Vos prieš du mėnesius, gegužės pabaigoje prie Gazos ruožo krantų visiškai atvirai artėjo šešių keleivinių ir krovininių laivų flotilė. Atrodytų, nieko ypatingo, jei ne viso pasaulio dėmesį prikausčiusi to paties Gazos ruožo blokada, kurią iš sausumos, jūros ir oro vykdė Izraelio kariuomenė, siekianti sutramdyti palestiniečių teroristų siautėjimą. Artėjančiuose laivuose spietėsi įvairių humanitarinių organizacijų aktyvistai, nusprendę taikiomis priemonėmis „pralaužti“ šią blokadą ir atgabenti „kenčiantiems palestiniečiams“ gyvybiškai svarbių produktų ir medikamentų. Puikiausias būdas atkreipti pasaulio dėmesį ir į save.

Izraelio karo laivai ties teritorinių vandenų riba pareikalavo, kad „humanitarinė flotilė“ pasuktų atgal. Į tai jiems buvo atsakyta keiksmažodžiais ir prakeikimais. Horizonte jau matėsi Gazos ruožo krantai, kai birželio 1 dienos vakare virš flotilės pakibo Izraelio kariniai sraigtasparniai, ir ant laivų denių virvėmis nusileido kaukėti „iki dantų ginkluoti“ kariškiai. Kariškiai sklandžiai užėmė penkių laivų kapitonų tiltelius ir netruko perimti laivų valdymą. Tačiau šeštajame laive „Mavi Marmar“ (priklausančio Turkijos kompanijai) aršiai nusiteikę aktyvistai pasitiko, jų manymu,  „sionistinius fašistus“ su lazdomis, peiliais ir buteliais, pripildytais padegamojo skysčio. Prasidėjo visą valandą trukusios muštynės, per kurias aktyvistams pavyko sužeisti keliolika Izraelio komandosų, kurie savo ruožtu vaišino nepaklusniuosius ašarinėmis dujomis ir vėzdais. Tačiau kai aktyvistams pavyko iš vieno izraeliečio atimti automatą ir atidengti ugnį, komandosai atsakė darnia šūvių salve, po kurios 10 laivo keleivių žuvo iškart, o dar keliasdešimt buvo sužeisti. Visi įvykio liudininkai pabrėžė neįtikėtiną Izraelio komandosų tikslumą: „atrodė, kad kiekviena jų iššauta kulka pataikė į taikinį“.

Tik tokia kaina Izraelio specialiosioms pajėgoms pavyko užvaldyti ir paskutinį laivą (suimti aktyvistai buvo deportuoti iš Izraelio arba patupdyti į kalėjimą), tačiau viso incidento pasekmės neabejotinai buvo liūdnesnės. Nepaisant Izraelio kariškių pateiktų įrodymų, kad „Mavi Marmar“ gabeno paramą palestiniečių teroristams, o aktyvistai pademonstravo nepagrįstą agresyvumą ir pažeidė Izraelio įstatymus, „pažangioji“ pasaulio visuomenė vis dėlto pasmerkė tokius izraeliečių veiksmus, incidentas sukėlė diplomatinę krizę ir ilgam sugadino Izraelio santykius su palankiausiai jam nusiteikusia musulmoniška valstybe – Turkija.

Tačiau visa tai eilinį kartą pasauliui pademonstravo, kad Izraelis niekada nemiega ir pasiruošęs savo interesų gynybai mesti netgi savo „elitines“ pajėgas – komandosus, kurių pasirodymas tradiciškai reiškia vieną – mirtį žydų valstybės priešams.

