„Buvau Kenijoje. Maudžiausi Indijos vandenyne, mačiau dramblį ir žirafą“, – tokius įspūdžius dažniausiai galima išgirsti iš apsilankiusiųjų toje Rytų Afrikos šalyje. Jautresni dar atsimena hienų staugimą naktimis, margaspalvius drugelius bei iš tolo matytą storą pitoną; snobai Kenijoje dar nusiperka „tikros“ vietinės kavos (kuri, beje, neišpasakytai bjauri), makadamijos riešutų arba kilimą. Įžūlesni pabando išsivežti nedidelio krokodilo iškamšą (Kenijos įstatymai tai draudžia). Atsitiktiniai santykiai su vietinėmis merginomis baigiasi drebėjimu dėl AIDS. Žodžiu, tradicinė turistų šalis, tradiciniai ir įspūdžiai.

Tačiau kam trenktis per tokias tolybes, jei kelionė baigiasi banaliu pasivartymu ant vandenyno kranto smėlio ar saugia kelione džipu per „tikrą afrikietišką savaną“ – konvejeriu leidžiamą turistų srautą?

Bet ko žmonės veržiasi į Afriką? Į Kenijos savanas ar Kilimandžaro sniegynus? Paveizėti į žirafas-dramblius-liūtus? Ar, atsidūrus „toli“, pasijusti, ką reiškia būti ne tokiu, kaip visi aplink? Kai juodaodės moterys smalsiai žvelgia į Jus ir nenusuka žvilgsnio, tada galima suprasti, kaip jaučiasi juodaodis krepšininkas Plungėje. O galbūt dėl noro įrodyti sau, kad nesi paprastas vaikinas, ir gali įveikti bet kokias kliūtis, kurios neišvengiamai kyla tokiame kontinente, kaip Afrika?

Viskas kartu ir atskirai yra absoliuti tiesa. Juodasis kontinentas visada traukia žmonės iš viso pasaulio savo neįprasta romantika. Lova užtiesta tinkleliu nuo maliariją nešiojančių moskitų, hienos braižosi palei viešbučio duris, o tamsoje šmėkščioja vos įžiūrimi vietinių šešėliai, ir niekada nesuvoksi, kas dabar jų galvose…

Į Afriką žmonės važiuoja dėl grožio – gamtos, saulėtekių ar saulėlydžių, Indijos vandenyno ir žmonių. Važiuoja dėl adrenalino. Važiuoja dėl kvapų, dėl keistų vietų

O juk iš esmės Kenija net nėra tipiška afrikietiška valstybė. Visų pirma, tai labiausiai regione ekonomiškai išsivystęs kraštas, aprūpinantis visą Rytų Afriką būtiniausiomis prekėmis. Nėra nieko stebėtino Etiopijoje ar Tanzanijoje įsigyti želės plaukams bei batų raištelius su užrašu „Made in Kenya“. Jei teks išvažiuoti iš safariams skirtų rezervatų, sostinės ar pakrantės kurortų, atkreipkite dėmesį ne vien į tai, kokie palyginti geri šalies keliai, bet ir tai,  kiek Kenijos pakelėse yra daug dirbamos žemės plotų – tokios jų gausos neišvysite kaimyninėse valstybėse.

Antra, tai stabiliausia regiono valstybė. Kenijos vadovai, nepaisant tradicinių korupcijos ar ekonominių problemų, kažkaip atsilaikė prieš pagundas savo šalyje pradėti revoliucinius-socialinius eksperimentus, kurie kaimyninę Etiopiją nubloškė keliais šimtmečiais atgal, Tanzaniją pavertė tik nuo užsienio pagalbos priklausančia šalimi, suskaldė Somalį, o Sudane pasibaigė šariato apimtomis dykumos kapinėmis. Todėl šalyje nėra tiek daug Jungtinių Tautų ir kitų pasaulio organizacijų vykdomų paramos projektų, kaip kitose Afrikos šalyse. Kenija niekada neįsileido sovietų „pagalbos“, ir visada buvo patikima laisvojo Vakarų pasaulio atraminė bazė (Kenijoje įsikūrusi didžiausia Afrikoje Britų armijos mokymo bazė, kurioje kariškiai tobulina kariavimo džiunglėse įgūdžius, šalyje taip pat knibždėte knibžda ir JAV bei Kanados karinių patarėjų, o amerikiečių karo laivai – dažnas svečias Kenijos uostuose). Ir nors Kenijoje prieš 10 metų buvo susprogdinta JAV ambasada, o į izraeliečių lėktuvus ar viešbučius vietiniai islamistai kartas nuo karto iššauna raketas, Kenija nepasiduoda ir uoliai tebegina laisvojo pasaulio vertybes (Kenijos taikdariai dalyvauja daugelyje tarptautinių misijų – nuo Kosovo iki Siera Leonės). Vadinasi, Kenija su mumis.

