2009 metų vasarą dirbau organizacinį-administracinį darbą Afganistane. Čia pateikiamos kai kurių mano draugams rašytų laiškų ištraukos. Kalba netaisyta, siekiant kuo didesnio autentiškumo.

NENUGALĖTAS AFGANISTANAS

Salaam Litustan,

Jau beveik trys savaitės aš šioje Misijoje ir, vis tenka pripažinti, kad ne kažin ką ir sugebėjau išvysti (nors  daugelio dalykų čia „tegu akys nemato, ir ausys negirdi“ – kad ateityje ramiau miegočiau). Tačiau, kaip teisingai sako mano draugas Vidas, „Afganistanas yra tokia vieta, iš kurio gali rašyti vien tai, kaip slenka diena, ir vis tiek visiems bus įdomu“. Žinoma, kalbant apie tokias šalis, kaip Irakas ar Afganistanas,  visi mes esame linkę ir įpratę telkti dėmesį į nedidelę tų karų dalį, t.y., žuvusiuosius ar bombų sprogimus, tačiau pati didžiausia karo dalis dažniausiai lieka nenušviesta: būtent apie žmones, kurie čia gyvena ir išgyvena. Tipo, aš. Todėl apie tai ir šis laiškas.

Iki atvykstant čia, turėjome penkias dienas Saugumo apmokymų Dubajuje. Vedė britai-ambalai, tiek Irako, tiek Afgan karo veteranai, kurie grūzilino mus atsakančiai. Iškart pasakė, kad tai, kas ten vyko 2005 metais, kai buvo surengti pirmieji  rinkimai, palyginti su tuo, kas ten vyksta dabar, buvo „tik piknikas“. Maždaug, išpuolių kiekis įvairiomis kategorijomis išaugo šimtais procentų, suvešėjo savižudžių bomberių mada ir niekas nebesigaili humanitarinių darbuotojų, tokių kaip mes (na, ir liepa staiga pasidarė pats „kruviniausias viso karo mėnuo“). Sakė „nu, dabar tai jums šakės“, „dabar tai jums tikrai ragai“. Sklandė frazės „aš ten nevažiuočiau tokio darbo, kaip jūsų dirbti, net jei man mokėtų ir 10 gabalų per dieną“, „daug mano draugų paguldė galvas“ ir t.t. Vienu metu net buvo išsakytas lyg tai ir priekaištas: „šiuo metu tūkstančiai vaikinų kaunasi, kad tie rinkimai galėtų įvykti“ (tokia operacija vyksta Afganistano pietuose, vadinasi „Panther‘s Claw“, ir iš tikrųjų yra skirta regioną nuo Talibano išvalyti, kad galėtų liaudis rinkimuose savo valią iššsakyti), atseit, dėl tų mirčių ir mums tenka dalis kaltės…

Ir net pačioje apmokymų pabaigoje nuščiuvusioje salėje Misijos vadovai pareiškė: „jei kas apsigalvojo, ir nebenori ten važiuoti, o iškart grįžti namo, mes suprasime…“

Tačiau nenulinko ne viena galva, ir ryžto liepsna dar ryškiau sužibo mūsų akyse…

Viena guodė – veteranų tvirtinimu, Afganistane anglų ir amerikiečių karo lauko ligoninėse dabar tokia moderni aparatūra stovi, kokia Europos Sąjungos šalyse pasirodys tik dešimties metų. „Ten galvas nutrauktas atgal prisiuva, ten iš numirusiųjų prikelia“, – svaigo visa tai mačiusieji.