Visa Izraelio valstybės istorija susijusiu su karais, kariniais konfliktais, teroristų išpuoliais ir atsakymais į juos, visuotiniais neramumais, pastovia įtampa ir kitais nesantaikos elementais, verčiančiais tobulinti gynybos ir saugumo priemones. Izraelyje veikia netgi atskira Vidinio saugumo ministerija, sudaryta iš daugybės padalinių (kai kurie jie slapti), nors pati šalies saugumo struktūra nėra vientisa ar svetimšaliui aiškiai suvokiama. Izraelio valstybė turi mažiausiai penkias žinomas civilines saugumo ir žvalgybos tarnybas, tuo pačiu šalies Ginkluotose pajėgose, kaip niekur kitur, yra tiek daug „elitinių“ ir „antiteroristinių“ padalinių, jog net labiausiai patyrę žurnalistai susipainioja, būtent kuri institucija ar kuriai žinybai priklausantis būrys atliko vieną ar kitą operaciją (dažniausiai viskas yra suverčiama „Mossadui“ – plačiausiai žinomai Izraelio žvalgybos tarnybai).

Žmonės visame pasaulyje yra linkę mistifikuoti specialiųjų pajėgų veiklą, jos narių gyvenimo būdą ir sugebėjimus (daugiausiai legendų yra sukurta apie Didžiosios Britanijos komandosų – SAS dalinį, nors tie, kam yra tekę su jais susidurti akis į akį taikiomis aplinkybėmis, tvirtina, kad didesnių bukagalvių pasaulyje sunku ir rasti). Nemažai legendų sklinda ir apie Izraelio komandosus (turbūt įskaitant visus padalinius, kurių taip pat yra keleri). Sakoma, kad tarp jų yra asmenybių, kurios sugeba išbūti nemiegoję visą savaitę, ir po to vis tiek iš kilometro atstumo suvaryti kulką į mažamečio arabo galvą (jei to prisireikia). Žmonės šneka, kad savižudybių skaičius Izraelio specialiųjų pajėgų personalo tarpe ženkliai viršija visų kitų šalių komandosų pasiryžimą pakelti ranką prieš save – ir tai, girdi, įvyksta todėl, kad Izraelio specialiųjų pajėgų kariai negali ilgai išbūti kažko nenužudę. Kitas mitas teigia, kad Izraelio komandosą pažinsi iš to, kad jis niekada nežiūri žmogui į akis (esą, taip jie išmokomi neturėti jokio emocinio ryšio su būsimaja auka). Sklinda gandai, kad Izraelio specialiųjų pajėgų snaiperiai gali išgulėti nejudėdami keletą dienų (neva gerdami specialias tabletes, stabdančias šlapimo susidarymą), laukdami tinkamos progos šūviui. „Jie žudo tam, kad gyventų ir gyvena tam, kad žudytų“, – tvirtino man vienas Australijos desantininkas. „Dėkokite savo Dievui, kad Izraelio politikai yra jūsų pusėje“, – sielojosi taikingai nusiteikęs palestinietis.

Izraelio specialiųjų pajėgų pasirodymai yra išties įspūdingi – nuo dalyvavimo visuose šalies karuose, visą pasaulį sudrebinusia Entebė įkaitų vadavimo operacija, baigiant teroristinių organizacijų vadovų nužudymais. Neretas šalies premjeras ar ministras yra buvęs tų „elitinių“ dalinių nariu (šiandieninio premjero Benjamino Netanyahu brolis žuvo Entebės operacijos metu). Kitas premjeras Ehudas Barakas, 1973 metais garsiojoje operacijoje „Dievo rūstybė“, persirengęs moterimi Beirute asmeniškai nužudė keletą palestiniečių teroristų vadeivų. Ypač žydų komandosų sugebėjimai įgijo pagarbią aurą, kai po 1972 metais įvykusių Izraelio olimpinės rinktinės žudynių Miunchene, kaltininkai buvo rasti ir sunaikinti, kad ir kur jie būtų pasislėpę (apie tai susuktas ir kino filmas „Miunchenas“). Kaip teisingai juokais sakoma, „kai darosi blogai, žydą tai erzina“. O visa Izraelio istorija tik apie tai ir sukasi…

