Ką parodyti tokio įspūdingo svečiui iš užjūrių Lietuvoje? Katedros aikštė, Panemunės plentas, Kuršių nerija, Čepkelių raistas, Labanoro giria… štai ir viskas. Lietuva, o ypač jos didmiesčiai vis labiau panašėja į tradicinę Europos valstybę ir tai, kas kadaise užsieniečiams atrodė tikra egzotika, nyksta. Nebeliko paminklų Leninui, nebeliko geltonųjų troleibusų, monetinių telefono aparatų, eilių prie Vokietijos ambasados, popierinių viešojo transporto bilietėlių ir grotuotų metalinių narvų su pieno buteliais parduotuvėse. Tačiau atsirado KFC ir „Pizza Hut“ restoranai, IEKA ir H&M parduotuvės, miestų padanges nušvietė „Samsung“ ir „Philips“ reklamos. Ir kaip paaiškinti jaunimui ar šalies svečiams, kaip sunkiai ir juokingai mes gyvenome iki Nepriklausomybės atgavimo? Kaip jiems paaiškinti, ką reiškia augti neturint nei kompiuterio, nei „Coca-Cola“, nei džinsų, nei pliušinio Peliuko Mikio?

 

Kas dar vakarietiško atsiras Lietuvoje, nesunku ir numatyti, tačiau taip pat yra aišku, ir kas visiškai išnyks iki 2020 metų sausio 1 dienos. Ir kaip jau neabejotinai pastebėjote ar bent jau skaitėte, dauguma pasaulio stebuklų, kuriais didžiuojasi kaip kurios šalys, net nėra išlikę. Taigi, pabandykite dar aplankyti ar pasimėgauti tuo, kas dar Lietuvoje išlikę. Skubėkite, kol dar galite, nurašymo diena artėja. Juoba kad tai dar keletas mūsų šalies unikumų, neabejotinai nustebinsiančių bet kurį mūsų šalies svečia iš Vakarų.

 

RUSIŠKI AUTOMOBILIAI – esama Lietuvoje entuziastų, kurie išvydę nematytą automobilį, skuba į internetą įvertinti, kas tai per modelis. Tai, žinoma, negresia kai kuriems rusiškiems „žiguliukams“, tačiau „Moskvič-2140” („Prosas“) jau kelia baimingą nuostabą, nes šiais laikais iš tolo jis atrodo išties kaip vintažinis „Fiat“ ar „Citroen“ modelis. Esama Lietuvos keliuose dar ir „žiguliukų-kapeikų“ („Lada-2101“), kurių paskutinis automobilis nuriedėjo nuo konvejerio 1979 metais. Pagal jo techninius duomenis, net ir po dviejų kapitalinių remontų, išnaudojęs savo 300 tūkstančių kilometrų išteklius, „žiguliukas-kapeika“ dar gali važiuoti, bet gresia sulūžti kiekvieną akimirką. Lietuvoje juos galima pagrįstai pavadinti „auto-didvyriais“.

 

STADIONO GRIAUČIAI VILNIAUS ŠEŠKINĖJE – paminklas žmogiškajam kvailumui, gobšumui ir mokesčių mokėtojų nuolankumui. Stadionas Šeškinėje pradėtas statyti 1987 metais, taigi, neseniai jis atšventė savo 25-metį. Ne vienas mūsų užaugo su jo estetišku vaizdu, ir, tikiu, bus graudu, kai tie griaučiai bus nugriauti. Atrodys, kad išnyko dalelė kiekvieno vilniečio… Tačiau išnykimas negresia Sporto rūmams Vilniaus centre. Žinia, jų griuvėsiai dar mažiausiai penkiolika metų džiugins mūsų ir Lietuvos svečių akis.

