2014 m. pavasarį dirbau mažoje Afrikos valstybėje Malavyje. Šie laiškai – iš ten.
Mielieji mano,
taigi, pirmoji savaitė Malavyje praėjo, ir atėjo laikas, kaip sakoma, „suvesti itogus“. Iš išties nuostabios šalies, tik kur būdamas suvoki, kodėl kadaise baltieji šias pietinės Afrikos teritorijas vadino „Dievo kraštu“. Klimatas idealus, piguma sunkiai europiečio protui suvokiama, žmonės geri ir visada išsišiepę, Pietų Kryžius virš galvos, raudonas molis po kojomis, o širdyje – pakili džiaugsmo kupina baladė!
Štai Jums epizodas, kad būtų aiškiau, apie ką aš. Vidury Malavio, žemėlapyje net nepažymėtame kaime sustojome, tipo, pailsėti. Šalia gailiai vienišos būdelės, kurią mes įpratę vadinti „paraša“. Ir einu į ją, kaip tikras Europos kultūros sostinės gyventojas nusiteikęs išvysti apdergtas sienas, musių spiečių, nešvankių užrašų ir piešinių kakofoniją – kaip ir priimta tokią rasti baltųjų žmonių šalyje Lietuvoje (na, dar Kosove). Ir ką randu? Tokią natūralią švarą (net be chlorkalkių), kad net kaltas pasijauti kur ne ten lašą nutrėškęs. Parūkius nėra paprasta nuorūką bet kur nusviesti, nes tiesiog nėra kur – kažkas vis netingi pašluoti, o peleninių niekas neduoda, nes neturi, ir vietoje to man pagarbiai atneša lėkštę! Žinoma, ir čia, kaip ir visur galima rasti apšnerkštų vietų, tačiau bendrai švaros lygis maloniai nuteikia. Malaviečiai, nors augina tabako dideliausius plotus, kažkodėl jo nerūko, išskyrus „piktąjį tabaką“ – „gandžąąą“. Nors tu ką – per savaitę mačiau rūkančius cigaretes gal tik penkis vietinius – it kokiame Butane! Tiesa, papirosai brangūs, nors brandai įmantrūs – „Dunhill“, „Peter Stuyvesant“, „Pall Mall“ (o „Marlboro“ ir išvis „Philip Morris“ produkcijos nėra, mat vierchą laiko „British American Tobacco“, pats mačiau jų skydais tankiai pažymėtas plantacijas), bet pačkė kainuoja apie 10 litų, kaip ir pas mus. Taigi, pasikartosiu, kai „Nigerijos laiškuose“ rašiau, kad baisu nuorūką pro mašinos langą sviesti, kad nesusprogdintum chebrikės, pakelėje benziną kibirais pardavinėjančios, tai čia lygiai taip baisu tas savo nuorūkas bet kur mesti, kad nepažeistum natūralios gamtos ir žmogiškosios civilizacijos harmonijos, tpsakant… Ir, žinoma, kad nesupleškinčiau kokių 500 hektarų kasavos lauko su visomis žirafomis – žmonės čia prie tokių gaisrų akivaizdžiai neįpratę.
