2006 metų pavasarį Ugandoje dirbau vienoje poroje su anglu Oliveriu, prieš tai Jungtinių Tautų misijoje Irake organizavusiu pirmuosius toje šalyje rinkimus. Ilgi pokalbiai su juo apie gyvenimą ir darbą Bagdade pavirto šituo laišku, kurio fragmentai buvo spausdinti žurnale FHM.

2004-2005 METAI

Visas Jungtinių Tautų rinkimų konsultantų kontingentas (30 žmonių) buvo atskraidintas į Bagdadą „US Air Force“ lėktuvu “Hercules” iš Jordanijos sostinės Amano, kur JAV Ginkluotosios pajėgos turi didelę savo logistikos bazę. „Kodėl iš Amano, o ne Kuveito?“ – klausiau pasakotojo. “Matyt, todėl, kad nebuvo Kuveite laisvų viešbučių, toks didelis srautas specialistų judėjo į Iraką, laimėjus karą”, – spėliojo anas. Amane, beje, JT vaikinai gyveno kaip karaliai, kaip ne kaip – “Le Meridien” viešbutyje (tarsi “Villone”). “Gal specialiai popino mus prieš tai, kas mūsų laukė Bagdade”, – juokėsi Oliveris.

Kas jų laukė Irake, nebuvo sunku nuspėti, nes kaip tik prasidėjęs Faludžos šturmas sutrikdė visus planuotus skrydžius į Bagdadą, bo visi lėktuvai pradeda leistis į Irako sostinę būtent nuo Faludžos, kurios padangėje tuo metu zujo vien tik karinė technika ir “heat-seeking” raketos… Todėl planuotas išskridimas į Bagdadą buvo atidėtas vienai dienai, po to – dar vienai, ir galų gale, tik trečios dienos ryte, gavus žinių, kad aviacijos atakos suspenduotos kažkuriam tai laikui, vyrai pakilo į orą.

Nežinia, ar tai prasidėjo virš Faludžos, ar ne, bet tūpimas Bagdado aerouoste buvo kupinas nuotykių, nes visi lėktuvai, į kuriuos sukilėliai nuolat šaudo “heat-seeking” raketomis (kaip žinia, yra net DHL lėktuvą yra pašovę), leidžiasi labai nelygia trajektorija. Oliveris pasakojo, kad vos pakilus visi civiliai keleiviai pradėjo gerti ir iš pradžių ignoravo piloto nurodymus įsisupti į kažkokius specialius tinklus, kuriuos kariniame lėktuve matė pirmą kartą (“maždaug, ką čia klausysi ‘kūdikių žudiko’ nurodymų”… – šis UN-US priešiškumas jautėsi viso jo pasakojimo metu). Pilotas daugiau prie jų nesikabinėjo. Ir tik tūpiant visi ūmiai suvokė, kam tie tinklai buvo reikalingi. Lėktuvas taip vartėsi nuo šono ant šono, kilo smigo aukštyn žemyn, kad tik tie patys tinklai visą vemiančią chebrą ir tesulaikė nuo susidaužymo į lėktuvo sienas. Priedui prie viso to kaifo besileisdamas lėktuvas į visas puses be perstojo tratino “saliutus”, skirtus nuo “heat-seeking” raketų apsisaugoti, kuriuos iššaunant viduje skambėjo toks skardus garsas, jog atrodė, jog kažkas pačiame lėktuve vanoja iš patrankų, ir viskas paraku labai stipriai prasmirdo.

Nutūpus Bagdade, visas išsekęs JT personalas dar dvi valandas laukė armijos konvojaus, kuris turėjo juos nuvežti į “Žaliąją zoną”, kur įsikūrę Irako parlamentas, UNAMI (United Nations Assistance Mission in Iraq) būstinė, kai kurios ambasados ir „Coalition Forces HQ“. Užtrukimą sąlygojo tai, kad į šarvuotą autobusą, važiuojantį jų paimti, pakeliui kažkas pataikė iš raketos, ir todėl buvo laukiama pakaitalo. Kai konvojus galų gale atvažiavo, US Army, atsižvelgdama į tai, kad kažkas tik ką šaudė į autobusą, iš pradžių “securino” maršrutą, kas reiškė, jog keturi “Black Hawk” malūnsparniai pakeisdami vienas kitą taip nuliejo švinu iš kulkosvaidžių visą pakelę iki miesto, kad “turbūt ne vien žmones, bet ir visas skruzdeles iššaudė”. Nepaisant to, visas konvojus iš aerouosto į Bagdadą lėkė ne mažesniu kaip 80 km/h greičiu ir be perstojo šachmatine tvarka vingiavo nuo vieno kelkraščio į kitą, kad niekas negalėtų į juos tinkamai nusitaikyti. Autobuse sėdintys JT personalas antrą kartą per tą pačią dieną vėmė ir kartu su savo čemodanais vartėsi palei sienas, o konvojaus priekyje spaudė du Humvees, kurie negailestingai taranavo į šonus ir nustūminėjo į kelkraščius visus lengvuosius automobilius, kurie nepakluso iškart per garsiakalbį garsiai transliuojamam įspėjimui trauktis į šoną. Karas yra karas. Mieste konvojus greitį sumažino, tačiau nuolat sukinėjosi gatvėmis įvairiomis kryptimis, kad nepatykotų kas pasaloje…

