2009 metų vasarą dirbau organizacinį-administracinį darbą Afganistane. Čia pateikiamos kai kurių mano draugams rašytų laiškų ištraukos. Kalba netaisyta, siekiant kuo didesnio autentiškumo.

 

AFGANISTANIETIŠKOS BOMBOS

Kai skaitote šį laišką, aš jau pradėjęs ilgą kelią atgal į Lietuvą, kurlink veržiuosi visa širdimi, nepaisydamas krizės. Kol kas dar esame in Qabool, tačiau trečiadienį išskrendame – tolyn iš čia.

Todėl šio baigiamojo laiško tema neatsitiktinai pasirinkau tai, apie ką tik retsykiais kam nors užsimindavau – karą, kuriame teko ir man sudalyvauti, kaip taikiniui, deja, nors ir „geriečių“ pusėje.

Todėl šis laiškas apie tai, kaip karas atrodo iš arti.

Pasprogdino čia daugelį  iš mūsų, nors garbė Aukščiausiajam – niekas iš Misijos nežuvo ir nebuvo sužeistas. Tačiau iš pradžių kiekviena sprogusi raketa, mina ar bomba arti ar tolumoje kiekvienam sukeldavo adrenalino bangas, klausimas tik, kaip kiekvienas mūsų tas adrenalino bangas įstengdavo suvaldyti – ir daugelio elgesys dažnai tapdavo nebevaldomas. Praėjus kuriam laikui, tas pats kiekvienas prisimindavo tuos sprogimus su tam tikru pasididžiavimu: „aš ten buvau, aš tai mačiau“, galbūt net ir nostalgiją jiems.

Tačiau tie, kas jau yra dirbę Bagdade, į tai atsako: „su laiku visi sprogimai ir šaudymai praranda visą žavesį ir nebėra exciting anymore“. Ir bent jau jie jo nepasiilgsta.

Ir išties – kad ir koks seksualus ar macho karas gali atrodyti kinuose (ypač su dailiai nuaugusiais aktoriais), tikrovėje jame nėra nieko „exciting“, nes pats pirmas sprogimas primena, kad mažiausiai apsaugotas žmogus šiame pasaulyje – tai tu pats. Kad ir kokiame šarvuotyje sėdėtum. Kuo turėjome progos ir patys įsitikinti.

Visose Koalicijos bazių centrinėse aikštėse stovi stiebai su vėliavomis tų šalių, kurių kariškiai ten dislokuoti. Pagal egzistuojančią tradiciją, tos vėliavos būna nuleidžiamos iki pusės stiebo, jei bet kur Afganistane žūsta Koalicijos ar Afganistano armijos karys ar policininkas. Aš nė sykio nemačiau pakeltų vėliavų, o lietuvis, tarnaujantis šalia mūsų buvusioje „Camp Arena“ sakė, kad per pusę jo tarnybos metų vėliavos nebuvo nuleistos tik dvi dienas. Kitais žodžiais – mažiausiai 178 žuvusieji…

Tačiau kur kas baisiau tokia statistika atrodo, kai ji yra pritaikoma kuriam nors iš mūsų. Tas pats lietuvis pasakojo, kai bazėje buvo pašarvotas italas, žuvęs mano provincijoje (užvažiavo ant minos), visų bazės italų nuotaika ir moralė buvo smukusi, nors pažvelgus iš šono, kaip jau rašiau, atrodo, kad ten visiems patinka vaikščioti pusnuogiems ir reikšmingai čiupinėti ginklus – štai tau ir profesionalūs kareiviai! Tačiau stojus nakčiai, visiems pradeda širdin smelktis galingiausias žmogaus instinktas – baimė. Nes šioje šalyje kiekviena naktis gali tapti paskutinė.

Nepaisant visų grasinimų ir bauginimų, mes septyniese ir nuolatinis personalas gyvenome savo stovykloje, kaip gyvenę. Diskusijos apie Egipto kino industriją, pasakojimai apie Saudi Family shopping spree in London – viskas kaip ir priklauso išsilavinusiems baltiesiems žmonėms… Tačiau, kaip žinia, mirtis visada pasibeldžia į duris netikėtai, kad ir kiek jos atėjimui besiruoštum.