O tai, kad aš ir vėl Afrikoje greitai primena širdžiai malonios smulkmenos. Senukas padavėjas Blantairo restorane kreipiasi į mane „boss“ (ir vos susilaikai jam neatsakęs „boy“!). Gyvenu dabar tokiame miestelyje Rumphi, taigi, užėjau į vietinę kirpyklą plikai nusiskusti, visa penkių žmonių eilė vieningai prasiskyrė, vietą vieninteliame krėsle užleisdami – ir kantriai laukė, nes skuto mane visą pusvalandį, vis braukė ir braukė mašinėle per mano kopūstą, ir vis tiek paliko pusę centimetro harų. Tipo, „OK, boss?“ – klausia cirulnikas. „Ką okei?“ – atsakau, – „ar nesupranti, mahometone, į ką Bruce Willis nori būti panašus?“ Taigi, dar penkiolika minučių džyrino, ir vis tiek nenuskuto visiškai plikai, kaip būtų padarė kirpykloje, įsikūrusioje Pašilaičių „monolitkės“ pusrūsyje (tiesa, monolitkėje būčiau suplojęs minimum 10 litų, Malavyje tai kainavo 80 centų). Vairuotojas vėliau aiškino, kad buvau turbūt pirmas baltasis toje kirpykloje, tad žmonės stengėsi ypatingai. Niekam čia nekyla klausimas, į mano snukį pažvelgus, ar aš ruskis, nes visiems avtamatom aišku, kad esmi afrikaaneris (o kur dar vardas ir pavardė – juk vos ne „Pieter Pretorius“, ei?).
Tačiau apie viską iš pradžių ir nuosekliai.
Partnere gavau suome, kitais metais sukanka jai 70. Siekdamas suartėti, paklausiau, kodėl Suomijos herbe pretenzingai išpieštas liūtas, ko Suomijoje niekada per amžius nebuvo, o ir imperine valstybe Suomija pati nebuvo, kad į tokius simbolius galėtų pretenduoti? Nerišliai ana atsakė, kad nuo Rusijos laikų tas liūtas, mol, tada buvo imperija. „Kaip su šeima reikalai?“ – pasiteiravau apsimestinai draugiškai. Netekėjus, po ko, žinoma, susilaukė natūralaus klausimo, kodėl ne, jei jau taip. Atseit nepavyko rasti to, „vienintelio“. „O ar išvis buvai kada įsimylėjusi?“, kamantinėjau jau susidomėjęs nuoširdžiai. Tipo, buvo, į… kubietį 1976 metais, kai ten lankėsi. Nejau komunistė? Pasirodo, kad taip! Tiesa, buvus, ir išvis trockistė. Pažinojo paties Otto Kuusineno anūkę, kurios tėvas prie Stalino buvo sušaudytas, dalyvavus kažkokiuose uždraustuose rateliuose, maždaug Plechanovo „Sąjungoje darbininkų klasei išvaduoti“ XIX amžiaus pabaigoje, vsio takoje. Biškį kosmose, bet draugiška. Vakarais gražiai leidžiame laiką, sėdime verandoje, žiūrime į saulėlydį romantiškai, draugiškai šnekučiuojamės, tipo, vartome pasaulinės literatūros klasikų knygas. Biškį biesina ji mane, kad beveik nieko neklausia, kaip, pavyzdžiui, aš pats gyvenu, kuom kvėpuoju ir kur matau save po 10 metų. Fucking suomiai.
Neišvengiamai kalba su ja sykį pasisuko apie rusus, kurių ji, savime suprantame, nekenčia. Dėl ko – priežasčių daugiau nei reikia. Pirma, dėl abiejų karų. Antra, dėl to, kad kol suomiai visą savo šlamštą stūmė Brežnevui, viskas buvo gerai, bet kai 1992 metais žlugus Rusijos ekonomikai, ragas parėjo ir Suomijai, tada ir mano partnerė prarado darbą leidykloje, kur visą gyvenimą dirbo korektore. Taigi, dėl rusų kaltės jį prarado. Trečia, dėl to, kad supirkinėja rusai rytų Suomijoje nekilturtą ir labai triukšmingi. Taigi, sakau jai, ar teisingai suvokiu šitą logiką, bet suomišku požiūriu, rusai yra pyderastai bet kuriuo atveju, kaip tik nepažiūrėsi: nori su suomiais draugauti – blogai, moka suomiams pinigus – vėl blogai, ir kai patiems rusams blogai, vėl jie lieka kalčiausi, nes dėl jų problemų ir kitiems bėdos kyla, ane?