Tačiau jau Dubajuje man pradėjo smelktis širdin neaiški nuojauta, kad šis karas gali būti ir pralaimėtas, ypač, kai kiekviena proga vis buvo pabrėžiama, kokie amerikiečiai yra durniai ir kaziolai, nieko nesupranta ir viską daro neteisingai. Kažkodėl absoliuti dauguma europiečių, čia tarnaujančių visada yra nusiteikę antiamerikietiškai ir antizraelietiškai, t.y., prieš tas šalis, kurios dar ir yra pajėgios laimėti bet kurį rimtą karą. O ką Europa? Balkanuose – padarė bezpredielą iki US įsikišimo. Afrika – visur fucked up, kur tik bepažiūrėsi. Sėdi Europos vaikinai ir parinasi, kad „nereikėjo Afganistano palikti vieno 1992 metais, reikėjo tada jiems padėti, kad Talibanas neįsigalėtų“, taigi sakau, „tikrai nereikėjo, reikėjo padėti. Tad kodėl palikom ir nepadėjom tada? Gal galim kurį nors anų laikų politiką nuteisti ir sušaudyti už tokį klaidingą sprendimą?“ Ne, negalim. Kaltų Europoje nėra. Tik „W“ vienintelis dėl visko kaltas.

Vos keturias naujas taisykles išmokau tuose mokymuose – pirma,  jokiu būdu neatskleisti afganistaniečiams, kad esu iš „former Soviet Union“, bo papjaus, nes nelabai šita chebra orientuojasi, kad mes buvome vienoje barikadų pusėje. Antra, nevilkėti megztų liemenių (kamzelkų), kokias aš nešioju – nes tik US Special Forces čia nešioja tokias neperšaunamas liemenes plonas, kurios panašiai atrodo, tad gali tapti taikiniu Nr.1. Trečia, nevilkėti ryškių drabužių (tipo, raudonų marškinių), nes tada esi geriausias taikinys snaiperiams. Ir ketvirta, jei jau važiuoja pro šalį US Army konvojus, verčiau pasitraukti jam iš kelio ir šalintis jų kiek įmanoma. Nes amerikiečių šarvuočiai ir hamviai niekada niekam nestoja, kad ir kas ten bebūtų – piko valandos ar Moldovos prezidentas vizito lankosi – nes vos jiems sustojus, vis kas nors akmenį meta ar bando bombikę pakišti. Taigi, jų kolonos priekyje visada spaudžia du hamviai kurie nosimis visas „audines“ ir „golfukus“  nustumdo į kelkraščius, ir iš paskos 80 km/h išdidžiai nešasi galingiausia pasaulyje armija. Be to, amerikiečiai – tikri kulkų magnetai ir mėgiamiausi vietinių taikiniai. Taigi, kas šalia jų, irgi tampa tokiu pačiu…

Galų gale, pasikrovus tokių naujienų, atėjo didi diena, ir pakilome iš Dubajaus į Kabulą. Pilnas lėktuvas buvo užsėstas stambių plikai skustų vyrų tatuiruotomis rankomis ir stiklinėmis akimis – tai, kas čia vadinama PSD (Private Security Details) arba „kontraktoriais“, dirbančiais privačiose apsaugos firmose ir saugančiais VIPus ar kokį naftotiekį tiesiamą. Kadaise sklido gandai, kad jie už tokį darbą užkala po štuką baksų į dieną, tačiau išsikalbėjus paaiškėjo, kad gauna jie į mėnesį viso labo apie 16 štukelių žalio, iš kurių dar turi apsimokėti pragyvenimą, ėdalą, pramogas ir net ginklus, tad ne kažin kas ir lieka. Tiesiog toks jų gyvenimo būdas. Kaip vienas naujazelandietis man sakė: „grįžtu namo ir vietos nerandu. Čia smagiau“. Kadaise rašiau apie tokius laiške iš Irako „Bagdadiškoji rapsodija“ – visi labai žiaurūs ir gali daryti su vietiniais ką nori, nes jokios konvencijos tarptautinės jų netramdo. Todėl nei jie ko nors pasigaili, nei jų vietiniai pasigaili…

Išsilaipinimą Kabulo aerouoste kadaise vizijose įsivaizduodavau tokiu, kaip rodoma filmuose – pilna karinių mašinų, alasas, dulkių debesys, mes išlipame nedrąsiai kaip geltonsnapiai, o tuo metu į mūsų lėktuvą jau krauna maišus su lavonais – paskutinei kelionei namo. Deja, tikrovėje ne visai taip. Kabulo aerouostas primena Kauno International Airport, ir jokios sumaišties, jokio alaso ir jokių maišų su lavonais čia nėra. Tik vietinė liaudis smaukosi pakampiais atsipūtęs, ir jokio karo nesijaučia.