Ir ji pradėjo belstis į mūsų duris liepos 27 dieną.

Tą vakarą kaip visada trynėmės po ofisą – kas Internete, kas ataskaitas rašinėja.

Pirmas griaudėjimas kažkur toli  atkreipė visų mūsų dėmesį. Kažkas nusijuokė, kad „turbūt sprogo mūsų boileris dušuose“, bo kaip tik tas visą dieną nepatenkintas urzgė. Antras sprogimas jau buvo artimesnis. Visi nuščiuvome. Kai kurie išėjome į lauką pažiūrėti, kas darosi (tai buvo neprotinga, tačiau kuris iš mūsų gali pasakyti, kad yra protingas?). Trečias sprogimas priminė griaustinį ar žaibą trenkiantį į žemę už kelių šimtų metrų. Ketvirta raketa sprogo jau kažkur mūsų stovyklos teritorijoje. Italas vėliau tvirtino po jo pajautęs net ir parako kvapą.

Kas daroma tokiais atvejais? Pradžiai – išjungiamos šviesos, o jaukiai tamsoje šviečiantys kompiuteriai uždengiami – tam atvejui, jei prasideda antpuolis, tipo, suklaidinam užpuolikus tamsa. Antra, pasirūpinam savimi – šalmai ant galvų, bronežiletai ant pečių. Trečia, pasirūpinti panikuojančiais. Saugiausia vieta jiems – susodinti kuo toliau nuo langų ir ant grindų.

Tačiau penkto sprogimo trenksmas pakirto visiems kojas.

Paskutinė raketa nukrito irgi mūsų stovyklos teritorijoje ir sprogo už keliasdešimties metrų nuo ofiso, tiesa, kitoje pastato pusėje, tačiau vos už keliolikos metrų nuo vieno konteinerio, kuriame gyveno, nesunku ir nuspėti – Truly yours. Tuo pačiu – ir už dvidešimties metrų nuo degalų tanko. Būtent jos skeveldros nusėjo teritoriją – sudaužė du generatorius ir vieną džipą. Dūmai pasklido ore, pamatėme tamsoje skuodžiančias kitų stovyklos gyventojų figūras – „Į bunkerį!“ – suriko kažkas. Liaudis pasileido per tinklinio aikštelę, ir tik vienintelis kažkas žinojo, kad tokiais atvejais nevalia bėgti atviromis vietomis – tik pasieniais. Bet kuriuo atveju, visi sėkmingai sulindome į bunkerį, kuriame pagal visus Security reikalavimus, turėjo būti vandens, antklodžių, maisto paketų ir pramogų. Tačiau tikrovėje kaip pasityčiojimas iš viso Security Providers abuojumo, ant grindų ridinėjosi tik tuščias butelis nuo mineralinio, mėtėsi suėstų šokoladukų popierėliai ir tarsi nebyliai šaipydamiesi iš mūsų stovėjo apdulkėję treniruokliai. Stovyklos viršininkas, atbėgęs iš savo kambario, beje, vienais trausais, garsiai grasinosi ką nors iškastruoti už tokį bezpredielą, ir mes visi pritariančiai murmėjome.

Bombardavimas nebepasikartojo, irnetrukus  visi išlindome į lauką baisiai susijaudinę. Aplink jau skraidė malūnsparniai – itališkos „Mangustos“, tačiau nebuvo iššauta nė šūvio, nes nebuvo į ką – raketos galėjo būti paleistos ir už dešimties kilometrų nuo mūsų.

Kitą dieną UN padarė Niujorke padarė tokį pranešimą:

“On 27 July, Hirat Province, Guzara District, approximately 2230 hrs, seven projectiles impacted in and around UN compound. One local civilian was wounded. One UN vehicle and two UN medium-size portable generators were damaged by shrapnel.

