Dar visai neseniai retas turistas, besilankantis Ispanijoje, ryždavosi aplankyti Gibraltarą – vienintelę išlikusią koloniją Europos žemyne, ir suprantama, kodėl. Pasakyti svetingiesiems ispanams tai, kad norisi aplankyti Gibraltarą buvo beveik tas pats, kaip priminti, jog Sabonis nežais “Reale”, nes ispanai niekaip negali susitaikyti su mintimi, kad ši jų šalies dalelė – iškyšulys vis dar priklauso Didžiajai Britanijai, su kuria per amžius dėl jo buvo tiek daug kartų kariauta ir pralaimėta. Kita vertus, pietinis Ispanijos pajūris – “Costa del Sol” – “Saulės krantas” siūlo tiek daug poilsio vietų bei pramogų, kad specialiai važiuoti į Gibraltarą ilsėtis būdavo ir yra tiesiog per toli.

 

O apsilankyti Gibraltare verta. Ne vien dėlto, kad Džeimso Bondo filmas „The living daylights“ prasideda būtent Gibraltare, ar būtent čia susituokė Džonas Lenonas ir Joko Ono. Princas Čarlzas ir amžinatilsį princesė Diana savo povestuvinę kelionę po Britų Sandraugos šalių pradėjo nuo Gibraltaro – per metus koloniją, kurioje gyvena tik 30 tūkstančių gyventojų, aplanko beveik 4 milijonai žmonių. Šis milžiniškas skaičius paaiškinamas tuo, kad kasdien į Gibraltarą atvyksta apie 8 tūkstančius čia dirbančių ispanų – ir tik likusius galima laikyti turistais. Tada jų belieka apie pusę milijono per metus. Nors, tiesą sakant, Gibraltaras siūlo nedaug pramogų, nes pats yra nedidelis – jo plotas yra tik 6,5 kvadratinio kilometro (beveik toks pat kaip Karoliniškių bei Viršuliškių mikrorajonai Vilniuje), kurio didžiumą užima didelė uola, kurios papėdeje yra įsikūręs miestas, ir aplink kurią įrengti pliažai bei viešbučiai. Tad kas gena turistus į šį iškyšulį – noras įsigyti ypatingai pigių “ofšorinės valstybės” viskio ir cigarečių (gero viskio butelis kainuoja tik 5 britaniškus svarus, apie 40 litų) ar po ispaniškosios betvarkės pailsėti grynai britiškoje oazėje?

 

Gibraltaras skiriasi nuo kitų “Costa del Sol” kurortų tuo, kad jis vienintelis iš jų per savo egzistavimo istoriją buvo nepaimama karinė tvirtovė. Besidomintiems karų istorija ar mėgstantiems paminklus turistams ši vieta yra tiesiog privaloma aplankyti, nes būtent karai ir lėmė Gibraltaro statusą bei išvaizdą – kolonija vaidino didelį vaidmenį daugelyje konfliktų, kuriuose dalyvavo Didžioji Britanija. Iki Antrojo pasaulinio karo Gibraltaras galėjo pasididžiuoti ir hipodromu, ir futbolo bei kriketo stadionais, taip pat retų tropinių augalų sodais. Tačiau karo metais visa tai buvo sulyginta su žeme, ir jų vietoje buvo pastatytas karinis aerodromas. Kolonijoje praktiškai neužtikome nė vienos turistų lankomos vietos, kuri vienaip ar kitaip nebūtų susijusi su paskutiniųjų dviejų šimtmečių kariniais konfliktais…

 

Patogi Gibraltaro strateginė padėtis jau nuo seno traukė žmones jame apsistoti. Būtent čia buvo rasta pirmoji Europoje neandertaliečio kaukolė, graikų mitologijos ekspertai mano, kad Gibraltare stovėjo ir Heraklio stulpai. Pats vietovės pavadinimas kilęs nuo viduramžių Ispanijos užkariautojų arabų genties – berberų vado Tarik ibn Zeyado, kuris apgyvendino šią uolą ir pastatė joje pilį, vardo – “Jebel Tarik” – “Tariko kalnas”. Miesto įkūrėjo Tariko portretas kartu su Elisabeth II jaunu veidu atvaizduotas ant šiandien Gibraltare cirkuliuojančių Gibraltaro svarų, kurie prilygsta kartu cirkuliuojantiems Didžiosios Britanijos svarams sterlingų. Iki pat XV amžiaus Gibraltarą valdė arabai, ir šiandien islamas yra antroji kolonijos religija. Ispanijai išsivadavus nuo arabų, ir pradėjus vystyti laivyninkystę, Gibraltaras pirmą kartą buvo pavadintas “Ispanijos raktu”. Šis pavadinimas neprarado savo aktualumo lig šiol – Gibraltaro sąsiauris yra “durys” tarp Atlanto vandenyno bei Viduržemio jūros, o pati kolonija – “raktas” praplaukiantiems laivams.