Įvažiavimas į “Žaliąją zoną” vertas atskiro paragrafo, nes patikrinimas yra “kažkas tokio”, ir kartais trukdavo šešias valandas, norint į pačią Zoną patekti. Įvažiavimą saugojo ir įvažiuojančius tikrino “legendinė” (kaip kokia “Hiperbolė” ar “Žalgirio” žaidėjas Lekerauskas) US Army „1st Cavalry“ divizija. “Kažkas tokio” todėl, kad savižudžiai dažniausiai Zonoje sprogdinasi būtent patikrinimų metu. Pavyzdžiui, savižudis sulaukia savo eilės, įvažiuoja į tikrinimo depo ir sciaganulina bombikę… Pusė langų Zonoje kaipmat išbyra. O kaip kitaip? Apie “Žaliąją zoną” automobilių statyti niekur neleidžiama. Įvažiuojančius tikrindavo su šunimis, ir tai sukeldavo „US Army Veterinary Corps“ daug galvos skausmo. Problema buvo ta, kad iš pradžių šunys, užuodę mašinoje bombą, pradėdavo loti, taip atkreipdami sargybinių dėmesį, tačiau tuo pačiu ir išduodami teroristui, kad jis susektas, todėl anam nebelikdavo nieko kito, tik sciaganulinti bombikę su visu šunimu (šuniukų tai gaila…). Todėl šunvedžiams teko išrasti būdą, kaip šuniui pranešti apie bombą, neatkreipiant teroristo dėmesio. Taip buvo sukurta įvairių metodų, pavyzdžiui, šunys būdavo išmokyti pranešti apie bombą tylėdami ir tik staigiai pakeldami uodegą… Ir vyrai nedelsdami į vairuotoją ištuštindavo savo M-16 apkabas… Ir tie triukai kas dvi savaites būdavo keičiami į vis kitokį. Sakė, kad taip buvo efektyvu, vien su tuo uodegos pakėlimu US Army per vieną mėnesį identifikavo ir spėjo nužudyti net du teroristus su bombomis, laukiančius įvažiuoti į „Žaliąją zoną“.

„Kas per irakiečiai važiuodavo į tą “Žaliąją zoną”?“ – klausiau. „Daug kas“, – atsakė anas. Iš kelių tūkstančių žmonių, būnančių ten nuolat, absoliučią daugumą sudarė patys irakiečiai, ten gyvenantys, kiti – atvažiuojantys dirbti, pavyzdžiui, tame pačiame parlamente ir t.t.. Vis dėlto, nepaisant visų patikrinimų ir saugumo priemonių, vien per keturis misijos mėnesius, anglo teigimu, pačioje Zonoje tris kartus sprogo automobiliai arba kažkieno tai padėtos bombos. Negana to, baugino jis mane, sukilėliai sugebėdavo net išvogti žmones iš ten, ir po to rodydavo per teliką, kaip jiems galvas nukerta…