Sakoma, kad Izraelio saugumo tarnybų darbuotojai ar specialiųjų pajėgų kariškiai yra „visada šalia“. Pasaulyje jie vadinami „tyliaisiais profesionalais“, nes niekada nesidera, nei Holivudo kino filmų pavyzdžiu niekada nesikalba su aukomis prieš jas nužudydami. Jų neįmanoma pažinti, nes kariškiai nenešioja jokių skiriamųjų ženklų, ir vienas kitą pažįsta tik iš specialių žiedų ar į akis nekrentančių aprangos detalių. Policijos specialiosios paskirties dalinio „Jamam“ karininkai kuo puikiausiai kalba arabiškai ir išvis stengiasi būti kuo panašesni į arabus, nes būtent jų bendruomenėse daugiausiai laiko ir praleidžia.

Šalies specialiųjų pajėgų gimimo diena galima laikyti 1956 metų spalio 29 dieną, prasidėjus bendrai Anglijos-Prancūzijos-Izraelio operacijai prieš Egiptą, siekiant susigrąžinti nacionalizuotą Sueco kanalą ir palaužti karinę Egipto galybę. Tą rytą 500 žydų desantininkų iš giedro dangaus nusileido Mitla perėjoje netoli Sueco kanalo – pagrindiniame Egipto kariuomenės transporto mazge Sinajaus dykumoje. Po visą dieną trukusių kautynių žydai užėmė geležinkelio stotį ir atkirto visas tiekimo linijas Egipto armijai, esančiai šalia Izraelio sienų.

1957 metais iš Izraelio desantininkų buvo suformuotas pirmasis dalinys, skirtas ypatingosioms, tais laikais vadinamosios „žvalgybinėms“ operacijoms. Iš to ir kilęs pagrindinis pavadinimas visiems vėliau atsiradusiems specialiųjų pajėgų daliniams – „Sayeret“ (hebrajiškai – „žvalgybinis“).

Metams bėgant „Sayeret“ padaliniai buvo įkurti visuose Izraelio Ginkluotųjų pajėgų rūšyse. Todėl Izraelio kariuomenėje ir laivyne specialiųjų pajėgų dalinių yra kur kas daugiau nei kitų šalių ginkluotose pajėgose. Veikia net ir iš druzų sudarytas „Sarayet“ dalinys, vienintelis musulmoniškas junginys Izraelio armijoje.

Anksčiau specialiųjų pajėgų daliniai buvo visiškai įslaptinti ir į juos buvo atrenkama vos keliasdešimt vyrų per metus. Tačiau šiais laikais į juos gali patekti beveik bet kuris Izraelio kariškis, netgi šauktiniai. Ir konkursas yra didelis. Atrenkamas vienas iš tūkstančio. Patekti į Izraelio desantininkus, kurių pagrindu ir kuriami „žvalgybinės kuopos“ nėra lengva (būtent desantininkai vieninteliai visose šalies ginkluotose pajėgose avi rudus batus, kurie yra garbingesni už bet kurį medalį ant krūtinės), o į pačias kuopas – beveik neįmanoma, nepaisant legendų apie pragariškus apmokymus, trunkančius visą pusmetį. Pietinių „Sayeret“ dalinių kariškiai treniruojami veiksmams dykumoje, šiaurinių – kalnuose. Abejais atvejais ne pyragai.

Užsivėrus tokio padalinio stovyklos vartams už savanorio nugaros, prieš jį iškyla pasirinkimas – visiškai išnykti iš šio banalaus gyvenimo ir tapti „tyliuoju profesionalu“ – tuo, kam įstatymai neberašomi. Tuo, kuriam galioja vienintelis įstatymas – sunaikinti tuos, kurie kėsinasi į Izraelio gyventojų gyvybę ir turtą (kartais, žinoma, ir interesus).

