Aš atkakliai bandžiau patekti į Saudo Arabijos karalystę kelerius metus. Deja, turizmas toje šalyje neskatinamas, todėl ir turistinės vizos neegzistuoja. Svetimšaliui į ją atvykti įmanoma tik būnant musulmonu, keliaujančiu į piligrimines keliones „hadž“ arba „umra“ į Mekos miestą, arba su „verslo“ viza, kuri išduodama tik asmeniškai garantuojant Saudo Arabijos piliečiui, o tai reiškia, kad tokiam „verslininkui“ pradėjus platinti Karalystėje narkotikus, alkoholį ir pornografiją bei užsiėmus astrologija, terorizmu, krikščionybės ir homoseksualizmo propaganda bei kitokia antivalstybine veikla, kentės ne tik jis pats, bet ir už jį laidavęs saudis. Būtent todėl jie neskuba kviesti bet kurio „draugelio“, atsitiktinai sutikto kur nors Paryžiuje.

Bet kas labai nori, tas tokių draugų susiranda.

Gyvenimas, žinia, išvis yra kupinas netikėtumų, ir, kaip sako išminčiai, „sėkmė – tai pasiruošimas išnaudoti galimybę“. Mano galimybė atsirado „Turkish Airlines“ Verslo klasės salone, vykstant į Stambulą: įsikalbėjome su šalia sėdėjusiu lietuviu, kuris pasirodė esąs kaunietis inžinierius Paulius Bulota vadovaujantis suomiškų statybinių medžiagų kompanijos „Peikko“ gamyklai Saudo Arabijoje (ta pati „Peikko“ turi gamyklą ir Kaune)! Žodis po žodžio – ir sumušėme rankomis: jo kompanija iškvies mane skaityti paskaitų savo darbuotojams. Kaip sakoma, „Turkish Airlines connecting people!“ Netrukus iš Saudo Arabijos užsienio reikalų ministerijos pradėjo plūsti raštai su reikalavimais pristatyti gausybę popierių, ir štai mano pasą papuošė reta, bet vis dėlto tikra Karalystės viza. Tiesa, nepigi – su logistiniais mokesčiais ji atsiėjo 432 eurus – tai dar vienas Saudo Arabijos imigracinės politikos niuansas – kiekvienas nuotykių ieškotojas pagalvos antrą kartą, prieš mokėdamas tokius pinigus už vizą. Nepigi ir kelionė, nepigūs ir viešbučiai – regis, Karalystėje padaryta viskas, kad tik atbaidytų nepageidaujamus smalsuolius.

Ir, žinoma, sukilęs artimųjų nerimas. „Kaip tai?“, „Kodėl ten“? ir „nejaugi nebaisu?“. Saudo Arabija, mūsų įsivaizdavimu, yra išties bauginanti šalis – didžiausia pasaulyje islamo plėtros donorė, šalis, kurioje vyksta viešos mirties bausmės egzekucijos, šalis, kurioje moterys vaikšto apsimuturiavusios nuo galvos iki kojų į juodas abajas, šalis, davusi 15-a iš 19-os Rugsėjo 11-osios teroro aktų vykdytojų.

Ir tikrai – tai, kad Saudo Arabija tikrai yra ypatinga ir rūsti šalis, supranti vien įsėdęs Stambule į „Turkish Airlines“ lėktuvą. Iš aviakompanijos maisto meniu, lig tol bestebinančio savo pasirinkimo gausa, automatiškai išnyksta visi alkoholiniai gėrimai, krėslo ekrane ženkliai susitraukia filmų ir muzikos asortimentas, skrydžio palydovės mūvi kelnes, o prieš pakylant visi keleiviai išklauso įrašytą arabišką maldą, skirtą kelionei… Naivu net tikėtis alkoholio lėktuve, sakoma, kad net aviakompanijos, kurių lėktuvai tik praskrenda virš Saudo Arabijos teritorijos įsipareigoja netekti savo keleiviams alkoholio, antraip negautų ledimo praskristi.

