Prisipažinsiu – kai žurnalo VERSLO KLASĖ redaktorius pasiūlė man parašyti pristatomąjį straipsnį apie dabartinį Švedijos karalių, pasijutau it žurnalistiką studijuojantis praktikantas – jau seniai tokių tekstų neteko rašyti. Bet vis tiek buvo smagu prisiminti jaunystę… Gal bus įdomu tokią prisiminti ir Jums?
Šį mėnesį, po šešerių metų pertraukos Lietuvoje su oficialiu vizitu vėl lankysis Švedijos karalius Karolis XVI Gustavas (neskaitant kelių valandų, praleistų Vilniaus oro uoste pakeliui į 2014 metų olimpines žaidynes Sočyje). Įvertinant tą faktą, kad Švedijos karalius į oficialius užsienio vizitus išvyksta vos du-tris kartus per metus (vietoje to kur kas mieliau pasirinkdamas aktualesnes keliones po savo šalį), jo kelionė į Lietuvą tampa dar prasmingesnė ir svaresnė. Karolis XVI Gustavas, jau dvidešimt metų garbingojo Vytauto Didžiojo ordino Didžiojo Kryžiaus kavalierius kartu su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite atidarys dvišalį verslo forumą.
Tikėsimės, kad karaliui po tokios ilgos pertraukos bus smagu ir pravartu įvertinti realius pokyčius mūsų šalyje (kokia atgaiva švedo akiai bus vien šalia oro uosto esanti naujoji IKEA parduotuvė!). Maloniai jį nuteiks žinia, kad Švedija yra didžiausias investuotojas Lietuvoje (švediškų kompanijų tiesioginių užsienio investicijų suma mūsų šalyje viršija net tris milijardus eurų, o švedų įkurtose įmonėse dirba vienuolika tūkstančių Lietuvos žmonių!). Ir tik prailgins neišdildomus besisvečiuojančio monarcho pojūčius dar labiau pasikeitęs bei jau išties apokaliptiniu virstantis Naujininkų peizažas ar Kapitolijaus amžių tuoj sieksiantis avangardistinio meno stebuklas – tie patys Nacionalinio stadiono griaučiai. Ir beprasmiškų grafičių gausa ant bene kiekvieno pastato sienos nuo Vilniaus oro uosto iki viešbučio Rotušės aikštės dar kartą jam įrodys, kokie meniški estetai tebesame.
O mums pats laikas prisiminti, kas yra šis monarchas, ir kokie žmonės jį supa.
ŠIUOLAIKIŠKAS KARALIUS
Versetrboteno kunigaikščio Gustavo Adolfo (1906-1947) ir Saksų-Koburgų dinastijos princesės Sibilės (1908-1972) penktasis vaikas ir vienintelis sūnus, seniausios Švedijos monarchinės dinastijos – Bernadotų (Bernadotte) palikuonis Karolis XVI Gustavas (pilnas vardas – Carl Gustaf Folke Hubertus) gimė 1946 metų balandžio 30 dieną Hagos pilyje Uplande.
Švedijos monarchijos istorija siekia jau tūkstantį metų, per kuriuos šalies karaliais susigiminiavo su visomis vienuolika oficialių Europos dinastijų, iš kurių, beje, Bernadotai yra ilgiausiai užimantys Europos karalystės sostą (Karolis XVI Gustavas yra septintasis). Likimo ironija, bet pačią Bernadotų dinastiją pradėjo prasčiokas, stačia galva puolęs į sukilimą prieš monarchinę santvarką – Prancūzijos didžiosios revoliucijos dalyvis Jeanas-Baptiste Bernadotte buvo nekilmingas, tačiau smarkus ir ambicingas vyras, iškilęs net iki Napoleono kariuomenės maršalo (buvo vedęs Napoleono brolienės seserį), ir istorikų ne be pagrindo laikomas vienu gabiausių Prancūzijos karvedžių. 1810 metais Napoleono dėka J.Bernadotte buvo išrinktas be sosto įpėdinio likusios Švedijos Karalystės valdovu, tapdamas Karoliu XIV Johanu (o 1813 metais išduodamas savo patroną ir prisijungęs prie antinapoleoniškos Europos valstybių koalicijos).