UN SRSG has issued the following statement:

 

STATEMENT BY THE SPOKESPERSON FOR THE SPECIAL REPRESENTATIVE OF THE SECRETARY-GENERAL FOR AFGHANISTAN, KAI EIDE 

 

Last night at approximately 10.30pm the United Nations compound in the western province of Herat came under attack by anti-government elements. Seven rockets were fired with two rockets landing inside the compound. Thankfully no UN staff were harmed or otherwise injured in this attack and our offices remain open.

 

We condemn this deliberate attack against the United Nations in Afghanistan. United Nations staff are here to help Afghanistan’s most vulnerable communities. The impartiality of the work we do for the people of Afghanistan must be respected. We urge the Afghan authorities to make every effort to find the culprits behind this attack and hold them accountable.

Visą kitą dieną posėdžiavome ir raminome vieni kitus, tipo, mes išgyvenome, italai pasirūpins priešais, tuo viskas ir baigsis. Buvo nuspręsta miegoti porą naktų bunkeryje, tačiau vakare merginos parlėkė į ofisą iš dušo beveik pusnuogės – „prie stovyklos vartų susišaudymas!“ Netrukome išjungti šviesas, užsidėti šalmus, suspiesti į krūvą panikuojančias, ir kažkas nuslinko prie langų pažiūrėti, kas darosi lauke. Prisipažinsiu, širdis šokinėjo, nes net neaišku, kur bėgti  – aplink tvoros ir skorpionai. Kuo gintis, jei ką – kėdėmis ir virtuviniais peiliais? Ir kada tas žadėtasis italų QRF atvažiuos?

Išties vartų pusėje tamsoje lėkiojo trasuojančios kulkos, bet šaudoma buvo akivaizdžiai ne į mus. Ryte paaiškėjo, kad italų konvojus važiavo per tiltą (200 metrų nuo mūsų vartų), ir kažkas į juos iššovė (vienais duomenimis) ar tai bandė susprogdinti miną (kitais duomenimis). Italai ir šiaip ne šaltakraujai, o dar visi įsiaudrinę (ypač naktimis), tai pradėjo pliekti į tamsą iš visų aparatų, kokius tik turėjo.

Dar kitą dieną samdyti afganai pradėjo pilti smėlį į maišus ir krauti apie mūsų konteinerius, bet ganėtinai vangiai. Kaip tik dar stojo penktadienis – „džuma“ – poilsio diena, tipo, tad tądien išvis nedirbo. Dar po poros dienų vėl sustojo darbai, nes administracijai pritrūko bašlių už maišus ir darbą sumokėti. Liko du konteineriai neužbaigti, viename iš jų, žinoma, gyveno – vėl Truly yours…

Netrukus paaiškėjo situacija – rajoną, kuriame gyvenome – Guzarą kontroliavo banditai (nors dažnai jie vadinami Talibanu, tačiau tai ne visiškai tikslu), kurių vadas buvo (ir yra) toks tūlas Ghulamas Yahya (juo nuotrauka yra čia http://www.longwarjournal.org/images/Ghulam-Yahya-Akbari.jpg, merginos sakė “fainulka koks!” – žr.pirmą laišką apie europiečių moterų idealizmą Afganistane). Šiame rajone yra trys svarbūs objektai – Koalicijos bazė „Camp Arena“, Afganistano policijos mokykla ir mūsų UNAMA stovykla. Lig šiol tas mauras šaudydavo į policininkus arba aerouostą, tačiau liepos 27-oji buvo pirmas kartas, kai taikyta buvo tiesiogiai į UN stovyklą, t.y. mus. Tas bičas ne sykį ją vadino „šnipų lizdu“, ir naujų žmonių pasirodymas, juoba dar ir susijusių su rinkimais, suteikė gerą akstiną, o mus neginkluotus padarė gerais taikiniais.

