Ir vis dėlto svarbiausia kiekvieno kruizo pramoga – aplankomi miestai (kiek gi galima į tą vandenį ir tuos pačius delfinus spoksoti?). MSC „Musica“ plaukia naktimis, o ryte jau pabundi vis kitame mieste. Neįprasta tai, kad miestą pradedi matyti iš visai kito „galo“, t.y., nuo uosto, o tai visai kas kita nei pradėti garbingą savo vizitą oro uoste, kaip dabar įprasta.
MSC „Musica“ kruizinis laivas stoja septyniuose uostuose: Genuja-Roma-Palermas-Tunisas-Palma de Maljorka-Valensija-Marselis. Stovėjimo trukmė – nuo 4 iki 8 valandų, pakankamas laiko tarpas aplankyti bent žymiausias tų miestų vietas. Arba tiesiog išlipti ant stabilaus paviršiaus – kranto.
Turistines ekskursijas galima įsigyti kelionių agentūroje prieš išvykstant arba tiesiog laive, jei kartais nuotaika pasikeistų. Ekskursijų sąrašas gausus, tačiau kainos vienam žmogui – apie 50 eurų. Už tai gausite grupinę kelionę autobusu ir pėsčiomis (maistas ar gėrimai neįskaičiuoti), taip pat gido paslaugas įvairiomis kalbomis. Iš vienos pusės tai gerai ir patogu, viskuo pasirūpinta. Iš kitos – esate prirakintas prie grupės, kuri turi aplankyti nustatytas vietas per bet kokį karštį ar Jūsų nuotaiką.
„West Express“ atstovė Julija pasakojo, kad lietuvių keliautojai miestus lanko gana skirtingai. Statistiškai šeši iš dešimties mėgsta viskuo pasirūpinti iš anksto, jaustis patogiai, atsipalaiduoti ir ekskursijas užsisako dar Lietuvoje. Likę keturi iš dešimties mėgsta ekspromtą ir pažintį su miestais organizuojasi vietoje. Ir vienu, ir kitu atveju yra savo žavesio ir privalumų.
Norinčiam ekskursiją organizuoti pačiam kiekviename uoste yra siūloma nemažai paslaugų – autobusai, vežantys į miesto centrą ar atgal, vietiniai gidai ir taksi. Aš buvau būtent toks – miestus aplankėme pats.
Pirmas laivo sustojimas – Civitavecchia uostas, kuris yra laikomas pagrindiniu Romos jūrų uostu, ir iš kurio, kaip dera, visi keliai veda būtent į Romą. Turime aštuonias valandas, žinoma, per mažai, kad nuodugniai apžvelgti „amžinąjį miestą“, bet ir pakankamai, kad atgaivintumėme senus prisiminimus iš ankstesniųjų vizitų. Prie laivo stovintys autobusai gabena į miesto centrą už 17 eurų žmogui į abu galus. Neįprasta lankytis Romoje itališkų atostogų metu – miestas ištuštėjęs ir transporto spūsčių praktiškai nėra. Todėl per valandą pasiekiame pačią Romos širdį – Saint Angelo pilį. Suku ienas į Vatikaną.
Kadaise maniau, kad kad bažnyčia yra bejėgė tik prieš prietarus ir horoskopus. Deja, šio vizito metu teko pripažinti, kad ji yra bejėgė ir prieš laisvąją rinką. Prieš dvidešimt metų to neteko matyti, bet dabar Vatikane staiga suvoki, kaip yra pasikeitęs pasaulis. Šiandien Šventojo Sosto prieigose vyksta tokia aktyvi prekyba popiežiaus atvaizdais ir religiniais simboliais, kad Vatikanas pradėjo panašėti į Disneilendą. Štai atvirutė su dabartiniu popiežiumi, knebinėjančiu nosyje. O štai atvirutė su tuo pačiu popiežiumi, tik kvailai išsiviepusiu. O štai atvirutė ir su žvairuojančiu Kristaus vikaru… O štai ir plastmasinė popiežiaus lėlė su besikratančia galva ant spyruoklės – turbūt voodoo ritualams?