Bet pasijuto užtat Kabului, kad pagaliau rimti vyrai atvažiavo. Trasa nuo aerouosto iki viešbučio buvo uždaryta ir mūsų konvojus iš 30 šarvuotų džipukų (durys tokio nelengvai atsidaro), including dešimt šarvuotų Military Police su 0.50 kulkosvydžiais, išdidžiai prasinešė Kabulo gatvėmis. Dabar jau mes niekam nestojom…

Tame mūsų konvojuje pirmą kartą gyvenime išvydau tokį navarotą – radijo bangų slopintuvą, pritaisomą ant mašinos stogo. Esmė tokia – atsižvelgiant į tai, kad čia dauguma bombų mašinose susprogdinama būtent pasiuntus signalą iš mobiliako, todėl sugalvojo amerikiečiai (o kas daugiau?) ant visų karinių ir VIP mašinų stogų tokius daikčiukus primontuoti, kuris atjungia automatiškai visas elektromagnetines ir radijo bangas 40-60 metrų spinduliu išorėje. Ir išties veikia! Pravažiuoja pro šalį koks blatnesnis auto – jau, žiūrėk, mobiliakai abu užsilenkę, radijo siustuvas nebeveikia. Iškart pasijunti galingos karinės machinos dalimi.

Apsigyvenom vietiniam Kabulo „Inturiste“, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, yra pagrindinis vietinių teroristų taikinys, nes kažkaip lengviausiai yra išpuoliams prieinamas. Dienos gi tos praėjo ramiai, nors niekur iš aptvaro neišleido. Tiek to Kabulo ir tepamatėme – kelią iš aerouosto.

Po poros dienų UNHAS (UN Humanitarian Air Service) lėktuvu, kuriuo maistą badaujantiems į kalnus vežioja, trys mūsų komandos – šešiese išskridome į vakarus, į Heratą. Pradžiai nutūpėme tokiame Kandahare, kuris dažniausiai mūsų žiniasklaidoje ir yra minimas, nes čia karas vyksta karščiausias (ir Lietuvos „Aitvaras“ čia ne poilsiauti dislokuotas). Čia jau matėsi akivaizdus US Army presence – aerouoste koks šimtas malūnsparnių išrikiuota (ir kaip sakė vienas žinovas, „jie dar turi ir pakankamai žmonių, kurie tuos visus aparatus gali vienu metu į orą pakelti“), visokios technikos per akis (kaip tik tą dieną Britanijos parlamente buvo jaudinamasi, kad visa anglų armija Afganistane turi vos 20 malūnsparnių, kai amerikiečiai vien Kandahare – 100, tai, sakau, džiaugtis reikia, ar piktintis, kad mes vienoje pusėje? ). Dieną iki mums atvykstant, tame aerouoste nukrito NATO pajėgų malūnsparnis su 16 žmonių, kurių visi žuvo (apie tai irgi pas mus rašyta), ir nėra jauku į tokį atskristi ir iš tokio kilti. Iš tikro karo matėsi tik dūmai kažkur tolumoje rūkstantys, bet nesuprasi, ar ten napalmo bombikė numesta, ar kokie armėnai šašlyką žarino?

Taigi, ir vėl pakilome, ir nuskridome, ir besikratydami baisiai nutūpėme. Dabar jau aišku, kodėl , vėjas čia, Herate, niekada nesiliauja, ir yra neįtikėtinai stiprus, tarsi turėtų gaivinti, bet iš tikrųjų taip kelia smėlį ir dulkes, tad lauke šiek tiek pabuvus, akis peršti, o tarp dantų smėlis pradeda girkšėti. Karšta ir sausa nerealiai, kai pagalvoji, kam saugotis nuo bombų ir raketų? Talibai įmestų mums kokį Molotovo kokteilį – per kelias minutes visa stovykla supleškėtų.

