likusio pasaulio taip pat paaiškinama labai paprastai: „O kaip kitaip?“, – karščiavosi vienas akademikas, – „tai buvo vienintelis būdas mums išlikti. Albaniją iš visų pusių spaudė didžiosios valstybės – Turkija, Italija, Vokietija, Rusija, Jugoslavija, Šaltojo karo frontai. Užsitverti siena nuo kitų mums buvo geriausia išeitis neprapulti toje ideologinėje ir politinėje kakofonijoje.“

 

Todėl bene einamiausia suvenyrinė prekė turistams – puodeliai arba šaldytuvo magnetukai su tuometinio Albanijos diktatoriaus Envero Hoxha (tariamas – Hodža) atvaizdu. Kuris nuotraukose, beje, net neatrodo baisus ar laukinis. Juoba kad, skirtingai nuo daugelio kitų komunistinių šalių vadovų, Enveras buvo „savas“ albanas, išsilavinimą įgijęs Prancūzijoje, o ne Maskvoje, kovojęs su okupantais italais ir vokiečiais (sakoma, kad jis pats savo rankomis buvo perpjovęs gerkles keliasdešimčiai italų belaisvių), jokios grėsmės akivaizdoje niekada nepabėgęs iš savo šalies, kaip pavyzdžiui, Smetona ar Sniečkus, ir po Stalino mirties niekada nebeklausęs Maskvos nurodymų. Mat, Stalinas tebuvo vienintelis autoritetas jam. Legenda teigia, kad 1953 metais, mirus Stalinui, Enveras Hoxha suvarė į pagrindinę Tiranos aikštę visus (būtent visus) Albanijos gyventojus, privertė juos atsiklaupti ir prisiekti ištikimybę stalinizmui. Tad nenuostabu, kad po Chruščiovo komedijos su „asmenybės kulto demaskavimu“, Albanija atsiribojo nuo Sovietų Sąjungos, vėliau susimetė su Kinija, su kuria po Mao mirties taip pat kažkaip sugebėjo susipykti. Kinai mažojoje Albanijoje netruko pristatyti grandiozinių fabrikų (Elbasano mieste, kur teko praleisti keletą dienų stovi metalurgijos kombinatas, kuriame kadaise dirbo 20 tūkstančių žmonių, nors pačiame mieste jų tada gyveno vos 50 tūkstančių), o vyresnieji žmonės dar atsimena vienodai apsirengusius kinų „specialistus“ („kinai turėjo netgi savo policiją, nes mums jų buvo neįmanoma atskirti, tokie jie buvo vienodi savo veidais, ūgiu ir apranga, kaip kokie lėlės“, – pasakojo vienas albanas).

 

Žiaurusis komunistinis režimas taip pat yra puikus dabartinis paaiškinimas, kodėl albanai visame pasaulyje yra garsėjantys nusikaltėliai. „Supraskite vieną dalyką“, – vėl karščiavosi tai aiškinantys intelektualai,- „jei su savo šunimi elgiatės blogai, šuo taip pat tampa blogas. Taip ir su albanais – komunistai elgėsi su mumis blogai ir suspausta spyruoklė, gavusi progą, išsitiesė visa jėga. Mums, visą gyvenimą praleidusiems skurde ir paniekoje, atgavus laisvę reikėjo visko ir iškart“. Taip sakydamas albanas žvelgė man, lietuviui tiesiai į akis, tarsi nebylomis priekaištaudamas „Argi tu pats, lietuvi, šito nežinai? Kokie albanai? O lietuviai? Nejaugi jie jau tokie angelėliai užsienyje?“

 