Tačiau keleivių dauguma – visai ne arabai, o atvirkščiai – europiečiai. Trečdalį Saudo Arabijos gyventojų sudaro imigrantai, o apie 80 procentų darbo jėgos – užsieniečiai. Mat, saudžių moterys įgijo teisę dirbti vos prieš keturis metus (ir tai tik mokytojomis, pardavėjomis, gydytojomis bei slaugėmis), o patys saudžiai vyrai praktiškai nedirba jokių juodų darbų.

Mes Europoje vaikomės bozonus, o Saudo Arabija yra šalis, kurioje oficialiai yra uždrausti raganavimas ir magija (tuo pačiu ir „Haris Poteris“, savaime suprantama), už ką yra baudžiama mirtimi – XXI amžiuje tokios dalios susilaukė apie 500 šalies gyventojų. Neištikimos moterys čia užmėtomos akmenimis, na, o už vagystę galima netekti rankos arba gauti rykščių, kaip kokioje carinėje mokykloje. Ir, beje, egzekucijos, dažniausiai vykstančios penktadienių vakarais centrinėse miestų aikštėse yra vieši renginiai, į kuriuos susirenka smagiai nusiteikusi minia, o tuo metu apie aikštes veikiančiose parduotuvėse vyksta intensyvi prekyba.

Tačiau aš jau nuo senos laikausi to principo, kurį žinojo kiekvienas kryžiuotis – „jei ateini su Devo vardu lūpose ir gerais ketinimais, tau nieko blogo nenutiks“. Ir įžengiu į Karalystę kupinas vilties bei meilės.

Nors Saudo Arabijos sostinės Rijado pavadinimas reiškia „sodas“, tačiau sodo jis nė pro kur neprimena – pilkas, nedaug žalumos, eklektiška architektūra, nepalyginimai primityvesnė nei gretimuose Persų įlankos didmiesčiuose. Ir dar visas perraustas skersai išilgai – Rijade šuo metu statomas metro. To metropoliteno istorija yra gana pamokanti ir nusakanti arabų valdovų mentalitetą. Žinia, visi jie varžosi tarpusavyje, kuris ženkliau pateks į istoriją, kaip kokio ypatingo statinio „krikštatėvis“. Dubajus pasistatė aukščiausią pasaulyje pastatą „Burj al-Khalfa“ (800 m), tačiau Saudo Arabija 2014 metais Džedos mieste pradėjo statyti 1,1 km aukščio „Karaliaus bokštą“ (būtų statę dar aukštesnį, bet tuometinė inžinerija neįstengė aukštesnio suprojektuoti). Pernai Dubajus visgi pranešė, kad statys 1,150 metrų aukščio apžvalgos aikštelę, tuo suduodamas galingą smūgį Saudo Arabijos karaliaus prestižui. Negana to, kažkokie mitrūs pardavėjai tam pačiam karaliui įvarė nepilnavertiškumo kompleksą pasakojimais apie metro, atidaryto Dubajuje, girdi, „metropolitenas – tai šiuolaikinio pažangaus miesto simbolis“. Karalius, kuris gyvenime nebuvo metro važiavęs, ir, tiesą sakant, net nelabai suvokdamas, kam išvis tas metro yra reikalingas šalyje, kurioje benzino litras kainuoja 25 eurocentus (ir valstybė subsidijuoja kiekvienam piliečiui 200 litrų degalų kiekvieną mėnesį), visgi nekrito vedu į purvą ir įsakė Rijade taip pat pastatyti metro. Jo bėgių atšakos driekiasi netgi į sostinės „verslo“ rajonus, kainavusius 40 milijardų dolerių, bet visiškai žlugusius urbanistinius projektus,  kuriuose stovi absoliučiai tušti dangoraižiai. Kas iš to, kad niekas bent jau artimiausius kelerius metus tuo metro į tuos rajonus nevažinės? Užtat ir Rijadas turės metro, kaip ir bet kuris „normalus“ pasaulio didmiestis!