 

Gibraltaras priklausė ispanams iki XVIII amžiaus pradžios, kol, kilus karui tarp olandų ir prancūzų dėl Ispanijos sosto paveldėtojo, anglai, rėmę olandus, 1704 metais užkariavo šį iškyšulį. Pagal 1713 metais sudarytą Utrechto sutartį Gibraltaras amžiams atiteko Didžiajai Britanijai. Tačiau vėliau sustiprėjusi Ispanija ne kartą pabandė jėga atsiimti iškyšulį, ir dėl Gibraltaro buvo kariauta dar 15 kartų, tačiau anglai vis tiek išlaikė savo koloniją. Po to ši nepaimama tvirtovė davė anglų kalbai išsireiškimą “saugus kaip Uola” – “safe as Rock”, taip pripažįstant Gibraltaro didvyriškumą ir neprieinamumą.

 

Tačiau konfliktai dėl jo nesibaigė. 1963 metais Ispanijos iniciatyva Gibraltaro klausimas buvo iškeltas specialiajame Jungtinių Tautų dekolonizacijos komitete, ir JT paragino Didžiąją Britaniją atsisakyti kolonijos. Britai surengė Gibraltare referendumą, kurio metu absoliuti kolonijos gyventojų dauguma pareiškė norą likti Didžiosios Britanijos sudėtyje. (Dar nuo to laiko yra išlikę daug probritaniškų užrašų ant suvenyrų, tokių kaip – “British since 1704” ar “British we are”. Gibraltaro gyventojai, nors dauguma jų yra ispanų kilmės, demonstruoja savo probritaniškumą kaip beįmanydami. Tik įvažiavus į koloniją krenta į akį visur plėvesuojančios arba nukarusios iš langų Didžiosios Britanijos ar Gibraltaro kolonijinės vėliavos…)

 

Ispanija vis dėlto atsisakė pripažinti referendumo rezultatus. Netrukus prasidėjo provokacijos prieš gibralatriečius bei ten dirbančius ispanus, kilo daug diplomatinių konfliktų, ir 1969 metais Ispanija visiškai uždarė sausumos sieną su Gibraltaru. Į koloniją buvo įmanoma patekti tik lėktuvu arba laivu. Ir netgi angliški laikraščiai bei šaldytos duonos kepali kiekvieną naktį buvo gabenami į koloniją lėktuvais. Be to, Ispanija nutraukė visus komunikacijų tinklus su Gibraltaru, ir tai jaučiasi netgi šiandien. Paskambinti iš Lietuvos į Gibraltarą kainuoja dvigubai brangiau negu į Ispaniją arba į kaimyninį Maroką dėl komunikacinių tinklų diversifikacijos, kuri neatstatyta ligi šiol.

 

1985 metais Europos Sąjungos spaudimu sausumos siena buvo atidaryta, tačiau tarp Ispanija rezervavo sau teisę pagal 1713 metų sutartį ginklu užimti Gibraltarą tuo atveju, jeigu kolonijos gyventojų, norinčių prisijungti prie Ispanijos skaičius padidės iki 51 procento, arba Didžioji Britanija dėl kokių nors priežasčių suteiks Gibraltarui “laisvojo miesto” statusą. Tad galima tvirtinti, kad turistai, besilankantys šioje kolonijoje, yra savotiškoje karo veiksmų zonoje, nes netoliese nuolat tūno ispanų desantininkų batalionas, tik ir telaukiantis vieno simbolinio įsakymo – užimti Gibraltarą ir atstatyti jau beveik 300 metus užtrukusį teritorinį teisingumą.

 

