Paspaudi klavišą, ir somaliečiai krenta kaip lapai, šienaujami tavo M-16. Smagu palakstyti Mogadišu gatvėmis, darbo metu saugiai sėdint Ūkio ministerijos kabinete. Grįžti namo, įstatai į grotuvą DVD, drimbi ant kušetės ir matai, kaip šaunūs amerikiečiai negaili nei jėgų, nei svetimtaučių, kad tik niekas nebūtų “left behind”.
Visa diena emocijų gali sutilpti viename pavadinime – “Black Hawk Down”.
Spalio 3 dieną sukanka lygiai -niolika metų nuo tos dienos, kurią somaliečiai vadina “Ma-alinti Rangers” (“Reindžerių diena”), o patys reindžeriai – “Juodosios jūros mūšiu” – būtent tos dienos, kai ir įvyko tai, kas virto kompiuteriniu žaidimu ir kinofilmu “Juodojo vanago žūtis”.
Sakoma, Amerika stengiasi užmiršti tą dieną, per kurią tolimojo ir nedraugiškojo Somalio sostinės Mogadišu gatvėse žuvo 18 JAV kariškių ir buvo prarasti du sraigtasparniai “Black Hawk”. Neįsivaizduoju, kaip įmanoma ją pamiršti, kai apie tai rašomos knygos, pastatomas kinofilmas (kai kurių kino žinovų nuomone, geriausias visų laikų karinis filmas), sukuriamas kompiuterinis žaidimas. Prisiminkime tą dieną ir mes, tuo pačiu, kaip tos dienos buvo sulaukta.
ISTORINIS RAKURSAS
“Black Hawk Down” priešistorė glūdi septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, o tiksliau – 1977 metais, pasibaigus pirmajam Ogadeno karui tarp Etiopijos ir Somalio. Tačiau neatsiejama ir pravartu taip pat būtų šiek tiek įvertinti ir tai, kas per nacija yra tie somaliečiai.
Anot buvusios britų diplomatės Sally Healy, somaliečiai yra tikri “Afrikos žydai”, t.y., labai apsukrūs ir geri verslininkai. Nors Somalis – musulmoniška šalis, tačiau somaliečiams iš esmės nieko nereiškė, kokią religiją išpažinti, nes tikėjimas jiems irgi buvo viso labo biznis. Somaliečiai taip pat yra dideli melagiai (S.Healy prisimena ir susitikimą su somaliečiu diplomatu, kuris po valandos kalbėjimo pareiškė – “turite manimi tikėti, nes iš to, ką aš jums pasakiau, 70 procentų yra teisybė”). Be to, somaliečiai yra labai gerai organizuoti. “Black Hawk Down” filme yra puikiai tai parodyta – JAV sraigtasparniams pakilus į orą operacijai, somaliečiai darniai susiorganizuoja ir pasitinka priešą ugnies siena – žmonės ten visada viską žino, nereikia net jokių laikraščių. Somaliečiai, anot S.Healy, taip pat yra labai poetiški, nors beveik niekas rašyti nemoka, bet kalba buityje penkiapėdžiu jambu. Giminystės ryšiai tamprūs – kiekvienas žino savo šeimos genealoginį medį net iki 16 kartos.
Be to, somaliečiai, kurių viso labo tėra vos septyni milijonai, iš principo yra labai priešiški bet kokiai valstybės formai ir, kaip tikri klajokliai, yra labiau linkę gyventi klanuose. Net ir šiandien Somalis nėra valstybė mūsų supratimu, o tik gentimis suskirstyta teritorija.
Šiaurinė Somalio dalis, kurioje gyvena Isaq gentis (bei dar truputis Isaa genties, kurių dauguma gyvena kaimyniniame Džibutyje) iki pat 1960 metų buvo britų kolonija British Somaliland. Somalio vidurinė dalis, vadinama Puntlandu – buvusi Prancūzijos ir Italijos kolonija – priklauso Mijjeiteyn genčiai. Pietinė Somalio dalis – buvusi Italijos kolonija – savo ruožtu yra padalinta dar į dvi dalis – viena, su sostine Mogadišu priklauso Hawiye genčiai, kita – Marehan (arba Darod) genčiai. Būtina paminėti ir į vakarus nuo Mogadišu tekančias dvi lygiagrečias upes, tarp kurių ramiai sau gyveno nedidelės Rahenwayn genties žemdirbiai. Na, ir pabaigai privalu paminėti ir Darod grupei priklausančius ogadeniečius, kurie gyvena dabartinėje Etiopijoje bei Kenijoje. Kol Somalis dar buvo valstybė, jos vėliavoje puikavosi penkiakampė žvaigždė, simbolizuojanti visus penkias didžiąsias Somalio gentis, kurias reikia suvienyti atkariaujant teritorijas iš Džibučio, Etiopijos ir Kenijos.
Britai užkariavo likusias Somalio dalis per Antrąjį pasaulinį karą, nors pietinė ir po karo liko kaip Jungtinių Tautų prižiūrima teritorija, atskirta nuo British Somaliland. 1960 metais britai suteikė savo Somalio daliai nepriklausomybę, ir tenykštė iš Isaq genties vyrų sudaryta vyriausybė iš Berberos miesto tiesiog perskrido į Mogadišu, kur paskelbė viso Somalio nepriklausomybę. Jungtinės Tautos ją pripažino, visi džiaugėsi, išskyrus Hawyie, Marehan bei Mijjeiteyn gentis, kurios staiga pateko šiauriečių valdžion. 1969 metais Marehan narys Siadas Barre įvykdė perversmą, ir valdžią visoje šalyje pėrėmė pietiečiai.