Dabartiniam karaliui kelias link karūnos nebuvo rožėmis klotas. Vos gimęs jis tapo tik trečiuoju pretendentu eilėje į Švedijos sostą, kuriame tuo metu sėdėjo jo prosenelis Gustavas V. Tačiau sulaukęs vos devynerių mėnesių Karolis Gustavas neteko tėvo, 1947 metais žuvusio aviakatastrofoje Kopenhagos oro uoste (tai, kad tėvelis niekada nebegrįš namo, berniukui buvo pranešta tik po septynerių metų), tačiau pretendentų eilėje pasistūmėjo iki antro numerio. Mirus proseneliui, 1950 metais Švedijos karaliumi tapo Gustavas VI Adolfas, Karolio senelis, o pats Karolis Gustavas buvo paskelbtas oficialiu sosto įpėdiniu.
1966 metais Karolis Gustavas baigė privačią Sigtuno mokyklą-internatą netoli Stokholmo, po to pustrečių metų tarnavo kariuomenėje, pagal karališkosios šeimos tradiciją, visose ginkluotųjų pajėgų rūšyse – Sausumos kariuomenėje, Karališkajame laivyne ir Karališkuosiuose oro pajėgose (ten užsitarnavo armijos kapitono ir laivyno leitenanto laipsnius). Baigęs karo tarnybą studijavo Upsalos universitete pagal specialią programą, kurią sudarė istorija, sociologija, politologija, mokesčių teisė ir ekonomika (ekonomikos studijas vėliau tęsė Stokholmo universitete, žinias dar gilino kurį laiką dirbdamas banke Londone, švediškos kompanijos „Alfa Laval“ ir Švedijos Komercijos rūmų atstovybėse Prancūzijoje), taip pat buvo supažindintas su valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų bei profsąjungų veikla. Siekiant įgyti patirties tarptautinėje politikoje, dirbo Švedijos atstovybėje Jungtinėse Tautose, Švedijos tarptautinės plėtros agentūros SIDA atstovybėje Afrikoje, Švedijos ambadasadoje Londone
Mirus seneliui Gustavui VI Adolfui, 1973 metų rugsėjo 15 dieną Karolis buvo karūnuotas Švedijos karaliumi ir tapo Karoliu XIV Gustavu. Tuo pačiu tapo ne tik vienu jauniausiu Europos monarchu bei jauniausiu Bernadotu, užėmusiu karalystės sostą, bet ir paskutiniuoju, kuriam buvo suteiktas senovinis, dar nuo 1544 metų naudojamas titulas „Dievo malone Švedų, Gotų ir Vandalų karalius“ – tačiau prieš trisdešimt metų šis titulas buvo oficialiai panaikintas, ir šiuo metu Karolis XVI Gustavas vadinasi paprastai – tiesiog „Švedijos karalius“. Tokia šiuolaikiška transformacija puikiai atitiko ir jo karališkąjį devizą „Švedijai – viskas su laiku“.
Pagal 1975 metų konstituciją, Švedijos karalius vykdo tik reprezentacines funkcijas, ir jokios realios įtakos šalies valdymui neturi. Tačiau karaliaus visuomeninė veikla ir interesai – begaliniai. Jis ne tik kasmet teikia Nobelio premijas naujiems laureatams, bet ir aktyviai dalyvauja pasaulinėse aplinkos apsaugos, technologijų ir žemės ūkio iniciatyvose. Nuo pat vaikystės yra aktyvus skautas ir uolus šios organizacijos puoselėtojas, šiuo metu esantis Pasaulinės skautų sąjungos garbės pirmininku. Kaip ir dera tikram švedui, propaguoja aktyvų gyvenimo būdą, daug sportuoja, jodinėja, plaukioja ir buriuoja. Turi aistrą geriems automobiliams – jo garaže stovi keletas „Porsche 911“ (mėgstamiausias karaliaus modelis), taip pat senovinis „Volvo PV444”, „Ferrari 456“ bei „AC Cobra“.