Sklido gandai, kad italai jam slapta moka pinigus, jog būtų palikti ramybėje. Vienas jų karininkas, aplankęs mus, gyrėsi, kad „italų žvalgyba žino apie jį viską, net ir tai, kiek dantų jo burnoje“. Atseit, galėtų jį eliminuoti kada panorėję, bet to nedaro neva dėl to, kad neiššauktų keršto (?).  Supratome, kad esame aukojami ramybės labui. Juoba kad ir italais tikėti niekada neverta, kaip esu ne sykį pabrėžęs – jie prakišo visus karus, į kuriuos tik stojo, tad tokie jų žvalgybos tvirtinimai dar nieko nereiškia.

Mane palaikė ir naujas mūsų stovyklos Saugumo vadas suomis, anot jo, „italai šūdą mala“. Pats jis buvo labai riezkas (pavarde „Neva“, kas suomių kalboje reiškia „Akivaras“), policininkas iki kaulų smegenų, išsitatuiravęs ant vienos rankos „Honor“, ant kitos – „Strength“, kai klausiau, ką tai reiškia, oriai atsakė, kad savo senelio garbei – anas kariavęs Žiemos kare. Kažką dar gyrėsi, kad ar tai jo senelis, ar tai kitas suomis tame kare išrado kažkokią ypatingą pasalos formą, kurią dabar naudoja amerikiečiai, o US Army kontingentą Aliaskoje tarsi prižiūri irgi suomiai? – nelabai supratau per tuos sprogimus…

Bet kuriuo atveju, jo tvirtinimu, nereikia laukti, kad italai užsiimtų tvarkos ir teisingumo atstatymu mūsų rajone, tą gali padaryti tik US Army. Svarbiausia, tvirtino „Akivaras“, pasiskųsti amerikiečiams ir parodyti pirštu, kur tiksliai slepiasi tas banditas, ir per pusvalandį ta teritorija pavirstų Mėnulio paviršiumi. Tačiau, tęsė jis, jei suklysiu, ir US Air Force subombarduos niekuo dėtą kaimą, tada mane tie patys amerikiečiai iškeps ant atviros ugnies.

Dar po kelių dienų mina, paslėpta šiukšlių konteineryje,  ryte per patį piką sudraskė į gabalus Herato policijos viršininką – sprogimą už kelių kilometrų girdėjo ir mūsų anksti besikeliančios merginos (ten žuvo dar 11 žmonių, bet tai neesminis…). Bėda buvo ta, kad mes važinėjome tuo pačiu keliu beveik kasdien.

Žuvusysis buvo „riezkas“ policijos viršininkas, nuožmus ir agresyvus. Buvo bebaimis ir nuolat kvietė talibus susiremti su juo „akis į akį“. Vadino juos bailiais ir šunimis, visaip įžeidinėjo. Porą kartų buvo išvengęs minų, sykį sužeistas. Kaip sakė vyrai, buvo Policijos načalnikas net prie tų pačių talibų, nes viena, ką išmoko visos čia besikeičiančios valdžios – tai nekeisti policijos kadrų, nes tai nepasiteisina. Ar komunistas, ar Talibanas, vis tiek mentas – ir tai gerai bendruomenei. Nežinau, ar pas mus tas pats, ar ne.

Tačiau, kaip sakė vienas UN Saugumo vyrukas, dirbęs Libane, kvietimas teroristams susiremti „akis į akį“ beveik visada baigiasi tragiškai. Tipo, Libane, jei jau „Hezbola“ paskelbdavo kam nors mirties nuosprendį, auka, net ir kaip saugomas ar ginkluotas, nebeturėdavo šansų išlikti gyvas, nes „Hezbola“ nepatingėdavo susprogdinti 26 automobilius, bet 27-uoju vis tiek pasiekdavo taikinį. Taip atsitiko ir mūsiškiui.

Pravažiavome pro tą vietą tą pačią dieną.  Na ir ką? Business as usual. Viskas jau išvalyta, aukų likučiai surinkti, net šiukšlių konteineriai atgal sustatyti. Tik tvoros siena apgriauta. O žmonės vaikšto pirmyn atgal kaip niekur nieko. Net neatspėtum, kad vos prieš pusdienį ten žuvo 12 žmonių.

Nesinori tokių vietų net fotografuoti.