Atsišlieju prie gėrimų kiosko, ant kurio šono didelis besišypsantis popiežiaus veidas, ir iš jo ausies žaismingai išvinguriuoja užrašas „Bibite“ (itališkai – „gėrimai“). Ir galvoju, kas gamina tokius šventvagiškus artefaktus? Ir kas juos perka? Ir smelkiasi širdin įtarimas, kad jei šv.Petro aikštėje staiga pasirodytų tikrasis Jėzus Kristus su lazda pasiryžęs išvaikyti tuos prekijus kaip kadaise šmugelninkus Jeruzalės šventykloje, tai policija greičiausiai uždarytų Dievo Sūnų į areštinę ne kaip banalų viešosios tvarkos drumstėją, bet teroristą ar asmenį, darantį nusikaltimą „rasiniu pagrindu“ . Ir Kristus, visada žinantis savo ateitį, nesipriešintų ir nebėgtų nuo žemiškojo teisingumo, kaip tie juodaodžiai padirbtų rankinių ar akinių pardavėjai, taip pat užplūdę Šventojo Sosto prieigas, spėriai susipakuojantys savo kontrabandą ir baukščiai lakstantys kaip triušiukai, horizonte pasirodžius policininkui…
Taigi, šiandieninis Vatikanas su tokia prekyviete palieka tik kartėlį.
Kitas sustojimas – Palermo, Sicilija. Laivas šešioms valandoms prisišvartuoja tiesiog pačiame mieste, ir po kelių minučių mes jau „via Roma“ – pagrindinėje salos sostinės prekybos gatvėje.
Likimas taip jau susiklostė, kad aš į Siciliją patekau pirmą kartą savo gyvenime. Kaip ir dera žmogui, Siciliją pažįstančiam iš knygų bei kinofilmų, visi vietiniai be išimties man atrodo mafijoziai, o ir atrodo jie visi tokie grėsmingi, jog, rodos, galėtų užmušti bet ką, kas tik išdrįstų pasakytų blogą žodį apie jų motinas ar ne taip pažvelgtų į jų seseris. Vis dėlto geriau įsižiūrėjus, o ir artimiau pabendravus, siciliečiai pasirodo ne tokie jie jau pavojingi. Vyrai sveikinasi ir atsisveikina ne spausdami vienas kitam ranką, bet prisiliesdami skruostais. Į kavinę užėjęs niūraus veido vyriškis atrodo tarsi užėjęs pasiimti reketo duoklės, tačiau netrukus iš ten išeina nešinas tik ledų porcija baltos duonos bandelėje… Kurgi mafija? – klausiu visų sutiktųjų. Jų teigimu, mafijos Sicilijoje seniai nebelikę – visi persikėlė į Šiaurės Italiją arba emigravo. Mat, vietiniai gyventojai jau suvokė, kad mafijos egzistavimas – kliūtis tiek turizmui, tiek verslui. Taigi, mafijos nebelikę, ir ją primena tik gausybė su tuo susijusių suvenyrų.
Kitas sustojimas – La Goulette uostas Tunise. Viskas vos už kelių kilometrų. Į vieną pusę – Kartagina, į kitą – sostinė Tunisas.
Artėjant prie Tuniso, MSC „Musica“ laive niekas per garsiakalbį taip ilgai įkyriai neprimena, kad atvykstame į arabišką šalį, ir asmenys, turintys savo pasuose Izraelio vizą, į krantą nebus išleidžiami (kaip teko kadaise patirtį tokią situaciją laive, plaukiančiame iš Kipro į Libaną). Bet vis tiek… Izraelio vizos savo pase šiuokart neturiu, tačiau pamirštu, kad ant mano mobiliojo telefono priklijuota Dovydo žvaigždės aplikacija, kurią dailiai gaubia šiek tiek provokuojantis užrašas hebrajų kalba. Telefoną, žinoma, tenka padėti saugumo prašvietimui rentgeno spinduliais, ir netrukus jis atsiduria Tuniso pasieniečio rankose.