Trečia, Kenija yra graži šalis. Jos gyventojai kažkaip sugebėjo susilaikyti ir nesuvalgyti savo faunos, nei sukūrenti savo floros, ką jau spėjo padaryti kaimynai Ugandoje, Etiopijoje ir Tanzanijoje (tiesą sakant, todėl Jūs ir važiuojate į Keniją, o ne į kaimynines valstybes). 1897 metais atklydusį iš Somalio anglą medžiotoją lordą Delamere Kenija taip sužavėjo, jog jis ją pavadino „paties Dievo šalimi“ ir pats persikėlė į ją gyventi, visą gyvenimą aktyviai skatindamas europiečius atvykti ir Kenijoje susikurti „baltojo žmogaus šalį“ Australijos bei Naujosios Zelandijos pavyzdžiu. Prieš šimtą metų pasaulio sionistai taip pat svarstė galimybę įkurti žydų valstybę Kenijoje. Kenija nėra tokia monotoniška, kaip aplinkinės valstybės, Kenija nėra įkyriai vargana, kaip regiono šalys, Kenija yra spalvinga (ir būtent jos masajai nuotraukose dažniausiai atstovauja afrikietiško spalvingumo žavesį). Tiesa, ryškieji masajų pledai, kurių nuotraukų yra kupinas bet kuris katalogas apie Keniją, atsirado palyginti neseniai, vos prieš 30 metų – turistams, nors ir lig tol jie vaikščiojo susisupę į ryškiais dažais išmargintas odas.

Kenija turi stilių. Nuo pašėlusio naktinio gyvenimo Nairobyje (ei, galų gale, 80 procentų šalies gyventojų – krikščionys!), gatvėse parduodamų „Rollex“ ir prabangių marškinių „Van Heusen“ (ir nors jie sintetiniai, kainuoja vos 10 litų ir jų etiketėje yra parašyta „Van Huesen“, tačiau džiugina vietinių gyventojų gebėjimas atsirinkti, kokio prekės ženklo gaminius kopijuoti…), kenijiečiai jaučia savo vertę. Atkreipkite dėmesį, kiek daug vyrų nešioja marškinius su dvigubais „prancūziškais“ rankogaliais, net ir gūdžiausiame kaime. Atkreipkite dėmesį, kiek „Volkswagen“ automobilių turi pritvirtintą „Mercedes“ žvaigždę, ir nenustebkite virš kažkokios pašiūrės džiunglių viduryje išvydę užrašą „Hilton Hotel“ (nakvynės kaina – 2 eurai) – Kenija žino, kas yra stilius.

Kenijos gyventojai – smarkūs žmonės. Kaip ir visoje Rytų Afrikoje, vietinės merginos gražios ir dorovingos, o vyrai – atletiški. Be abejo, kiekvienas žinote, kad Kenijos ilgų nuotolių bėgikai – patys geriausi pasaulyje (kartu su etiopais bei marokiečiais). Iš 100 pasaulio bėgimo rekordų 91 priklauso Rytų Afrikos gyventojams arba jų kilmės amerikiečiams. Kenijos bėgikams iš priklauso daugiausia – net 48. Ir, kaip parodė vokiečių mokslininkų atliktas tyrimas, daugiausiai greičiausių pasaulio bėgikų yra kilę iš vienos Kenijos genties – Kalendžinų. Jie tesudaro vos dešimtadalį Kenijos gyventojų (kaip ir mūsų, kalendžinų yra vos trys milijonai), tačiau jie yra greitesni už 90 procentų Žemės gyventojų. Prieš kelerius metu Švedijos olimpinės rinktinės bėgikai, atvykę į treniruočių stovyklą Kenijos Iteno aukštikalnėje, buvo sukrėsti, kai juos pasirinktoje distancijoje aplenkė net 500 savanoriškai kartu su jais bėgusių vietinių vaikų… Todėl jei būsite Kalendžinų genties teritorijose vidurio Kenijoje, žinokite, tuose kalnuose gimsta pasaulio čempionai.