UNAMA (UN Assistance Mission in Afghanistan) stovykla, kurioje apsigyvenome, netoli nuo aerouosto, kur yra italų ir ispanų karinė bazė (ispanai, beje, kažkaip dabar yra uždaryti savo kazarmose karantine dėl kiaulių gripo protrūkio J), ir keli lietuvių karininkai ten priskirti. Pati mūsų stovykla įsikūrusi buvusioje rusų karinėje bazėje, tačiau vietoje kelių šimtų vaikinų dabar čia spiečiasi vos 20 nuolatinių UN darbuotojų ir mes šešiese. Turime malūnsparnį, kurio ekipažas – rusai, ukrainiečiai ir kazachai, irgi čia gyvena. Smagu vis dėlto rusus išvysti (auksiniai dantys, tatuiruotės, vaikšto vienomis „alkoholinėmis maikėmis“ apsitaisę, viskas kaip priklauso!). Vienas net Kaune gimęs. Tikino mane, kad juos čia vietiniai myli, niekas nesiveržia papjauti, mielai kalba rusiškai. Kaip ir ne vien jie, bet nemažai ir ekspertų tvirtina, kad afganistaniečiai, (kaip ir nemenka dalis lietuvių) mielai ir su nostalgija atsimena komunistų laikus, ypač moterys, kurioms tada per visą Afganistano istoriją buvo vienintelis laikotarpis, kai jas skatino, kėlė į „vadovaujančius postus“ ir išvis, elgėsi su jomis, kaip su žmonėmis, o ne gyvuliais, kaip dabar…

Likę UN darbuotojai, kurie čia gyvena ir po metus, rūgsta tiesiogine ta žodžio prasme. Vienintelė jų galimybė pasimankštinti – kiekvieną vakarą eiti ratu apie stovyklos perimetrą. Vienas taip kasdien po 8 km nueina, kiekvieną kartą ratą prasukdamas smerkiamai pasižiūri į mus – stovinčius ir rūkančius. Tačiau po to mielai kviečia į vakarėlius, ir tai, beje, pati smagiausia buvimo čia dalis – tarp jų esama žmonių, pažinojusių ne kokį nors ten smirdalių Arafatą, bet ajatolą Khomeini ar net Ben Gurioną. Įdomu jų klausytis, net kai jie pradeda varinėti lievas diskusijas apie Egipto kino industriją ar Irano dainuojamąją poeziją…