Bet kuriuo atveju, atvažiavusį JT rinkimų personalą patalpino hotelyje, kurio išorinė siena buvo pačios Zonos išorinė siena. Kas reiškė, jog chebrikė miegojo patys būdami taikiniai teroristams, kasdien į Zoną paleidžiantiems bent po tuziną raketų (“gerai, kad tie gaidžiai nemokėjo šaudyti”, – juokėsi angliukas, – “iš tuzino vos viena pataikydavo į pačią Zonos teritoriją”). Negana to, ant to paties viešbučio stogo buvo įsikūręs US Army snaiperių postas, kuris ne tik šaudydavo į visus įtartinuosius, šmėkščiojančius horizonte, bet ir pats buvo taikinys iš miesto į juos šaudantiems sukilėliams. Tačiau irakiečiams neužteko proto suvokti, kad kulkos, ypač šaunant į viršų, niekada neskrieja tiesia trajektorija, todėl taikant į tą postą iš pusės kilometro atstumo, kulkos tiesiog smigdavo į apatinių viešbučio aukštų sienas ir langus, tų pačių kambarių, kur gyveno ir mano vyrai… Susišaudymai vyko kasnakt, ypač per sukilimo įkarštį. Viešbučio langai buvo impregnuoti atitinkamais permatomais skydais, tačiau niekas jais nepasitikėjo. Juoba kad nemaloniausias dalykas, ką turėjo daryti visi JT darbuotojai, gyvenantys viešbutyje – tai kiekvieną vakarą radijo ryšiu pranešti savo patikrinimo šaukinius, o siustuvas veikė tik priėjus prie lango. Ties langais šiaip niekas niekada stengdavosi nesitrinti, ir vakarinis patikrinimas buvo tikra koronė, kuris vykdavo užgesinus visas šviesas, kad koks siluetas nepatrauktų taiklaus snaiperio dėmesio. Nors vaizdų pro langą, anot jo, būta ir gražių, pavyzdžiui, „US Air Force“ lėktuvai, dailiomis formuotėmis skrendantys bombarduoti Faludžos… (išvis angliuko pasakojime, be juntamo atviro priešiškumo US Army ir Marinams, vieninteliams US lakūnams buvo reiškiama šiokia tokia pagarba, maždaug, vyrai nepalyginamai protingesni ir malonesni už kareivius…)

Darbas jų buvo paprastas – organizuoti pirmuosius rinkimus Irake. Nepaprasta buvo tai, kad suorganizuoti juos reikėjo niekur neišvažiuojant iš pačios Zonos. Ir išvis, iš Zonos, kuri yra Karoliniškių dydžio, nieko neišleisdavo, “nebent su itin svarbia priežastimi”, net ir po pačią Zoną judėjimas buvo ribojamas. Nepaprasta buvo ir tai, kad buvo pasamdyta apie 500 vietinių irakiečių tuos rinkimus daryti “in the Field”, t.y. pačioje šalyje. Kažin kaip ten atsitiko, bet praktiškai visi 500 galvų buvo vos trijų Šeimų nariai, kas reiškė, kad šeimyninė hierarchija atsiliepdavo ir darbe – maždaug, tiesioginio įsakymo neužtekdavo, reikėdavo, kad jį pakartotų koks nors Šeimos starosta, ir neduokdie, jei jis bus iš kitos Šeimos. Ir t.t. Be to, irakiečiai buvo tokie emocionalūs, kad „UN Electoral Assistance Mission“ ofise, kur jie visi trindavosi, nuolat tvyrojo toks triukšmas, it kokioje seno pavyzdžio biržoje, visi rėkė viens per kitą. “Bet ką padarysi – įpratome”, – atsiduso kolega.

„Kas per žmonės tie irakiečiai?“ – klausiau. Anas atsakė, kas laikui bėgant labai jis prie jų prisirišo, nors daug ką jiems tekdavo atleisti, pavyzdžiui, per visus keturis mėnesius irakiečiai taip ir neišmoko nieko planuoti. „Ar nekentė jie Sadamo?“ – klausiau. “O draugeli, – atsakė jis man – per visus keturis mėnesius nesutikau nė vieno irakiečio, kuris nenorėtų demokratijos…”

Būta ir rimtesnių bajerių, aišku. Pavyzdžiui, sykį viena irakiečių komanda, grįžtanti iš “the Field”, pavėlavo į planuotą susirinkimą, bet galų gale atvažiavo. Trijų komandos narių trūko. „Kur jie?“ – paklausė angliukas likusių, besirenkančių kėdes susėsti prie stalo. “Pakeliui patekome į pasalą, ir tie trys žuvo”, – kaip niekur nieko atsakė tie. „Kaip tai – žuvo?“ – paklausė sukrėstas anglas. “Žuvo”, – ramiai atsakė tie. Jų nebėra. Finito. Basta.