Be makabriškai atrodančių tuščių dangoraižių rajonų, šimto kilometrų ilgio ir šimto penkiasdešimties kilometrų pločio Rijadas vis dėlto yra miestas, kuriame absoliučiai nėra ką veikti ar ką pamatyti. Čia, kaip ir visoje Saudoje Arabijoje barų, teatrų ar kino teatrų, diskotekų ar naktinių klubų (linksmybių mėgėjai vyksta atsipalaiduoti į Bahreiną ar Jungtinius Arabų Emyratus). Šalyje visiškai nėra alkoholio (nors parduotuvėse pilna bealkoholinio vyno ir alaus rūšių). Sakoma, kad išgerti Saudo Arabijoje įmanoma tik užsienio šalių ambasadose, kur galima patekti įsigijus bilietą į ten vykstančias „party“ (alkoholio atveža diplomatai, pasinaudoję imunitetu), bei filipiniečių rajonuose, kur, rizikuojant galva, varomas „samagonas“ (tokio „pačiavario“ butelis kainuoja 250 eurų). Kažkur tuose rajonuose, anot gandų, netgi veikia katalikų bažnyčia, savo slaptumu prilygstanti pirmųjų pasaulio krikščionių pastangoms išpažinti Kristaus mokymą – visos religijos ir jų simboliai, išskyrus islamą, Saudo Arabijoje yra uždraustos (o iki 2012 metų ne musulmonas šioje šalyje net negalėjo būti laidojamas).

Visos šalies parduotuvės, restoranai ir biurai penkis kartus per dieną užsidaro pusvalandžiui – maldos laikui „salah“, tada jau dėkis kur tik nori, nedirba niekas. Bet ir ne visi meldžiasi. Minios prekybos centre kantriai laukia, kol parduotuvės vėl atsidarys, automobilių judėjimas gatvėse nesumažėja, susidaro įspūdis, kad tai kažkokia senovinė tradicija, kuri tarsi turi egzistuoti, bet jos laikytis norinčiųjų tarsi ir nedaug. Taip, Saudo Arabija yra ypač konservatyvi šalis, tačiau globalizacijos vėjai neišvengiamai keičia ir ją. Deklaruojamas konservatyvumas išnyksta savaitgaliais pervažiavus Bahreino ar Jungtinių Arabų Emyratų sieną, kur pasirodo, kad ir saudžiams nėra svetimos viso pasaulio nuodėmės… Ir labiausiai tuos pokyčius pajunti bendraudamas su didžiausiais bet kurios šalies ištekliais – žmonėmis.

Iškart skubu pabrėžti – Saudo Arabijoje aš nesutikau blogų žmonių. Policininkai sustabdydavo eismą, man norint pereiti gatvę (eismas čia baisus ir chaotiškas, posūkių signalo nerodo niekas ir  laksto kaip be galvų). Visi saudžiai, su kuriais teko bendrauti, buvo draugiški, paslaugūs ir dosnūs. Taip, iš čia kilę daug teroristų, bet oficialiai bet kokios teroristinės nuotaikos yra negailestingai persekiojamos (saudžiams netgi rengiamos privalomos sovietinio stiliaus „politinformacinės“ valandėlės apie terorizmo žalą).