Siadas Barre buvo laikomas dar apsukresniu, nei visi somaliečiai kartu paėmus. Jis puikiai sugebėjo manipuliuoti klanine Somalio sistema, palaikė draugiškus santykius su visomis gentimis, proporcingai jiems skirstydamas valdžios postus. Kurį laiką flirtavo su sovietais, nors niekada nebuvo marksistas, bet vėlgi sugebėjo juo apsimesti. Tarybų Sąjunga apginklavo Somalio armiją, pastatė netoli Berberos ilgiausią Afrikoje lėktuvų pakilimo-tūpimo taką (4 km ilgio) ir visaip šelpė bei rėmė “brolišką” Somalio liaudį. Draugystė su sovietais baigėsi 1975-1977 metais, kai kaimyninėje Etiopijoje, komunistams paėmus valdžią, kilo pilietinis karas. Siadas Barre, matydamas suirutę pas kaimynus, mobilizavo savo armiją ir įsiveržė į Etiopiją su siekiu atsiimti Ogadeną (kuom jį ir įpareigojo penkiakampė žvaigždė). Somaliečiai tam visuotinai pritarė, nes labai jau norėjosi jiems susivienyti.
Didžiumą Ogadeno teritorijos sudaro dykuma, todėl niekas ilgai net nesugebėjo pastebėti, kad ten šeimininkauja interventai (nors neaišku, kam ten išvis galima šeimininkauti?) Be to, somaliečiai visada neigė, kad užpuolė Etiopiją ir Ogadeno dykumoje jų kariuomenės nėra. “Tikrai?” – nusistebėjo sovietai, – “tai jūs, vadinasi, nieko prieš, jei mes tą dykumą truputį pabombarduosim?” Vyriausiasis sovietų kontingento vadas iš Mogadišu perskrido į Adis Abebą ir tą pačią naktį etiopų armija, remiama tarybinių bei Kubos kariškių, pradėjo puolimą Ogadene. Somaliečių armija, ginkluota tais pačiais tarybiniais ginklais, per keletą dienų buvo sumalta į miltus (per šį karą rusai neteko 33 žmonių ir vieno tanko – somaliečiams kažkaip pavyko užkimšti jo vamzdį akmeniu…)
Po pralaimėto karo į Somalį paplūdo milijonai pabėgelių iš to paties Ogadeno, kurį Siadas Barre ir bandė užimti, maždaug, gavo tai, ko norėjo. Tačiau ogadenai iškart netapo lojaliais Somalio piliečiais ir reikalavo sau visokios paramos, kurios Mogadišu negalėjo suteikti. Tarp pabėgelių buvo ir toks tūlas Abulehi Jusefas, kuris 1978 metais pabandė Somalyje padaryti perversmą, buvo nugesintas, bet su savo šalininkais iš Isaq genties susitelkė šiaurinėje Somalio dalyje. Isaq vyrai visada laikė save atskira Somalio dalimi ir išvis buvo labai nepatenkinti ne tik Siadu Barre, bet ir tuo, kad būtent pas juos tie visi pabėgėliai iš Ogadeno ir suplūdo. Isaq klanai nuolat maištavo prieš Mogadišu vyriausybę ir jos siunčiamus Marehan genties statytinius, ir terorizavo ogadenus, kurių antplūdis ardė nusistovėjusią gyvenimo tvarką. Etiopijos diktatorius Mengistu Hailė Mariamas dosniai rėmė visus Somalio maištininkus, tiek Isaq, tiek Hawyie, susivienijusius į USC – (“United Somali Congress”), kurie savo ruožtu vis tiek nekentė Siado Barres už tai, kad anas labiau savuosius Marehan mylėjo. Ir, aišku, visi griežė dantį ant S.Barres, kad Ogadeno karą pralaimėjo, kas tik dar daugiau bėdų sukėlė… Tačiau Siadas jau turėjo naują sąjungininką – JAV, kurios, išvarytos iš Etiopijos, dabar rėmė Somalį. O, kaip jau minėjau, Siadui Barrei niekada nebuvo problemų būti ar marksistu, ar laisvos rinkos šalininku…
Taigi, aštuoniasdešimtųjų viduryje Somalis tapo šalimi su dvejose vietose vykstančiais maištais – šiaurėje ir pietuose. Dar sykį spėjo įsiveržti į Ogadeną, ir vėl gavo į kaulus. Šalis pradėjo ristis į prarają. Tačiau silpo ir Mengistu Haile Mariamas. 1988 metais, kai sukilėliai Eritrėjoje triuškino etiopų armiją, Mariamas pradėjo mažinti paramą sukilėliams Somalyje. Juoba kad sovietai jau neberėmė ir paties Mariamo. Somaliečių sukilėliai kažkaip dar įkalbėjo Mariamą padėti jiems paskutinį kartą. Tas davė šiek tiek benzino, ir A.Jusufo chebra surenge ypač didelio masto operaciją, 48 valandoms užėmę keliolika šiaurinio Somalio miestų. Siadas Barre pasiuntė prieš juos savo amerikietiškąją aviaciją, ir ta taip palaistė sukilėlius bombomis, kad visi Isaq kovotojai išsibėgiojo, metę ginklus. Šiaurinėje Somalio dalyje valdžią ūmiai paėmė ogadenai, netrukus prasidėjo rimtos razborkės tarp jų ir Isaq vyrų. Dėl tų įvykių Europa iškart nutraukė paramą Somaliui, ir šalis atsidūrė dar blogesnėje padėtyje.