Tačiau Kenija – puikiausia vieta keliautojams su vaizduote, ypač, tiems, kurie nusprendžia pažvelgti toliau už turistinių getų tvoros. Buvusi Britanijos imperijos kolonija neišvengiamai alsuoja istorija ir kontrastais. Armijos ir policijos karininkai vilki imperijos laikus menančias uniformas ir regalijas. Įspūdingi dangoraižiai sostinės Nairobio centre ir moliu drėbtos pirkios provincijoje. Nemokami prezervatyvai kiekvieno biuro tualete ir AIDS, nusinešantis vidutiniškai po penkias mokytojų bei inžinierių gyvybes per savaitę. Antikorupciniai plakatai miestų gatvėse ir kasdien iš sostinės vietinių skrydžių Wilsono oro uosto pašėlusiu greičiu išlekiantys šarvuotų mikroautobusų kortežai su ginkluotais žaliūkais – išvežiojantys narkotikus po sostinę. „Kodėl policija jų nestabdo?“ – naiviai teiraujamės vietinių. „O jie niekam ir nestoja“, – ramiai paaiškina vietiniai.

Kenijoje yra ir dar rimtesnių vietų, kurios tikrai paliks neišdildomą įspūdį ir leis grįžus į Tėvynę susivokti, kad išties buvote Afrikoje. Pavyzdžiui, Somalio pasienis, kur siaučia įvairiausios karinės grupuotės, kurios kovoja dėl kažkokio švento tikslo, nors retas jų sugebėtų paaiškinti, dėl kokio būtent. Visos Kenijos vyriausybės kariavo ir kariauja su somaliečių separatistais (vienas dar nepasibaigęs karas prasidėjo net Kenijos nepriklausomybės dieną – 1963 metų gruodžio 12-ą). Tuose regionuose galima išties pajusti tikrą afrikietišką egzotiką – nėra elektros, vanduo – tik tas, kurį pavyksta surinkti iš reto lietaus, o alus – kažkoks drumzlinas birzgalas, kurį net alumi sunku pavadinti. Ir, svarbiausia, sausoje tyloje tvyro sunkiai nusakomas pavojaus jausmas, kuris netrunka pavirsti tikra afrikietišku aromatu.

Neramumai įvairių genčių teritorijose – gana įprastas reiškinys Kenijoje (kažkoks neaiškių apimčių sukilimas Elgono kalnyne tęsiasi jau nuo 2003 metų). Pasaulis gerai atsimena po 2007 metų prezidento rinkimų kilusias riaušes (pralaimėjusio kandidato šalininkai buvo įsitikinę, kad rinkimai buvo suklastoti, tačiau tai buvo tik proga dviem nesutariančioms gentims pasiaiškinti tarpusavio santykius), nusinešusias tūkstantį gyvybių ir 350 tūkstančių žmonių palikusių be pastogės. Man pačiam tuo metu teko ten būti ir irtis pro degančių padangų barikadas bei paklaikusių afrikiečių minias. Tiesą sakant, absoliuti dauguma jų nelabai suprato, kur glūdi visų riaušių priežastis ir į viską žiūrėjo kaip į eilinę pramogą ar galimybę padūkti. Svarbiausia tokiais atvejais – tiesiog pritarti miniai ir nesileisti su ja į ginčus.

BALTIEJI AFRIKIEČIAI

Viena iš įdomiausių Kenijos atributų yra tai, ko likusios Afrikos valstybės jau seniai nebeturi (išskyrus Pietų Afriką) – tai baltieji afrikiečiai – tai praeito amžiaus kolonizatorių palikuonys.

Kai žingsniuosite pagrindine Nairobio gatve – „Kenyatta Avenue“, atminkite, iki Kenijos nepriklausomybės ji vadinosi „Delamere Avenue“ (juk ir mūsų Gedimino prospektas kadaise vadinosi kiek kitaip) – taip pavadinta pagal aukščiau minėtą garsiausią ir turtingiausią Kenijos kolonijos baltąjį žemvaldį ir verslininką. Delamere šeima gyvena Kenijoje ir šiandien (tiesa, lordo proanūkis sėdi kalėjime už dviejų tarnų nužudymą), ir yra viena įtakingiausių, o parduotuvėse galima įsigyti „Delamere Group“ ženklu pažymėtų maisto produktų.