Pačių saudžių emocinė ir vertybinė amplitudė svyruoja neįtikėtinu platumu – nuo graudinančio sentimentalumo iki įsitikinimo, jog amerikiečiai niekada nebuvo išsilaipinę Mėnulyje. Saudo Arabija, būdama viena turtingiausių nacijų pasaulyje, visiškai neinvestuoja savo pinigų į tyrimus ar mokslo pažangos plėtrą. Akademinės veiklos kulto čia nėra. Daugumai saudžių nėra suprantama, kodėl reikia kamuotis kažką studijuojant, jei darbas ir karjera šiaip ar taip yra garantuoti, priklausomai nuo pavardės, klano ar regioninės kilmės? Todėl šalyje beveik nėra savų gydytojų, inžinierių ar architektų, nes tas funkcijas kuo puikiausiai atlieka samdiniai iš užsienio. Mokslo ar empiriniai įrodymai čia ne kažin ką ir reiškia, nors naujausiomis technologijomis mielai naudojamasi. Vakarų švietimo sistema yra viešai niekinama ir smerkiama, nes saudžiams užtenka islamo kultūrinio paveldo, o tai sukuria gana iškreiptą pasaulėžiūrą.

Mūsų ir jų pasaulėžiūros skirtumus sudaro keli elementai. Pirma, saudžiai neturi tokios sampratos, kaip „santaupos“, „pensija“ ar „pinigai, atidėti pagrabui“. Jie uždirba ir išleidžia daug, tačiau Karalystės pinigai, gaunami už naftą, leidžia pasirūpinti visais. Antra, jie neturi tokio gyvenimo kelio įsivaizdavimo, kokiu mes nusakome sėkmę – gimei neturtingas, daug mokeisi ir dirbai, kažko siekei, ir pasiekei tam tikrą ekonominio gerbūvio lygį. Saudžiai jau gimsta aukštame gerbūvio lygmenyje, ir jiems kažko siekti nėra privaloma, tai jie gauna. Trečia, visame pasaulyje vertinami kaip „pinigų maišai“, saudžiai nemato jokios prasmės elgtis kaip priimta Vakarų Europoje, nes juos ten ir taip pasitinka išskėstomis rankomis.

Vis dėlto būtų neteisinga juos laikyti tamsiais žmonėmis. Pvz., saudžiai, kaip ir dera kilmingiems arabams, labai mėgsta poeziją – statistiškai daugiausiai pasaulyje būtent Saudo Arabijoje yra leidžiama ir parduodama poezijos knygų. Mokėjimas rimuoti savo kasdienę kalbą yra laikomas ypač aukštos klasės požymiu. Tačiau nepaisant poetiškumo, dauguma saudžių nekalba anglų kalba (ir šaiposi iš netaisyklingai arabiškai kalbančių svetimšalių), niekina užsieniečius, tačiau, be tų pačių užsieniečių vargiai ar beišgyventų. Juodadarbių imigrantų iš Indijos, Pakistano, Sirijos ir Jordanijos tarpe niūriai juokaujama, kad „saudis niekada nepakels daikto, sunkesnio už pieštuką“, ir, jų tvirtinimu, mėgstamiausia saudžių vadovų pokalbių tema – kokie tingūs ir nepatikimi yra jų samdiniai svetimšaliai. Dėl to saudžiai ir nemėgsta stovėti eilėse, kurios daugumą sudaro akivaizdūs indai ar kitokie ekspatai, tad užlįsti į jos priekį yra įprasta ir priimtina.

O ko jiems varžytis? Saudžiai turi patogų ir turtingą gyvenimą, už kurį iš jų reikalaujama vieno – nesikėsinti į esamą santvarką ir laikytis kai kurių taisyklių. Politinių neramumų šalyje nėra, nes tokio fenomeno kaip politinė opozicija nėra, tad ir galvos nelabai yra dėl ko sukti. Saudo Arabija dėl savo žiaurių bausmių nusikaltėliams yra bene saugiausia šalis pasaulyje. Jei kamuoja nemiga ir trečią valandą nakties išeisi pasivaikščioti po didmiestį, nekils nė menkiausios pavojaus nuojautos. Baisiausia, kas gali įvykti svetimšaliui, tai būti apsuktam keliais rialais parduotuvėje, bet tai irgi savotiškas žaidimas, kurį žaidžiant visada lydi gera nuotaika ir juokas.