Savotiškas palikimas iš anų laikų – visiškas albanų abejingumas, arba teisingiau pasakius, tolerancija religijai. Mat, 1967 metais komunistai paskelbė Albaniją pirmąja pasaulyje ateistine valstybe ir netruko nugriauti visas mečetes, bažnyčias bei cerkves, kokias tik įstengė rasti. Ir kurį laiką į Albaniją netgi buvo draudžiama įvažiuoti tiems retiems užsienio piliečiams, nešiojantiems… barzdas, girdi, tai ne tik netvarkinga, bet ir islamo propagavimas. Iki pat komunistinio režimo griūties 1992 metais taip pat buvo draudžiama įvežti ir Biblijas ar Koranus bet kuria kalba. Tačiau netrenkė griausmas į tą valstybę, o mūsų bendraamžių karta išaugo visiškai nepasigesdama religijos, kaip priemonės tobulėti arba formuoti savo pasaulėžiūrą. Kai kurios bažnyčios ir mečetės yra atstatytos, tačiau iš pačios religijos kultas nėra daromas. „Aš esu musulmonė“, – tvirtino man viena jauna albanė, – „tačiau tai pasireiškia tik tuo, kad mirus artimam žmogui, keturiolika dienų privalau vilkėti juodus apdarus“. Žinoma, suvokiant, kad dauguma lietuvių katalikais tampa tik vestuvių, laidotuvių ar krikštynų metu, nieko nuostabaus pastebėti, kad albanai niekada savo kalboje nemini tokių terminų, kaip „Viešpatie“, „O, Dieve“ ir pan. – jiems tai tušti garsai. Nes beveik kiekvienas žino – rojų reikia susikurti čia, žemėje, o kaip ten bus po to – dar neaišku.

 

Vienintelis išties įspūdingas komunistinių laikų palikimas – tai individualūs bunkeriai, iš kurių kiekvienas albanas, galintis laikyti rankose ginklą, turėjo atremti priešų, kurie tuo metu būk tai supo Albaniją iš visų pusių, atakas. Komunistai pradėjo jas statyti 1968 metais per sovietų invaziją į Čekoslovakiją, tada buvo manoma, kad Raudonoji armija nesustos ten ir atvyks tvarkyti komunizmo reikalų iki pat Balkanų. Taip ir pagrindinė karinė grėsmė Albanijos diktatoriaus suvokimu, visai pagrįstai ėjo iš Sovietų Sąjungos, o ne Vakarų. Tada buvo pristatyta išties astronominis skaičius tų slėptuvių – 700 tūkstančių, t.y., po vieną keturių asmenų šeimai. Šiais laikais tie kraupūs betoniniai statiniai stovi nenaudojami, nors dažnai svarstoma, kaip juos panaudoti, pvz., galbūt auginti juose šampinjonus eksportui… tačiau lig šiol nesugalvota, kaip ir kam.

 

Bet kuriuo atveju, šiandien Albanija – demokratiška šalis su visomis iš to ištekančiomis pasekmėmis. Sienos atviros visiems (nuo praeitų metų liepos albanams nebereikia vizų į Europos Sąjungos šalis), šalyje akivaizdžiai sukasi nemaži pinigai (daugiausiai – atsiunčiamų iš užsienyje dirbančių emigrantų) ir daugėja užsieniečių (nors šiaurinės dalies jūros pakrantė yra apleista ir nešvari, turtingesni albanai poilsiauti vyksta į kaimyninę Juodkalniją, tačiau pietuose, arčiau Graikijos, pajūrio vaizdas švaresnis ir tvarkingesnis), net ir lietuvių – šiuo metu šalies sostinėje nuolat gyvena ir įvairiose institucijose dirba net keturi mūsų tautiečiai. Tai šalis, kurioje man neteko matyti nė vieno neasfaltuoto kelio, o provincijos pakelėse ištisomis virtinėmis statomi degalinių, viešbučių ar greito maisto restoranai. Albanija yra tikrąja to žodžio prasme tranzito šalimi, ir jiems likimas šiuo atveju yra palankus – besiribodama su Graikija ir buvusia Jugoslavija, ji išties yra kryžkelėje.

 

Galų gale, šalyje atsirado ir automobiliai. Tačiau, kaip pasakojo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos biure Albanijoje dirbantis lietuvis Tomas Stravinskas, anksčiau devyni iš dešimties automobilių buvo „Mercedes-Benz“, kurios albanai kažkodėl dievina lig šiol, nors esti ir kitų gamintojų modelių. Nesenam atvykėliui centriniai sostinės keliai atrodo pakankamai sužymėti juostomis, nors, Tomo teigimu, tai buvo padaryta visai neseniai, prieš rinkimus. Vairuoja albanai blogai, keliuose chaosas, tačiau tai ne dėl to, kad jie būtų blogi žmonės. Komunistinio režimo metais, kaip jau minėta, automobilių nebuvo, todėl nebuvo ne tik vairavimo teisių, bet ir infrastruktūros, kaip apmokyti žmonės vairuoti. Tad ir mokytis tenka, kaip sakoma, „praktikoje“.