O ispanų liaudis išreiškia savo priešiškumą britų kolonizatoriams kitaip – artėjant prie Gibraltaro, keliuose beveik nėra nuorodų, parodančių kelią į iškyšulį, ir benzino kolonėlių darbuotojai laba nenoriai mosteli ranka į reikiamą pusę. Dar nenuplėštos kelio į Gibraltarą nuorodos beveik visos yra aptaškytos dažais, ir, artėjant prie kolonijos, ant sienų bei uolų matosi gausybė užrašų ranka ispanų kalba, reikalaujančių ignoruoti Gibraltarą arba grąžinti jį Ispanijai. Šioje kultūringoje šalyje gana įspūdingai atrodo vandalų suniokota dar Ipanijos teritorijoje esanti britaniškojo “McDonald’s” analogo – “Burger King” restorano reklama su adresu Gibraltare. Pakeliui daugėja ir automobilių su Europoje beveik neįmanomu pamatyti identifikaciniu valstybės lipduku – “GBZ”, nors mašinų numeriai yra britaniški. (Kaip žinia, tikrajam automobilinių identifikacinių lipdukų kolekcionieriui yra tikra svajonė gauti ne tik Gibraltaro lipduką su raidėmis “GBZ”, bet ir dar retesnius – “GBJ” ar “GBM” – Didžiajai Britanijai priklausančių Džersio ir Meno salų.) Ir pagaliau tolumoje didingai išdygsta Uola.

 

Tačiau patekti į ją nėra taip paprasta, nes reikia mašinų eilėje laukti apie porą vaandų. Atidarius sausumos sieną 1985 metais, turistai ir darbininkai, norintys patekti į Gibraltarą laukdavo eilėse apie pusdienį, nes ispanų pasieniečiai ir muitininkai nekubėdavo tikrinti atvažiuvusiųjų ir rasdavo įvairiausių priežasčių pailsėti. Dabar eilės trumpesnės, tačiau laukti vis tiek reikia netrumpai.

 

Laukiant eilėje pravartu atsiminti kai kuriuos žinomus faktus apie šią koloniją. Dabar Gibraltare gyvena apie 30 tūkstančių žmonių, anksčiau jų buvo daugiau, tačiau Didžiajai Britanijai sumažinus savo karinį garnizoną kolonijoje, ženkliai sumažėjo ir jos gyventojų. Dar visai neseniai tai buvo didelė britų karinė jūrų bazė. Be vienintelio karinio aerodromo, naudojamo ir civilinės aviacijos reikmėms, tai buvo ir didelis karo uostas su įspūdinga laivų remonto įranga. Tačiau dabar jame dominuoja tik prekybiniai laivai ir jachtos (ir Ispanija dar drįsta reikšti pretenzijas Britanijai, kai į Gibraltaro reidą įplaukia bet koks Royal Navy laivas… Vienintelės belikusios veikiančios karinės instaliacijos yra radarai “Uolos” viršūnėje. Iš ten kontroliuojamas laivų, praplaukiančių pro Gibraltaro sąsiaurį bei praskrendančių lėktuvų iš Europos į Afriką judėjimas. Anksčiau bazėje būdavo dislokuota keletas tūkstančių kareivių ir jūrininkų, tačiau dabar kolonijoje beliko tik apie šimtą prie radarų dirbančių kariškių, o ir tų pačių miesto gatvėse nematyti.

 

Gibraltaras visada buvo atgaiva britų armijai – tai buvo viena iš nedaugelio Didžiosios Britanijos kolonijų, kurios gyventojai šiltai ir svetingai sutardavo su kareiviais. Tarnyba šiame kurorte buvo laikoma lengva ir malonia, čia vykdavo atostogų savo misijas “karštuose taškuose” baigę britų kariškiai. Čia nuolat atostogaudavo ir ilsėdavosi Šiaurės Airijoje tarnavę kareiviai, ir įdomu tai, kad smalsesni turistai dar gali patekti į buvusio anglų karinio dalinio teritoriją, kurioje buvo pastatyta tiksli Belfasto gyvenamojo rajono kopija – su apdegusiais automobiliais ir laužais gatvėse, – tokioje aplinkoje kariškiai, grįžtantys tarnybai į Šiaurės Airiją, galėjo pasimankštinti ir prisiminti patruliavimo pavojinguose miestų rajonuose įgūdžius…

 

Lietuviams įvažiuoti į Gibraltarą vizų nereikia, nes tai yra Didžiosios Britanijos teritorija. Judėjimas gatvėse vyksta kaip įprasta Europoje – dešiniaja puse. Tačiau miesto centras yra kaip iš atviruko perkelta tiksli angliškosios provincijos miestelio kopija. Policininkai su „moteriškais papais“ ant galvų, britaniškos parduotuvės, bankai, netgi tipiškieji britaniškųjų miestų atributai – “fish and chips” užeigos. Gibraltaras turi savo vietinės televizijos ir dvi radijo stotis. Šiaip visose vietose sukamos BBC programos.