Alkoholio draudimas šalyje, kaip ir viešų pramogų nebuvimas tuo pačiu reiškia, kad žmonės neturi alternatyvos, kaip daugiau laiko leisti šeimoje ar su savo draugais. Bendra gausios šeimos vakarienė – įprasta kasdienybė. Tiesą sakant, valgymas, apsipirkimas ir baseinas yra pagrindinės Saudo Arabijos gyventojų pramogos. Populiariausia jų – stovyklavimas dykumoje. Ten kuriamas laužas, kepamos mėsos, klausoma muzikos ir poezijos, šokama, lošiama kortomis (kurios, kaip bebūtų keista, yra neuždraustos ir parduodamos visur, nors šachmatai uždrausti dėl kėsinimosi į karaliaus figūrą), juokaujama ir daroma viskas, ką tik leidžia sąžinė.

Lietuva saudžių pasaulio sampratoje neegzistuoja. Lenkiją, Vokietiją ir Rusiją jie žino, bet regiono, kuriame yra „Boltiks“, jų geografijos žinios neaprėpia. Ir vieninteliai dalykai, kuriais aš kaip svetimšalis nuoširdžiai dominau saudžius, buvo mano pareiškimai: pirma, kad aš esu buvęs Izraelyje ir, antra – jog pats esu žydas iš Izraelio.

Visi žinome, kad nėra didesnių pasaulyje priešų Izraeliui kaip Iranas ir Saudo Arabija. Šalys oficialiai tebėra karo stovyje, ir taisyklė, kad asmeniui, kurio pase yra Izraelio sienos kirtimo antspaudas, nebus leidžiama net patekti į lėktuvą, skrendantį į Saudo Arabiją. Tačiau išgirdę, kad aš esu iš Izraelio, saudžiai jokio priešiškumo nerodė – jei aš jau esu Karalystėje, vadinasi, man buvo leista čia atvykti. Ką gali žinoti, gal Karalius jau susitaikė su žydais, iš kur jiems, paprastiems žmogeliams, suvokti politikos peripetijas? Tačiau jiems buvo įdomu išvysti „žydą“, kurių jie nematė jau daugelį metų. Saudo Arabijos judėjų bendruomenė repatrijavo į Izraelį 1952 metais. Nuo to laiko saudžiai su žydais neturi jokių oficialių kontaktų, o visa informacija apie Izraelio pasiekimus yra laikoma “priešo propaganda”, nes saudžių atmintyje žydai išliko kaip beteisė ir užguita etninė grupelė, neturinti galimybių nei daryti karjeros, nei verslauti, nei siekti akademinės karjeros, o tik vegetuojanti uždarame gete. Ir kai kas nors jiems pasako, kad žydai Izraelyje dykumą pavertė sodu bei sukūrė šalį su branduoliniu ginklu, geriausia pasaulyje farmacijos ir optikos pramone, saudžiai tiesiog negali tuo patikėti, nes to jų protas negali suvokti. Ir staiga prieš juos stoju aš – dailiai nuaugęs, apsitaisęs prabangiomis drapanomis, įžūliu žvilgsniu ir tiesia eisena, kietai sučiauptomis lūpoms ir paniekinančia šypsenėle, išduodančia satyriko ir lyriko prigimtį – gyvą, ir dar tokį  “žydą” jie staiga pamato pirmą kartą gyvenime! Žinoma, ir klausimai jų man atitinkami (beje, užduodami su lengva pašaipa) – „ar turite Izraelyje elektrą? Ar ten yra asfaltuotų kelių? Ar veikia radijas?“. „Viską turime“, – atsakau, – „kviečiu atvykti. Draugaukime. Bendradarbiauti šiame pasaulyje labiau apsimoka nei kariauti“.

Ir jie lingavo galvas man pritardami. Ir mes kartu toliau valgėme avieną, užgerdami „Pepsi“, ir neturėjome jokių priežasčių pyktis – ir mums buvo gera būti draugais!

 

(Straipsnis spausdintas žurnale VERSLO KLASĖ)