 

Savotiškas ir vairuotojų požiūris į kelių policininkus. Albanai nemėgsta uniformuotų žmonių (nes uniformos albanų tautai yra atnešusios tik nuoskaudas), ir ne sykį teko matyti, kaip prabangaus automobilio vairuotojas nestoja krivūle jį stabdančiam policininkui. Policininkai irgi dažnai bijo imtis griežtesnių veiksmų prieš tokius „kietus“ vairuotojus, nes žino, kad jei jie turės užtarėjų valdžios sluoksniuose, gali kilti ir problemų.

 

TIRANA

 

Kiek žmonių gyvena Albanijos sostinėje Tiranoje, tiksliai net nėra žinoma. Įvairūs šaltiniai nurodo labai jau skirtingus skaičius – nuo 300 tūkstančių iki milijono. Pats miestas gražiau atrodo naktį, nei dieną, nes, saulei prašvitus, staiga pasirodo, kad yra balkaniškai pilkas, blankus ir net neturi tokios sampratos, kaip „senamiestis“ – nes iš mažo miestelio šalies sostine tapo tik 1920 metais (tada joje gyveno vos 10 tūkstančių žmonių). Apsuptas kalnų, taip ir buvo statomas kaip papuola, griaunant senus pastatus. Mieste dominuoja daugiabučiai namai, nes albanams yra būdinga gyventi bendrijoje, visiems kartu. Netgi sostinės meras – „Tiranos Zuokas“, ir tas gyvena devynaukščio namo septintame aukšte, nors pinigo prilaiko akivaizdžiai daugiau už Vilniaus merą.

 

Nors gerai įsižiūrėjus, paaiškėja, kad Tirana nėra tokia jau bespalvė. Ypač savotiškai, bet visai estetiškai atrodo spalvoti daugiabučių namų fasadai, sakoma, kad žlugus komunistiniam režimui, tuometinis miesto meras suvokė, kad Tirana atrodo per blankiai, ir įsakė nudažyti centre esančių pastatų fasadus linksmomis spalvomis. Mada prigijo, ir, tenka pripažinti, maloniai džiugina akį.

 

Vis dėlto iš esmės visko čia yra, net ir šurmuliuojantis naktinis gyvenimas. O jei ko ir nėra, tai lengvai pakeičiama vietinėmis kopijomis. Pavyzdžiui, vietoje „McDonald‘s“ užkandinių puikuojasi „vienas prie vieno“ nukopijuotas albaniškas variantas (net ir su beveik tokiu pačiu logotipu) – restoranų tinklas „Kolonat“, vietoje KFC („Kentucky Fried Chicken“) – AFC („Albania Fried Chicken“) – taip pat tobula kopija. Kartais tenka įtempti žvilgsnį, suvokiant, ar čia parašyta DHL, o ne OHL, „Philips“, o ne „Bhilips“. Ir t.t.

 

Kalbant apie naktinį gyvenimą, skirtingai nuo Vilniaus, Tirana gali pasigirti ir tuo, kad kavinės ir barai neužsibaigia keliose centrinėse gatvelėse, bet yra paplitusios po visą miestą, net ir tolimiausiose jo rajonuose. Norint gerai praleisti laiką ar pasimėgauti jūros gėrybėmis, nebūtina trenktis į centrą, tai gali padaryti praktiškai bet kurioje miesto dalyje. Albanai – gyvi žmonės, ir gyvenimas jiems nesibaigia saulei nusileidus.