Kitas didelis incidentas buvo, kai prieš pat rinkimus buvo numuštas malūnsparnis su anglo grupei priklaususių 30 irakiečių darbuotojų, visi iki vieno žuvo. Labiausiai mano draugelį supykdė tai, kad US Marines generolas (US Marines užtikrino rinkimų apsaugą), pranešus jam apie šį incidentą, leido sau grubiai pajuokauti, maždaug, “kitą kartą tegu įsideda parašiutus”… “Arkliškas humoras”, – parinosi anglas, – “pvz., rinkimų dieną vienoje balsavimo stotyje susiprogdino eilėje stovėjęs savižudis, tačiau rinkimai toje stotyje netrukus buvo atnaujinti. Ir visi praeinantys pro to savižudžio palaikus, spjaudė ant jų. US Marinams tas taip patiko, kad jie pasakojo visiems, kam tik įmanoma, kaip pavyzdį irakiečių politinės brandos”… Nors US Marines labai ciniškai žvelgė į rinkimų organizavimą, nors ir pareigingai – anglas juokėsi prisiminęs, kaip gavo iš jų sąrašą gyventojų skaičiaus miestuose, ir tik Faludžos gyventojų skaičius buvo perbrauktas ir šalia ranka įrašytas mažesnis – kaip tik tos pačios Faludžos šturmui pasibaigus… Maždaug, “gyventojų po mūsų apsilankymo ženkliai sumažėjo”…

Tiesa, JT konsultantų darbe buvo dar vienas įdomus aspektas – asmens sargybiniai, taip vadinamieji PSD („Personal Security Detail“), ginkluoti iki dantų bičai, uždirbantys po tūkstantį baksų į dieną. Esu apie juos, dirbančius Irake, skaitęs “Esquire” žurnale, kokie jie profai ir bebaimiai ir t.t. Irakiečių sukilėliams PSD galva visada buvo aukščiausias ir praktiškai nepasiekiamas trofėjus, nes tie Vyrai neleisdavo laiko veltui – šaltakraujiškai žudė visus irakiečius, kurie tik pasipainiodavo po kojomis, nes jie nebuvo jokios šalies „Armed Forces Personnel“, ir jų nesaistė jokių tarptautinių konvencijų įsipareigojimai – nekankinti belaisvių, neatsakyti ugnimi, kol į tave nešaudoma, nežudyti vaikų ar moterų, ir kitos panašios nesąmonės. Be to, teroristams visada buvo sunkiau prieti prie armijos postų, tad belikdavo užpuldinėti civilius darbuotojus, atstatinėjančius Iraką, todėl civilinės firmos būtent ir samdydavo tuos PSD. Tie savo tūkstantį baksų per dieną atidirbdavo, bo būdavo treniruojami atsidurti tarp kulkos ir savo saugomojo. Kaip dažnai buvo sakoma – “geras PSD, tai žuvęs PSD”.

Jie buvo šalia JT personalo visą laiką. Sedėdami pasieniuose skaitė pigius romanus popieriniais viršeliais, žiūrėjo porno filmus per savo laptopus, čiupinėjo ginklus ir tylėdami stebeilijosi į besidraskančius rinkimų organizatorius. Buvo tarp jų ir viena mergina – iš Pietų Afrikos, neišpasakytai daili ir ypatingai sexy su savo kabūromis bei patronų juostomis, atrodė kaip kokia Lara Croft. Ir niekas nebandė jos kabinti, nes rizikavo susilaukti mažiausiai spyrio į pautus. Mano bachūras visus keturis mėnesius vaikščiodavo į gretimą ofisą tame pačiame pastate ir kiekvieną kartą prie durų sėdinčiam PSD turėdavo rodyti atitinkamą leidimą (kurių iš viso turėjo šešis). Po trečio mėnesio, eilinį kartą rodydamas, paklausė to sargybinio – kiek galima čia tą leidimą tau rodyti? Juk tu mane pažįsti… Tas nieko neatsakė. Tačiau, kai sekantį kartą mano vyrukas nerodydamas leidimo ėjo, nustumdamas PSD į šoną, bo buvo kažko susinervinęs, tas taip pat tylėdamas davė jam į snukį, spyrė į šikną ir atstūmė atgal… “Your ID, please”, – Švarcenegerio balsu ištarė.

