Indonezija yra viena iš tų nedaugelio pasaulio šalių, kurias labai sunku apibūdinti vienu žodžiu. Nes toks dalykas kaip „vieninga Indonezija“ net neegzistuoja. Tai šalis, išsimėčiusi per 17 tūkstančių salų. Tai nacija, kurią sudaro šimtai etninių grupių, kalbančių 700 kalbų (o tai dešimtadalis visų gyvų pasaulio kalbų), tai valstybė su penkiomis oficialiomis religijomis (oficialiausia – islamas). Ne veltui šalies herbe įrašytas devizas „bhinneka tunggal ika“ – „įvairovės vienybė“, nes turbūt „įvairovė“ ir yra artimiausias žodis šiai neįtikėtinai kultūrine prasme diversifikuotai šaliai apsakyti.
Nuo islamiškų miestų iki pagoniškųjų džiunglių, nuo uždengtų moterų veidų vakaruose iki visiškos nuogybės rytuose – tai ir yra Indonezija. Čia akivaizdus Arabijos, Indijos ir Kinijos kultūrinis palikimas. Iriano bei Kalimantano saloje indoneziečiai primena Australijos aborigenus, o būtent Kalimantane dar galima užtikti net ir kanibalų (ir, beje, Jūsų balta riebi mėsa yra jiems tikras delikatesas!). Sulawesi sala primena pramoninį Kinijos rajoną, nes yra išvagota kasyklų, kuriose daugiausiai dirba kinai. Daugumą Ambono gyventojų sudaro krikščionys ir čia kryžių gausa prilygsta mūsų Kryžių kalnui. Bali ir Bunakeno salos – tai, žinoma, turistai ir indusai. Raja Ampat sala – tai tikras zoologijos parkas po atviru dangumi, nes floros ir faunos turi daugiau nei jos galima rasti netoliese esančiame Didžiajame koraliniame rife (o ir pati Indonezija yra antra pasaulyje pagal gyvūnijos įvairovę ekozona po Amazonės upės baseino).
Netgi šalies sostinė Džakarta yra nevienalytė. Šiaurinėje sostinės dalyje gyvena pasiturintys indusai ir arabai. Vakarinė Džakarta – kinų viduriniosios klasės – verslininkų ir valdininkų teritorija (ten, beje, pigiausiai ir apsipirkti). Centrinė ir pietinė Džakarta – jau turistinės zonos.
Tačiau, nors Indonezija ir yra musulmoniška šalis, ji nė iš tolo neprimena nei Irako, nei Irano, greičiau jau Filipinus. O provincijoje Indonezija išvis primena Kinijos periferiją. Nepaisant dialektų gausos, egzistuoja ir vieninga valstybinė kalba – Bahasa, sukurta malajų, hindi, persų, sanskrito, olandų, portugalų, anglų, arabų, kinų kalbų ir vietinio Javos salos dialekto pagrindu. Kalba yra graži ir netgi nesudėtinga, tačiau atsargiau su jos vartojimu – žodelis, reiškiantis „ačiū“ Sumatros taip pat reiškia „šiknius“ vakarinėje Javos dalyje. Bet šiaip angliškai susikalbėti nėra sudėtinga.
Indoneziečių priskaičiuojama apie 250 milijonų. Nepaisant tokio didelio skaičiaus, Indonezija vis dėlto neturi nei garsių rašytojų, nei gerų dailininkų, nei filosofų, nei mokslininkų (o ir bendrai žmonės čia nelabai išsilavinę). Nepopuliari čia net aktoriaus profesija, o atletais Susi Susant ir Alan Budikusuma, laimėjusiais aukso medalius 1992 metų olimpinėse žaidynėse, čia didžiuojamasi it kokiais antikos išminčiais. Indonezijoje retai užtiksite meno parodą, o bibliotekų šalyje yra mažiau nei šventyklų. Tačiau mokytojo profesija yra gerbiama labiau nei bet kurio milijonieriaus, kuriuo tapti irgi nesunku – Indonezijoje sunkiau rasti kečupo parduotuvėje (iš šios šalies kečupas, beje, ir yra kilęs) nei pradėti savo verslą, o ir darbo skelbimų čia daugiau nei norinčiųjų dirbti.
Nes Indonezija yra poilsio ir relaksacijos šalis. Čia, skirtingai nei JAV, žmonės nesipuikuoja savo turtais ir nešvaisto pinigų materialiems daiktams. Skirtingai nuo Singapūro, čia žmonės nesiveržia į universitetus ir neidealizuoja karjeros valstybinėse įstaigose. Čia niekas nesiplėšo darbe kaip japonai. Ir niekam nerūpi, kokio dailumo Tavo drabužiai ar makiažas, kaip Pietų Korėjoje. Indoneziečiai gyvenimo prasmę mato tiesiog geroje nuotaikoje.