Po to mūsų judėjimas pasidarė visiškai apribotas. Juoba kad kitą naktį į orą išlėkė netoli mūsų buvęs tiltas, tiesa, ne pagrindinis, vedantis į miestą, kuris buvo labai jau saugomas.  Tačiau žvalgyba pranešė, kad pora gerų minų ant vienintelio likusio pravažiuojamo kelio mus visiškai atkerta ir nuo miesto, ir nuo „Camp Arena“, tipo, dabar jau šakės – belieka arba evakuoti stovyklą, arba iškelti mus į miestą. Kol vyrai kalbėjosi, „talibams“ kitą naktį pavyko pataikyti dvi raketas į aerouosto pakilimo-tūpimo taką, ir visi UNHAS skrydžiai, galintys mus išskraidinti, buvo nutraukti.

Tačiau iš stovyklos vis tiek niekur negalėjome išvažiuoti – Herate nuolat buvo įvedama komendanto valanda, o mums – jokio išvažiavimo už vartų.

Taip nusistovėjo tokia rutina – ryte atsikeli užtinęs, oriai viena telniaške vilkėdamas ateini į virtuvę, ir tavęs visi klausinėja „ar girdėjai?“ „tavęs nepažadino?“ Pasirodo, naktį vėl kažkas sprogo šalia mūsų. Galų gale, prie to tarsi įpratome. Dabar vakarais aš jau laukdavau sprogimų su video kamera. Tačiau nesėkmingai, nieko nepavyko nufilmuoti, nes, kaip minėjau, visa tai prasideda ir baigiasi netikėtai.

Nežinau, kas vis dėlto paskambino amerikiečiams, tačiau, nepaisant to, kad šalia mūsų trynėsi du tūkstančiai pilnai ginkluotų europiečių, netrukus US Army Guzaros rajone pradėjo daryti tvarką. Dabar jau buvo akivaizdu, kad iniciatyva mūsų rankose. Naktį aukštai dūzgė tarsi milžiniškos kamanės, o už kelių kilometrų nuo mūsų tvoros krito rimtos bombos – langai virpėjo ir jau bergždžiai nebesidairiau į dangų debesų, tikėdamasis, kad tai griaustinis (iš garso stiprumo buvo aišku, kad banditai tokių neįpirktų, o ir nusipirkę, nežinia, iš ko jas galėtų išmesti), ir trasuojančios kulkos krito tik iš dangaus. Kitą naktį malūnsparniai nešiojosi virš mūsų, beje, turiu pripažinti, kad neįtikėtinai tyliai, vos galėjai girdėti, o Afganistano tamsoje net nesuprasi, kur jie – ar virš galvos, ar kairiau, ar dešiniau. Taktine prasme, tai buvo efektyvu – „talibai“, kaip ir mes, niekada nežinojo, kada malūnsparnis yra virš jų, o bebaimiai pilotai ir snaiperiai su naktinio matymo prietaisais žvalgėsi, kam čia tokiam nesimiega, kas ten toks vaikšto po kalnus tuo metu, kai turėtų jau ant narų drybsoti, ir suvarpydavo tokį kaip rėtį. Viską išmanantieji tvirtino, kad US malūnsparnių pilotai – tikri nutrūktgalviai ir mėgsta paišdykauti. Pavyzdžiui, „daryti Vietnamą“ jų žargonu – pastatyti malūnsparnį nosimi žemyn ir skristi mentėmis beveik statmenai į žemę  – taip snaiperiams ir kulkosvaidininkams atsiveria geresnis matomumo kampas, ir vargas tam, kas nepataiko į taikinį! – toks skraidymo būdas labai pavojingas, ypač naktį, ir ypač žemame aukštyje, nes tada pilotui, skrendančiam veidu žemyn beveik neįmanoma orientuotis erdvėje. (Tokia skraidymo taktika buvo išrasta Vietname, nors rusai jos čia niekada nenaudojo ir išvis nenaudoja, nes niekada nemokėjo malūnsparnių pritaikyti karui).