Siadas Barre, smerkiamas viso pasaulio, jau sunkiai begalėjo suvaldyti savo valstybę. Juoba kad dar pateko į autoavariją ir buvo kontūzytas. Jam liko ištikimi tik Marehan gentainiai, nes pati Somalio armija išsibėgiojo į savo gimtąsias vietas. Be to, pietinėje Somalio dalyje Hawyie USC maištininkai, pasinaudodami suirute, po truputį ėmė imti valdžią Mogadišu apylinkėse, po to – veržtis į patį miestą, ir 1991 metų sausį, per pačius įvykius Lietuvoje, užėmė Somalio sostinę. Siadas Barre nešė muilą į Nigeriją, kur netrukus ir mirė.
Tačiau jam likę ištikimi Marehan vyrai nesudėjo ginklų, ir Mogadišu miestas tapo įnirtingo mūšio lauku. Miestelėnai bėgo iš Mogadišu vieninteliu atviru keliu į šiaurę, ir 1991 metų pavasarį miestas visai ištuštėjo. Hawyie vyrai pagaliau išvarė Marehan kovotojus, ir tada pradėjo galvoti, ką toliau daryti.
Iš pradžių visi svaigo idėja apie koalicinės vyriausybės sudarymą, tačiau tai buvo greitai užmiršta. Juoba kad buvusioje British Somaliland teritorijoje Isaq vyrai, su slapta britų parama nuvertę ogadenus (kurie paplūdo atgal į Etiopiją bei Somalio pietus), paskelbė savo nepriklausomybę (niekieno lig šiol nepripažintą) ir atsiskirią nuo Somalio. Pats A.Jusufas užvaldė Puntlandą ir pasiskelbe Somalio prezidentu (taip pat lig šiol niekieno nepripažintu).
Kaip minėjau, somaliečiams pati valstybingumo idėja nekėlė jokių emocijų. Hawyie genties vadovai, tiesiog suvokė, kad, užėmus Mogadišu, prieš juos atsiveria neįtikėtinai didelės verslo perspektyvos – jūrų ir oro uostai, begalė valstybinio turto ir milijonai alkanų vartotojų. Todėl nenuostabu, kad du pačios Hawyie genties klanai Abgal ir Habr Gidr (kurie savo ruožtu dar skilo į Ayr bei Saed šeimas) pradėjo kaltis tarpusavyje dėl įtakos zonų. Visą 1991 metų pabaigą Mogadišu vėl buvo virtęs pilietinio karo zona, negana to, į miestą vėl pradėjo veržtis atsigavę Marehan vyrai. Abgal ir Habr Gidr klanai pradėjo kviestis saviškius iš provincijos, miestas vis tiek buvo tuščias, gyvenk kur tik nori. Į Mogadišu netruko privažiuoti kaimiečių, kurie galutinai nusiaubė miestą, ir tarpgentinės razborkės persikėlė į provinciją.
1992 metais kautynės pasiekė ir aukščiau minėtąją Rahenwayn žemdirbių genties teritoriją. Nors kaimiečiai niekam nekliudydami ramiai sau kniso žemę, tačiau per ją ūmiai pradėjo važinėti ginkluoti iki dantų vyrai, kurie šaudėsi tarpusavyje, kėlė sumaištį, plėšė valstiečius ir reikalavo ištikimybės. Karts nuo karto dar paleisdavo į valstiečių namelių stogus ir ugninį gaidį – kad geriau suprastų.
Tuo metu arenoje pasirode ir kinofilme minimas Somalio armijos generolas Mohamedas Fara Aididas. Šis Hawiye genties narys Siado Barres laikais buvo prasimušęs į viršų, kelis kartus buvo ministru, armijos generolu, tačiau užsitraukęs S.Barres nemalonę, buvo išsiųstas į Indiją ambasadoriumi, neva tai pažemintas. F.Aididas vis ambasadoriavo Indijoje, kai Siadas Barre buvo nuverstas, tačiau kai Somalis liovėsi jam mokėjęs algą, pasiėmė visą ambasados kasą ir grįžo į Tėvynę vadovauti saviškiams. Mielai nusimete diplomato mundurą, įkūrė SNA (“Somali National Alliance”) grupuotę ir paėmė Kalašnikovą į rankas, juoba kad pilietinis karas jau buvo pačiame įkarštyje.
Suirutė Somalyje pasiekė tokį mastą, kad 1992 metų viduryje Rahenwayn klano regione kilo nematytas badas, ir valstiečiai pradėjo kristi kaip musės. Mirštančių somaliečių vaizdus parodė per CNN. Dar lig tol, aisku, pasaulio žiniasklaidoje pasirodydavo naujienų apie įvykius Somalyje, tačiau dažniausiai apie klanų karus, kuom niekas ypatingai nesidomėjo – galų gale, tai buvo tipiškos naujienos iš Afrikos.