Sklido gandai, kad visą JT personalą turi saugoti kažkodėl tai fidžiečių (iš Fidži salos) taikdarių kontingentas. “Fidžiečiai? – pašaipiai klausiau. – Ką gali tie papuasai?” Į tai angliukas pagarbiai atsakė, kad tie yra „žvėrys neapsakomai žiaurūs ir smarkūs“. Sakėsi juos matęs Rytų Timore, kur anie buvę taikdarių kontingento dalimi. Kažkam iš vietinių kovotojų užteko proto naktį iššauti į fidžiečių stovyklą raketą ir anuos pažadinti iš gilaus miego. Pabudę fidžiečiai nieko neįspėję tą pačią naktį sudegino keliasdešimt kaimų dešimties kilometrų spinduliu ir be jokių sentimentų iššaudė visus jų gyventojus, maždaug, kad vietinių kovotojų daugiau neberemtų… Nuo to laiko Rytų Timore niekas su jais neberizikavo prasidėti. Gal ir gerai, nes gandai apie jų pasirodymą Irake taip ir liko tik gandais.

Na, o pačioje Zonoje į lauką JT vyrai tegalėjo išeiti su žydru UN šalmu ir neperšaunama liemene. Dėl tokios aprangos ir kilo pirmasis konfliktas su US Marines, kurių vienas išdidžiai jų paklausė: “Ką jūs čia veikiate, Smurfai?” (kas veda savo vaikus į “McDonaldsą”, turbūt atsimena tokių nykštukų seriją “Happy Meale”? Arba yra matę tuos multikus?). Tie, kas nežino, informuoju, kad tai tokie žydri nykštukai su baltomis kepurėmis – spalvų kompozicija visiškai atitinka JT spalvas. Mano vyrai jam kibo į atlapus rėkaudami, kad “valome jūsų padarytą šūdą, kūdikių žudike!” Marinas baisiai įsižeidė ir šoko muštis, tačiau viskas pasibaigė tik susistumdymu ir žodišku pasikoliojimu.

Esu šioje vietoje priverstas išsiplėsti apie USA-Jungtinių Tautų santykius… Kaip ir daugelyje pastartųjų dvidešimties metų konfliktuose USA visada veikė kaip taranas, išdaužantis jiems besipriešinančias jėgas, o Jungtinės Tautos ar Europos Sąjungą eidavo amerikiečiams iš paskos, tvarkdydami tas išdaužytas šalis (kaip pavyzdžiui, Balkanuose ar tame pačiame Irake). Dėl to ir amerikiečių požiūris į JT bei ES yra toks: “mes viską padarysime, o jūs išvalykite šiukšles, kurios liko”. JT ir ES, aišku, dėl to nėra patenkinti, ir bet kuriai progai pasitaikius, kritikuoja amerikiečius kaip pernelyg arogantiškus ar nesiskaitančius su kitomis šalimis, tačiau ir amerikiečiai tarptautiniuose konfliktuose ne kartą yra nusvilę nagus ar gavę į kaulus, jei tik leisdavo Jungtinėms Tautoms jiems vadovauti, kaip pavyzdžiui, Somalyje, Haityje arba sykį tuose pačiuose Balkanuose. Todėl US Army visada veikia atskirai ir į JT personalą žiūri kaip į klapčiukus, skirtus atlikti antrarūšius ir ne tokius reikšmingus darbus.

Kas išvis buvo tie „US Armed Forces Personnel“ “Žaliojoje zonoje”? Anot mano pašnekovo, jų buvo dvi rūšys – US Army ir US Marines. US Army – daugiausiai pridėję į kelnes aštuoniolikamečiai-devyniolikamečiai pacanai, baisiai bijantys mirti. Buvo nemažai pederastų, ypač po Klintono įvykdytos legalizacijos, kurie laisvalaikį leisdavo Gyme, apsitempusiais rūbeliais amžinai besikačialindami. Akivaizdi dauguma baltųjų, nes juodukai, matyt, buvo fronte, patruliavo mieste ar šturmavo Faludžą. Banaliai besiklausantys per radiją US Top 40 lygio dainų, tipo, Britney Spears arba Aguillera… Skaitantys „US Armed Forces“ žurnalą “Stars and Stripes”, kurio kieviename numeryje buvo teigiama, kad karas Irake pasibaigs už poros savaičių… US Marines – tie jau buvo vyresni ir žostkesni, tikri kovotojai, beveik visi iki vieno pabuvoję Faludžoje ir besidžiaugiantys, kad gavo bent tiek pakariauti…  Juoba kad US Marines visi kalbėjo tuo kareivišku žargonu, kaip ir rodoma filmuose, pavyzdžiui, į visus teiginius, vietoje žodžio “supratau” sako “hoo-a”, sako “ne ant žemės”, bet “ant denio”, ir taip toliau. Sakėsi mano vaikinas, kad ilgai jam užtruko suvokti, kad jie taip iš rimtųjų, o ne juokaudami…