 

Pats miestas yra labai nedidelis, ir visą koloniją galima apeiti per porą valandų. Visur pilna šlovingąją Gibraltaro praeitį menančių bastionų, baterijų, saugyklų ir patrankų. Netgi miesto bibliotekoje kabo užrašas, kad čia kadaise buvo gaminamos bombos… Yra trofėjinių patrankų, atimtų iš Rusijos armijos per Krymo karą, yra net keletas memorialų vietiniams gyventojams ar amerikiečių kareiviams, dalyvavusiems paskutiniuose karuose. Memorialinės lentelės taip pat primena, kad kur nors kadaise buvo turgus ar mokykla, tačiau vietoje jų dabar stovi artilerijos sviedinių ir torpedų saugyklų pastatai. Gibraltaro muziejuje viskas taip pat iš esmės skirta karui, netgi primenama, kad muziejų mieste būta ir daugiau, tačiau jie nugriauti, kad vietoje jų pastatyti pabūklų baterijas…

 

Tačiau laikai keitėsi, baigėsi karai (paskutinį kartą ginti Britanijos karūnos laivai iš Gibraltaro išplaukė į karą su Argentina dar 1982 metais), ir kolonija tapo britų pensininkų bei turistų mėgiama vieta. Visoje pietinėje Ispanijos pakrantėje gyvena apie ketvirtį milijono pensininkų vien iš Britanijos, tačiau apsigyventi Gibraltare nėra paprasta, nekilnojamasis turtas yra labai brangus, be to, pats pragyvenimo lygis yra pigus, nes kolonija yra “ofšorinė” teritorija. Visos apmuitinamos prekės, ypač alkoholis ir cigaretės yra tokios pigios, kad net apima įtarimas, ar tai tik ne pilstukas…

 

Vis dėlto teko sutikti žmonių, kurie atsigėrę pigiojo viskio ir pasisotinę šlovingąja imperijos praeitimi, pradeda nuobodžiauti. Pažįstama olandė, plaukianti su jachta į Tenerifę ir dėl nepalankaus oro sustojusi Gibraltare, skundėsi, kad poros dienų, praleistų kolonijoje, pamatai, kokia tai purvina ir ambicinga vieta. Yra žmonių, kuriuos slegia monumentai, kurių negali nematyti netgi besikaitindamad pliaže. Tačiau tai vienintelis pasaulyje tikrai britaniškas kurortas, ir keliautojams, mylintiems viską, kas angliška, tokios vietos negalima neaplankyti.

 

Nepamatę Didžiojoje Britanijoje tradicinės sargybinių keitimosi prie Buckinghamo rūmų Londone ceremonijos gali atsigriebti Gibraltare, kur taip pat periodiškai vyksta sargybos pasikeitimas prie gubernatoriaus rūmų. Šis renginys yra daugiausiai turistų sutraukianti vieta, ir ypač išgarsėjo po 1987 metų įvykių, kai Airių respublikonų armijos – IRA teroristai ruošėsi susprogdinti automobilinę bombą ceremonijos žiūrovų minioje. Tačiau anglų spectarnybų agentai daugelio žmonių akivaizdoje nušovė tris teroristus, taip užkirsdami kelią atentatui.

 

Kita turistų lankoma vieta – “Uolos” viršūnė, nuo kurios atsiveria neapsakomas reginys į pietinę Ispanijos pakrantę ir Viduržemio jūrą. Kalne yra išrausta gausybė tunelių karo reikmėms, ir sakoma, kad tunelių ilgis po Gibraltaru siekia 50 kilometrų. Labiausiai turistų lankoma vieta – švento Mikalojaus stalagmitų ir stalaktitų ola, kurios dugno kažkaip niekas dar nėra pasiekęs, nors ne vienas tyrinėtojas nusisuko sprandą bandydamas tai padaryti. Karo metais ten buvo ligoninė, dabar vykta simfoninė muzikos koncertai.

 

Kalne gyvena dar viena iš miesto pažibų – beždžionės makakos, kurias į Gibraltarą atnešė arabai. Tai ypatingi iškyšulio gyvenojai, kuriais visokeriopai rūpinamasi. Britų kariniame garnizone netgi yra karininko einamos pareigos – “beždžionininkas”, kuris yra atsakingas už beždžionių sveikatą ir gerbūvį. Tačiau kartais tų gyvių prisveisdavo tiek daug, kad net pats Vinstonas Čerčilis buvo įsakęs jas romyti. Šis įsakymas galioja dar ir šiandien, tačiau beždžionių kartais vis tiek padaugėja. Visos jos turi savo vardus, daugiausiai – žinomų pasaulio politikų ir aktorių… Kurgi ne, jos yra simbolinis kolonijos statuso garantas, nes sakoma, kad Gibraltaras nustos būti britaniškas, kai jame nebeliks šių beždžionių…

 

(Straipsnis kadaise spausdintas laikraštyje „Lietuvos rytas“)