Išskyrus labdaros organizacijas, kurios, sukrėstos vaizdų apie mirštančius iš bado Rahenwayn valstiečius, pradėjo steigti savo misijas Somalyje. Tuo metu didžiąją Mogadišu dalį kontroliuojantys Hawyie vyrai jiems netrukdė, nes eilinį kartą pajuto dideles verslo perspektyvas. Biuro nuoma Mogadišu kainavo tik 200 dolerių savaitei, tačiau Hawyie vadovai pareikalavo, kad labdaros organizacijos jiems mokėtų už papildomą apsaugą, kaip kokie reketininkai – o tai buvo 50 dolerių dienai. Geranoriškieji labdaros teikėjai neprieštaravo, ir netrukus sunkvežimiai su humanitarine pagalba, lydimi ginkluotų Hawyie kovotojų, pradėjo nuolatinius reisus į Somalio provinciją. Visi buvo tuo patenkinti. Biznis buvo svarbesnis už pilietinį karą. Klanų vadovai pasidalindavo teikiamą pagalbą, kurią po to pardavinėjo vienas kitam arba tiems patiems kaimiečiams, kuriems ji ir buvo skirta. Pasak liudininkų, vienintelis dalykas, kuris nerūpėjo klanų vadams, buvo kūdikių maistelis – buvo laikomas visiškai nepelningu, ir niekam nereikalingų jo maišų buvo priversta visur, niekas jų neėmė.
Mogadišu dabar buvo padalintas tarp Hawyie ir Marehan genčių, tačiau kaip miestas gyveno savo gyvenimą. Veikė elektra, net ir telefonai (S.Healy teigimu, dėl telekomo kontrolės vyko dideli mūšiai, nes somaliečiai gerai suvokė, koks tai didelis verslas), buvo kokakolos ir vanduo bėgo iš kranų. Negana to, veikė netgi benzino kolonėles (naftos verslą kontroliavo kažkoks klano vadeiva, kuris buvo visiškas beraštis, tačiau neišpasakytai apsukrus, ir to užteko) – vienu žodžiu, visiems buvo gerai.
Išskyrus, aišku, Rahenwayn kaimiečiams, kuriuos CNN su pasimėgavimu vis teberodė badaujančius. Anot S.Healy, matyt, tada ir suveikė taip vadinamasis “CNN sindromas”, kai žurnalistai pradėjo klausinėti JAV, Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Tautų vadovus, ką šie mano apie padėtį Somalyje, o tie, kaip paprastai, negali atsakyti, kad nieko nemano. Pasaulio galingieji pradėjo jaudintis, atseit, reikia padėti Somaliui. Jungtinės Tautos atidarė Mogadišu savo misiją UNOSOM (United Nations Operation in Somalia) ir paprašė pasaulio teikti paramą. Britams labiau rūpėjo šiaurinė Somalio dalis, savo buvusi kolonija, o amerikiečiai, tada jau esantys vienintelė pasaulio supervalstybė, nusprendė padaryti tvarką ir pietinėje šios valstybės dalyje.
Amerikiečių jūrų pėstininkų išsilaipinimas amfibijomis Mogadišu 1992 metų gruodį, S.Healy teigimu, buvo toks efektingas ir pompastiškas, jog būtų vertas atskiro filmo (įkandin amerikiečių į Somalį su Jungtinių Tautų vėliava atvyko ir 38 tūkstančiai kariškių iš Prancūzijos, Italijos, Pakistano, Malaizijos, Saudo Arabijos, Maroko ir kitų šalių). Visa naujausia amerikiečių karinė technika paplūdo į Mogadišu gatves, ir klanų vadeivos iškart pabruko uodegas. Amerikiečiai atidarė naujus kelius labdaros konvojams į provinciją, ir vietiniai “apsaugininkai” staiga liko be darbo. Tačiau labai ir nesišiaušė, visų pirma, truputį prisibijojo amerikiečių galybės, antra, biznis vis tiek ėjosi kaip ėjęs. Amerikiečių jūrų pėstininkų atvežtą paramą, vos jiems išvažiavus iš kaimų, klanų vadeivos susirinkdavo, už kurią vis tiek mokėjo mokestį aukščiau stovintiems. Bet kuriuo atveju, patys badaujantys Rahenwayn vyrai taip pat varė biznį kaip pašėlę, nes parama buvo kaip tik jiems ir skirta, vadinasi, daugiausiai atvežama kaip tik jiems.
Sally Healy juokdamasi sakėsi pati mačiusi vaizdą, kaip JAV jūrų pėstininkų sraigtasparnis, prikrautas maišų su grūdais nusileidžia kažkokio kaimo aikštėje, ir, jos žodžiais, mėlynakiai šviesiaplaukiai JAV kareivukai šaukia vietiniams: “mes jums atvežėme maisto!” Tada prie jų sraigtasparnio prieina vietinis vadeiva ir klausia, “kiek už jį norite?” Tie nustebę aiškina, kad “nieko nenorime, čia dovana, humanitarinė pagalba, parama!!! Tu tik imk!” Tačiau niekas jos neima, nes nesupranta, kaip tai už dyką?