Šiaip publika misijoje beveik nematyta, išskyrus vieną graiką. Yra dar vienas lietuvis Mindė, tik struktūriškai aukštesniam lygyje, štabe dirba. Ir vierchą laiko, ir visiems gerą žodį randa, ir vaabšče, čia šitoj portugalų, ispanų, prancūzų bei bulgarų šaikoj vienintelis šviečia kaip saulutė.
Beje, suomė sakėsi dar Suomijoje mane pragooglinusi, kai tik tapo aišku, į kokias poras esame suskirstyti. Ir pagooglinus pagalvojo, kad į misija važiuoja kažkoks kitas Giedrius Drukteinis, nes tas, kurį rado, labai jau kažkoks didelis TV celebrity (į tai apsimestinai kukliai atsakiau, kad esu tik paprastas žmogus…). Taip ir jaučiausi iš pradžių čia atvykęs. Kažko trūko. Tipo, pirmosiomis dienomis kamavausi – kur mano „pizzazz“? Kur mano „moolah“? Niekas nenuseka žvilgsniu, beliašą kioske nusipirkus. Iš ko dariau skubotas išvadas, kad galas mano kaip žvaigždės karjerai. Bet gana greitai apturėjau progą trenkti kozirius ant stalo.
Sykį Blantaire misijos dalyviai vakarieniavome ir pažindinomės. Prie mano stalo prisėdo lenkė, warszawianka (vaizdavo, būk tai Londone studijuoja, nors akivaizdžiai tik dirba aukle, ir tai tik „part-time“, mano spėjimu). Patyrusi, kad esmi iš Lietuvos, sako, girdėjau, dabar lietuviai su Lietuvos lenkais turi problemų. „Lično aš per savo gyvenimą nė su vienu lenku jokios problemos neturėjau“, – atrėžiau, – „gal tokių problemų turi kažkas vyriausybėje, bet aš net tos vyriausybės narių pavardžių nežinau.“ Prie stalo sėdį olandai ir kroatai, austrai ir belgai staiga susidomėjo, apie kokias Europos Sąjungos tautų tarpusavio problemas gali išvis būti bazaras. Kažkas viena ausimi išties buvo girdėjęs, kad tarp lietuvių ir lenkų išties yra problemų, ir pareikalavo paaiškinti istorinį kontekstą. Atsižvelgiant į tai, kad lenkė studijų Londone dar nebaigusi, ši garbinga misija teko man.
Prieš pradėdamas keletą akimirkų patylėjau, kad atrodytų viskas svariau.
„Ką gi“, – galiausiai nužvelgiau visus romios širdgėlos kupinu žvilgsniu, – „malonu, kad turime visi progą praplėsti akiratį ir prisiminti istorinius niuansus, nes, žinia, užmaršumas – didžiausias tiesos priešas. Lenkų ir lietuvių santykių istorija prasidėjo labai seniai, dar viduramžiais, kai sprendėsi šekspyriškas klausimas – būti ar nebūti? Tai buvo laikai, kai europiečiai pradėjo brautis pro girias į tas vietas, kur gyveno didingos lietuvių gentys. Ir jeigu beraščius kalavijuočius mes lengvai įveikdavome patys ar mūsų brolių latvių pagalba, tai prieš teutonus, kurie kėlė atitinkamų problemų ir lenkams, buvo sudėtingiau atsilaikyti. Būtent tada lietuviams neišvengiamai iškilo principinis pasirinkimas – priimti teutonų keliamas sąlygas ar ieškoti sąjungininko kovai su jais, ir kokio sąjungininko – lenkų, prūsų ar rusų?“