Tačiau visi iki vieno US kariškių buvo visada pasitempę, nė vieno geriančio (ką ir minėjau apie US Army vyrus Etiopijoje), net ir tie, kurie apsilankydavo British Embassy bare, kas buvo vienintelė skylė, kur visoje “Žaliojoje zonoje” dar stumdė alkoholį – gerdavo kolą, net alaus nevartojo. Ir tarsi nė vienas niekada nedarė nieko blogo – jei JT vyrai girti imdavo kabinėtis prie jų bare, US Marine jiems ramiai pasakydavo: “Sir, I think you’ve had too much drink” ir atsargiai pasišalindavo. Kai mano bičas bandė chamiškai įsisprausti be eilės Bagdado aerouosto “Burger King” eilėje, prieš jį stovintis Marinas mandagiai jam pareiškė: “Sir, I don’t believe you have to be here”, tačiau nekeldami balso ir nemosikuodami kumščiais – nuobodžiai taip. JT vyrai, grįždami iš baro British Embassy su viskio bonkomis ir alaus paletėmis, mojuodavo jomis kiekvienam sutiktam US kariškiui, maždaug, argi nenorėtum išgerti, gaidy? tačiau tie mandagiai nusisukdavo. Visi jie buvo išauklėti, brainwashed ir mandagūs iki koktumo, vienintelį nepadorumą sau leidę – tai rašinėjimą flomasteriu ant tualeto sienų, tačiau ir tie užrašai buvo kažin kokie banalūs, tipo, “342nd Division rules” arba “USMC kick ass”… Visi buvo ant tiek čiesni, kad dažnai mano angliukui susidarydavo įspūdis, jog jie tiesiog yra bestuburiai. Pavyzdžiui, sykį valgykloje jis stovėjo prieš US kariškį, kuris akivaizdžiai baudėsi užkąsti čipsų. Tačiau pačių čipsų, kaip tyčia, ant bendrojo valgyklos padėklo buvo likę labai mažai. Mano anglas pašnairavo į tą kariškį ir borzai susipylė visus likusius sau. Kariškis, užuot kibęs į atlapus ar ėmęs reikalauti ir jam palikti, tylomis nurijo įžeidimą ir tik nuolankiai palingavo galvą, maždaug, “jei tau reikia, tu ir imk”…

Tačiau visi iki vieno bijojo… Tai matėsi jų akyse. Oliveris sakėsi buvo susidraugavęs su US Marines seržante, dvidešimtmete mergina (kuri namuose buvo palikusi du mažamečius vaikus, ir išėjusi į armiją tik todėl, kad gyveno kažkokiame provincijos miestelyje, ir tai buvo vienintelis būdas iš jo išsirauti), kuri jam suveikė transferį į Bagdado aerouostą išskrendant namo, ne autobusu, o malūnsparniu “Black Hawk”, į kurį skrendant pataikė ar tai kulka, ar tai raketa. Nors malūnsparniui nieko baisaus neatsitiko (kaip žinia, “Black Hawk” yra tokie šarvuoti ir taip sukonstruoti, kad vienintelė juos pažeidžiama vieta yra tik uodegos rotorius), tačiau iš abiejų pusių tupintys kulkosvaidininkai persigandę iškart pradėjo taip vanoti iš kulipkų į viską apačioje – rėkiantys, išsprogusiomis akimis, drimbančiomis iš nasrų putomis – visai kaip kokiame filme apie Vietnamą ar Somalį – ir nesustojo, kol nesibaigė patronai. Visi jie bijojo.

Pasipuikavau prieš pasakotoją savo žiniomis apie tai, kad US Army kariškiai daro didelę klaidą nešiodami tamsius saulės akinius su irakiečiais bendraudami, ypač kaimuose, taip neva tai anie nemato pašnekovo akių, todėl negali susidraugauti (britų armijos kariškiams Irake ir Afganistane yra draudžiama nešioti tamsius saulės akinius su vietiniais bendraujant). Anas atitarė ir pridūrė, kad “nemėgsta amerikiečiai irakiečių, oi nemėgsta…” Patvirtino, kad egzistuoja US kariškių tarpe “ištiestos rankos gestas” – t.y., automatiškas judesys ranka atstumiantis bet kurį pašnekovą išlaikant distanciją, kad anas peiliu kariškio nepasmeigtų…