Bet kuriuo atveju, pirmąjį pusmetį taikdarių buvimas Somalyje buvo malonus visiems. Badas buvo nugalėtas. Kas toliau? Čia Jungtinių Tautų ir JAV interesai pradėjo skirtis. UNOSOM stengėsi sutaikyti klanus ir suformuoti koalicinę vyriausybę. Amerikiečiai gi norėjo kariauti – išgaudyti ir teisti kaltuosius už badą bei pilietinį karą, tačiau privalėjo paklusti UNOSOM vadovybei, kuri visais būdais stengėsi išvengti naujų konfliktų. Taip 1993 metų gegužės pradžioje JAV jūrų pėstininkai išvyko iš Somalio, užleidę savo vietą kitiems JAV reguliariosios armijos daliniams, veikiantiems su Jungtinių Tautų vėliava.
Jungtinių Tautų emisarai puoselėjo viltis naujuoju Somalio prezidentu padaryti Aididą, kurio kosmopolitinė natūra (jis studijavo Italijoje ir TSRS, kalbėjo keliomis kalbomis, turėjo keturiolika vaikų, kurių visi gyveno JAV) teikė vilčių susitarti. Juoba kad Aididas buvo akivaizdžiai stipriausias savo klano vadas.
Tačiau antrajame 1993 metų pusmetyje prasidėjo trintis tarp UNOSOM ir Habr Gidr klano. Matyt, Habr Gidr senoliai pajuto, kad kiti klanai remia Jungtines Tautas, kad iš jų gautų savo valdžios riekę, nes ginklu jos nebūtų išsikovoję. Amerikiečiai dabar mielai tvirtina, kad prie to nagus prikišo pats Osama bin Ladenas, kuris kaip tik tuo metu buvo Sudane. Jam tradiciškai turbūt nelabai patiko amerikiečių buvimas islamiškoje šalyje, tačiau pirmieji Habr Gidr išpuoliai buvo nukreipti ne prieš JAV, o prieš tuos pačius musulmonus – pakistaniečius, kurių 24 vienetus kažkas sušaudė Mogadišu mieste birželio 5 dieną. Pakistaniečių lavonai buvo šlykščiai išniekinti – sukapoti gabalais, nulupta oda, išbadytos akys ir t.t. Nors Aididas ir paskubėjo pareikšti, kad pakistaniečius nužudė ne SNA, bet gaivališkai sukilusi somaliečių minia, pamaniusi, kad taikdariai ruošiasi nugriauti jų radijos stotį, tačiau kitą dieną UNOSOM paskelbė SNA už įstatymo ribų ir JT kariškiai sugriovė Aidido radijo stotį bei rūmus. Habr Gidr savo ruožtu paskelbė, kad duos milijoną dolerių už UNOSOM vadovo galvą, ir Jungtinių Tautų biurai kiekvieną dieną buvo apšaudomi.
Ir vis dėlto Vašingtone kažkas nusprendė, kad kalčiausias dėl naujai kylančios sumaišties yra Aididas… Kodėl būtent Aididas? S.Healy teigimu, lig šiol tai nėra aišku, bent jau britų diplomatams, turbūt dėl to, kad jis buvo labiausiai pastebimas, nes Jungtinės Tautos su juo turėdavo daugiausiai reikalų. Nors šiaip bendrame kontekste Aididas tiesiog buvo vienas iš daugelio klanų vadų ir piktadarių.
Tačiau UNOSOM pasistengė suvaldyti aistras ir pasiūlė somaliečiams paliaubas. Liepos 12 dieną Habr Gidr klano vadovai ir senoliai susirinko Mogadišu mieste aptarti Jungtinių Tautų taikos iniciatyvos ir naujo valdžios pasidalijimo plano. Susirinkimo rutiną paįvairino netikėtai atkridę amerikiečių sraigtasparniai, paleidę į “strielkos” pastatą šešiolika raketų, kurios užmušė keliasdešimt viso klano autoritetų. Įniršusių somaliečių minia priedo dar sudraskė į gabalus keturis Vakarų žurnalistus, operatyviai atvykusius į vietą rengti reportažų apie incidentą.
Karo kirvis buvo iškastas. Raketomis buvo taikyta akivaizdžiai į Aididą, kuris netruko po to paskelbti Jungtinėms Tautoms karą. Tada UNOSOM atstovai paprašė JAV vyriausybės, kad ji atsiųstų “Delta” būrį ir patylomis nukneckintų Aididą. Tuo metu Billui Clintonui skaudėjo galvą dėl visai kitų dalykų, tačiau kai rugpjūtį Mogadišu rajone keturi JAV kariškiai žuvo nuo distancinės minos, o po dviejų savaičių dar septyni buvo sužeisti, JAV prezidentas davė įsakymą “Deltai” vykti į Somalį. Tai buvo “Black Hawk Down” pradžia.
Rugpjūčio 23 dieną į Mogadišu atvyko “Delta” būrys ir reindžerių batalionas, vadovaujami generolo majoro Williamo Garrisono. Gana simboliška, bet iš viso bataliono, kuriame buvo 180 žmonių, vos du buvo juodaodžiai, o absoliuti dauguma – baltaodžiai. “Delta” būryje šmėkščiojo ir viena lietuviška pavardė – seržantas John “Macy” Macejunas – buvo tikras bebaimis kovotojas, kėlęs visų bendražyfių susižavėjimą. Kinofilme jį vaidino Ericas Bana, nors tikrasis Macejunas buvo aukštas šviesiaplaukis arijas.