ŠEIMA
Savo žmoną Silvią Sommerlath Švedijos sosto įpėdinis sutiko 1972 metų Miuncheno Olimpinėse žaidynėse, kur būsimoji karalienė dirbo vertėja ir paslaugų tarnyboje. Vokiečio ir brazilės duktė gimė 1943 metais Vokietijoje, tačiau dalį savo vaikystės praleido ir Brazilijoje. Anot gražios legendos, užsiliepsnojusi jaunuolių meilė „iš pirmo žvilgsnio“ pasiekė apogėjų karališkomis sutuoktuvėmis 1976 metais Stokholmo katedroje, kurias lig šiol simbolizuoja legendinė švedų grupės ABBA daina „Dancing Queen“, sukurta ir pirmą kartą atlikta būtent tuoktuvių išvakarėse naujosios karalienės garbei.
Silvia iš esmės tapo ne tik pirmąja kada nors profesionaliai dirbusia Švedijos karaliene. Ji tapo ir pirmąja nekilminga Švedijos karaliene, nors Bernadotų dinastija beveik du šimtmečius buvo pavyzdinė karališkojo orumo citadelė, griežta draudųsi savo nariams santuoką su paprastais žmonėmis (vienu metu neįsileisdama į savo tarpą net kilmingų užsieniečių – išimtis buvo daroma tik vokiečių princesėmis). XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje tokia „morganatinė santuoka“ dar buvo neįprasta nė vienoje Europos monarchijoje, tačiau Švedija visada buvo liberalių idėjų flagmane, ir jos karalius nebuvo išimtis. O ir nebajoriška Silvios kilmė niekada nebuvo nei kliūtimi, nei pretekstu vengti viešos veiklos, tad karalienė nuveikė milžinišką darbą, priartindama karaliaus rūmus prie Švedijos liaudies, o jos kovos už vaikų teises pasekmes Skandinavijoje kartais tenka pajusti ir mums patiems…
Su Silvija karalius susilaukė trijų vaikų – princesės Viktorijos (gimusios 1977 metais), princo Karolio Pilypo (gimusio 1979 metais) ir princesės Madeleine (gimusios 1982 metais). Karaliaus ir karalienės senatvę praskaidrina ir trys anūkai.
Pagal senovinius Švedijos įstatymus sosto įpėdiniu visada buvo skiriamas vyriškos lyties paveldėtojas, tačiau po 1980 metais įvykusios konstitucinės reformos, pripažinusios lyčių lygybę, savaime panaikinusią berniukų/vyrų pirmumo teisę prieš pirmagimio teisę, sosto įpėdine automatiškai tapo trejų metukų princesė Viktorija, paveržusi titulą iš savo naujagimio brolio. Švedija tapo išvis pirmąja karalyste Europoje, priėmusia tokią tvarką, tuo sukeldama ne tik kitų žemyno monarchijų, bet ir paties karaliaus Karolio XVI Gustavo pasipriešinimą (karalius krimtosi, kad jo sūnus prarado titulą, kurį turėjo nuo pat gimimo), tačiau prieš liaudies išrinktųjų valią nepapūsi (o ypač Švedijoje!).
Suartėjimas su liaudimi tuo nesibaigė. Visi trys karaliaus vaikai susituokė su nekilmingais žmonėmis, pvz., būsimosios Švedijos karalienės Viktorijos išrinktasis – provincijos paštininkės ir socialinio darbuotojo sūnus, paprasčiausias sporto salės treneris (po kurio laiko tokiu jų pasirinkimu rūmuose ir konservatyviuosiuose visuomenės sluoksniuose nustota piktintis, nes tai pasidarė tiesiog pernelyg įprasta…).