Lordas Delamere (1870-1931) buvo baltosios imigracijos į Keniją pradininkas. Jis pastebėjo tai, kas pasiryžusiuosius gyventi Kenijoje pavertė milijonieriais – šalies Centrinėse aukštikalnėse klimatas buvo toks švelnus, jog per metus buvo galima nuimti tris derlius tais laikais ypač pelningų agrokultūrų – kavos, arbatos bei cukrašvendrių. XX amžiaus pradžioje baltieji imigrantai, be jokių skrupulų išstūmę vietinius Kikujus iš derlingiausių šalies žemių turtėjo taip sparčiai, kad gandais apie ypatingą gyvenimą Kenijoje sklido po visą Britanijos imperiją.

Laimingą „baltųjų“ laikotarpį Kenijoje geriausiai simbolizuoja ir šiandien veikiantis viešbutis Nairobyje – „Norfolk Hotel“. Būtent jame vykusios baltųjų Kenijos gyventojų orgijos skambėjo po visą Afrikos žemyną. Žinoma, tai buvo laikai, kai į viešbučio teritoriją užklysdavo net ir laukiniai liūtai, tačiau retas jo svečių juos pastebėdavo. Raiteliai šokinėdavo su arkliai virš stalų, nukrautų tauriausiais gėrimais ir spygaujančiomis moterimis, liesi vyrukai spindinčiomis akimis prekiavo Anglijos teritorijos dydžio Kenijos žemės plotais, naujai iškepti milijonieriai ir Europos aristokratų atžalos švaistėsi banknotų gniužulais į visas puses. Madingiausia pramoga būdavo rikšų lenktynės naktinio Nairobio gatvėmis, o pats lordas Delamere mėgdavo savo revolveriu šaudyti į gatvių stulpų lempas.

Tačiau į visa tai buvo žiūrima atlaidžiai ir palankiai. Didžiausiai nuodėmė baltajam žmogui Kenijoje XX amžiaus pradžioje ir viduryje buvo tapti neturtingu (tokius be jokių ceremonijų kolonijos valdžia įsodindavo į laivą, plaukiantį į Bombėjų, kur jie būdavo išlaipinami į krantą ir paliekami likimo valiai). Šeimyniniai ryšiai būdavo trapūs (Kenija garsėjo didžiausiu skyrybų skaičiumi tarp baltųjų gyventojų visoje Britanijos imperijoje), svingerystė buvo įprastas orgijų elementas, ir imperijoje sklandė nuolatinis juokelis-klausimas: „Jūs vedęs, ar Jūs iš Kenijos?“

Žinoma, šiandien „Norfolk“ viešbučio terasose sėdi stambūs vokiečiai ir kuklūs britai, taikiai sriaubiantys vietinį „Tusker“ alų, o sode vykstančios diskotekos nė iš tolo neprimena to, kas ten vyko prieš beveik šimtą metų, tačiau vaizduotę turinčiam žmogui nesunku į tai įsijausti.

Kolonijiniais laikais baltųjų Kenijoje skaičius niekada neviršijo 50 tūkstančių žmonių. Daugelis jų išvyko iš nepriklausomybę atgavusios šalies, tačiau nebuvo skausmingai išvaryti, kaip iš kaimyninės Tanzanijos ar Zimbabvės. Šiandien Kenijoje gyvena apie 20-30 tūkstančių puikiai integruotų į šalies visuomenę baltųjų gyventojų (dauguma – ūkininkai tose pačiose Centrinėse aukštikalnėse). Jie netrykšta tulžimi, kaip Zimbabvės baltieji ar afrikaneriai Pietų Afrikos Respublikoje, tačiau visada nuoširdžiai džiaugiasi išvydę dar vieną baltą veidą. Bendraujant su vietiniais baltaisiais būtina neužmiršti, kad privalomas pokalbių elementas – traukti per dantį vyriausybę ir dejuoti, kad Kenija netapo „baltojo žmogaus šalimi“. Liberalams ir globalistams ten ne vieta.

Nenustebkite pastebėję, kad vietiniai baltieji su afrikiečiais visada kalba tik pakeltu tonu, anot imperialistų palikuonių, tai vienintelis būdas priversti vietinius „pasijudinti“. Toks „poniškas“ rėkavimas mūsų ausiai skamba labai neįprastai, tačiau afrikiečiams, bent jau nesusijusiems su turizmu, tai vis tiek nė motais. Kenijiečiai turi vieną mėgiamą posakį Swahili kalba: „Haraka haraka ayna baraka“, kuris išvertus skamba maždaug „skubėk lėtai“ ir reiškia tą patį, kaip ir „manjana“ ispaniškai kalbančiose šalyse. Galbūt dėl to jie ir yra laimingesni, nei mes, nes skubėti iš tikrųjų nėra ko – tiesiog kiekviena diena yra Dievo dovana.