Apmokymo kursas yra sudėtingas ir iki galo nėra žinomas plačiajai visuomenei. Tiesa, kiekvienas naujokas gali bet kada pasitraukti iš apmokymų kurso ir grįžti į savo dalinį. Tai net skatinama, kad daliniuose pasiliktų tik nuožmiausi kovotojai. Iš esmės rekrūtai mokosi taktikos pagrindų, parašiuto valdymo ar nardymo meno, ir likusį laiką skiria kovos su terorizmu paslaptims. Karininkai nenešioja jokių atpažinimo ženklų, komandosai privalo susivokti patys, kas yra viršininkas – tai itin svarbu pažįstant teroristų ar riaušių vadovus, kai juos reikia identifikuoti. Rekrūtai juda praktiškai visą apmokymų laiką (per dieną nueina arba nubėga iki 60 kilometrų), ir nuolat yra alkani, šlapi bei sušalę. Purvini, pilnomis smėlio akimis. Miegantys tris keturias valandas per parą. Miegama su drabužiais. Ir nors kasdienį valgio racioną sudaro septyni tūkstančiai kalorijų, tačiau sunku pasakyti, ar ten kas nors priauga svorio…

Rekrūtai tobulai įvaldo „žydiškų imtynių“ – „Krav Maga“ kovos meną, izraelietišką džiu-džitsu atitikmenį. Šio kovos meno filosofija yra ta, kad „gatvės kautynėse nėra tokio dalyko, kaip garbė, yra tik pergalė“ bei „kaukis, kad užmuštum“, todėl yra skatinamos bet kokios kovos priemonės, pavyzdžiui, spyriai į tarpkojį, negailestingas pargriuvusio priešininko pribaigimas. Rekrūtai nesidrovi laužyti vienas kitam laužyti šonkaulių, nes kiekvienas suvokia, jei gali tai padaryti savo geriausiam draugui, nesudrebės ranka tai padaryti ir Izraelio priešui. Pratybose su ginklais kas dešimtas šovinys – kovinis. Taip vaikinai išmoksta vertinti savo priedangą bei gyvybes. Pagrindiniai ginklai – mažasis „Uzi“ automatas, pistoletas ir peilis.

Kariai tokiose apmokymuose išmoksta veikti atskirai ir kartu, pasitikėti vienas kitu, išmoksta žudyti be ypatingų emocinių išgyvenimų ir, svarbiausia, išmoksta paklūsti tikslui. Nes, kaip sako visų Izraelio ginkluotųjų pajėgų devizas: „Tai neturi pasikartoti“, turint omeny Holokaustą bei visus išpuolius prieš žydus. Karas tęsiasi ir jį laimės tik viena pusė.

Keletas bataliono dydžio dalinių yra žinomi kaip tikrai „elitinia“, į kuriuos svajoja patekti kiekvienas, nusprendęs tapti specialiųjų pajėgų kovotoju – tai „Sayeret Matkal“, „Shayetet 13“ ir „Yehidat Shaldag“.

„Sayeret Matkal“ yra tiesiogiai atsakingi Vyriausiajai Izraelio Žvalgybos valdybai. Šio bataliono kariai pagal seną tradiciją yra rengiami pagal britiškojo SAS programą. Garsiausia jų operacija – įkaitų vadavimas Entebė oro uoste Ugandoje, kur palestiniečių teroristai buvo nutūpdę užgrobtą „Air France“ lėktuvą. Po nesėkmingų derybų su teroristais keli Izraelio karo lėktuvai nakčia perskrido pusę Afrikos žemyno, nutūpė tame pačiame oro uoste ir komandosai išaudė visus kelią jiems pastojusius žmonių grobikus ar jiems padedančius. Beveik visi įkaitai buvo saugiau pargabenti į Izraelį.