Mūsų pačių kompanija taip pat įvairiatautė. Mano partnere patapo čekė, gana brandaus amžiaus, net hidroelektrinę yra Etiopijoje stačiusi komunistų laikais. Tiesa, nervuota labai, dėl visko parinasi. Net apie kareivį Šveiką sakė, kad bent jau čekų kalboje jį skaitant labai akivaizdu, kad antrą knygos dalį rašė visai kitas žmogus, nei pirmą. „Vertimuose tai turbūt nesijaučia, nes dažniausiai knygas verčia vienas žmogus su savo stiliumi“, – postringavo, – „tačiau originale tai itin akivaizdu“. Tipo, apkaltino Hašeką, kaip kokį Šolochovą, kuris, kaip jau žinia, ne pats parašė „Tykųjį Doną“. Nebežinau, o broliai ir seserys, nebežinau, kuom ir betikėti šiame gyvenime… Taip kaip ta čekė yra vardu Ivana, tai, žinoma, paklausiau jos, kaip Ivana Trump gyvena. Sakė, neretai atvažiuoja į Čekiją, bet pastaruoju metu tik briedą tekalba: tai statys kokiuose nors Budejovicuose „pramogų parką“, tai televiziją kurs. „Niekas į ją jau rimtai nebežiūri, paseno mergina“, – tvirtino. Yra su mumis ir blankus italas, ir visko bijanti portugalė. Yra pagyvenusi suomė, prisistačiusi, kaip „operos žurnalistė“, klausė, ar žinau tokią Violetą Urmaną, į ką, žinoma, atsakiau, kad „nežinau, tačiau ji neabejotinai žino mane“. Paskutinis kompanijoje tipo norvegas, nors tikrovėje yra prieš 30 metų į Norvegiją emigravęs tamilas iš Šri Lankos, musulmonas. Iš principo įdomus fruktas, ėjęs Hadžą Saudo Arabijoje, pripasakojo visokių sbitkų apie tą šalį, išvertė man pagaliau, ką tie muedzinai ar mulos iš savo minaretų dainuoja kiekvieną rytą. Kažkaip užsiminiau jam, kad mielai padirbėčiau tokioje šalyje, kaip Saudo Arabija (ne juodadarbiu, o Executive, žinoma!), tai staiga priskreto ir nuolat čiulba, kaip ten faina „iš principo“, girdi, europiečiai ir amerikiečiai turi savo miestelius, kuriuose gyvena pagal savo įprastą tvarką su alkoholiu, liberalizmu ir kiauliena, tačiau nepamiršdamas prie šviesaus Saudi Arabia paveikslo dar ir atsakančios dozės propagandos apie islamą vis pridėti. Per tokius nekaltus pokalbius su manimi jau sklandžiai perėjo ir prie tokio nekalto kreipinio, kaip „Brother“, jau kažkaip ir yra įrodęs, kad islamas – tai labai gerai, jau ir kažką tarsi pažįsta, kas galėtŲ padėti įsidarbinti SA. Žinot, pagalvoju kartais, kaip šitame pasaulyje nesaugu kokiam jautresniam žmogui – nespėjai apsižiūrėti, ir tu jau apipjaustytas!

Stovykloje mūsų kaip ir turėtų būti smagu – rytai ir vakarai maloniai šilti, gyvena įdomių žmonių, bet tas smagumas labai jau greitai apkarto. Gyvename panašiuose į statybininkų vagonėliuose, baldai – geležinė lova ir trys vinys į sieną įkaltos. Čemodanas tarnauja už stalą, tačiau kondicionierius yra. Dušai ir tualetai bendri, bet užtat skalbyklą atskirą turime. Yra bilijardo stalas, tinklinio aikštelė (su tinklu, beje, ir trimis sviediniais). Nuolat trinasi keli vietiniai valytojai ir budintis „po gorodku“, kurie pasiruošę kiekvieną užgaidą išpildyti. Tiesa, visur pilna šiukšlių, bet su tokiu vėju nieko nuostabaus. Anądien ant tako taip nei šio, nei iš to atsirado gesintuvas – nors jau Dubajuje mokė, kad „bombos visur, ypač mėgstama jas slėpti gesintuvuose“. Vaikščiojom apie tą gesintuvą, per tą gesintuvą, nesprogo, kitą dieną kažkur ir dingo. Galbūt iš naujo pakrauti, kad jau nesprogo? Tačiau vakar jau vėl jį mačiau, atremtą į sieną.

Maisto priveža iš miesto – bet tai tik vištiena ir ryžiai, ir vanduo, be perstojo geriamas. Tačiau radome čia sandėlyje dėžių su kariškais individualiais maisto paketais MRE (Meals Ready to Eat) – amerikiečių ir kanadiečių. Tokius valgo kariai fronte, ir leiskite pabrėžti, kad ir iš jų galima išvysti, kiek toli yra pažengusios kariškos technologijos: dykumos sąlygomis BE UGNIES gali išsikepti duonos (!), pasidaryti šiltos bulvių košės, pasišildyti pilną patiekalą paslaptingu pavadinimu „Sloppy Joe“, pasigaminti kompoto, pasimėgauti šokoladuku „Reese‘s“, ir net užsipilti ant savo koldūnų „Tabasco“, kurio mažas buteliukas irgi apdairiai įdėtas. Pasisotinęs ir pasimėgavęs kava (karšta, žinoma) su pyragėliu (šiltu) viską dailiai sudedi atgal į paketą (jokių šiukšlų dykumoje) ir pilnu skilviu vėl laistai švinu kitatikius, vėl sėji mirtį ir laidai raketas į tūkstantmečius paminklus.