„Tie, kas susipažinę su Teutonų ordino istorija, pritars man, kad tai buvo nykūs ir nuobodūs tipai, šventeivos, visiškai neturintys humoro jausmo“, – tęsiau lygiu balsu, – „į Kryžiaus žygius link Lietuvos iš Vakarų Europos atvykę riteriai visada stebėjosi, kodėl tie teutonų kryžiuočiai kiaurą dieną tik kilnoja štangas ir mankštinasi su nunčiakais? Jokių bobų, jokio alkoholio, tik pratybos. Jokių linksmų dainų, tik šūksniai „ky-ja!“, prieš veidrodį atsistojus ir kokį kung-fu priomą darant, kaip darydavo toks mano draugelis Žanas. Net Prūsijoje ir Lietuvoje prisiplėšto turto teutonai nepraūždavo, o atiduodavo bažnyčiai ir išdalindavo varguoliams. Žinoma, jie buvo nepalyginamai šventesni ir kultūringesni nei lenkai, rusai ar prūsai, tačiau mus galutinai jie nuvylė tada, kai Lietuvai priėmus Kristaus mokymą ir visuotinai apsikrikštijus, vis tiek lindo pas mus žudyti ir grobti, iš ko lietuviams galutinai paaiškėjo, kad ne Šventąjį Kryžių teutonai mums nešė, o tenorėjo tik plėšikauti ir savo susikaupusią energiją išlieti. Žodžiu, buvo akivaizdūs veidmainiai, ko nederėtų krikščioniui (juoba kad net ir Kristui, nė vieno blogo žodžio net apie gėjus nepasakiusiam, didžiausią susirūpinimą kėlė gobšuoliai, melagiai ir būtent veidmainiai!). Taip mums beliko susivienyti su lenkais, mat, rusai šiaip ar taip buvo mūsų pusėje, o prūsų tada jau kaip ir nebebuvo išlikę…“
„- Ergo“, – nepraleidau progos įbrukti lotynišką žodį, tuomi subtiliai parodydamas, kad šias tiesas byloja mokytas žmogus, o ne koks prasčiokas blėnius tauzija, – „lietuviai ėmė remti lenkus. Ir tokia nuostata išliko iki šių dienų – per visą savo istoriją mes visada padėdavome lenkams. Mes padovanojome lenkams karalių, tikrą lietuvį, kuris buvo išmintingas ir narsus, ir pradėjo šlovingiausią Lenkijos istorijoje dinastiją. Mes padėjome lenkams laimėti Žalgirio mūšį. Mes petys į petį su lenkais kariavome mums, lietuviams visiškai nereikalingus karus Abiejų Tautų Respublikos laikais, bet lenkams reikėjo mūsų pagalbos, ir mes ją jiems suteikėme. Mes jiems padovanojome jų iškiliausius politikus, mūsų šalis jų poetams buvo didžiausias įkvėpimo šaltinis. Mes jiems padovanojome aristokratiją, prarasdami savąją, ir jos kaulais nusėta visa Rusija“, – dabar kalbėjau dusliai it iš kokio kapo, ir rodės, kad net restorane pasidarė tamsiau, o virš stalo pradėjo sklandyti mūsų didvyrių vėlės, – „Ir mes kartu tapome galingiausia Europos valstybe, o jei dar būtume turėję bent kiek idiše nišome (žydiška dūšia – vertėjo pastaba), dabar būtume ir galingiausia pasaulio valstybė. Mes sukilome už lenkus 1831 metais ir sukilome vardan lenkų interesų 1863 metais, nors iš tų sukilimų nieko net teoriškai negalėjome laimėti, o pralaimėti galėjome viską, kas ir atsitiko… Nes lenkai mums visada demonstravo, kas yra narsa ir pasiryžimas, o mes jiems visada demonstravome, kas yra ištikimybė ir atlaidumas. Ir kai lenkai pakėlė ranką prieš mus 1919 metais, mes nejutome jiems neapykantos, ir nieko daugiau, kaip tik nusivylimą, ir mums sunku buvo šaudyti į savo vakardienos brolius, dėl ko leidome jiems okupuoti trečdalį Lietuvos. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, mes pasielgėme su jais kilniai, vieninteliai įleisdami į Lietuvą sumuštos lenkų kariuomenės likučius – ir visi žinome, koks likimas ištiko tuos lenkų karininkus, kurie pateko naciams ir bolševikams į nagus. Atgavę Vilnių, mes neteisėme nė vieno lenkų policininko, persekiojusio lietuvius okupacijos metais. Mes neteisėme nė vieno Armija Krajowa kario, kad ir ką jie būtų iškrėtę Lietuvos teritorijoje. Mes džiaugėmės ne mažiau kaip lenkai, kai Karolis Wojtyla tapo Šventosios Romos katalikų bažnyčios popiežiumi, nes žinojome, kad jis yra mūsų brolis, o ir mus laiko savo broliais, tebūnie pašlovintas dangus! Mes širdyje palaikėme lenkus 1956-ais, 1970-ais ir 1980-ais metais, ir norėjome jiems padėti, bet neišdrįsome, nes mūsų pačių kovingumas jau buvo seniai palaužtas. Bet mes visada žavėjomės jų narsa, dažniausiai beprasmiška ir pasmerkta tik pralaimėjimui. Tokią mes irgi kažkada turėjome, bet ją jau seniai praradome. Ir kai 1981 metais lenkai sakydavo, kad streikuoja visa Lenkija, išskyrus Vilnių ir Lvovą, širdyje mes didžiavomės, kad bent taip esame neatsiejama drąsių žmonių kovos dalis. Mes užjautėme lenkus ir padėjome jiems, kai jie badavo po „Solidarumo“ pralaimėjimo. Mes džiaugėmės, kai lenkai pasekė mūsų pavyzdžiu po Kovo 11-osios, taip pat mesdami iššūkį sovietų imperijai ir iškeldami su mumis laisvės fakelą. Mes juos laikome savo draugais, kaip laikėme tokiais šimtus metų, kad ir kas beatsitiktų, nes taip lietuviai suvokia savo garbę, taip jie suvokia savo prievolę sąjungininkui, ir taip jie gina tą principą, kuris suteikia mums galimybę pasijusti didingiausia pasaulyje nacija. Deus lo volt, – užbaigiau iškilmingai.
„Lotyniškai tai reiškia „to nori Dievas“, – paaiškinau nuščiuvusiems pagonims ir ateistams.
„Todėl savaime suprantama, – tariau ūmiai nusišypsojęs, – kad ir šiandien mes privalome pasirūpinti Lietuvos lenkais. Kaip savo jaunesniaisiais broliukais – aikštingais, irzliais ir triukšmingais, dar ne visai subrendusiais. Bet širdžiai visada mielais, kaip gali būti bet kuris giminaitis. Todėl kiekvienas lietuvis įdėmiai ir draugiškai išklauso lenko, padeda jam susiorientuoti laike ir erdvėje, pataršo plaukus ir nurodo reikiamą kelią. Maksimas Gorkis jau kažin kada įspėjo, kad žmonės yra apdirbami sunkiau nei metalas, medis ar akmuo, tačiau dirbame nenuleisdami rankų ir lenkams padedame kiek beišgalėdami. Netgi esame jiems dėkingi, nes tik vietiniai lenkai mums padėjo suvokti, kad būti lietuviu – reiškia būti geresne savęs versija. Lenkų akivaizdoje mes nesikeikiame, nesirodome girti, nekeliame rankos prieš savo moteris ir vaikus, nespjaudome ant šaligatvių, nes privalome jiems, kaip mažumai būti siektinu pavyzdžiu. Mes lietuviai išimtinai aktyviai einame į rinkimus, savo pavyzdžiu siekdami įveikti vietinių lenkų politinio gyvenimo apatiją ir paskatinti juos aktyviau dalyvauti Vilniaus krašto savivaldoje. Tad kai jūs, kolege, sakote, kad lenkai Lietuvoje turi problemų, žinoma, kad turi – tai save, nes neįmanoma nesijausti nepilnaverčiais, gyvenant šalia tokių sektinų pavyzdžių kaip lietuviai. Tokia yra ta teisybė apie mūsų santykius, ir tam neįmanoma paprieštarauti, nes norint paneigti antrąjį teiginį neišvengiamai teks paneigti pirmąjį“, – baigiau kažin kaip grėsmingai.