„Yehidat Shaldag“ yra Izraelio Karinių oro pajėgų dalinys, daugiausiai veikiantis ten, kur reikia oro desanto. Garsiausia jų operacija – „Bulmus 6“, kai 1969 metais, „Alinimo karo“ metu izraeliečių desantininkai išsilaipino Žaliojoje saloje Sueco kanale ir tiesiog išlupę iš žemės išskraidino pagrobę Egipto armijos radarą, trukdžiusį Izraelio karo aviacijos antskrydžiams.

„Shayetet 13“ yra Izraelio Karinio jūrų laivyno padalinys, daugiausiai veikiantis ten, kur vanduo. Žinomiausia operacija – aukščiau minėtoji „Dievo rūstybė 1973 metų balandžio 10 dieną, kai į Libaną atplaukę komandosai išžudė apie 100 Beirute ir Sidone besislepiančių teroristų – tai buvo atsakas į Miuncheno žudynes.

Žinoma, būta ir nesėkmių. Po 1974 metais įvykusių „Majalot žudynių“, per kurias dėl nesėkmingo Izraelio specialiųjų pajėgų šturmo palestiniečių teroristams pavyko nužudyti 21 vaiką užgrobtoje Majalot kaimo mokykloje, antiteroristinis padalinys „Jamam“ buvo įsteigtas ir Izraelio policijoje. Tai nedidelis padalinys, veikiantis tik tarp civilių Izraelio teritorijų gyventojų, o ne užsienyje, kur dažniausiai siunčiami kariškiai.

Technine prasme, kiekvienas Izraelio gyventojas yra kovotojas su terorizmu. Tai šalis, kuri ne tik šaukia į privalomąją karinę tarnybą ir merginas, bet ir vienintelė pasaulyje valstybė, kurios kariuomenėje tarnavę piliečiai kiekvienus metus mėnesį praleidžia toje pačioje armijoje, rezervinės tarnybos daliniuose. Kaip liūdnai juokaujama Izraelyje: „kiekvienas izraelietis iki pat gyvenimo pabaigos yra kareivis, kurio atostogos trunka 11 mėnesių per metus“. Karas yra neatsiejama kiekvieno izraeliečio gyvenimo dalis. Ir ten nėra jokios vietos sentimentams ar politiniam korektiškumui. Izraelis turi daugiau priešų nei draugų ir, kaip visa žydų nacija, yra patyręs daugiau skriaudų nei malonių. Todėl atsakas į bet kurį išpuolį ar bandymą jį įvykdyti yra sutinkamas su trigubai stipresne jėga – taip buvo kariaujama visuose Izraelio karuose, taip daroma šiandien.

STATISTIKA

Izraelio Gynybos pajėgos buvo suformuotos iš atskirų Palestinos žydų kovinių organizacijų 1948 metais per Nepriklausomybės karą ir iki šios dienos yra karo būsenoje – būtent tai jas pavertė labiausiai patyrusia ir užgrūdinta mūšiuose kariuomene pasaulyje. Šios pajėgos specialistų dažnai vadinamos „geriausia armija pasaulyje“.

Izraelis kariavo su visomis kaimyninėmis valstybėmis 1948, 1956, 1967 ir 1973 metais. Nuo pat 1948 metų lig šiol kovojama ir su įvairiomis palestiniečių bei arabų kovinėmis organizacijomis. 1982 metais Izraelio armija įsiveržė į Libaną, siekdama sunaikinti šalyje įsikūrusią Palestinos išsivadavimo organizaciją. Taip prasidėjo ilgiausias Izraelio karas, trukęs beveik iki 2000 metų.

Šiuo metu Izraelį yra pripažinusios ir su juo taikos sutartį pasirašiusios kaimyninės Egiptas bei  Jordanija. Likusios arabų šalys tebėra karo stovyje su Izraeliu.

Per pastaruosius 60 metų visuose karuose nuo Nepriklausomybės pradžios bei teroristų išpuolius yra žuvę apie 20 tūkstančių izraeliečių.

(Straipsnis spausdintas žurnale „Playboy”)