Pirma, kas Indonezijoje krenta į akis bet kuriam atvykėliui iš „drąsių žmonių“ šalies Lietuvos, tai nuolatinės šypsenos. Čia šypsosi ne tik elgetos ar atsitiktiniai praeiviai, čia šypsosi ir policininkai, imantys baudą, ar smulkus kišenvagis, traukiantis piniginę iš užsižiopsojusio turisto kišenės. Tačiau Indonezijoje patariama šypsotis ir atsiprašinėti visada ir visur, kad ir kokia bebūtų kritiška situacija. Isterijon puolantis asmuo niekada nenusipelnys pagarbos, o pakeltas balsas reiškia tik viena – agresiją, su kuria agresija ir tekovojama. Agresijos aktu yra laikomos ir rankos, įspręstos į šonus (ypač Javos saloje). Didžiausias įžeidimas yra Jums įprastas mestelėjimas kitą žmogų ar moterį pavadinti šunimi/kale (indonezietiškai „andžing“), nes, musulmonišku požiūriu, tai yra pats šlykščiausias apibūdinimas, reiškiantis „nešvarų nežmogų“. Indoneziečiai išvis nesikeikia ir nesiskundžia. Iš principo jie yra dideli optimistai, žinantys, kad „semua bisa diatur“ („viskas išsprendžiama“), ir tokios nuostatos laikosi jau daug amžių – juoba kad panika yra blogas patarėjas. Dažnai vartojama ir frazė „lemah lembut“, reiškianti „ramiai ir palengva“.
Perprasti indoneziečių mentalitetą per trumpą laiką yra neįmanoma, kaip neįmanoma yra ir pilnai suvokti jų elgesio motyvaciją. Tačiau jei jau esate lietuviai ir tuo didžiuojatės, parodykite „šiek tiek klasės“, ir bet kuris indonezietis tai įvertins.
Pirmiausiai, su vyresniaisiais bendraukite kuo formalesne kalba. Pastebėsite, kad vietiniai vaikai senius sveikina pirštais lengvai prisiliesdami prie savo kaktų (tai vadinasi „salim“), tačiau užsieniečiui to daryti nebūtina. Tačiau būtina paspaudus ranką, savają pridėti prie krūtinės – tai reiškia „imu Tavo pasisveikinimą į širdį“. Labai mandagu vardu kreipiantis į vyrą, pridurti žodelį „Bapak“ („ponas“), į moterį – „Ibu“, į jaunuolį – „Mas“, o į merginą „Mbak“. Visada sveikinkitės su praeiviais, net pirmą kartą matomais, ypač Javos saloje. Rankas spausti įprasta ir kartais net būtina. Tačiau niekada nieko neimkite ir neduokite kaire ranka, nes Indonezijoje, kaip ir visuose musulmoniškuose kraštuose ta ranka reiškia „purvinus darbus“.
Norėdamas prasibrauti, kiek ištieskite žemyn nuleistą ranką ir sakykite „permisi“ („atsiprašau“). Jei į ką nors rodysite (daiktą, vietą ar asmenį), verčiau naudokite nykštį, o ne įprastą smilių, kuris yra laikomas nepadoraus gesto atributas. Jei norite atkreipti kieno nors dėmesį, pamojuokite visais žemyn nuleistais pirštais. Ir dėmesio! – niekada nelieskite indoneziečio viršugalvio (pvz., užsinorėjęs patapšnoti vaikui per galvą), nes būtent viršugalvis yra laikoma švenčiausia kūno dalis.
Ir, žinoma, niekada neužmirškite, kad esate musulmoniškoje šalyje. Kai kur teks nusiauti batus (beje, netgi kai kuriose įstaigose), turistai taip pat iš anksto įspėjami kai kuriose šventose bei formaliose vietose nevilkėti permatomų arba atvirų drabužių, neavėti šlepečių, nesegėti trumpų sijonų ir pan. Nepaisant nuoširdumo ir viešai deklaruojamo draugiškumo, indoneziečiai vis dėlto turi daugiau aprangą varžančių taisyklių nei europiečiai. Indonezietės nevilki atvirų drabužių, žinoma, turistai visada turi privilegiją juos vilkėti – niekas Jūsų nepuls kumščiais kaip Saudo Arabijoje, tačiau keistų žvilgsnių susilauksite. Kaip patys išvysite, indoneziečiams visai priimtina maudytis vilkint marškinėlius ir šortus, o dviejų dalių bikinius galima pamatyti tik turistams skirtuose paplūdimiuose. Na, o jei ten vykstate medaus mėnesio švęsti, vis dėlto venkite atvirų bučinių ar glamonių gatvėje – tai ne Tailandas. O ir lankantis pas moterį, nenustebkite, jei ji paprašys Jūsų sėdėti terasoje, o ne viduje, ypač už uždarų durų, idant būtų išvengta bereikalingų apkalbų ir insinuacijų (tai irgi labai svarbu būtent Javos saloje).