„Kaip US Armed Forces parduotuvės, taip vadinamieji PX (Point Exchange)?“ – klausiau godžiai, bo nešu apie šitas vietas pačius maloniausius prisiminimus. Deja, anglo teigimu, “Žaliojoje zonoje” tai buvo vienintelė vieta, kuri buvo paprasta plastikinė būda, neapsaugota ir neapkrauta smėlio maišais, todėl joje būti ilgai niekam nesinorėjo, nes raketos pataikymo atveju būtų buvę ragai. „Ką ten pardavinėjo?“ – klausiau sunerimęs. Šiaip asortimentas Zonos PX buvo labai skurdus – žurnalus (Loaded, Men’s Health, FHM ir t.t.), kuriuos kareivukai labai greitai išpirkdavo, ir visokiausi amerikietiški skanėstai, iš kurių jam, kaip anglui, buvo položeno juoktis ir šaipytis, tipo, iš visokių „Apple Pie Puffs“ ar dar kažko… Juoba kad prekių nuolat trūkdavo, nes viskas buvo vežama iš Kuveito, ir kaip minėjau, konvojai nuolat nepravažiuodavo per Irako autostradas dėl ištisinių pasalų. Be to, tame pačiame PXe buvo ir picerija, “ir dar niekur pasaulyje nemačiau tokių liūdnų žmonių, kaip tos picerijos darbuotojai, nes visi puikiai žinojo, kad nėra ekstra apsaugoti ir kiekvieną dieną gali pakratyti kojas”, – juokėsi anglas, – “maždaug, ir patarnavimo lygios buvo toks – pasiemei savo picos gabalą ir greičiau varyk iš čia, jokių, “gal dar ko pageidausite?”.

„Kur ir ką išvis chebra valgydavo?“ – domino mane viskas. Aišku, tai buvo „US Armed Forces“ valgykla, tačiau lievesnė, nei galima įsivaizduoti – vien tik hamburgeriai, „chicken“, hot-dogai ir čipsai. Negana to, viskas tik šaldyta ir atvežama iš USA per Kuveitą, todėl ta pati situacija, kaip ir su prekėmis PXe.

Ir, galų gale, kas per vieni buvo tie JT vaikinai, ir kuom jie gyveno? Anot anglo, personalą būtų galima suskirstyti į tris kategorijas: vieni – tikri specialistai, žinantys ką daryti ir žinantys, ką daro. Antra grupė – ne durniai, bet tinginiai, trečia – ir durniai, ir tinginiai – nieko nei darė, nei nesuprato, ką daryti… Tačiau visiems be išimties stogas važiuodavo. Būdavo tokių, kurie išvyko į Amaną “vizito pas gydytoją” ir daugiau atgal į Bagdadą nebegrįžo.

Visų jų gyvenimas buvo toks: kasdienis maršrutas – viešbutis-ofisas-valgykla-baras-viešbutis. Vienintelė poilsio diena – sekmadienis, per kurį visi stengdavosi išsimiegoti. Chebra taip pat stengdavosi darbe praleisti kuo daugiau laiko, kad užsimiršti, jei tai nepavykdavo, varydavo į barą po vachtos, kur gerdavo iki žemės graibymo. Užsimiršti nuo ko? Nuo aplinkui tvyrančios mirties nuojautos, nesibaigiančio sukilimo ir periodiškų apšaudymų. Nuo karščio, nykios tamsos vakarais (šviesos viešbučiuose stengdavosi nežiebti, kad nebūtų taikiniu), vienatvės, triukšmo ir aplinkinių irakiečių, kuriais nė vienu negalėjai pasitikėti ir bet kada galėjai susilaukti “šachido diržo in Action”. Anglas pasakojo, kad sykį ėjo į tolėliau Zonoje gyvenančių irakiečių daugiabutį namą kažko tartis dėl dėl rinkimų, ir jį privalomai lydėjo ne tik PSD, bet ir keli US Army vyrukai. Nors Zona nuolat buvo skelbiama, kaip “impregnuota” ir visiškai “saugi”, US kariškiai ir PSD bėgiojo susikūprinę ir dengdami vienas kitą iš už kampo, kaip kokiame filme, kol priėjo tą namą… Anglas, be abejo, irgi buvo priverstas su jais lakstyti pakampėmis, “ir tai atrodė be galo kvailai, kai ‘saugiojoje’ Zonoje taip juda jos šeimininkai”.