Kartais malūnsparnio buvimo vietą tamsoje galėdavom pamatyti, kai jis praskrisdamas iššaudavo keletą „flares“ – saliutų, tipo, kad nukreiptų „heat seeking missiles“. Sunerimęs klausiau mūsų saugumiečių, ar tai reiškia, kad talibai turi raketų „žemė-oras“, kas ilgą laiką buvo neigiama. Į tai kažkaip nerišliai buvo atsakyta, kad „tokia procedūra“ tas „flares“ šaudyti, tačiau nepaaiškino, kodėl tik retkarčiais. Mat, tie, kas žino, žino tai, kad „flares“ iššaunamos automatiškai, kai jautri aparatūra užfiksuoja, kad ant žemės į skraidantį aparatą kažkas iš raketos taikosi…

Neramino manęs ir US Army įprotis pašaudyti į savus, kaip tai dažnai atsitinka tokiose vietovėse. Tačiau buvau nuramintas, kad mūsų stovykla, kaip ir visos „friendly“ teritorijos yra pažymėtos su IR žymekliais, tad tikimybė susilaukti raketos iš US Army malūnsparnio yra nedidelė. Tačiau IR žymekliai niekuo neapsaugo nuo kito ginklo, iššaukiamo impozantiškais radijo šaukiniais „Steel Rain“ – artilerijos, kuri, likus savaitei iki rinkimų, tvatindavo kiekvieną rytą ir vakarą – po dešimt salvių į taikinius neaišku kurioje, tačiau akivaizdžiai mūsų pusėj…

Vieną naktį šaudymas užtruko iki pat pusiaudienio. Netrukus buvo pranešta, kad pavyko „banditus“ užspeisti į kampą, nudėjom Ghulamo sūnų, o jis pats sužeistas ir pasitraukė į kalnus.

Štai žinutė (apie tai, kad buvo jie užėmę visą kaimą, pats perskaičiau tik joje):

Written by Reza Shir Mohammadi

Sunday, 16 August 2009 17:19

Four Taliban insurgents were killed as NATO and Afghan troops launched a pre-polls offensive in the western Afghanistan on Saturday

Afghan and NATO-led forces have recaptured a village in the Guzara district of the western Herat province, in an effort to stablise the situation for the next Thursday’s national elections, a police spokesman said.

“A son of a local Taliban leader, Ghulam Yahya Akbari, has also been killed in the offensive,” said a provincial police spokesman, Col Noor Khan Nikzad.

The operation was aimed to intensify security in the relatively restive Afghan district ahead of the 20 August presidential and provincial council elections.

Taliban insurgents have reportedly fled Seyawishan village as the offensive begun to set back the militants.

Local guerillas have blown up several b ridges in the district in an attempt to prevent any military offensives, the local official further said.

Amerikiečiai išdidžiai pranešė, kad per šią ofenzyvą žuvo „tik vienas“ civilis, ir tai buvo pateikta kaip didelis laimėjimas to, apie ką rašiau praeitame laiške.

Žinoma,  visi laukėme baisaus keršto, tačiau… viskas staiga nurimo. Trys dienos iki rinkimų miegojome ramiai, nebevažinėjo netgi konvojai pro šalį. Nuotaiką truputį temdė tik mūsų pačių UN vėliava nuleista iki pusės stiebo, nes Kabule tomis dienomis žuvo du UN darbuotojai – važiavo pernelyg arti karinio konvojaus, į kurį ir buvo taikoma. Kaip tik mėgiamiausia vakarinių pokalbių tema tapo prisiminimai apie „Canal Hotel bombing“ Bagdage lygiai prieš šešerius metus, kur žuvo 23 UN darbuotojai, kurių daugelį kai kurie mūsiškiai pažinojo ir atsiminė…

Buvo laukiama atsakomųjų išpuolių Rinkimų dieną, bet ir ji praėjo ramiai, bent jau Herate. Pietuose esantys kolegos pranešė daug bombardavimų, tačiau apie tai jau buvo galima buvo pasiskaityti medijoje ir matyti per TV.