Kadaise, kai tik prasidėjo karas su talibais, amerikiečiai mėtė savo sąjungininkams-šiauriečiams iš lėktuvų dėžes su tokiais MRE paketais. Tos dėžės buvo taip sukonstruotos, kad atsitrenkus į žemę (be parašiuto), išsvaidytų maisto paketus kelių šimtų metrų plote, o subėgę sąjungininkai juos susirinktų, po to valgytų sočiai ir šlovintų Ameriką. Tikrovėje gi afganistaniečiai, neįpratę prie iš dangaus krentančio manos, užuot palaukę, kol tos dėžės nusileis, visu kaimu puldavo jų gaudyti besileidžiančių. Taip humanitarinė pagalba virsdavo it koks perkūnas „mirtimi iš dangaus“, traiškančia ištisas kaimiečių kartas, tad dėl to tų paketų tiek ir likę nesuvalgyta. Galiojimo laikas – 15 metų, ir atsidarai kokį „Lemon Seed Cookie“, o prie jo maišelis su „Oxygene Absorber“ prilipęs taip nežymiai su užrašu „Do not eat“. Kolegos nelabai ant tų paketų pasirašo, vadina juos „Bomb Food“, nes iš tiesų tai ir yra bombos, tiek istorine, tiek kalorijų prasme – pusryčiams – tūkstantis kalorijų, pietūs – 1500 kalorijų, vakarienė – dar pusantro tūkstančio. Mat, sukurti jie aštuoniolikamečiams, su 50 kg ginkluotės ištisą dieną po dykumą besiduodantiems, o ne tokiems organizatoriams, kaip mes. Tačiau ramina užrašas ant paketo, kad „karo lauko sąlygomis vartojamo maisto norma turi būti 3000 kalorijų vyrams, 2500 – moterims, kitaip ims kristi svoris, o tai – pavojinga!“. Taigi, viskas apgalvota iki smulkmenų, viskuo pasirūpinta, ir aš, solidarizuodamasis su vyrais, kariaujančiais čia, kartais jų užkandu. Tikrai, gali pasijusti kaip Amerikoje, nuoširdžiai.

Apie tai, ką čia dirbame, nerašysiu, ne kartą esu tą daręs, viena galiu pabrėžti – dirbame efektyviai.

Kas nustebino vis dėlto mane, tai, kad, nepaisant visų grėsmių ir buitinių sunkumų, mūsų moterims čia patinka, ir galima suprasti, kodėl, taip pat paaiškinant, ko tie libaniečiai tokie pas mus populiarūs ar islamas toks artimas moteriškėms. Kai pasižiūri iš arčiau – Afganistanas – kiekvienos moters instinktų patenkinimo terpė. Visi vyrai tamsiaodžiai, tamsiaplaukiai ir baltadančiai (kokiais mes jau nebegalime būti), legendos apie šeichų rūmų prabangą nusveria mūsų skandinavišką asketizmą ir lenkišką estetiką. Netgi burka tokiame smėlingame vėjyje yra labai praktiškas apdaras. Čia šilta, daug vaisių, moterys čia jaučiasi saugios, jei tik turi savo šeimininką, kiekvienas vietinis egzaltuotai (ne grubiai kaimietiškai, kaip pas mus) demonstruoja joms pagarbą ir dėmesį, kas pas mus irgi svetima. Vyrai vyriški, karingi, ginkluoti iki dantų, liekni. Balta moterų oda aukštai vertinama, o mums tai banali kasdienybė. Atrodo joms turbūt, kad visos čia gyvena rūmuose tarp fazanų, sakalų ir povų, per dienas gulinėja ant kilimų ar minkštasuolių, išsitrynusios savo liaunus kūnus kvapniaisiais aliejais, mėgaujasi egzotiškais vaisiais, fontane vietoje vandens – nafta, šaibų – iki valios, o vakare su dailiai nuaugusiu džigitu dar ir užkanda vakarienei delfino mėsos, o pažai aplink groja guslėmis. Tikrovėje gi miega jos čia ant sudriskusio demblio, visą dieną vaikšto vandens į aryką, skalbia vyro ryzus, nuolat gauna į galvą ir kenčia nepriteklių. Bet kas TAI  nori pamatyti?