Žiauriausia anglo pasakojime skambėjo tradiciškai santechnikos reikalai – pirmą mėnesį vanduo dar buvo, po to sukilėliai išsprogdino vandentiekį į Zoną. „Coalition Forces HQ“ turėjo savo atskirą vandentiekio sistemą, tačiau viešbutyje gyvenantiems vandens ne tik kad stigo – jo išvis nebuvo. Dėl to chebra beveik visi skutosi galvas plikai, kad tik nereiktų plaukų plauti. Iš pradžių chebra bandė į tualetų bakelius pilti mineralinį vandenį, tačiau tai buvo per brangu, reikėjo per daug, o ir pačio mineralinio nebuvo tiek daug, kad juom savo šūdus nuleidinėti. Tada liaudis sugalvojo paprastą išeitį – patys primyždavo į bakelius. Tvyrojo smarvė kambariuose, aišku, tačiau tai buvo tik dar viena nereišminga detalė prie tos psichologinės įtampos, kuri tvyrojo ore kiekvieną dieną. Konsultantai kasdien išgerdavo po butelį viskio “ant dviejų”, kiekvieną vakarą žiūrėjo „hardcore porno“ filmus (“atsižiūrėjau porno dviem metams į priekį”, teigė angliukas), nes “nuo CNN vemti vertė”. Kažkas tiekė iranietišką hašišą, kurio suktinė daugumai irgi būdavo privaloma – taip lengviau klaustytis smingančių į sienas kulkų garso, praskrendančių lėktuvų, sirenų ar kažkur sproginėjančių mašinų. Vieša masturbacija taip pat nieko nestebino…

„Beje, o kaip su moterimis?“ – klausiau reikšmingai. „Buvo bobų, buvo“, – atsakė anas. Ne pačioje JT misijoje, kuri buvo išimtinai vyriška, bet buvo dvi merginos anglės, dirbančios British Embassy. „Tokios žertvos“, anglo teigimu, “kad jos turbūt atvyko į Bagdadą tik dėl to, kad niekas Anglijoje į jas dėmesio nekreipė”. Bagdade jos buvo karalienės – bare visi JT vyrai varžėsi dėl jų dėmesio, tačiau, anot angliuko, abi tos žertvos buvo tikros “dinamistės”. Atrodo, kol kalbi su kuria nors, ta trina savo šlaunį tau į koją, murkia, liečia visaip geidulingai, atrodo, tuoj pasakys, kad ateitum pas ją į jos numerį, tačiau kiekvieną kartą nusiplaudavo ir belikdavo JT vyrų gaujai rėkaujant ir kabinėjantis prie praeinančių US kariškių grįžti atgal į savo nejaukius, karštus ir dvokiančius kambarius, kur jų laukdavo tik „hardcore porno“, hašišas ir tualetinio popieriaus rulonas…

Vyrai vis dėlto turėjo pramogą – kartais pasidarydavo “party” kambariuose, kuris neišvengiamai baigdavosi dartų mėtymu į GW Busho su Laura portretą, prisegtą prie tos pačios dartų lentos. JT vyrai siausdavo užsidėję žydruosius šalmus, nes lauke jų tykojo tie, kam jie nešė demokratiją…

Išskridimas po rinkimų irgi buvo įsimintinas. Nors JT personalą pervežė į aerouostą kažkurios tai dienos ryte, tačiau, pasirodo, niekas ten neskelbia reisų laiko ir juos nuolat kaitalioja – saugumo sumetimais, kad sukilėliai nenumušinėtų reikalingų lėktuvų. Laukimas lėktuvo truko 48 valandas, tiek laiko JT personalas praleido ant lagaminų tame pačiame aeroporte, kol staigiai per pusvalandį visus susodino į tą patį “Hercules” ir išskraidino atgal į Amaną.

Ir visa tai – už dešimties tūkstančių baksų per mėnesį atlyginimą. Tiesa, už viešbutį ir maistą mokėti nereikėjo – pinigai buvo išleidžiami tik alkoholiui. “Ar tai buvo verta?” – klausiau jo ne aš vienas. Rizikuoti būti susprogdintam, kentėti karštį ir smarvę? “Ar tai buvo verta?” – perklausė jis. Ir atsakė paprastai: “Of course it fucking was”.

(Laiško fragmentai spausdinti žurnale FHM)