Indonezietiška virtuvė, tiksliau, virtuvės yra atskira ir plati tema. Tiesiog būtina žinoti, kad maistas visose šalies dalyse yra labai skanus (tik atsargiau Kalimantano genčių teritorijose, ten galite gauti ir žmogienos! O manadonėzai vis dar valgo šunieną ir šiksnosparnieną). Indonezija visame pasaulyje garsėja užpilamais makaronais „Indomie“, o štai 2011 metais CNN.com skaitytojai „skaniausiu pasaulio patiekalu“ išrinko indonezietišką jautieną „Rendang“, antras buvo taip pat indonezietiškas „Nasi Goreng“ – daugiau informacijos apie šiuos valgius rasite internete, bet paragauti jų privalote. Ir moraliai pasiruoškite gerti kuo daugiau itin saldžios arbatos, čia ji populiaresnė už kavą. Nenustebkite, kad žmonės čia įpratę valgyti rankomis, šiaip jau tai visai smagu. Yra ir stalo įrankių, be abejo. Tačiau daugiausiai tai tik šakutė ir šaukštas. Šakutė laikoma kairėje rankoje ir yra skirta sukrauti maistą į dešinėje rankoje esantį šaukštą, kuriuo daugiausiai viskas ir valgoma.
Valgio metu indoneziečiai sėdi ant žemės, susikryžiavę kojas, moterims yra rekomenduojama sėdėti jas parietus po savimi (arba, jei užsiimate joga, sėdėkite Jums pažįstama „deimanto“ poza).
Nebijokite suklysti, indoneziečiai atlaidūs. Tiesą sakant, matydami europietį, jie žino, kad turistui priklauso elgtis šiek tiek kitaip, ir šito iš Jūsų tikisi. Galite būti pavadintas „Bule gila“ – tai reiškia „kvailas baltas žmogus“. Iš esmės tai gali būti draugiškas Jūsų elgesio įvertinimas. Galite būti paaukštintas iki „Bule gaul“, kas reiškia „savą baltą žmogų“ – jei nesibodėsite valgyti kartu su jais, išklausyti jų ar pats jiems ką nors papasakoti. Žemiausia turistų kasta – tapti „Bule kere“ – „neturtingu baltuoju žmogumi“, t.y., tokiu, kuris nesumoka tiek, kiek iš jo tikėtasi. Šaip derėtis čia būtina dėl visko, bet būtina ir atminti, kad kolektyvizmo jausmas Indonezijoje yra kur kas stipresnis nei Lietuvoje, tad jei jau ir permokėsite keletą rupijų, jos greičiausiai bus skirta bendruomenės arba bent jau šeimos reikmėms – žmonės čia įpratę viskuo dalintis vieni su kitais.
Nes bendruomenė Indonezijoje – dalykas šventas. Didelės kompanijos yra labai puoselėjamas dalykas, ir visi turi ką pasakyti. Ir, svarbiausia, niekas niekur neskuba (nesipiktinkite, jei ir į susitikimą indonezietis pavėluos – „jam karet“-„skubėk vėlai“ – šis Pietų pusrutulio pasaulėžiūros principas gajus ir Indonezijoje). Kaip čia sakoma, „meta trumpi, bet dienos ilgos“. Todėl atsipalaidavimas yra Indonezijos kultūros dalis – o ko, tiesą sakant, Jūs ten važiuojate ir pats? Šiaip visi susėdę kalba apie viską, bet tas „viskas“ netrunka pavirsti verslo reikalais ir draugyste. O Jūs, kaip užsienietis, esate ir būsite padidinto dėmesio objektas, tad nenustebkite, jei žmonės Jūsų klaus, ką valgėte pusryčiams ir gyvai domėsis, ką veikiate vakarais toje savo Lietuvoje. Iš esmės tai arabiškas ir kinietiškas palikimas – kolektyvizmo ir hierarchijos jausmai indoneziečių tarpe yra labai stiprūs.
Nes viena, ko tikrai negausite Indonezijoje, tai privatumas. Žmonių čia daug, ir jie visą laiką yra šalia Jūsų, virš Jūsų ir po Jumis, ypač miestuose. Einant gatve nėra paprasta – kelią nuolat užkerta tai religinės procesijos, tai vaikų būriai, tai elgetos, tai patrakę vairuotojai, tai gatvės muzikantai ir prekijai. Moraliai nusiteikite didelei nešvarai, nes šiukšlinti čia įprasta. Esti ir šiaip bjaurių vietų, tokių kaip viešieji tualetai ar turgūs. O mane, pavyzdžiui, visada baugino „Topeng monyet“ – šokančios beždžionės su kaukėmis, šiaip laikoma didele turistų atrakcija. Ilgiau čia pagyvenus, darosi aišku, kad būtina vengti vietinių indonezietiškų avialinijų, pradeda ryškėti iš pirmo žvilgsnio nepastebima vietinių malajų nesantaika su kiniečiais. Pakanka čia melagių, tinginių ir vagių, o ir korupcija valstybinėse įstaigose milžiniška.
Indonezija yra chaotiška šalis. Tačiau joje yra visko, ko tik širdis geidžia. Joje galima daug ką nuveikti, rasti daug galimybių. Čia galima išgirsti daug istorijų, papasakot daug istorijų, ir daug istorijų sukurti. Čia niekada nepristinga ką veikti. Nes nežinojimas, kokia galimybė pasitaikys už kelių akimirkų yra sudedamoji indonezietiško gyvenimo dalis.
(Straipsnis spausdintas žurnale ŽVILGSNIS)