Buvo, tiesa, vienas atvejis ir pas mus, kai mano širdis vėl buvo į kulnus nukritusi. Užsukome į vieną mečetę, afganai balsuoja apsiputoję, mes važnai trinamės tarp jų, nors mus lydintys policininkai neramūs – prieš pusantro mėnesio čia buvo sprogusi mina, ir kažkodėl tą mikrorajoną labai mėgo „talibai“ kaip taikinį išpuoliams. Prieš keliolika minučių buvo pasklidęs gandas, kad į Heratą tik ką atvyko penki savižudžiai – policininkai ragina – reikia nešti muilą iš čia. Tačiau mes turim darbą dirbti – kas, jei ne mes?

Čekė nuėjo į moterų balsavimo punktą (moterys balsuoja atskirai nuo vyrų, ir aš ten neįleidžiamas), aš rūkau sau ramus atsišliejęs į komodą, kurioje gali būti paslėpta bomba, aplinkui alasas, kaip visur ir visada. Staiga matau niūriai nusiteikusį  jaunuolį apsitaisiusį juodai. Visi Talibano požymiai: barzda – yra, akys – padažytos (apvedžiotos eye-lineriu, kažkodėl talibai yra įsitikinę, kad tai sveika akims), viena ranka – kišenėje (turbūt su sprogdiklu). Eina – link manęs. Žiūri – į mane, vienintelį minioje nesveikai baltą veidą.

Net kvapą užėmė. Ką daryti? Bėgti? Ignoruoti? Ar prie įėjimo jį patikrino – atidžiai? Atmestinai?

Tačiau tas pats vaikinas viską išsprendė: pasisveikino su savo draugais, atsisėdo, pradėjo juoktis.

Žvelgiau į jį ir supratau – tai ir yra baisiausia. Ne bombos ar minos, bet jų laukimas. Jos visada šalia, klausimas tik vienas, kur tuo metu būsi tu pats? Nes čia nėra planuotų žūčių, viskas įvyksta tik atsitiktinai. Tokia jau šitos šalies svečių lemtis.

O mes?

Mes užpuolėmė juos su laimėti pripratusia kariuomene ir per du mėnesius nuvertėme jų šešerius metus turėtą valdžią, ir niekas iš mūsų nebūtų davęs nė sudilusio skatiko už jų atgimimą. Mes galingi, ginkluoti geriausiais pasaulyje ginklais, gerai apmokyti ir apmokami. Tačiau mus veja, muša, blaško. Kiekviena jų bomba ar kulka pataiko tiesiai į mūsų širdis ir padaro dideles naujienas mūsų namuose. Mes slepiamės ir bijome – nes turime daug ką prarasti. Nes visada kariaujame su pasekmėmis, o ne su priežastimis – galbūt todėl mums niekada ir netenka pajusti saldaus pergalės džiaugsmo.

O jie?

Juos vadiname „banditais“, kaip kadaise Lietuvoje buvo vadinami partizanai. Taip juos vadino visi, kurie čia ateidavo – anglai, rusai ar amerikiečiai. Ateidavę dėl visko – Indijos, komunizmo, Šaltojo karo ar Osamos, tačiau niekas čia niekada nebuvo atėjęs dėl jų. Paštūnai turi seną pamokymą: „pirmas anglas geografas atėjęs čia nubrėš sienos liniją. Antras anglas ateis su šautuvu rankose tos linijos ginti. Todėl geriausia nužudyti pirmąjį, kad neateitų antrasis“.

Taip ir belieka jiems ginti tegu ir kvailą, iškrypėlišką ar piktą, tačiau savo – gyvenimą.  Ir jie neturi ko prarasti, nes kuo gali būti vertingas gyvenimas šioje vietoje, vadinamoje Afganistanu? Ir tarp jų nėra nė vieno, kuris paklaustų, „ką aš čia veikiu?“ Nė vieno, kuris suabejotų, kas yra jo priešas. Galbūt todėl jie ir yra nenugalimi?

Tokia nelinksma gaida ir baigiu. Nepralinksmins net ir tai, kad „stalas“ vietine Dari kalba – „Miz“.

Iki greito pasimatymo.