Apie vietinius ir kontaktus su jais parašysiu atskirą laišką, bet labai nekantrauju papasakoti Jums apie vieną videoklipą, kurį mačiau per Emyratų televiziją, ir kuris, mano manymu, labai vaizdžiai perteikia jų mentalitetą:

SIUŽETAS – Karoče, čiuvakas (kuris tuo pačiu ir yra pats daininkas) myli merginą. Tačiau yra tarsi ubagas, vairuoja kažkokį drandaletą, kurį yra pats susimeistravojęs, tipo, turi „auksines rankas“. Panikė gi yra turtingo tėvo dukra, ir tėvas yra labai žostkas, tą bachūriuką šugalina ir šalin gina, tipo, „ne kiauliaganiui mano princesė“.  Bachūriukas visaip gailiai žiūri pro tvorą, ją sekioja, ir, žinoma, panikė praregi kažkuriame bare, kad jis yra visaip fainas ir putiovas. Tuda-siuda, prasideda lyg tai meilė, lyg tai romantika, bet viskas tyrai. Tėvas labai parinasi, dukrai įrodinėja, kad ji verta geresnio, nes, žinoma, nepastebi, kad bachūriukas yra labai čiotkas, „auksarankis“, gerai būtų prie ūkio, vsio takoje (nors ką čia reiškia „auksarankis“, vis tiek imigrantai juodus darbus dirba). Ir staiga vieną rytą mergikė pamato, kad tėvas jai nupirkęs „Mersedesą“, kaip sąlygą, kad su tuo mužiku nebedraugautų. Žinoma, panikė pasismeigia, važinėja „mersiuku“ su draugėm taip greitai, jog ubagas jos nebepasiveja savo drandaletu, karoče, lyg tai atsistato socialinė pusiausvyra.

Tačiau! Tai tik dainos vidurys ir prasideda finalinė scena. Bachūras grįžta į savo garažą, plačiu planu rodomos jo kanopos, ant kurių jis reikšmingai  maunasi darbo pirštines. Šitoje vietoje aš, naivus europietis, nusprendžiau, kad tuoj jis „upgradins“ savo drandaletą, kuriam net ir mersas nebeprilygs. Tačiau žiauriai suklydau – rodoma mergina, kuri išeina ryte į savo rūmų kiemą ir staiga mato, kad bachūras išnarstė jos „mersą“ dalimis ir pats stovi šalia, murzinas ir plačiai šypsodamasis, tipo, gerai padirbėjau naktelę! Ir mergina ūmiai nušvinta, tipo, supranta, kad taip ir reikėjo pasielgti – abu puola viens kitam į glėbį, laimingi juokiasi ir išvažiuoja to bachūro drandaletu, o tėvas tuo metu griežia dantimis pro langą žiūrėdamas. Tipo, meilei nėra jokių kliūčių, ir jausmai triumfuoja, ką, tikiu, ne vienas iš mūsų yra šiame gyvenime patyręs. KLIPO PABAIGA

Štai tokia ir yra talibų pasaulėžiūra – jei ne man, tai ir ne kitam. Dėl to jie ir užgrobtus lėktuvus nukreipia į dangoraižius svetimoje šalyje, nesijaudindami, kad ten žus nekalti civiliai žmonės, dėl to ir būdami ubagais, ne apie biznį galvoja, bet apie tai, kaip kitatikiui žarnas paleisti. Dėl to jie kaunasi iš paskutiniųjų su tuo, ką mūsų pasaulis jiems turi pasiūlyti.