Štai ir įvyksta dviejų didžiųjų civilizacijų susidūrimas. Mūsų žvilgsniai susitinka. Mano – tyras ir vaiskus, jo – šaltas ir įtarus. Aš – atvykęs iš demokratiškos šalies, jis – pergyvenęs „Arabų pavasarį“, per kurį lyg tai irgi turėjo būti iškovota demokratija. Nebylus mūsų žvilgsnių dialogas trunka keletą akimirkų, ir tunisietis, ūmiai nusišypsojęs grąžina man telefoną. Ir mus abu apgaubia ta ypatinga draugystės, kompromiso bei meilės būsena, kuri ir sudaro pasaulyje viso Gėrio pagrindą. Gėrio, kuris neabejotinai kada nors įveiks Blogį. Nes visi žinome, šiame pasaulyje įmanoma gyventi taikiai, tereikia tik panorėti.
Tiesa, Tuniso oras ne toks draugiškas kaip jo pasieniečiai. Afrika vis dėlto. Vandenį tenka gerti beveik be perstojo.
Turime keturias valandas. Išsinomuojame taksi už 40 eurų dviem valandom. Čia jau būta prieš penkiolika metų, ir Kartaginos griuvėsiai per tą laiką nenugriuvo. Aplankome ir Sidi Bou Saido miestelį, kuriame mane apima deja vu būsena, pasirodo, jame irgi jau būta… Nieko nauja, tik suvenyrai pabrangę.
Kitas sustojimas – Maljorka, ir garsusis Palma de Maljorka miestas. Laivas taip pat sustoja netoli miesto centro. Tai ilgiausias sustojimas iš visų uostų – jis trunka net dešimt valandų. Mat, privaloma beveik kiekvieno MSC „Musica“ keleivio pareiga – važiuoti į paplūdimį. Imame taksi ir už 15 eurų patenkame į Platja de Mallorca paplūdimį, besitęsiantį 7 kilometrus. Kaip bebūtų keista, bet tai teritorija, visiškai dominuojama vokiečių, o kur vokiečiai, ten ir tvarka, tą žino kiekvienas. Vanduo švarus ir šiltas, kinietės, slankiojančios apie šezlongus ir siūlančios viso kūno masažą (20 eurų) neįkyrios ir paklusnios. Sutemus net nėra mašalų prie gatvių žibintų lempų. Kas ten buvo, tie žino.
Iš Maljorkos perplaukiame į Valensiją. Trumpas sustojimas – keturios valandos. Tačiau jų užtenka įsitikinti, kad Valensija yra bene švariausias, tvarkingiausias ir gražiausias Ispanijos miestas, kiek teko matyti. Nežinia, po kokius miestus važinėja komandiruotėms Vilniaus valdžia, tačiau nepagailėčiau pinigų apmokėti vilniečių biurokratų kelionei į Valensiją – tegu pamato, kaip įmanoma sutvarkyti miestą. Gal iš gėdos dėl Vilniaus tų biurokratų ir sumažėtų…
Na, ir paskutinis maršruto taškas Marselis Prancūzijoje. Šešios valandos – pakankamai nukakti iki Vieux Ports zonos, nuo kurios įmanoma aplankyti bet kurią patinkančią ar norimą miesto dalį. Ligi atvykstant į jį, žinojau, kaip ir kiekvienas mūsų, kad tai bene kosmpolitiškiausias Prancūzijos miestas. Purvinas, pavojingas ir triukšmingas. Ir tas, kuriame, girdi, „neišvysi balto veido“, „vieni arabai ir juodaodžiai“ politiškai korektiškais terminais bylojo visažiniai. Nežinau, kokiuose urvuose lankėsi tie visažiniai, tačiau Marselis pasirodo esąs gražus, švarus ir gyvas miestas. Kuriame „baltų veidų“ dešimt kartų daugiau už „ne baltų“. Zinedino Zidano, tiesa, nepavyksta pamatyti, bet tai nesumenkina dar vieno gražaus ir smagaus įspūdžio apie Prancūzijos miestus.
(Straipsnis spausdintas portale delfi.lt)