Prasidėjo Aidido medžioklė. Tačiau, atvykus reindžeriams ir “Deltai”, Vašingtonas padarė pirmą didelę klaidą – paskelbė Aidido paiešką ir visur iškabino plakatus, siūlančius 25 tūkstančius dolerių už jo galvą. Amerikiečių manymu, somaliečiai buvo tokie amoralūs, kad už tiek pinigų savo tėvą ir motiną parduotų. Tačiau tokia priemonė davė absoliučiai priešingą efektą – ji netikėtai suvienijo Hawyie ir Marehan klanus, kurie tokį pasiūlymą palaikė tokiu pasikėsinimu į jų garbę, kad netrukus amerikiečiams pasidarė pavojinga kur nors ir nosį iš savo bazių iškišti. Dabar visi somaliečiai stojo prieš juos. Mogadišu gatvėje tokiu reikšmingu pavadinimu “Via Lenin” kasdien vyko antiamerikinės demonstracijos. Kinofilmo pradžioje parodytas baltasis amerikietis, besitrinantis turguje, negalėjo būti įmanomas vaizdas – tomis dienomis baltieji po vieną ir pėsčiomis išvis nevaikščiojo, nes mieste tvyrojo didelė įtampa.
Informacijos apie Aidido slėptuves amerikiečiams niekas neteikė. Centrinei Žvalgybos Agentūrai pavyko užverbuoti vieną Aidido aplinkos žmogų, kuris turėjo įvykdyti grynai amerikietišką planą – padovanoti Aididui gražiai drožinėtą lazdą su įmontuotu radijo švyturiu, pagal kurį anas būtų atsektas. Tačiau susitikimo su Aididu išvakarėse šnipas prisišniojo narkotikų ir nusišovė žaisdamas rusišką ruletę. Beliko remtis žvalgybos pranešimais ad hoc. Kurie praktiškai visada baigdavosi fiasko. Rugsėjo 14 dieną reindžeriai, gavę informacijos, kad Aididas tik ką įėjo į vieną viešbutį, skubiai atskrido į Mogadišu ir apsupę rajoną suėmė vieną buvusį Somalio armijos generolą bei dar 38 jo palydos asmenis, tačiau pasirodė, kad tas generolas buvo ne tik kad ne Aididas, bet išvis didžiausias Jungtinių Tautų draugas ir JT kuriamos Somalio policijos vadovas. Aišku, reindžeriams teko atsiprašyti ir jį paleisti. Praėjus kelioms dienoms reindžeriai suėmė devynis Jungtinių Tautų darbuotojus, palaikę juos kontrabandininkais. Deja, ir šituos teko paleisti… Ir dar atsiprašyti.
Šiaip reindžeriams misija Somalyje spėjo greitai įkyrėti. Pats Mogadišu amerikoniukams (vidutinis amžius – 20 metų) išties pasirodė labai nešvarus ir nusiaubtas. Ir niekas iš jų nesuprato, kokių interesų JAV galėjo turėti tokioje vietoje. Savo bazėje tūnantys reindžeriai stūmė dienas masturbuodamiesi (kažkuris netgi atsisiuntė paštu pripučiamą lėlę), kelis kartus iš eilės žiūrėdami tuos pačius videofilmus, CNN, klausydamiesi kitame Mogadišu krašte įsikūrusios JAV armijos 10-osios Kalnų divizijos dviejų radijo stočių, kurių viena ištisai grojo tik country muziką, kita – repą su tokio tipo juodaodžio didžėjaus palinkėjimais: “Yo, my brothahs and sistahs, this is G-2 Smoothie 4-U flippin’ out a disc fo’Regina at the 271st Supply from Dope Gangsta at the 33rd . Peace!”. Kartais somaliečiai paįvairindavo rutiną iššaudami į angarą kokią raketą. Bet šiaip reindžeriai nuobodžiavo, mankštinosi, čiupinėjo ginklus ir norėjo ką nors nušauti.
O Vašingtonas reikalavo iš generolo Garrisono kažko apčiuopiamo, nes per šešias savaites reindžeriai surengė šešias Aidido paieškos operacijas, ir visos baigėsi be rezultatų. Juoba kad rugsėjo 19 dieną somaliečių minia užpuolė 10-sios Kalnų divizijos kareivius, valiusius Mogadišu gatves. Atskridę JAV sraigtasparniai palaistė švinu somaliečius ir neramumams pasibaigus gatvėse liko tysoti dar šimtinė lavonų.
Todėl spalio 3 dieną gauta informacija apie Aidido “ministrų” susirinkimą Mogadišu ir galimybė rasti patį Aididą buvo kaip gaivus lietus.
Na, o toliau viskas vyko kaip “kine”.