Ir mes negalime jų nugalėti. Kadaise, jei kas į rusų bazę iššaudavo raketą, rusai pakildavo visa rota ir nušluodavo visus kaimus aplinkui, „išdegindavo pūlinį“, kaip sakoma. Dabar gi, užvažiavę ant minos, gavę raketą į bazę ar į šarvuočio šoną, UN ar NATO „žmogeliukai“ susėda, aptaria, kas atsitiko, įtraukia įvykį į statistiką (pridaro daug dailių Excel lentelių), padejuoja, pareikalauja vietinės valdžios „imtis priemonių“, pamintyja, kaip pagerinti savo saugumo priemones. Ir tada po kelių dienų „saugesni“ vėl išvažiuoja į gatves arba laukia naujo išpuolio bazėse užsidarę. Ne, aš sakau – šitą karą mes JAU pralaimėjome. Nes, normali okupacija, kaip aš ją suprantu – tai dominavimas. Čia mes nedominuojam. Čia mes slepiamės, bėgam ir dejuojam. Čia mes skubame pravažiuoti gatvėmis 80 km/h greičiu niekam nesustodami ir džiaugiamės laimingai pasiekę tašką B. Mes juos sumušėme, tačiau jokiu būdu nenugalėjome. Ir tai, kad jie galutinai pakėlė galvas ir padarė liepos mėnesį „kruviniausiu“, optimizmo neįkvėpia. Žvalgybos duomenimis, į rinkimus ateis apie 20 procentų žmonių, nes likę – „bijo talibų keršto“. Tada klausiu, kas valdo šitą šalį – mes ar talibai? Ar kas nors MŪSŲ čia bijo?

Ir čia, kur žūtbūtinėje kovoje susiduria viduramžiškas fanatizmas ir modernioji pasaulio sąmprata, aš nesijaučiu esąs laimėtojų pusėje.

Vieno lietuvių karininko (šaunaus vyruko – išvis, kiek lietuvių teko sutikti, pareiškiu atsakingai – visi normaliai pasirodom) paklausiau, kaip jis mano, ar laimėsim, ir jis nedvejodamas atsakė „žinoma“. Kaip argumentą metė ant stalo kozirį, girdi, pažiūrėk, kiek pinigų investuojama į šitą šalį, kaip dirbama su žmonėmis, laimint jų „širdis ir protus“… Tačiau, sakau, visi tie 300 milijardų baksų, MŪSŲ čia sukištų kažkaip nesuteikia MUMS galimybės ramiai į gatvę išeiti pasivaikščioti?

Ir karčiai anądien pagalvojau, žvelgdamas į aukštas tvoras, kad taip dar ir neteko man šiame gyvenime patirti bent vieno pergalingo karo virpulio, vien tik slogų pralaimėjimo kartėlį. Kai dar buvau jaunas Tarybinis Karys, gėdingai pasitraukėme iš Afganistano. Pirmasis Persų įlankos karas nepelnytai užgožė bet kokias žinias pasaulyje apie tada kentėjusią Lietuvą. Gavome į kaulus Somalyje. Izraelis pasitraukė iš Libano ir užleido Gazą. Protestantai Šiaurės Airijoje nuleido galvas, o Etiopija neatkariavo Eritrėjos. Irakas ir dabartinis Afganistanas yra turbūt ne tai, ką galime vadinti pergale ir džiugiai naktį Gedimino prospekte vėliavomis mojuoti, kaip tai darome Lietuvai iškovojus bronzą. Netgi Antrasis pasaulinis – per tas visas istorines interpretacijas net nebeaišku, kurioje pusėje MES turime būti – rusų, vokiečių ar amerikiečių (ypač įvertinus Jaltą) – ir kurią pergalės dieną turime švęsti?

Su tokiomis mintimis aš esu priverstas čia gultis ir kelti.

Beje, „kėdė“ vietine Dari kalba – „čiauka“  🙂

Tokia miela smulkmena šį laišką ir baigiu.