SKANDALAI
Sakoma, kad karalių gyvenimas, ypač Skandinavijoje būtų nuobodus, jei karaliai nebūtų žmonės. Ir kiekvienos karališkos šeimos gyvenime tiesiog privalo ateiti annus horriblis. Taip ir švediškos monarchijos idilė neišvengiamai turėjo pasiduoti prigimtinėms pagundoms…
2010 metais Švedijos visuomenę sukrėtė neregėtas skandalas – pasirodžiuosioje žurnalistų Thomo Sjobergo, Tove Meyer ir Deanne Rauscherio knygoje „Monarchas per prievartą“ buvo pateikta dvejus metus rinkta medžiaga apie karaliaus romanus, nuotykius šalies ir užsienio striptizo klubuose. Knygos teigimu, karalius slapta nuolat lankydavosi striptizo klubuose, ne sykį buvo dalyvavęs alkoholio bei sekso aromatu persunktose orgijose ir pan. Knygoje aprašytas ir ilgas karaliaus romanas su Švedijos modeliu ir dainininke Camilla Henemark, į kurią karalius buvo įsimylėjęs „kaip berniūkštis“ ir netgi puoselėjo planus su ja pasprukti į negyvenamąją salą, kur mylimieji būtų gyvenę, jo žodžiais, vien misdami „kokoso riešutais“. Karalius taip pat lyg tarp kitko buvo kaltinamas ir ryšiais su Švedijos serbų mafija (kuri teigė turinti vaizdo įrašą, kuriame karalius užfiksuotas beištvirkaujantis su dvejomis furijomis – štai tau ir serbai-draugeliai!). Negana to, buvo teigiama, kad karaliaus saugumu besirūpinanti Švedijos slaptoji policija „Sapo“ naikino visus įkalčius ir galimą kompromituojančią medžiagą, kurią turėjo ar padarė moterys, su kuriomis smaginosi karalius.
Knyga sukėlė didelį ažiotažą Švedijoje (vien per pirmąją jos pasirodymo dieną buvo parduota 20 tūkstančių egzempliorių) – ir ne vien dėl išpuolio prieš idealia laikyta karališkąją šeimą. Knyga sukėlė ir diskusiją dėl žodžio laisvės Švedijoje, nes viena iš jos autorių Tove Meyer buvo atleista iš valstybinio radijo, vadovybei sužinojus, kad ji dirba prie tokio projekto.
Karaliaus įvaizdžiui buvo suduotas stiprus smūgis, ir viešųjų ryšių krizė buvo valdoma labai jau nemokšiškai. Užuot karališkai išdidžiai nepastebėjęs „tokio niekalo“ (iš esmės karaliai turi teisę net nereaguoti į tokią informaciją, o kai kuriose šalyse karaliaus išvis yra draudžiama viešai ko nors klausti), Karolis XVI Gustavas iš pradžių aršiai ir uoliai metėsi neigti knygoje išdėstytus teiginius, tačiau vėliau spaudos konferencijoje, surengtoje gana neįprastoje vietoje (per elnių medžioklę) pareiškė žurnalistams, kad „pasitaręs su šeima“, nusprendė „užversti puslapį ir judėti tolyn“, juoba kad viskas „vyko taip seniai“. Spauda tai palaikė knygoje išdėstyti istorijų pripažinimu.
Bėdos dėl neištikimybės persekiojo ir kitą karališkosios šeimos narę. Tais pačiais metais princesė Madeleine atšaukė savo sužadėtuves su advokatu Jonu Bergstromu, paaiškėjus, kad tas praleido vieną naktį su Švedijos rankinio žvaigžde Tora Berg. Neramu tais metais buvo ir pačiai karalienei, nuolat girdinčiai užuominas dėl savo vokiškos kilmės – nesiliaujant kaltinimams, kad jos tėvas bendradarbiavo su nacių režimu ir netgi 1934 metais, pasinaudojus nacių etninio valymo programa perėmė žydui konkurentui priklausantį fabriką, karalienė užsakė nepriklausomą praeities tyrimą, siekiant galutinai užgniaužti burnas kritikams. Ir vis dėlto retas patikėjo, kai tyrimo rezultatu tapo romantiški pasakojimai apie tai, kad karalienės tėvas netgi atvirkščiai – padėjo tam pačiam savo žydui konkurentui pasprukti iš nacių Vokietijos. Ir, žinoma, daugelis visuomeninių bei žydų organizacijų tokiomis tyrimo išvadomis nepatikėjo, lig šiol prikišantys, kad karalienė tik nerangiai bando nuslėpti negarbingą savo tėvo praeitį.
Nepaisant tokių kaltinimų, Švedijos karališkoji šeima išlieka populiari ir gerbiama. Tiesa, šiuo metu princesė Viktorija visuomenės apklausos reitinguose lenkia patį karalių, kuris, nors jau ir sulaukęs oficialaus Švedijoje pensijinio amžiaus (65 metų), sosto dukrai užleisti nesiruošia.
(Straipsnis, savaime suprantama, spausdintas žurnale VERSLO KLASĖ)