Kenijiečiai linkę dalintis viskuo su visais – ypač šypsena, palinkėjimais ir pažadais. Pagal senovinius vietinių papročius, kiekvienas daiktas pasiekiamas ištiesta ranka, yra bendras. Todėl atminkite, jei padėsite savo cigarečių pakelį ant stalo ar automobilio skydelio, prie kurių sėdi ir vietiniai, jie jas ims nesidrovėdami ir Jūsų neatsiklausdami. Tas pats taikoma ir šokoladui, ir tušinukams, ir kitiems niekučiams. Padėdami juos visiems prieinamoje vietoje Jūs praktiškai pareiškiate, kad „imkite į sveikatą“. Paimti tokius daiktus jokiu būdu nėra laikoma nusikaltimu (kartais juk iš tiesų malonu pasidalinti su „artimuoju savo“, ar ne?), todėl, jei esate šykštus, patartina savo daiktus laikyti kišenėse…

Nebūtina taip pat pykti dėl dažno vėlavimo arba visiško sutarto laiko nepaisymo. Tai tipiškas visos Afrikos požymis, bet ir jis turi paaiškinimą. Kontinentas, kurio metų laikai praktiškai nesiskiria vienas nuo kito, labai iškreipia laiko pojūtį. Afrikiečiai dėl to visai nesuka galvos, o į europiečių priekaištus dėl dvi valandas pavėluoto susitikimo atsako nenuginčijamu teiginiu: „ko pykti? Juk vis tiek susitikome…“

 

MAU MAU

Kenijiečiai vis dėlto gali būti labai smarkūs, kai aplinkybės prispiria. Ką ir įrodė dar visai nesenas jų sėkmingas sukilimas prieš visą Britanijos imperiją (kam pasiryždavo tikrai ne kiekviena kolonija), vykęs tuo pat metu, kaip ir mūsų partizaninis karas prieš sovietus.

Tie, kas žavisi aktoriumi Robertu De Niro, be abejo, bus matę legendiniu tapusį kino filmą „Taksi vairuotojas“. Be klasikinės frazės: „Are you talking to me?“ nedažnas žino, ką reiškė aktoriaus Peter Boyle frazė, kuria jis apibūdino nusikaltėliais knibždantį Niujorko Harlemo rajoną: „it‘s a Mau Mau land“.

O iš esmės šita frazė reiškė būtent 1952-1959 metais Kenijoje vykusį Mau Mau sukilimą, sugriovusį britų kolonijinę sistemą Afrikoje. Mau Mau priežastys ilgos ir sudėtingos, tačiau tai buvo tas pat, kaip mūsų Sąjūdis, tik jų ritualai buvo paįvairinti kanibalizmu, zoofilija ir sekso orgijomis.

Smagus suvenyras iš Kenijos gali būti panga – mečetės tipo peilis, kuriuo yra kapojamos ne tik cukrašvendrės, bet ir buvo kapojami žmonės (analogiškos buvo naudojamos ir Ruandoje per 1994 metų genocidą). Tokią pangą galima įsigyti vos už du dolerius, ir artimiesiems bei draugams visada primins, kas jų laukia. Kai būsite Aberdare kalnuose ir Kenijos aukštikalnėse, atminkite, tai buvo vietos, kur dar prieš 50 metų buvo baltieji būdavo sukapojami pangomis, o afrikiečiai esantys ten be leidimų, sušaudomi.

Dabar tai taiki ir smagi vieta.

Tame pačiame Aberdare nacionaliniame parke galite padaryti puikią dovaną savo mylimajai – padovanokite jai naktį „Treetops Hotel“ viešbutyje. Būtent jame praleido lemtingąją 1952 metų vasario 5 dieną dabartinė Anglijos karalienė Elžbieta II, kai gavo žinią apie tai, kad Londone mirė jos tėvas karalius Jurgis VI. Taigi, sakoma, kad į tą viešbutį dabartinė Elžbieta II įžengė dar būdama „princese“, o išvyko „jau būdama karaliene“. Gal ir Jums tai yra lemta. Beje, tame viešbutyje naktimis smagu saugiai susisupus į patalus pasiklausyti hienų kniaukimo…

(Straipsnis spausdintas žurnale „Playboy”)