Operacija buvo grandiozinė – “Delta” būrys išsilaipinęs iš sraigtasparnių, per kelias minutes supakavo “ministrus” ir dar keliolika tipų, kurie irgi dalyvavo tame susirinkime. Iš paskos atskridę reindžeriai išsilaipino ir įsitvirtino netoliese esančiose gatvėse, atkirsdami galimybę somaliečių kovotojams kaip nors sutrukdyti “Deltos” vaikinams. Tuo pat metu reindžerių šarvuočių ir sunkvežimių kolona privažiavo prie viešbučio, kur tūnojo “Delta” ir jų suimti “ministrai” – visiems evakuoti atgal į bazę. Ore sukiojosi keliolika sraigtasparnių, medžiojančių somaliečių snaiperius, pasislėpusius ant pastatų stogų. Dar aukščiau ratus suko “Orion” žvalgybinis lėktuvas, kurio filmuota medžiaga apie įvykius žemėje akimirksniu buvo perduodama į štabą, kuriame generolas Garrisonas tampė virvučių galus. Vienu žodžiu, galingiausia pasaulyje karinė mašina vykdė tiesiog dar vieną eilinę operaciją Trečiojo pasaulio šalyje.
Tačiau kaipgi apsieisi be “force majeure” tokiose šalyse? Sklandžiai veikiantis mechanizmas pradėjo strigti, kai somaliečiai netikėtai granatsvaidžiu numušė vieną amerikiečių “Black Hawk” sraigtasparnį, kuris nukrito už kelių šimtų metrų nuo artimiausių reindžerių pozicijų. Kai virš sudužusiojo praskridęs kitas sraigtasparnis pranešė, kad tarp nuolaužų matosi gyvų amerikiečių, generolo Garrisono veidas persikreipė – tokia žinia neįtikėtinai komplikavo padėtį. Jei būtų žuvę visi buvusieji “Black Hawk” viduje, tada amerikiečiai švysteltų kokią padegamąją bombikę į nuolaužas ir tuo reikalas būtų pasibaigęs. Likę gyvi reiškė vieną – “no one is left behind”.
Reindžeriai gavo naują užduotį – jie buvo pasiųsti prie numuštojo sraigtasparnio gelbėti gyvusiųjų. Tačiau dabar tai reiškė palikti savo užimtas pozicijas ir prasiveržti pro miestą, pilną ginklais mojuojančių priešiškai nusiteikusių somaliečių.
Reindžeriams su dideliais nuostoliais pavyko pasiekti ir įsitvirtinti apie numuštąjį sraigtasparnį. Beliko laukti sunkvežimių ir šarvuočių konvojaus, kuris turėjo atvykti ir juos evakuoti.
O be paliovos apšaudomas konvojus tuo metu beprasmiškai sukinėjosi pilnomis barikadų gatvėmis, ieškodamas kelio pas reindžerius. Kinofilme yra minimas, bet nerodomas žvalgybinis JAV lėktuvas “Orionas”, kuris suko ratus virš miesto, iš viršaus koordinuodamas visą operacijos eigą ir judėjimo kryptis. Tačiau jo perduodama informacija, kuriuo keliu sukti, ateidavo iki žemės pavėlavusi keliomis sekundėmis, ir konvojus nuolat vėluodavo išsukti į vieną ar kitą gatvę, o tai sukeldavo dar daugiau sumaišties.
Bet kuriuo atveju, konvojus kelio prie numuštojo sraigtasparnio taip ir nerado, ir buvo atšauktas atgal į bazę, iš kurios skubiai išvažiavo antras, sukomplektuotas iš virėjų, raštininkų ir visokių kitų administracijos darbuotojų. Netoli vis dėlto nuvažiavo ir šis. Somaliečiai buvo užblokavę visu kelius į Mogadišu ir konvojus kelias valandas sukinėjosi bandydamas prasiveržti pro barikadas. Tuo metu somaliečiai sugebėjo numušti dar vieną “Black Hawk” sraigtasparnį, kuris nukrito už kilometro nuo pirmojo.
Žodžiu, daugiau kaip šimtas reindžerių liko įstrigę Mogadišu centre be jokios galimybės prasiveržti iš somaliečių apsupimo. Prie antrojo numuštojo sraigtasparnio amerikiečiai sugebėjo išlaipinti vos du “Delta” karius, kurie ištraukė dar gyvą pilotą ir valandą atsišaudė nuo naujos somaliečių minios, tačiau buvo nukauti. Pilotas pateko į nelaisvę ir buvo išgabentas nežinoma kryptimi.
Garrisonui nebeliko nieko kito, kaip prašyti pagalbos iš Jungtinių Tautų ir 10-osios Kalnų divizijos. Paryčiais didelis Jungtinių Tautų tankų ir šarvuočių konvojus prasiveržė pas apsptuosius reindžerius ir juos galų gale evakavo.
Dabar, žiūrint iš istorinės perspektyvos, akivaizdu, kad amerikiečiai padarė daug klaidų šios operacijos metu. Aišku, tai iš principo buvo pavojinga operacija, nes amerikiečiai išsilaipino netoli Bakara turgaus, kur spietėsi visi Aidido kovotojai, kurie galėjo greitai susiorganizuoti ir duoti reindžeriams atkirtį. Somaliečių šūkis “Kasoobaxa guryaha oo iska celsa cadogva!” (“Išeikite ginti savo namų!”) mobilizavo dešimtis tūkstančių kovotojų. Amerikiečiai padarė antrą didelę klaidą pasiųsdami tokią didelę grupuotę tiems Aidido “ministrams” suimti – 160 kareivių. Trečia klaida buvo siųsti “Black Hawk” sraigtasparnius į miestą, kur jie buvo puikus taikinys granatsvaidžiams (per tą operaciją somaliečiai sugebėjo pamušti keturis, iš kurių dviem vis dėlto pavyko nutūpti savo bazėje). JAV karinė žvalgyba taip pat neįvertino somaliečių karinio pajėgumo.