Tačiau visiems staiga palengvėjo, nes viskas lyg ir paaiškėjo. Net kažkaip sušilome, it būtų į mūsų tarpą nužengęs pats Jėzus. Stiprinomės vynu ir sūriu, gyrėme viens kitą ir dieną be vakaro, ir buvo gera jausti draugo petį, ypač kai suvokėme mintyse vieningai, kad visos tarpvalstybinės problemos, kaip ir kažkokios istorinės nuoskaudos seniai yra praradusios mūsų tarpe neigiamą prasmę, nes visi esame vieno Dievo vaikai, ir būtent mums lemta visus savo protėvių nesutarimus ne užmiršti, o išspręsti – taikiai, su abipuse pagarba ir meile – taip, kaip kadaise to mokė Bažnyčios Tėvai.
Tačiau tenenutrūksta tavo gija, o pasakojime!
Pati kelionė iš Lietuvos į Malavį truko visą parą ir buvo gana sekinanti, kaip į kokį Marsą: Vilnius-Frankfurtas-Roma-Adis Abeba-Lilongve-Blantairas. Nuo Frankfurto – su „Ethiopian Airlines“. Sakote, baisu skristi su afrikiečiais? Atsakau tvirtai – kaip visai neseniai mane nustebino „Turkish Airlines“ ir pati Turkija, kur nebuvai buvęs beveik 20 metų, taip nustebino ir pačių etiopų progresas. Ne tik kad skraido chebrikė su „Boeing 777” (kas turbūt geriau nei „Lietuvos avialinijų“ lėktuvai orlaivių parke? Oi, atleiskite, užsimiršau, kad lietuviai išvis savo avialinijų net neturi), bet ir tai, kai leidomės Adyje, suvokiau, kad buvau čia prieš dešimt metų (koks senas pasijaučiau tą akimirką!), ir iš oro Adis Abeba atrodė kažkaip gražiau nei kadaise. Kaip ir moderniau atrodė oro uostas, kai gali palyginti, koks tvartas jis buvo prieš vėlgi dešimt metų! Čia irgi teko perskristi iš Blantairo atgal į Lilongve, t.y., tikrąją Malavio sostinę – „Malawian Airlines“ lėktuvu. Atrodytų, privaloma kelnes prikrauti iš siaubo, apie tai pagalvojus… Reisas vėlavo. Rūkiau pasislėpęs Blantairo uosto terminalo strojkėj, žiūriu, per tuos pačius strojkės blokus abu mūsų lakūnai-malaviečiai kabarojasi išsišiepę (vienintelis mūsų lėktuvas tebuvo tam oro uoste, beje, propelerinis). Atrodytų, šakės. Mirtis. Lėktuvas suduš vos pakilęs. Sprogs teroristų bomba. Susidursime su kitu lėktuvu, nes nemokės lakūnai su dispečeriais susikalbėti. Leidžiantis neišsiskleis ratai. Ir t.t.
Ir ką? Nebuvau malonesnio skrydžio gyvenime turėjęs kaip su „Malawian Airlines“. O štai kai kilome iš Vilniaus su „Lufthansa“, korpuse staiga kilo toks birbimas klaikiai garsus ir niekada negirdėtas, jog pagalvojau, kad tikrai kokį pelikaną į variklį įsiurbėme arba parašiutistą nudaužėme. Štai tau ir „Best airline of the year“.
Skrisk, Afrika, skrisk. Skrisk, bet kuris gerasis pasaulio lėktuvėli.