 

Naktinė Tirana yra šurmuliuojanti ir judri. O ir patys albanai yra triukšmingi žmonės. Pasak Tomo, „albanui yra būdinga viską žinoti net ir nieko nežinant“. Tokiu atveju, gerai įsižiūrėjus, akivaizdu, kad albanai nuolat ginčijasi, neabejotinai įrodinėdami kitam tai, ko anas nežino. Tai, beje, jiems netrukdo būti svetingiems ir draugiškiems, ypač užsieniečio atžvilgiu. Albanijos provincijoje, net ir akivaidžiai neturtingas žmogus pasiūlys gėrimo stiklą ar cigaretę. Nepaisant vis labiau plintančių užrašų „No smoking“, Albanijoje balkaniškai rūkoma visur ir labai daug (kartais net man, tikrai rimtam rūkoriui, nuo dūmų gausos tekdavo apsivemti, tačiau albanams tai yra įprastinė būsena). Albaniška virtuvė neypatingai skiriasi nuo Balkanuose dominuojančio – ypač daug vaisių ir žolių, aviena ir žuvis. Iš esmės monotoniška albaniška-balkaniška virtuvė yra dar vienas komunistinių laikų palikimas – albanai dėl nuolatinio skurdo dešimtmečių nėra įpratę prie rafinuoto maisto ir išrankumu pasigirti nelabai gali.

 

Ir, kas svarbiausia, nepaisant „albano-nusikaltelio“ stereotipo, miesto gatvėse visiškai saugu bet kuriuo paros metu, bent jau užsieniečiui. Nors Albanijos šiaurėje dar gyvuoja „kraujo keršto“ įstatymai, o šiaip bene kiekvienas provincijos gyventojas turi ginklą, tačiau užsieniečiai visada jaučiasi saugiai – pagal kažin kokį painų garbės kodeksą, albanui nevalia užpulti ar plėšti užsieniečio, tai yra negarbinga, nes mes, girdi, nemokame vietinių kalbos ir negalime žodiškai apsiginti. Kaip ir kaip ten bebūtų, Tomo Stravinsko žodžiais, „užsieniečio apiplėšimas Albanijoje yra tikrai retas dalykas ir visada sukeliantis daug triukšmo“. Savo šalies naudai aš irgi noriu pasakyti, kad Lietuvoje irgi paretėjo kirviais užkapotų vokiečių ar skandinavų lavonų, gal dėl to, kad jie pas mus nebevažiuoja, arba mūsų nusikaltėliai išvažiavo?

 

Albanijos provincijoje gyvenimas, žinoma, ramesnis, bet nepalyginamai skurdesnis. Čia jau galima pamatyti tipiškų patriarchalinių ūkių (moterys dirba, o vyrai – ne), nešuliais apkrautų asilų. Palyginti su Lietuva, kur kas daugiau jaunimo, tačiau, kiek teko su jai bendrauti, visiems norėjosi juo greičiau išvažiuoti. Ne, ne iš savo kaimų. Tiesiog iš Albanijos. (Tiesa, retas turėjo pinigų net autobuso bilietui iki sienos.) „Kodėl?“ – naiviai klausiau, it nežinočiau atsakymo iš anksto.

 

Aš dar atsimenu Albaniją, kaip ji atrodė prieš dešimt metų, tada buvo sakoma, kad tai „šalis, kurioje nėra nė vienos tiesios linijos“, o kai kurie žmonės vis dar nebuvo matę spalvotos televizijos. Atvykstant į ją atrodo, kad norėsis tuoj iš jos išvykti, tačiau nuomonė pasikeičia greitai, ir į gerąją pusę. Nes šiandien Albanija daug kuo atrodo geriau ir labiau pažengusi į priekį, nei mano Tėvynė (vien pradedant Tiranos oro uosto terminalu ir baigiant jaunimo požiūriu į vyresniuosius), kad ir kaip skaudu būtų tai pripažinti. Guodžia tik tai, kad beveik visiems albanams, kuriuos teko sutikti, joje kažkodėl nemiela. Žinoma, geriausia yra ten, kur mūsų nėra. Todėl nenuostabu, kad kartais ir mums, lietuviams atrodo, jog gerai net ir toje pačioje Albanijoje, tik ne Lietuvoje…

 

(Straipsnis spausdintas portale „Delfi”)