Taip, reindžeriai įvykdė užduotį – suėmė abu Aidido “ministrus”, tačiau tai buvo Pyro pergalė. Misija turėjo trukti vieną valandą, ji užtruko beveik parą. Žuvo 18 JAV kariškių, o likusius iš apsupties išvadavo didelė karinė grupuotė. Vienas numušto “Black Hawk” pilotas pateko į somaliečių nelaisvę (pagrasinus sulyginti Mogadišu su žeme, jis buvo atiduotas amerikiečiams po 11 dienų įkalinimo). Kitų, žuvusių amerikiečių pilotų nuogi kūnai (Afrikoje dislokuoti JAV kariškiai tradiciškai nemūvi apatinių kelnaičių) buvo tampomi po Mogadišu gatves, ir šis vaizdas, rodomas per pasaulio televizijas sukėlė pasipiktinimą Baltuosiuose Rūmuose ir Kongrese, kad reindžerių bei “Deltos” misija netrukus buvo nutraukta (nors paskutiniai JAV kariškiai iš Somalio išvyko 1994 metų kovą). Ironiška, bet abu suimtieji Aidido “ministrai” taip pat buvo paleisti praėjus keliems mėnesiams. Reindžeriai gal ir laimėjo mūšį, bet tikrai pralaimėjo karą.
Labiausiai vis dėlto pralaimėjo Somalis. Per “Juodosios jūros mūšį” žuvo apie tūkstantį somaliečių, nors jų turbūt nelabai kas ir pasigenda. Aididas galėjo girtis, kad įveikė galingiausią pasaulio valstybę ir sukliudė Jungtinių Tautų planams padalinti valdžią šalyje. Habr Gidr klanas kasmet švenčia spalio 3-ąją kaip valstybinę šventę, kas yra sunkiai įsivaizduojama tokio tipo valstybėje, kaip Somalis.
Tačiau pasaulis pats pasitraukė iš Somalio. Žinoma, pasauliui Somalis ir šiaip nebuvo labai įdomus, o naujienos apie “Juodosios jūros mūšį” nublanko prieš Jelcino tankus, Maskvoje pasiųstus maištininkams triuškinti. UNOSOM pasitraukė iš Somalio 1995 metais, Aididas žuvo sekančiais, valdžią perėmė jo sūnus, o Somalis tapo Trečiojo pasaulio nedėkingumo ir nepagydomo aršumo simboliu.
JAV taip pat pasikeitė po misijos Somalyje. Tapo truputį atsargesne. Po kelių mėnesių JAV karo laivai nusuko nuo Portoprinco Haityje, į kurį ruošėsi taip pat įžengti, kaip ir į Mogadišu – tenykščiams neramumams malšinti. JAV staiga atsibodo būti pasaulio policininke. Būtent dėl tragedijos Somalyje JAV nesiėmė veiksmų per genocidą Ruandoje ir karą Zaire, neskubėjo kištis į Bosnijos reikalus.
Šiuo metu Somalis egzistuoja kaip trys atskiros teritorijos, tuo pačiu dar suskirstytos ir savo viduje. Viskas ten tvarkoje. Nors Somalio diplomatinių atstovybių užsienyje nebėra, tačiau įvažiuoti į šalį nėra sunku, ir vizų nereikia, užtenka susimokėti mokestį pasienyje. Tiesa, Mogadišu jūrų uostas neveikia, nes klanai vis dar nesusitaria tarpusavyje, kas jį turėtų kontroliuoti. Bet oro uostas veikia normaliai. Juoba kad somaliečiai labai mėgsta narkotiką khat, kurio pagrindinis tiekimas atkeliauja iš Etiopijos, tai lėktuvai ir skraido pirmyn atgal.
Yra ir baltųjų. Gali ten būti kiek tik nori, jei susitari su klanu, kurio teritorijoje esi. Somalio šiaureje gyvena kažkoks 80-metis britų senukas, 50 metu praleidęs toje šalyje, bet vis dar energingas, dirba matininku, kažkam vis matuoja žemę. Tiesa, per pastaruosius porą metų keletas baltųjų Somalyje buvo nušauti – žurnalistai bei turistai. Bet mes irgi esame keletą užsienio turistų papjovę per tą laiką. Taigi, viskas tvarkoje, Somalyje veikia netgi internetas.
FILME PADARYTOS KLAIDOS
Tikri somaliečiai visiškai nėra panašūs į tuos, kurie juos vaidino kinofilme. Pats filmas buvo filmuotas Maroke, tačiau juodaodžiai aktoriai yra akivaizdžiai iš Vakarų Afrikos, greičiausiai – Liberijos.
Kinofilme “Delta” būrio komandosai vilki “Oakley X-Metal” neperšaunamas liemenes, kurios buvo pradėtos gaminti tik 1999 metais.
Berniukas, mobiliuoju telefonu įspėjęs piktąjį ir visaip kitaip negerą somaliečių kovotojų vadą apie atskrendančius amerikiečius, nebūtų galėjęs tai padaryti, nes JAV sraigtasparniams vos pakilus į orą, amerikiečių žvalgyba blokavo visus ryšių kanalus ir radijo dažnius Mogadišu mieste.
(Laiško fragmentai spausdinti žurnale FHM)