Taigi, atskridę į tą sostinę Lilongvę išvykome penkis šimtus kilometrų į šiaurę, į „miestą“ Rumphi, kuriame dabar ir gyvensime visą mėnesį. Žiūrėjau pro langą ir negalėjau atsistebėti. Vietomis – tikra Lietuva. Malavio vyriausybė kažkada pradėjo grandiozinį projektą užsodinti europietiškais miškais didelius savo plotus, tai suveikė, ir dabar nei iš šio, nei iš to Afrikos vidury važiuoji pro eglių mišką… Eglių! Ir net visai nenurudėjusių. Kažkaip tie naujieji miškai dar atnešė ir klimato pokyčius, nes tose vietose dažniau pradėjo lyti, ir vaabšče viskas žaliuoja nerealiai. O štai vietomis – tikra Šveicarija arba Norvegija – abipus kelio apžėlę kalnai, o pats kelias (asfaltuotas) – visiškai tuščias. Net nebuvo noro išlipti ir fotografuoti, suomė tvirtino, kad visas grožis matosi ir „Google Maps“, juoba kad išdidžiai nešėmės ant 120, traiškydami dar išlikusius naminius gyvūnėlius – chebrikė jau kažin kada pabrėžė, kad Malavyje beveik nėra nei kačių, nei šunų – ir viskas dėl tų nemokšų ir karštų vairuotojų.
Mat, visas tas gamtos grožis, klimato gaiva (vakare – plius 20 su gaiviu vėjeliu) ir plačios šypsenos slepia galybę makro-mikro problemų, deja. Malavis yra tarp 10 skurdžiausių pasaulio valstybių, beveik septindalis narodo nešiojasi AIDS, ir kas penktas vaikutis – našlaitis. Ir pagal autoavarijas viena iš pirmaujančių pasaulyje. Žmonės neturtingi, bet visai neagresyvus ir nepiktybiniai, tarsi idealiai suvokę kažkurio viduramžiško Romos popiežiaus pamokymą: „Neturtas gerai, bet nuolankumas – dar geriau“. Net pačios šalies istorija gana nuobodi, ir karų čia jokių nebuvo, neverta net skirti laiko tradiciniam istorijos bitui.
Bet visada Afrikoje graudžiai nuteikia minios vaikučių mokyklinėmis uniformomis, kas žada teigiamus pokyčius ateityje ir daugiau pridėtinės vertės kūrimo Malavyje, mat, Karlas Marksas irgi jau kažin kada priėjo teisingos išvados, kad „neintelektualus žmogaus gyvenimas visada virsta tik paprasta materialia jėga“. Suomė sykį irgi karščiavosi, kad galiu sakyti ką noriu apie Kubos politinę santvarką, bet būk tai negaliu ignoruoti to fakto, kad visi kubiečiai vaikai turi galimybę mokytis, o sakysime kaimyninėje Gvatemaloje – ne. Na ir ką?, atsakiau, gyvenau kažkada tokioje vienoje valstybėje, kurioje mokslas buvo netgi privalomas, bet tos šalies piliečiai, gavę privalomą išsilavinimą, tą pačią valstybę sugriovė. Bet tiek to, tikėsimės, kad šiandienos Malavio vaikučiai, gavę išsilavinimą, nedirbs vien paprastais medkirčiais ar sargais, kaip priimta dabar.