 

RADIJO TAŠKAI – didžiojo Stalino dovana sovietinei liaudžiai penkiasdešimt metų buvo vienintelis oralinės informacijos šaltinis. Juos po truputį pradėjo išstumti tranzistoriniai radijo imtuvai, ir nuo 1992 metų radijo taškų kaimuose sumažėjo per pusę. 1992 metais šimtui Lietuvos gyventojų teko 13 radijo taškų, 1999 metais – tik 10. Dabar jų aktyviai veikia apie 40 tūkstančių.

 

PREKYBOS KIOSKAI – daugelio žmonių pragyvenimo šaltinis, daugeliui žmonių – išsigelbėjimas, ypač kai pritrūksta cigarečių pakelio, prezervatyvo ar parako žaisliniam pistoletui. Kioskai atkakliai nenori išnykti, nors apie tai nuoširdžiai kalbama jau nuo 1997 metų. Dinozaurai irgi priešinosi evoliucijai, tačiau gamta pasirodė stipresnė. Tikėsimės, kad legendinis lietuviškas potraukis švarai, tiesioms linijoms, švariai lietuviškai šnektai ir padoriam elgesiui įveiks ir kioskus.

 

„PĖDOS IR AKIES“ TIPO TUALETAI – šis įspūdingas sovietinis reliktas atlaikė daugelio karų bei santvarkų išbandymus ir tenkino ištisų kartų poreikius. Vilniuje jų išliko nedaug, bet provincijoje dar gausu, kaip ir medinių būdelių su duryse išpjaustyta širdele. Kai kas sako, kad tokio tipo tualetai yra sveikatingesni ir patogesni. Bent jau originalesni už banalius biotualetus.

 

VILNIAUS KIRTIMŲ TABORAS – Vilniaus mero kova su romais jau spėjo pabosti, bet irgi bus kažin kaip graudu, kai žinios apie tai išnyks iš žiniasklaidos. „Vakarai mums padės“ – jei Europa duos pinigų, romų iškeldinimas iš Kirtimų taboro prasidės jau 2014 metais.

 

LITAI – Euras nenugalimas, ir mūsų litas prieš jį yra bejėgis. Žmonės lies ašaras, marginalai kalbės apie „nacionalinio simbolio“ praradimą, politikai ramins, kad niekas neturėtų brangti, ekonomistai teigs, kad viskas pabrangs, bet, kaip rodo pats gyvenimas, viskas pasimirš, kaip pasimiršo visoje Europos Sąjungoje. Apmaudu tik, kad iš Baltijos šalių eurą mes įsivesime paskutiniai, kažin, kas tada nusipelnys būti pravardžiuojamais „zirga galva“?

 

POPIERINIAI LAIKRAŠČIAI – laiko dar yra, pagal JAV mokslininkų prognozes, popieriniai laikraščiai Lietuvoje išnyks tik 2032 metais. Teigiama, kad su jų mirtimi į nebūtį pasitrauks ir žurnalisto profesija.

 

NERENOVUOTOS „CHRUŠČIOVKĖS“ –  ar suvoks kada dabartinis jaunimas, ką reiškė „gauti butą“ okupacijos metais? O „paskyrą darbui“? Žinoma, kad ne, tačiau apie tai galima išsamiai papasakoti tiek jiems, tiek naiviems užsieniečiams šešių kvadratinių metrų dydžio virtuvėlėje ar drėgname „sanmazge“. Kaimynai Jūsų pasakojimui galės paantrinti, tų panelinių namų sienos garsą praleidžia idealiai.

 

SOVIETINIŲ KAREIVIŲ STATULOS ANT VILNIAUS „ŽALIOJO“ TILTO – kol kas Lietuvos komunistai švenčia pergalę – statulų dar nepavyko nugriauti. Tačiau sveikas protas, save gerbiančios tautos savimonė ir architektūrinis menas vieną dieną vis tiek juos įveiks ir dar kartą pademonstruos pasauliui, kad nėra ta Raudonoji armija tokia jau ir „niepobiedimaja“.

 

(Komentaras spausdintas WEST EXPRESS leidinyje ŽVILGSNIS)