Visas tovaras įvežtas iš Pietų Afrikos (beje, net gūdžiausiame kaime rasi šaldytuvą, o šaldytuve – mano mylimiausio „Miller“ alaus!), o vietiniams belieka tabaką ir kukurūzas auginti. „Philips“ niekur nemačiau, o ir brandų beveik nėra, beje, prikolna tai, kad čia nemažai nežinia kur gamintų elektrinių prietaisų, kurių pavadinimai yra ir taip iškraipyti „no-name“. Pavyzdžiui, mano ventiliatorius vadinasi „CrowM“, nors virš jo išpiešta karūna. Telikas – „FuSSion“, čainikas – „PlatYnum“. Tipo, kažkas taip kopijuoja pačius kopijuotojus 🙂
Tačiau kam rūpi tos brandų problemos, ar kur pagamintas tas „Miller“? Net pati malaviečių kalba (jų daug, bet čia vyrauja tokia „tumbuka“) skamba taip juokingai, kad tokią vartojant net neįmanoma parintis. Ir jei, kaip kažkada rašiau „Ugandos laiškuose“, Ugandoje buvo prsminga mokytis Swahili frazių, tipo, „Nežudykite manęs, už mane sumokės didelę išpirką“ arba „nešaudykite manęs/nešaudykite manęs PIRMO“ ar „būkite prakeikti, nekaltų observerių žudikai, susitiksime pragare!“, tai čia, Malavyje į leksikoną lenda tokie žodeliai, kaip „gėlė“, „saulė“, „ramybė“, „žvaigždės“, it gyventumėme kokioje San Fran hipių komunoje.
Pavyzdžiui, „kaip gyveni?“ jų kalboje skamba itin juokingai – „uli muli?“, ką kiekvienas lietuvis su aukštuoju netruktų privesti ir prie smagiojo rusiško posakio „chuli muli – tri cibuli“. „Mokykla“ – „bumba“. „Labusikas“ – „Mzbomba“. Net jų vardai ypatingi, visi su kažkokia prasme, tipo, Blessing, Mercy, Wisdom, Clear ir t.t. Arba juokingi – mano kambarinė yra vardu Čiuma, ko tik nepasakau, iškart leipsta juokais, tipo, bajeristas choziajinas – ot sveikas požiūris į vyrus! Vieno veikėjo pavardė – Čirva. Beje, moterys dominuoja konkrečiai, ir išvis istoriškai čia nuo seno – matriarchatas. Prezidentė – moteris, policijos viršininkė – moteris, net mūsų gubernatorė – ir ta moteris. Nenustebčiau, jei ir vyrų futbolo komandos kapitonė irgi būtų moteris. Bet dėl to Malavis blogai ir gyvena, spėju.
Kaip ir visur ekvatorinėje Afrikoje, visi į viską atsako „thank you“, ir net sakydami „no“ vis tiek sako „yes, no“. Ir nori draugauti, tik atskridus į Blantairą, jau oro uosto tualete man vienas pasakė, kad nori būti mano draugu, kas skambėjo, indeed, labai jau dviprasmiškai. Viešbučio lifte kambarinė paklausė, iš kur aš, sakau, iš Europos, nesileisdamas į detales. „Man reikia daug dalykų iš Europos“, – gailiai pasakė ji, – „gal gali padėti?“ – bet tai skambėjo taip nekaltai, tarsi ji norėtų Šagalo reprodukcijų albumą persigabenti į Malavį. Kartais išties gaila, kad niekuo padėti negali…
Ir pabaigai pasilikau savo ypatingiausią pastebėjimą, kas man, vyriško aprangos ekspertu sukėlė tikrą nuostabą. Tai nosies krapštymas, kas Afrikoje yra gana įprastas ir dulkėtoje aplinkoje savaime suprantamas veiksmas. Pradžiai, prisiminkite mielieji draugai, ką daro didingiausios nacijos atstovas lietuvis, pasikrapštęs nosį? (Statistiškai kiekvienas mes tai padarome apie šimtą kartų per dieną). Nemačiomis priklijuoja snarglį po stalviršiu ar kėdės sėdyne arba įgudusiai nuspriegia į Maskvos pusę. Malavietis, pasikrapštęs nosį, snarglį intuityviu judesiu pakiša… po savo marškinių apykakle – mačiau jau du kartus – atrodo nerealiai. Nežinau, kodėl, bet būtinai pasiklausiu, progą ištaikęs!
Juk aš – geriausias pasaulyje pastebėtojas!
Visada Jūsų,
Giedrius